2024-04-20

Emigracija iš Lietuvos sovietmečiu (1944-1990)

1944 m. sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, emigracija buvo uždrausta. Lietuva tapo vienu dideliu kalėjimu tiems, kurie liko čia ir nespėjo pabėgti kartu su 1944-ųjų antrąja lietuvių emigracijos banga.

Visgi, tuo metu iš Lietuvos emigravo dešimtys tūkstančių žmonių, pasinaudojusių ribotomis galimybėmis, kurios buvo prieinamos ne kiekvienam ir ne visur.

Kodėl žmonės išvykdavo iš sovietinės Lietuvos?

Sovietų okupuotoje Lietuvoje vyko genocidas (ypač 1940-1941 m. ir 1944-1953 m.), šimtai tūkstančių žmonių buvo nužudyti arba ištremti (dažnai pasmerkti mirčiai), vyko daug vilčių neteikęs antisovietinis partizaninis karas, buvo suvaržyta dauguma laisvių, įskaitant kultūrinę, religinę, žodžio laisvę ir kt., o ekonomika ritosi į prarają.

Taigi klausimas turėtų būti ne „Kodėl kažkas norėjo emigruoti?“, o „Kodėl emigravo ne visi?“. To priežastis buvo ta, kad Sovietų Sąjunga iš esmės draudė emigraciją už šalies ribų. Nelegali emigracija taip pat buvo praktiškai neįmanoma, nes:
1. Tarp Lietuvos ir laisvojo pasaulio nebuvo nė vieno sienos perėjimo punkto. Lietuvą nuo laisvojo pasaulio skyrė Baltijos jūra arba kitos komunistų valdomos šalys su griežtai saugomomis sienomis.
2. Lietuviams paprastai nebuvo leidžiama keliauti į užsienį, o ta maža grupė, kuriai tokia galimybė buvo suteikta (pvz., sportininkai, vykstantys į olimpines žaidynes), buvo atidžiai sekama slaptųjų tarnybų. Be to, bet koks jų bandymas pabėgti būtų pastatęs į pavojų jų šeimas sovietinėje Lietuvoje.
3. Etniniai lietuviai negalėjo dirbti darbų, kurie suteiktų jiems galimybę patekti į užsienio šalis (pvz., lakūnai, skraidantys tarptautiniais maršrutais).

Visgi, emigruoti iš Lietuvos buvo įmanoma šiais būdais:

Nr. 1: emigracija į kitas SSRS dalis. Vienintelė „universali“ emigracijos galimybė buvo SSRS viduje, t. y. į kitas sovietines respublikas, bet net ir ji buvo reguliuojama. Vis dėlto sovietinis režimas kartais skatino tokią migraciją, siekdamas apgyvendinti kai kuriuos ištuštėjusius regionus („plėšinių įsisavinimas”) ar sukurti infrastruktūrą. Taigi, tokiems emigrantams sudarė galimybę uždirbti pinigų turėti retą galimybę pagyventi „svetur”. Būdami patriotai, dauguma lietuvių to vengė, nes tokia migracija reiškė, kad teks prarasti savo kultūrą, integruotis į vietines rusų bendruomenes, be to, daugelyje SSRS vietų ekonominė padėtis ir laisvių varžymas buvo dar blogesni nei Lietuvoje. Maskva ar Sankt Peterburgas buvo išimtys – jos teikė Lietuvoje neprieinamas intelektualinės karjeros galimybes (pvz., mokslininkams). Vis dėlto daugelis lietuvių jas paaukojo, kad liktų Lietuvoje, be to, tik nedaugeliui ir buvo leista persikelti į pagrindinius SSRS miestus (išvykti ten galėjo tik lojalūs ar svarbūs sovietiniam režimui žmonės).

Nr. 2: tautinių mažumų repatriacija. SSRS leido emigruoti už šalies ribų, bet tik kai kuriems asmenims. Laikydamasi požiūrio, kad „kiekviena tautybė turi gyventi savo šalyje“, SSRS valdžia leisdavo išvykti žmonėms, priklausantiems tautybėms, kurios daugiausia gyveno už SSRS ribų: Lietuvos žydams buvo leista išvykti į Izraelį, vokiečiams – į Vokietiją, lenkams – į Lenkiją. Tačiau visgi net ir daugeliui šių tautybių žmonių nebuvo leista palikti SSRS – pavyzdžiui, nebūdavo išleidžiami tie, kurie kada nors dirbo gamyklose, kažkiek susijusiose su karine veikla. Gavusieji teisę emigruoti, mielai pasinaudojo šia galimybe (arba net papirko pareigūnus, kad šią teisę gautų). Tai buvo vadinama repatriacija, nors daugeliu atvejų nei tie žmonės, nei jų protėviai niekada negyveno šalyje, į kurią buvo „repatrijuojami”: vienintelė išvykimo priežastis buvo ta, kad jie buvo tos pačios tautybės, kaip ir tos šalies, į kurią buvo „repatrijuojama” etninė dauguma.

Nr. 3: infiltruotieji. Be aukščiau minėtų etninių mažumų, SSRS leido emigruoti ir keletui etninių lietuvių. Kai kuriais atvejais jiems pavykdavo gauti leidimus davus kyšį. Tačiau manoma, kad daugeliu atvejų tokie žmonės buvo KGB agentai, kurie šnipinėjo lietuvių diasporą. Paprastai jie prisistatydavo esantys sovietų režimą kovoję aktyvistai (disidentai) – tokiu būdu tikėdavosi pelnyti užsienio lietuvių prielankumą. Tačiau iš tikrųjų jokiems tikriesiems lietuvių disidentams niekada nebūtų buvę leista emigruoti iš SSRS arba net laisvai judėti jos viduje.

Nr. 4: pabėgimai. Rečiausia ir sudėtingiausia „emigracijos“ forma. Kiekviena istorija čia skirtinga – lėktuvų, laivų pagrobimai ir kita. Holivudinės pabėgimo istorijos laisvajame pasaulyje neretai virsdavo filmais (pvz., „Raudonojo spalio medžioklė“ (Hunt for the Red October), „Simo Kudirkos pabėgimas“ (The Defection of Simas Kudirka)).

Nr. 5: Lenkijos (Punsko/Seinų) lietuviai. Po Antrojo pasaulinio karo teritorinės sienos buvo nubrėžtos taip, kad dalis lietuvių gyvenamųjų teritorijų pateko Lenkijos valdžion. Nors Lenkija taip pat buvo atsilikusi ekonomiškai, valdoma komunistų, režimas ten buvo laisvesnis, lengviau leisdavo žmonėms emigruoti. Todėl šios nedidelės lietuvių mažumos, gyvenančios keliuose Lenkijos kaimuose prie Lietuvos sienos, atstovai sudaro neproporcingai didelę kai kurių užsienio lietuvių bendruomenių dalį (pvz. Kanados lietuvių).

Nr. 6: perestroikos laikotarpio (XX a. devinto dešimtmečio pabaiga) išimtys. SSRS pradėjus vykdyti perestroiką ir glasnost (demokratizaciją ir perėjimą į kapitalizmą), emigracijos apribojimai buvo atlaisvinti. Staiga žmonės, ilgai laukę anksčiau neįmanomų gauti leidimų emigruoti, juos gavo. Dažniausiai tai buvo visų pirma tie, kas Amerikoje turėjo giminių (pvz., senstančius senelius, kuriems reikėjo priežiūros) arba mylimą žmogų, kurį susirado per vis labiau laisvėjančius tarptautinius ryšius (pvz., įsimylėjo į Lietuvą atvykusį/ią Amerikos lietuvė/į turistą/ę). Prie jų pamažu ėmė prisijungti ir geresnio gyvenimo ir nuotykių ieškantieji.

Pastaba: antroji emigracijos banga. Nors techniškai antroji lietuvių emigrantų (DP) banga iš Lietuvos pasitraukė sovietų okupacijos metu, jie tai darė pasinaudoję karo sumaištimi, kol sovietai dar nebuvo visiškai okupavę Lietuvos. Todėl jų istorija visai kitokia ir paaiškinta kitoje vietoje.

Pastaba: tremtiniai. Šiame straipsnyje kalbama tik apie savanorišką emigraciją. Šimtus tūkstančių žmonių iš Lietuvos sovietai 1941–1953 m. taip pat ištrėmė prievarta, jų istorija paaiškinta kitoje vietoje.

Kiek žmonių emigravo iš sovietinės Lietuvos?

Nr. 1: emigracija į kitas SSRS dalis. Vien iki 1959 m. iš Lietuvos į kitas SSRS vietas išvyko apie 30 000 žmonių.

Nr. 2: tautinių mažumų repatriacija. Lietuvos istorinių etninių mažumų skaičius sumažėjo daugiau nei perpus, nes visi, kas tik turėjo galimybę, emigravo į bent kiek laisvesnes „etnines tėvynes“:
Išvyko 200 000 lenkų. Šiuo metu Lietuvoje gyvena irgi 200 000 lenkų, tiesa, daugelį jų sovietai atkėlė iš Baltarusijos.
Vien 1959–1989 m. iš Lietuvos išvyko 12 000 žydų. Šiuo metu Lietuvoje gyvena tik 3 050 žydų.
Išvyko 10 000 vokiečių, be 51 600 jau 1941 m. perkeltų į Vokietiją ir iki 100 000 pabėgusių apie 1944–1945 m. Dabartinis vokiečių gyventojų skaičius Lietuvoje yra 2 418.

Nr. 4: pabėgimai. Yra žinoma tik mažiau nei 100 žmonių, nelegaliai pabėgusių iš sovietinės Lietuvos į laisvąjį pasaulį. Tarp 1951 ir 1976 m. jų buvo 24, arba mažiau nei vienas per metus.

Nr. 6: perestroikos laikotarpio (XX a. devinto dešimtmečio pabaigos) išimtys. Skaičiai nėra pakankamai tikslūs pirmiausia todėl, kad sunku atskirti šiuos emigrantus nuo apie 1990 m. pradėjusios kilti trečiosios emigracijos bangos. Ar žmogus būtų emigravęs 1989, ar 1991 m., jų kultūrinė patirtis dažnai būna panaši, tad šie žmonės dažnai priskiriami trečiajai emigracijos bangai.

Kur Lietuvos žmonės išvykdavo iš SSRS?

Nr. 1: emigracija į kitas SSRS dalis. Tie, kurie pasinaudojo legalia galimybe persikelti dirbti į kitas SSRS dalis, dažnai atsidurdavo Kazachstano plėšiniuose (teritorija, kuri dirvonavo ir nebuvo naudojama žemės ūkyje, tad Sovietų valdžia nutarė ją įsisavinti) arba Baikalo-Amūro magistralės statyboje – dviejuose iš pagrindinių sovietmečio projektų.

Sovietinis propagandinis atvirukas, kviečiantis tiesti Baikalo-Amūro magistralę
Sovietinis propagandinis atvirukas, kviečiantis tiesti Baikalo-Amūro magistralę

Nr. 2: etninių mažumų repatriacija. Etninėms mažumoms teisiškai buvo leista emigruoti tik į savo kilmės tėvynes. Lenkams tai buvo Lenkija, vokiečiams – komunistinė Rytų Vokietija (jiems nebuvo leista emigruoti į Vakarų Vokietiją). Kadangi šios dvi šalys taip pat buvo komunistinės, sovietams buvo lengviau kontroliuoti tokią emigraciją. Tačiau žydams buvo leista emigruoti į Izraelį, kuris buvo kapitalistinis ir SSRS nekontroliuojamas, todėl daugelis žydų, pasakę sovietų valdžiai, kad emigruos į Izraelį, vietoj to emigravo į JAV.

Nr. 3: infiltruotieji. Sovietų infiltruoti asmenys paprastai vykdavo į pagrindines kapitalistines šalis, kuriose buvo didžiausia lietuvių diaspora, kaip antai, JAV, Kanada ir pan.

Nr. 4: pabėgimai. Iš Lietuvos pabėgę asmenys paprastai prašydavo prieglobsčio pirmoje laisvoje šalyje (dažnai tai būdavo kapitalistinės valstybės, kurios ribojosi su SSRS, pvz., Švedija ar Turkija). Tačiau daugeliu atvejų galiausiai jie emigruodavo į šalis, kuriose veikė seniau įkurtos dipukų bendruomenės. Net jei jie ten neturėjo giminių, įkvepiančios ir retos jų pabėgimo istorijos dažnai suteikdavo jiems savotišką didvyrių statusą užsienio lietuvių bendruomenėse.

Simo Kudirkos skulptūra
Simo Kudirkos, pabėgusio iš sovietų laivo ir peršokusio į amerikiečių laivą, skulptūra. Nors amerikiečiai grąžino jį sovietams, kur jis buvo įkalintas, dėl didelio atgarsio ir viešumo JAV galiausiai buvo priverstos derėtis dėl Kudirkos paleidimo ir leidimo išvykti iš SSRS. Simas Kudirka tapo populiaria tema Amerikos lietuvių mene

Nr. 5: Lenkijos (Punsko/Seinų) lietuviai. Lenkijos lietuviai daugiausia emigravo į Kanadą.

Nr. 6: perestroikos laikotarpio (XX a. devinto dešimtmečio pabaigos) išimtys. Šie lietuviai išvyko į šalis, kuriose jau gyvavo lietuvių bendruomenės, nes turėti giminių dažnai buvo būtina emigravimo sąlyga. Dažniausiai tai buvo JAV arba Kanada.

Kaip sovietinės Lietuvos emigrantai gyveno po emigracijos?

Nr. 1: emigracija į kitas SSRS dalis. Užsidirbę pinigų ir patyrę „nuotykių“ (kurių kitaip būtų sunkiai patyrę, mat keliones SSRS griežtai kontroliavo) daugelis sovietinių migrantų siekė sugrįžti namo. Tačiau kai kurie iš jų vesdavo nelietuvius, todėl likdavo ir toliau ten gyventi. Sovietai tai skatino, o giminaičiai Lietuvoje nuogąstavo – jiems tai buvo dar vienas žingsnis į lietuvybės naikinimą. Išvykusieji dėl karjeros (pvz., mokslininkai) taip pat dažnai likdavo gyventi užsienyje. Nors SSRS (iš dalies) leido lietuvių kultūrą sovietų okupuotoje Lietuvoje, lietuviams emigravus į kitas SSRS dalis, buvo tikimasi, kad jie surusės, todėl ten vieša lietuviška kultūrinė veikla nebuvo leidžiama, nebuvo lietuvių mokyklų ar kultūrinių įstaigų. Kalbėjimas lietuviškai su kitais lietuviais dažnai buvo vienintelė lietuviškumo apraiška, kuri jiems likdavo. Daugelis net neturėjo netoliese gyvenančių lietuvių, su kuriais galėtų pasikalbėti. Lietuvai tapus nepriklausoma ar net prieš tai, nemažai tokių emigrantų grįžo, tačiau daugelis jų jau buvo per seni ir per daug nutolę nuo Lietuvos (pvz., negalėjo pakankamai gerai išreikšti savo minčių lietuviškai).

Nr. 2: tautinių mažumų repatriacija. Repatrijavusios tautinės mažumos paprastai integravosi į vietos visuomenę, pamiršdamos apie savo kilmę iš Lietuvos. Tai nebuvo sunku, nes jie vyko į vietas, kur vyravo jų gimtoji kultūra.

Nr. 3: infiltruotieji. Infiltruotieji atlikdavo bet kokias jiems pavestas užduotis. Tai galėjo būti prisijungimas prie lietuvių išeivijos organizacijų, jų šnipinėjimas, pranešinėjimas apie jų planus SSRS. Jie taip pat galėjo stengtis papulti į užsienio žiniasklaidą, propaguoti ten prosovietines idėjas. Sakomos lietuvių lūpomis, prieštaraujančios oficialiai lietuvių diasporos pozicijai, turėjo supainioti užsieniečius (įteigti tokias mintis, kaip „Vieni lietuviai sako, kad sovietai yra žiaurūs, tačiau kiti sako, kad jie yra geranoriški – vadinasi, tai tik politinis nesutarimas, toks, koks egzistuoja kaip demokratų ir respublikonų JAV“ arba „Man nėra visiškai aišku, kuris teisus, todėl gal nereikėtų aktyviai agituoti už Lietuvą?“).

Nr. 4: pabėgimai. Iš sovietinės Lietuvos pabėgo per mažai žmonių, kad būtų galima daryti apibendrinimus, tačiau jų gyvenimai, sulaukę palaikymo ir dėmesio, dažnai pelnė jiems žvaigždės statusą diasporoje.

Nr. 5: Lenkijos (Punsko/Seinų) lietuviai. Kanadoje Punsko lietuviai kūrė ir savo organizacijas, tačiau dažniausiai jie integravosi į organizacijas, įkurtas po 1944 m. atvykusių dipukų. Kaip ir dipukai, skirtingai nei vėlesni emigrantai, Punsko lietuviai buvo itin patriotiški, brangino savo kalbą – ją sunkiai saugoti buvo įpratę dar Lenkijoje, kur ji taip pat buvo mažumos kalba.

Nr. 6: perestroikos laikotarpio (XX a. devinto dešimtmečio pabaigos) išimtys. Perestroikos laikotarpio emigrantai paprastai nemokėjo anglų kalbos, mažai ką suprato apie gyvenimą demokratinėje, kapitalistinėje šalyje, kurioje niekada anksčiau negyveno. Todėl jie dažnai prisijungdavo prie jau egzistuojančių lietuvių bendruomenių, kurioms dažniausiai vadovavo dipukai, padėdavę naujiesiems atvykėliams susirasti darbą, pradėti naują gyvenimą. Tiesa, iš pradžių kai kurios seniau įkurtos bendruomenės į perestroikos emigrantus žiūrėjo nepatikliai, manė, kad jie gali būti sovietų šnipai (nes iki perestroikos tik šnipai gaudavo leidimą emigruoti).

Kaip gyveno sovietmečio emigrantų palikuonys?

Nr. 1: emigracija į kitas SSRS dalis. Sovietų Sąjunga buvo uždraudusi bet kokią lietuvišką veiklą: mokyklas, klubus, žiniasklaidą, teatrus ir t. t., už sovietinės Lietuvos ribų, tikėdamasi, kad lietuviai surusės, pradės vartoti rusų kalbą, naudotis rusiškų institucijų, kurios veikė visoje šalyje, paslaugomis. Tai reiškė, kad lietuvių kalba ir kultūra kitose SSRS dalyse buvo menkai palaikoma, dažnas lietuvių emigrantų vaikas jau nekalbėjo lietuviškai. Nors dėl to, kad Sovietų Sąjunga oficialiai pripažino tautybes (tautybės buvo minimos net pasuose ir butų dokumentuose), tokie žmonės vis tiek žinojo esantys etniniai lietuviai (gimus mišrioje šeimoje buvo galima pasirinkti vieną iš tėvų tautybių). Žlugus SSRS ir atmosferai išlaisvėjus, kai kuriuose Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos ir Kazachstano miestuose sovietmečio migrantų palikuonys įkūrė lietuvių organizacijas. Tokios organizacijos dažniausiai yra rusakalbės, tačiau jos stengiasi iš naujo atrasti savo lietuvišką kultūrą. 2010–2020 m. Lietuvai tapus gerokai turtingesne nei didžioji dalis buvusios SSRS, daugelis šių sovietmečio migrantų palikuonių pasinaudojo savo kilme gaudami leidimą gyventi Lietuvoje arba lietuvišką pasą. Ekonominės galimybės ir prestižas, kurį suteikė europinis ryšys, paskatino kai kuriuos iš jų iš naujo atrasti savo lietuviškas šaknis, pakeisti pase įrašytą tautybę (pvz., iš motinos rusės į tėvo lietuvio), o savo vaikus leisti į specialią internatinę mokyklą Lietuvoje.

Nr. 2: tautinių mažumų repatriacija. Repatriantų vaikų gyvenimas niekuo nesiskyrė nuo vietinių gyventojų gyvenimo. 1990 m. Lietuvai tapus nepriklausoma, kai kurie repatriantų palikuonys ėmė lankytis Lietuvoje arba tyrinėti savo šaknis, net atkurti pilietybę (atrodo, kad tai populiariausia tarp Izraelio ar JAV žydų, kadangi jiems tai atveria kelią į Europos Sąjungą; tuo tarpu į Vokietiją išvykę vokiečiai ar į Lenkiją išvykę lenkai šiaip ar taip yra ES piliečiai).

Nr. 3: infiltruotieji . Per mažai žinoma apie tokius žmones, kad būtų galima apibendrinti.

Nr. 4: pabėgimai. Per mažai žmonių yra pabėgę iš sovietinės Lietuvos, kad būtų galima apibendrinti.

Nr. 5: Lenkijos (Punsko/Seinų) lietuviai. Meilė Lietuvai buvo perduota kitoms kartoms, kaip tai buvo daroma gyvenant Lenkijoje. Punsko lietuvių palikuonys net dažniau nei kitų lietuvių palikuonys Kanadoje lanko šeštadienines lietuviškas mokyklas.

Nr. 6: perestroikos laikotarpio (XX a. devinto dešimtmečio pabaigos) išimtys. Mokėdami tik lietuviškai (ir rusiškai), perestroikos emigrantai dažnai kūrė lietuviškas šeimas, su savo vaikais kalbėjo lietuviškai, todėl šie vaikai labiau nei vėlesnių emigrantų vaikai dalyvauja lietuviškose organizacijose ir veikloje.

Kokį paveldą jie paliko?

Jie paliko mažai plika akimi matomo paveldo.

Nr. 1: emigracija į kitas SSRS dalis. Už sovietinės Lietuvos ribų jiems nebuvo leista kurti nieko lietuviško. Tačiau po nepriklausomybės atgavimo vietiniai lietuviai dalyvavo statant paminklus lietuvių tremtiniams Kazachstane ir Rusijoje. Taip pat buvo pastatyti keli paminklai ar pavadintos gatvės lietuvių darbininkų, dalyvavusių statybose sovietmečiu, vardais.

Atminimo lenta lietuviui kunigui
Atminimo lenta lietuviui kunigui, kuriam sovietų okupacijos metais pavyko pastatyti vienintelę Karagandos katalikų bažnyčią Vidurinėje Azijoje.

Nr. 2: tautinių mažumų repatriacija. Jie nesijautė esantys lietuviai, todėl nematė reikalo kaip nors įamžinti savo kilmę.

Nr. 3: infiltruotieji . Jie nebuvo suinteresuoti palikti kokį nors palikimą, be to, jų skaičius buvo nežymus.

Nr. 4: pabėgimai. Jų istorijos įkvėpė filmų ir meno kūrėjus. Jie integravosi į seniau įkurtas lietuvių bendruomenes.

Holivudo filme „Raudonojo spalio medžioklė“ Šonas Koneris (Sean Connery) vaidina lietuvį povandeninio laivo kapitoną, kuris slapta išplaukė į Ameriką. Tikroji istorija, kuri įkvėpė šią istoriją, buvo kur kas proziškesnė, ji buvo apie mažo laivo kapitoną Joną Pleškų, kuris perplaukė Baltijos jūrą į Švediją
Holivudo filme „Raudonojo spalio medžioklė“ Šonas Koneris (Sean Connery) vaidina lietuvį povandeninio laivo kapitoną, kuris slapta išplaukė į Ameriką. Tikroji istorija, kuri įkvėpė šią istoriją, buvo kur kas proziškesnė, ji buvo apie mažo laivo kapitoną Joną Pleškų, kuris perplaukė Baltijos jūrą į Švediją

Nr. 5: Lenkijos (Punsko/Seinų) lietuviai. Vienintelė sovietmečio lietuvių emigrantų grupė, palikusi tam tikrą paveldą paminklų pavidalu Kanadoje.

Nr. 6: Perestroikos laikotarpio (XX a. devinto dešimtmečio pabaigos) išimtys. Prisijungę prie seniau įkurtų lietuvių bendruomenių, jie tęsė jų veiklą, nes vyresnės kartos iškeliaudavo Anapilin. Prie jų prisijungė trečiosios bangos emigrantai.