2024-04-13

Apie Omahos lietuvybę, prieš ten apsilankydamas, turėjau susidaręs du skirtingus vaizdus.

Pirmasis – kad Omaha yra viena pačių didžiausių lietuvių kolonijų, kažin kaip užgimusi taip toli nuo visų likusiųjų. Juk ten ir du veikiantys lietuvių restoranai/kepyklos. Lietuvių bažnyčia Omahoje uždaryta, bet tik 2014 m. – beveik iki pat tos datos ten kunigavo lietuvis. Dar 2015-2017 m., kai vykau į pirmą „Tikslas – Amerika“ ekspediciją rytų JAV, iš Omahos sklido istorijos apie naujai statomą skulptūrinį kompleksą „Saulės takas“, apie naujai nutapytą įspūdingą lietuvišką freską senajame lietuvių rajone. Ir net JAV LB krašto valdybos pirmininkas Arvydas Urbonavičius gyvena Omahoje!

Saulės take
Saulės take

Tačiau mano entuziazmą kiek šaldė paties pirmininko pasakojimai. Dar telefonu jis papasakojo, kad bendruomenės amžiaus vidurkis viršija 80 m., ji spėriai nyko: 1995 m., kai jis imigravo į JAV, į lietuvių šventes Omahoje susirinkdavo 300-400 žmonių, dabar – vos keliasdešimt. Priešingai nei Čikagoje, Klivlande ar Detroite, mažai kartų kaitos: jaunimas Omahoje sudarė mišrias santuokas ir lietuvybe mažai domisi, o trečiabangių beveik neatvyko.

Lietuviškų maršų kūrėjo Broniaus Jonušo kapas Omahoje
Lietuviškų maršų kūrėjo Broniaus Jonušo kapas Omahoje

Omaha. Kas šiandien ten lietuviško?

Kaip jau pačioje Omahoje pasakojo senieji vietos lietuviai Aldona Tanner ir Albinas Reskevičius, Omaha buvo viena didžiausių JAV dipukų kolonijų. Ir ją sukūrė praktiškai vienas žmogus – kunigas Jusevičius. Jis nedidelėje pirmabangių Omahos Šv. Antano bažnyčioje klebonavo tuo metu, kai buvo ieškoma, kur padėti dipukus iš Vokietijos stovyklų. Daugybė dipukų norėjo patekti į JAV, bet JAV ribojo patekimą: įleido tik turinčius iškvietimą/laidavimo raštą. Tokius paprastai išrašydavo JAV gyvenę giminės, bet tik mažuma visų dipukų turėjo giminių JAV… Jusevičius savotiškai „apėjo sistemą“: „štampavo“ kvietimus/laidavimo raštus pats, prašė tai daryti aplinkinius, o atvykėlius apgyvendindavo kad ir bažnyčios rūsyje… Bendruomenė šitaip tapo be galo galinga, teko net statyti naują mokyklą.

Prie apleistos Omahos lietuvių mokyklos
Prie apleistos Omahos lietuvių mokyklos

Jusevičiaus figūra – viena didžiausių ant įspūdingos freskos lietuviams, kuri dabina lietuvišką kepyklą. Ten – ir Omahos lietuvių istorija, ir simbolinės krepšinio varžybos, gausybė simbolių (pavyzdžiui, į kadaise veikusius Omahos lietuvių barus vedantys keliai, sudarantys Gedimino stulpų formą). Freskos idėją pasiūlė miestas, o mintis, ką atvaizduoti toje „lietuviškoje pasakoje“, davė daug Omahos lietuvių.

Lietuvių pasakos freskos fragmentas
Lietuvių pasakos freskos fragmentas

Kepyklėlė – Omahos lietuvybės koziris. Daugybėje miestų manęs klausia: „Bažnyčios gražios, kapinės įdomios, bet kur nusipirkti lietuviško maisto, duonos?“. Ir neturiu ką atsakyti: lietuviškos virtuvės nerasi nei Niujorke, nei Los Andžele, nei daugybėje istorinių lietuviškų miestų. Bet Omahoje bent jau kepykla liko – viena paskutinių Omahos „šeimyninių kepyklėlių“ apskritai.

Omahos lietuviškos kepyklos savininkai prie freskos
Omahos lietuviškos kepyklos savininkai prie freskos

Kaip pasakojo kepyklos savininkai Mackevičiai, kepyklą savo rankom lietuviai pastatė dar 1963 m. Be istorinės „Lithuanian Bakery and Deli“ Mackevičių šeimai priklauso ir nauja „Lithuanian Bakery and Kafe“ moderniame prekybos parke. Napoleono tortus (tiesa, amerikietiškai saldesnius, nei įprasta Lietuvoje) ir juodą duoną kepa ne tik jau mirusių įkūrėjų Mackevičių sūnūs ir anūkai, bet ir ne vienas samdytas darbuotojas. Kaip interviu pasakojo broliai Mackevičiai, raktas į išlikimą – prekyba internetu, prekyba prekybos centruose. Išties, vėliau net San Franciske sutikome lietuvę, kuri užsisako Omahos Napoleonus. Bet daug klientų net ne lietuviai.

Deja, kitos Omahos lietuvybės tvirtovės krito. Tarp jų ir Jusevičiaus atgaivinta bažnyčia: 2014 m. ji uždaryta, parduota ispanams. Lietuvių mokyklos, vienuolynas stūkso užkaltais langais. Beliko kertiniai akmenys, nuplyšęs užrašas.

Prie uždarytos Omahos lietuvių bažnyčios
Prie uždarytos Omahos lietuvių bažnyčios

Apie 1980 m. dipukai iš Omahos ėmė keltis kitur, bet tikrasis smūgis bendruomenei – nutautėjimo. JAV lietuvių bendruomenės pirmininkas Arvydas Urbonavičius gailėjosi, kad Omahos lietuvių jaunimas ne tik, kad nemoka lietuviškai – ir šeimos istorijos daugeliui neįdomios. Įrašėme interviu su 92 m. Albinu Reskevičiumi, Aldona Tanner, pasakojimus apie parapiją, dipukų atvykimą, uždarymą – paskelbsime Youtube, gal kas iš toliau susidomės.

Bet pokalbiuose po mūsų paskaitos apie lietuvišką paveldą JAV išgirdome dar daug įdomių istorijų: apie tai, kaip dipukai plaukė per vandenyną, kokie baugūs atrodė Niujorko dangoraižiai, kaip išvydo pirmąkart juodaodžius ir pan. Šiuolaikiniam žmogui atrodo, kas čia tokio – bet Europa ir Amerika tada dar buvo skirtingi pasauliai. Deja, istorijų daug, laiko mažai, visko neįrašysime…

Freskos fragmentas su kunigu Jusevičiumi
Freskos fragmentas su kunigu Jusevičiumi

Pas JAV LB KV pirmininką – apie būdus įtraukti jaunimą

Vakarą su Arvydu Urbonavičiumi praleidome kalbėdami apie tai, kaip saugoti lietuvybę, lietuvišką paveldą ir – svarbiausia – kaip paskatinti naująsias kartas laikyti save lietuviais, tuo domėtis? Savo idėjas esu surašęs ilgame „Gabalėliai Lietuvos“ straipsnyje, bet džiugu, kad mintys su A. Urbonavičiumi sutapo: naivoka tikėtis, kad greitai judančiame šiuolaikiniame pasaulyje daug žmonių įsipareigotų savanoriauti iš karto visam gyvenimui, kaip kadaise pasišvęsdavo lietuvių parapijoms ar klubams. Bet jaunimas savanoriauja, tik kitaip: laikinai, savo srityse. Tačiau jei patinka, kitais metais tęsia toliau. Puiki galimybė tokiai laikinai savanorystei – „Šaknys“ programa, sutvarkiusi mūsų 2018 m. į dienos šviesą ištrauktas apleistas Ledfordo lietuvių kapines Ilinojuje. Lai ji tęsis, lai atsiras daugiau tokių.

Gal pvz. savanoris galėtų perfotografuoti senus dokumentus, skaitmenizuoti? Tai jau daroma „Lithuanian Archives Project“, bet niekada negana… Gal jaunuoliai galėtų savanoriauti lietuvių muziejuose, vesti ekskursijas svečiams, prieš tai išklausę eksponatų istorijas iš tų muziejų įkūrėjų? Gal galėtų atverti lietuviškas vietas „Open House Chicago“? Kurti tinklapius ir socialinės žiniasklaidos paskyras to neturinčioms lietuviško paveldo vietoms (klubams, parapijoms, muziejams, kapinėms)? Įrašinėti senų lietuvių pasakojimus ir skelbti internete – „Youtube“, „Facebook“, „Tiktok“ ir t.t.?

Su A. Urbonavičiumi "Saulės take"
Su A. Urbonavičiumi „Saulės take”

Įdomių ir prasmingų veiklų jaunimui daug, o kartu tai ir būdas labiau prisirišti prie savo kilmės, susipažinti su kitais lietuviais – net ir tiems, kurie lietuviškai nebekalba. Taip „praktiškai ir naudingai“ atrasti lietuvybę jaunimui daug įdomiau, nei tiesiog atsivertus seną knygą. Na ir aš pats „Gabalėlius Lietuvos“ pradėjau 2012 m., būdamas 25 metų amžiaus. Tai irgi pavyzdys tokios savanorystės kuri, turbūt, patrauklesnė šiuolaikinėms kartoms: „nepririšta“ prie vietos, susijusi su moderniomis technologijomis (jaunimui „įaugusiomis į kraują“), suteikianti daug galimybių pažintims su naujais įdomiais žmonėmis.

Omahos lietuviškos freskos fragmentas
Omahos lietuviškos freskos fragmentas

Ne kartą sulaukiau ir prašymų „priimti į Tikslas – Amerika ekspedicijas“ daugiau žmonių – deja, kol kas finansavimo ir dviems žmonėms vos užtenka, bet, kaip aš sugalvojau „Gabalėlius Lietuvos“, kaip kiti žmonės sugalvojo „Šaknis“ ar „Misija: Sibiras“, tikiu, kad įmanoma sugalvoti dar dešimtis lietuvių kilmės jaunimui įdomių ir prasmingų projektų.

Išlikęs Šv. Antano bažnyčios kertinis akmuo
Išlikęs Šv. Antano bažnyčios kertinis akmuo

Pokalbį su A. Urbonavičiumi vis pertraukdavo įvairūs svarbūs skambučiai JAV lietuvių bendruomenės klausimais: nuo kolegų JAV lietuvių lyderių iki Lietuvos Seimo narių. Esu susitikęs su ne vienos kitos lietuvių bendruomenės pirmininku, bet JAV LB krašto valdybos vadovo pareigos pasirodė kur kas labiau panašios į valstybės prezidento. Didelis valdžios „aparatas“, valdžių pasidalijimas, biudžetai, galybė „persipynusių“ organizacijų nuo bažnyčių iki mokyklų, nuo senelių namų iki tūkstančius pritraukiančių šokių švenčių. Ir kontaktai su Lietuva praktiškai „valstybiniu lygiu“. Kaip savanoriškai veiklai šitiek daug!

Kaip ten bebūtų, JAV lietuvių bendruomenė yra tarsi visos kitos pasaulio lietuvių bendruomenės kartu paėmus! Daugelio kitų šalių lietuvių bendruomenės savo masteliais ir sistema prilygsta nebent paskiroms JAV lietuvių bendruomenės apylinkėms…

Omahos lietuvių kepykloje
Omahos lietuvių kepykloje

Bendruomenių, kurios neįtrauks jaunimo, laukia panašus likimas, kaip Sū Sityje, Ajovoje, į kurį nuvykome iš Omahos. Ten sutikome du senyvus lietuvius. „Be mūsų daugiau nėra“ – jie sakė. O juk buvo 800 žmonių lietuvių parapija, uždaryta tik 1998 m.. Dabar „paskutinieji Sū Sičio lietuviai“ mėgina išgelbėti bent jau bažnyčios detales atminčiai – bet apie tai jau kitame straipsnyje.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Omahoje:
1. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Omahoje aprašas
2. „Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Omahoje žemėlapis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *