2024-04-13

Jei kas paklaustų, „Kiek kartų buvau Pensilvanijoje?“, greitai atsakyti būtų sunku… Nieko keisto, juk Pensilvanijoje yra daugiau lietuviškų vietų nei bet kurioje kitoje valstijoje!

Ir kasmet atrandu tiek daug naujo! Šiemet ir patekau į lietuvių kapines, apie kurias anksčiau nieko nežinojau; atradau išlikusią lietuvišką istoriją ir paminklus uždarytoje bažnyčioje; pravėręs užrakintas „pamirštų ir tikriausiai nutautėjusių“ lietuvių klubų duris pamačiau netikėtai gyvuojančią lietuvybę; sudalyvavau paskutinės likusios lietuvių tautiškos lietuvių katalikų bažnyčios mišiose ir įgyvendinau dar daug kitų senų planų, kuriems Pensilvanijoje vis pritrūkdavo laiko.

Ir, aišku, sutikau daugybę įdomių žmonių, kurie didžiuojasi būdami lietuviais – nors į Ameriką imigravo tik jų seneliai, proseneliai, prieš daugiau nei 100 metų. Kai kurie jau – seni pažįstami, kiti stebėjosi, kad apie „Tikslas – Amerika“ nieko nežinojo, džiaugėsi atradę www.tikslasamerika.lt žemėlapį!

Bet apie viską iš eilės. Pradėsiu nuo tos vietos, kur į Pensilvaniją įvažiavome ir mes, kirsdami valstijų sieną iš Niujorko ties Bingamtonu. Ir kur dirbo daugiausiai pirmabangių lietuvių. Pensilvanijos Anglies regiono šiaurės.

Vienintelė Amerikoje tautiška katalikų bažnyčia

Kai kurie Pensilvanijos miestai turi tokią gilią lietuvišką istoriją ir didžiules bendruomenes, kad lietuviai angliakasiai dar prieš daugiau nei šimtą metų sukūrė jiems lietuviškus pavadinimus. Vienas didžiausių tokių – Skrantonas, pramintas Skrantais. Ne kartą buvau šį miestą „aplėkęs“, bet to neužtenka visoms jo lietuviškoms istorijoms. Tad šiemet čionai apsistojome keletui dienų.

Labiausiai laukiau sekmadienio – apsilankymo 1915 m. statytoje Dievo apvaizdos Lietuvių tautiškoje katalikų bažnyčioje. Ne, tai ne „eilinė“ tautinė Romos katalikų parapija. Tai atskira atskilusi grynai lietuvių bažnyčia, nepripažįstanti popiežiaus ir Vatikano. Kadaise ji turėjo 14 parapijų, o šiandien beliko viena vienintelė – bažnyčios tėvynėje Skrantuose. Jos kapinėse po bažnyčios šūkiu „Kova, Tiesa, Šviesa“ paženklintu antkapiu palaidotas ir „pirštinę Romai“ metęs jos pirmasis vyskupas Jonas Gritėnas.

„Nezaležininkais“ anksčiau pravardžiuotų tautiškųjų katalikų Mišios, kaip ir visas Pensilvanijos Anglies regiono lietuvių šiuolaikinis „tautinis gyvenimas“ – angliškos. Per tris, keturias, penkias kartas, mišrias šeimas kalba pamažu atsitraukė. Bet Tautinėje bažnyčioje iki šiol kabo trispalvės, viena giesmė buvo lietuviška. „Per šventes lietuviškų giesmių giedame dar daugiau“ – sakė galingo balso parapijietė, atgiedojusi už visą chorą – „Deja, vargonininko nebeturime“.

Kaip pasakojo kunigas Walter Placek, Tautiškieji katalikai atskilo dėl dviejų priežasčių. Pirmoji: teisė į savo sunkiu darbu ir pinigais pasistatytą bažnyčią. Antroji: teisė pasirinkti savo kunigą. Iki pat šiol šitos teisės gyvuoja: Tautiškų katalikų mišiose žmonių buvo mažiau nei 20, bet joks vyskupas čia negali parapijos uždaryti, o bažnyčios parduoti. „Finansiškai mes visiškai išsilaikome“ – pasakojo – „Vasaromis rengiame piknikus, į juos ateina virš 300 žmonių, surenkame apie 5000 dolerių, to pakanka bažnyčiai prižiūrėti, mokesčiams“.

Ir štai dabar kadaise kitų lietuvių „per dantį traukta“ Tautiška katalikų parapija jau seniai tebėra paskutinė oficialiai lietuviška parapija Pensilvanijos Anglies regione apskritai. O juk iš viso jų ten buvo net trisdešimt viena! Bet 29 priklausė Romos katalikams, tad jų likimas buvo vyskupų rankose, o Skrantono ir Alentauno vyskupai dar ~2009 m. nutarė vienu mostu uždaryti tautines parapijas. Net tas, kur tikinčiųjų buvo tūkstančiai, o sąskaitose – šimtai tūkstančių ar milijonai dolerių.

Dievo apvaizdos bažnyčioje tad sutikau dviejų rūšių tikinčiuosius. Vieni – palikuonys senųjų Tautiškos katalikų bažnyčios steigėjų, dar tarpukariu išdrįsusių eiti kitu keliu, nei jų lietuviai kaimynai, 1949 m. parapijos jubiliejaus knygoje savo atsiskyrimą jie prilygino Viduramžių lietuvių kovai su „lietuvių dvasinių poreikių nesupratusiais“ kryžiuočiais.

O kiti parapijiečiai jau patys „iš principo“ perėjo iš Romos katalikų tada, kai pas šiuos niekur aplink nebeliko lietuviškų parapijų (~2010 m.).

Šiaip Tautiškų katalikų mišios labai mažai kuo skiriasi nuo Romos katalikų – net evangelija ir skaitiniai tie patys, kaip tą patį sekmadienį girdėjome pas Romos katalikus. „Anksčiau skirtumas buvo didesnis“ – pasakojo kunigas – „Bet ne mes supanašėjome su Romos katalikais, o jie su mumis. Kai atskilome, iš karto įvedėme lietuviškas (nuo kokių 1950 m. – angliškas) mišias, o Romos katalikai iki pat Antrojo Vatikano susirinkimo (1962-1965 m.) laikė tik lotyniškas Mišias. Po Antrojo Vatikano susirinkimo ir Romos katalikų mišių eiga pasidarė panaši į tą, kurią mes įvedėme dar prieškariu. Taip išeina, didesnė bažnyčia pasekė mažesne…“.

Kryžiaus kelio stotis Tautiškoje lietuvių bažnyčioje
Kryžiaus kelio stotis Tautiškoje lietuvių bažnyčioje

Savo tautiškas bažnyčias Amerikoje dėl panašių priežasčių įkūrė bent keturios tautos: be lietuvių – lenkai, slovakai ir italai. Italų bažnyčia jau sunyko, slovakai lyg tebeturi kelias, o lenkai – apie šimtą parapijų ir net steigia naujas. „Kadaise lietuvių ir lenkų bažnyčios tikriausiai nesutarė, bet dabar jos sudaro bendrą organizaciją“ – pasakojo kunigas. Beje, jis pats – lenkas, tačiau jo žmona – lietuvė. Celibatas – vienas kelių dalykų, kurių tautiškos katalikų bažnyčios atsisakė (tiesa, moterų kunigių čia nėra).

Išsiskirdami parapijiečiai padovanojo 1949 m. parapijos jubiliejaus knygą, kur aprašytos visos atsiskyrimo aistros ir priežastys. Lietuviai iš pradžių Skrantone pastatė katalikišką Šv. Juozapo bažnyčią, tikėjosi, kad pastatas priklausys jiems – bet Romos katalikų vyskupas per teismus pastatą perėmė: buvo net uždaręs bažnyčią išvis, kol parapijiečiai neatiduos pastato. Tą ilgą mūšį lietuviai pralaimėjo, bet tautiškiausiai nusiteikusieji tuoj pat pasitraukė iš Romos katalikų išvis – ir, iš naujo susimetę pinigų, pasistatė antrą – tautišką – bažnyčią šalimais. „Nemokantis rašyti, paprastas pilietis-mainierys, nenusigąsta ekskomunikavimo, nenusigąsta, kad vyskupas meta interdiktą prieš jo bažnyčią, bet ryžtasi savo teises apginti“ – rašoma parapijos knygoje – „Lietuviai juk per šimtmečius grūmėsi nuolat už savo gyvenimą, už savo tautą, kurioje jie gyveno, iš kur kilo“.

Skrantų lietuivų Romos katalikų bažnyčios tebeveikia, bet nelietuviškos

Skrantuose lietuvybės salų būta daugybė. Kai kuriose, kaip „Tauro“ klube su trispalve priešais, dar galėjau išgirsti gyvų istorijų. Kitose, kaip Šv. Juozapo kapinėse, istorijas bylojo antkapių epitafijos.

Dar iš kitų likę tik pavadinimai, kaip 1908 m. įsteigtas Stirnos restoranas (jį dar 1979 m. nupirko nelietuviai). Arba tas, sunykusias, pakeitusios atminimo lentos – kaip Carol Gargan įkurtas Kosciuškos gydomasis sodas („Kosciuska“ rašoma lietuviškai).

Lietuviškos istorijos ten šitiek daug, kad ji mane pasiekdavo net netikėtai. Štai nuėjau į Steamtown National Historic Site garvežių muziejų ir bilietų pardavėjas, išgirdęs, kad esame iš Lietuvos, nudžiugo: „Norime paskelbti internete tokią seną nuotrauką iš Kingstono anglies kasyklų, bet nežinome, kokia kalba parašytas pranešimas joje. Gal lietuvių?“. Kol neatnešė nuotraukos būčiau lažinęsis, kad bus lenkų (juk jų daugiau) – bet tikrai buvo lietuvių! Ta senąja mainerių kalba, kurios nemoka versti joks dirbtinio intelekto vertėjas. „Didysis bosas sustapawa“…

Nuotrauka su lietuvišku užrašu iš šachtų
Nuotrauka su lietuvišku užrašu iš šachtų

Dviejų Skrantono lietuvių Romos katalikų bažnyčių likimai tikrai nėra blogiausi. Jos nebelietuvių, bet vis dar katalikų bažnyčios su visais lietuviškais vitražais. Šv. Mykolo bažnyčioje manęs laukė lotyniškos mišios – ją dabar prižiūri Šv. Petro kunigų ordinas. Išgirdęs apie mūsų ekspediciją ir žemėlapį, kunigas pakvietė į zakristiją, parodė šimtametes lietuvių krikštų ir santuokų knygas: parapija gal ir nebelietuvių, bet neuždaryta, tad visi metrikai liko ten. „Aš iš Omahos“ – sakė kunigas, o aš čia pat užsiminiau apie ten buvusią Šv. Antano lietuvių bažnyčią, kurią lankėme užpernai. „Taip, žinau, esu buvęs ten mišiose“ – sakė jis – „buvo graži bažnyčia“.

Žiūriu lietuvių metrikus su Šv. Mykolo bažnyčios kunigu
Žiūriu lietuvių metrikus su Šv. Mykolo bažnyčios kunigu

O senesnė Skrantono Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia atiteko iš anglikonų į katalikus perėjusiems kunigams. Bet prie jos tebestovi koplytstulpis Sovietų nužudytiems lietuviams, o kadais uždaryta lietuvių parapinė mokykla vėl atsidarė – šįsyk kaip papildomo mokslo vieta namuose (homeschool) mokomiems vaikams. Ir nors atkurta ne lietuvių pavadinta ji Marijos Kaupaitės garbei! Kaupaitės kanonizavimo nuoširdžiai laukia ir nelietuviai Šv. Mykolo parapijos nariai. Juk Kaupaitė ne tik lietuvė, ji – ir skrantonietė, būtent šiame mieste pajutusi pašaukimą įkurti Kazimieriečių ordiną.

Sugriautų lietuvių bažnyčių miestai

Eilėje miestų ir miestelių į pietus nuo Skrantono, seniai suaugusių į vieną didelį šiaurės rytų Pensilvanijos didmiestį, lietuviškoms bažnyčioms sekėsi mažiau. Ech, kiek daug jų nugriauta! Neliko ir dviejų didžiausių ir gražiausių – Vilks Bario Švč. Trejybės ir Kingstono Šv. Marijos Apreiškimo. Begaliu aplankyti jų kapines. Vilks Bario Švč. Trejybės bažnyčia jų turėjo net dvi – į vienerias parapijiečiai nebetilpo. Kokia tai buvo tautiška parapija lengvai supratau iš to, kad, priešingai daugeliui pirmabangių kapinių, net ant daugybės naujųjų kapinių antkapių pavardės parašytos taisyklingai lietuviškai ir net ant paminklo lietuviams, tarnavusiems JAV kariuomenėje pasauliniuose karuose, tekstas – ir lietuviškas, pavardės parašytos su visais taškais ir paukščiukais ant raidžių…

Prie paminklo Vilks Bario lietuvių veteranams kapinėse
Prie paminklo Vilks Bario lietuvių veteranams kapinėse

Vienintelė lietuvių bažnyčia, likusi katalikų rankose, iš dešimties čia – Šv. Onos Liucernoje, kur aplankėme Mišias, pasigerėjome lietuviškais vitražais. Trys nugriautos, šešios priklauso kitatikiams, paverstos gyvenamaisiais namais ar apleistos.

Didingiausioje tarp nenugriautųjų – Pitstono Šv. Kazimiero – kaip pasakojo Dennis Paladino iš vietinės Vyčių kuopos – dabar tiesiog gyvena kažkoks Hario Poterio gerbėjas. Jam bažnyčios pastatas asocijuojasi su Hogvartsu, jis jį apaugino vijokliais. Pažvelgęs pro langą dar mačiau lietuvių aukotojų pavardes ant vitražų, bet net kertinis akmuo išimtas. Denisą su žmona sutikome ir toliau savanoriaujančius bažnyčioje – tik jau airiškoje Šv. Jono Evangelisto. Lietuvos Vyčių, gajausios pirmabangių organizacijos, kuopa persikėlė į tą parapiją.

Penki lietuvių klubai viename metropolyje

Bet šiaip gyviausios lietuviškos vietos regione dabar – lietuvių klubai! Nuo Skrantono iki Vilks-Bario net penki jų turi savo atskirus pastatus, nors lietuviškumas juose skiriasi kaip diena ir naktis.

Štai prie Skrantono „Tauro“ nuolat plazda trispalvė, o svečiais iš Lietuvos apsidžiaugę tarybos nariai džiugiai mums pasakojo turintys 1300 narių, iš kurių 65 dar ir po trijų-keturių kartų Amerikoje atitinka griežtą „pilnos narystės“ kriterijų (be kitų reikalavimų, bent 50% lietuviško kraujo), baras veikia nuolat, antroje salėje dažnai rengia koncertus.

Lietuviškas ir Pitstono klubas, kurio iždininkas – tas pats lietuvybe užsidegęs Denisas Paladino. Irgi veikia kasdien, prie jo plazda trispalvė, o gretimas hidrantas išdažytas Lietuvos herbo spalvomis, „tikrųjų narių“ 45, nors ten jau tinka bet kokia lietuviška kilmė. Inkermano lietuvių klubas labiau priminė eilinį barą su kažkiek lietuviškų detalių interjere. Į Ekseterio klubą nė nepavyko patekti – lietuviško paveldo žemėlapis ir enciklopedija tuo metu ten buvusių žmonių tikriausiai nesudomino…

O štai ar Vilks-Bario lietuvių klubas išvis egzistuoja susivokti užtruko ilgai: atrodo kaip paprastas namas be jokių ženklų išskyrus užklijuotą skelbimą, kad „Scott Jablowski čia negyvena ir pašto prašome nemesti“. „Google Maps“ rašo, kad veikia tik ketvirtadienių vakarais, tad specialiai nuvykome tokiu metu – bet radome tik užrakintą pastatą, jokių automobilių aplink. Sutikome kaimyną, kuris papasakojo daugiau: „Taip, čia lietuvių klubas… Bet tai labiau kaip tokia vieta pasižaisti apylinkės vyrams, o ne tautinis klubas. Lyg susitinka tik kas antrą ketvirtadienį, dar galima išsinuomoti salę už 100 dolerių“.

"Paslaptingasis" Vilks Bario lietuvių klubas
„Paslaptingasis” Vilks Bario lietuvių klubas

O šiaip Pensilvanijos Anglies regione visad stebina, kokios atskiros ten visos lietuvių bendruomenės. Kai paklausdavau viename lietuvių klube ar bažnyčioje apie kitą, beveik niekada negaudavau atsakymo: nors atstumas tik 10 km ar 20 km, žmonės nežino. Šių metų rekordas: kai kurie „Tauro“ klube besilankantys lietuviai net nežinojo, kad už 350 metrų nuo klubo yra tebeveikianti tautinė lietuvių bažnyčia!

Pasaulio lietuvių bendruomenę su visom apygardom ir apylinkėm įkūrė dipukai gerokai vėliau – ir „Pensilvanijos angliakasių Lietuvoje“ ji niekad neprigijo. Čia lietuviai gyveno savo miesteliuose, savo parapijose.

Lietuvių kapinės ir bažnyčios kyla iš praeities miglų

Daugiausiai lietuviškų pavardžių, aišku, kapinėse, o tų kapinių – kaip iš gausybės rago… Daugelis – parapinės, neblogai prižiūrėtos, nors, išskyrus kelias, ženklo „Lithuanian“ ten nerasi. Kitos laikosi gerų žmonių dėka. Štai Lietuvių nepriklausomose kapinėse Vest Vajominge mus užkalbino jas tvarkantis italas: „Šiaip man nepriklauso čia būti, aš iš gretimų italų kapinių… Bet kas tai darytų, jei ne aš? Lietuvių kapinių organizacija bankrutavo, seniau jomis rūpinosi tokia moteris iš Pitsburgo, bet jai 93 metai, Pitsburgas už 5 valandų kelio… Dabar bandau kalbinti žmones, kurie čia ateina lankyti giminių, kad susimestų tvarkymui. Šiaip dirbu kalėjime, anksčiau atveždavome iš kalėjimo žmonių viešiesiems darbams, bet dabar medžiai gali nukristi, pernelyg pavojinga kaliniams…“.

Vilks Bario lietuvių kapinių įėjimas
Vilks Bario lietuvių kapinių įėjimas

Daugelis „pamirštų“ lietuvių kapinių laikosi tokių geradarių dėka. Vienas jų, Vilius Žalpys, šiemet net iš Vašingtono valstijos atvažiavo į Pensilvaniją.. Jo ekspedicijos „Šaknys“ prasidėjo dar prieš pora metų, su Amerikos lietuvių jaunimu jis nuostabiai sutvarkė visiškai užmirštas ir užaugusias lietuvių kapines Ledforde, Ilinojuje – tą transformaciją regėjom savo akim, nes būtent mes į dienos šviesą išvilkome informaciją apie tas kapines, apie kurias 2018 m. žinojo tik keli senyvo amžiaus vietos žmonės.

Seni lietuvių kapai
Seni lietuvių kapai

O šiemet Vilius pasuko į Pensilvaniją, kur darbo tiek, kad net neaišku nuo ko pradėti!

Vienerios kapinių, kurias tvarkė – Vanamio. Mes patys jas pirmąkart aplankėme tik pernai, nes pranešė „Draugas News“ skaitytoja Connie Tumosa. Šiemet Connie prisijungė prie Viliaus komandos, perdažė kapinių vartus. Savo ruožtu Vilius, pavažinėjęs po regioną, aptiko papildomas Šv. Juozapo lietuvių kapines Nantikoke: dabar jos irgi bus www.tikslasamerika.lt žemėlapyje. Bendromis jėgomis pavyksta daugiau! Labai svarbu lietuviams kooperuotis, veikti kartu, dalintis informacija, planais, nes pernelyg dažnai matau, kad vieni lietuviai žino tai, kas labai padėtų kitoms organizacijoms, bet tarp jų kontakto nėra, skirtingoms organizacijoms tenka kiekvienai iš naujo išrasti dviratį….

Šv. Juozapo lietuvių bažnyčios, kuriai priklausė ir Nantikoko kapinės, ieškojau dar pernai, vaikštinėjau su Heritage Society atstovais – bet tik „klaidžiojome ratais“: vedė ir prie nugriautos slovakų bažnyčios vietos, ir prie stačiatikių kapinių… Stebuklų nesitikėjau: juk tai nė nebuvo atskira parapija, gal išvis tik nuomojosi patalpas lietuviškoms mišioms kad ir pas tuos pačius slovakus?

Tad jau grįžęs iš pernykštės ekspedicijos, iš Heritage Society vadovo Chester Zaremba gavau netikėtą atsakymą: lietuvių bažnyčia tebestovi, ten gyvenamasis namas. Kokia tai, pasirodo, „galinga“ vieta, supratau tik pagaliau ten apsilankęs šiemet. Savininkė Lisa Mack – lietuvių kilmės, tad su malonumu įleido vidun.. O viduje viskas išlikę kaip bažnyčios laikais! Net visi vitražai su lietuviškom aukotojų pavardėm net visi zakristijos baldai ir kita pasilikę. „Pirmasis bažnyčią nusipirko architektas, jis investavo kokius 700 000 dolerių, kad prikeltų naujam gyvenimui“ – pasakojo Lisa Mack – „Ir jis norėjo kuo daugiau išsaugoti“.

Tad bažnyčia neišdalinta kambariais – bet gyventi vienoje didžiulėje aukštoje patalpoje su vitražais vietoje langų šeimininkams neatrodo keista. Juk jie dar turi ir miegamąjį chore-balkone, ir nuostabią vietą pasėdėti bokšto viršūnėje, kur užbaigėme „ekskursiją po pastatą“. Įdomu, kad visus tris bažnyčios-namo savininkus atlaikė net paminklas lietuviui kunigui bažnyčios šventoriuje – norinčių „panaikinti religines detales“ čia neatsirado.

Vanamio lietuvių bažnyčia
Vanamio lietuvių bažnyčia

Ech, kad tokios „mylinčios ir gerbiančios rankos“ sulauktų visos uždarytos lietuvių bažnyčios. Aišku, bendruomenės nebėra, bet pastatas likęs kaip didingas monumentas mažo Nantikoko miestelio didelei lietuviškai istorijai – ir dabar pagal www.tikslasamerika.lt žemėlapį jį rasti gali kiekvienas, važiuojantis pro šalį.

Vitražas Vanamio lietuvių bažnyčios
Vitražas Vanamio lietuvių bažnyčios

Įdomu, kiek dar yra Pensilvanijoje šitokių lietuviškų vietų: su išlikusiais lietuviškais užrašais, architektūra, menu, bet taip pamirštų, kad jokiuose šiuolaikiniuose šaltiniuose nebėra informacijos apie jas? Jei žinote kokią vietą, dar nepažymėtą www.tikslasamerika.lt žemėlapyje, būtinai rašykite augustinas.zemaitis@gmail.com .

Potencialių kandidatų į žemėlapį pamatau net visai netyčia: štai Vanamio kaime stovi paminklas Jeffries-Slapikas Amerikos legiono lietuvių posto veteranams. Pasirodo, šitas postas pavadintas Edvardo Slapiko garbei – Vanamio lietuvių parapijos nario, gimusio 1915 m. ir žuvusio 1941 m. Perl Harbore. Įdomu, kad jo palaikai identifikuoti tik 2018 m. – ir pagaliau perlaidoti Vanamio naujosiose lietuvių kapinėse.

Kiek dienų ten bepraleisčiau, Pensilvanijos Anglies regione jų visuomet pritrūksta. Laiko ieškoti Šlapiko giminių nebeturėjau – reikėjo skubėti į pietinį Pensilvanijos anglies regioną, kur buvo beprasidedančios Lietuvių dienos, kaip sako jų organizatoriai, seniausia kasmetė tautinė šventė Amerikoje. Į tą jaukų kampelį sugrįžau antrus metus iš eilės – šįkart tam, kad surengčiau kvizą apie lietuvių kultūrą ir lietuviškas Amerikos vietas…

O po tos šventės laukė kelių dienų finišo tiesioji į Čikagą, kur 2023 m. „Tikslas – Amerika“ ekspedicija baigėsi.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Pensilvanijos Anglies regione:
1. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų šiauriniame Pensilvanijos Anglies regione aprašas
2. Lietuviškų vietų Pensilvanijos šiauriniame Anglies regione žemėlapis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *