2024-04-19

Šiuolaikinė emigracija iš Lietuvos (1990-)

Niekada istorijoje iš Lietuvos neemigruodavo tiek daug žmonių kiek šiais laikais.

Emigracija, daugelio laikoma visuomenės problema, dabartinius epinius mastelius pasiekė 2004 m. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą. Nuo tada kasmet išvyksta 1,5 proc. visų gyventojų, per penkiolika metų po stojimo į ES (2004-2019 m.) gyventojų skaičius sumažėjo nuo 3,5 mln. iki 2,8 mln. Toks emigracijos poveikis yra negirdėtas šalyse, kurių nepalietė karas ir katastrofos.

Kodėl žmonės emigruoja iš Lietuvos?

Emigruojama todėl, kad Lietuvai tapus ES nare, išvykti į Vakarų Europą tapo taip pat paprasta, kaip persikelti į kitą Lietuvos miestą, be to, atlyginimai Vakaruose vis dar yra gerokai didesni. Nors prekių ir paslaugų kainos Vakaruose irgi didesnės, jos skiriasi mažiau, nei algos.

Lietuvos ekonomiką sugriovė 50 metų (1940-1990 m.) trukusi okupacija, komunistinis sovietinis režimas. Tuo metu, kai Lietuva tapo nepriklausoma nuo SSRS, Lietuvos bendrasis nacionalinis produktas (BNP) sudarė vos penktadalį daugelio Vakarų Europos šalių BNP. Atlyginimai taip pat buvo daug kartų mažesni. Nors ekonomika nuo tada augo sparčiai, buvo aišku, kad pasivyti Vakarams prireiks dešimtmečių.

Tačiau paradoksalu, kad tuo „skurdžiausiu“ šaliai laikotarpiu (1990–2004 m.) ekonominė emigracija buvo gerokai mažesnė nei emigracija vėliau. Taip nutiko todėl, kad emigruoti iš karto po nepriklausomybės atkūrimo buvo sudėtinga, nes turtingos Vakarų šalys tuo metu sunkiai priimdavo lietuvius, į daugelį šalių net keliavimui reikėjo vizų, įsidarbinti legaliai buvo labai sunku. Kai kurie avantiūristai bandė emigruoti nelegaliai, kiti rasdavo įvairių legalių išimčių, išvykdami pas giminaičius arba gaudami JAV žaliąsias kortas. Vis dėlto bendras tokių emigrantų skaičius buvo gana nedidelis.

Viskas pasikeitė 2004 m. Lietuvai įstojus į ES. Emigruoti iš Lietuvos tapo lengviau nei bet kada anksčiau: norint legaliai emigruoti į turtingesnius ES kraštus, nereikėjo net vizos ar leidimo. Taigi, nors iki to laiko Lietuvos ekonomika jau buvo panaikinusi apie pusę savo atotrūkio nuo Vakarų Europos ekonomikos, būtent tuo metu lietuvių emigracija pasiekė iki tol negirdėtą mastą. Be to, jau nepriklausomybės laiku subrendęs lietuvių jaunimas dažniausiai mokėjo angliškai, buvo geriau susipažinęs su Vakarų Europos gyvenimu, todėl jam emigruoti buvo dar lengviau, nei tėvų kartai.

Išsivadavusi iš SSRS, Lietuva mažino ekonominį atotrūkį nuo Vakarų. 1995 m. Lietuvos BNP vienam gyventojui sudarė tik 21,69 proc. Suomijos BNP vienam gyventojui, iki 2017 m. jis išaugo iki 72,81 proc.
Išsivadavusi iš SSRS, Lietuva mažino ekonominį atotrūkį nuo Vakarų. 1995 m. Lietuvos BNP vienam gyventojui sudarė tik 21,69 proc. Suomijos BNP vienam gyventojui, iki 2017 m. jis išaugo iki 72,81 proc.

Nors lietuviai toli gražu nebuvo vieninteliai Vidurio ir Rytų Europos gyventojai, kurie emigravo, iš Lietuvos išvyko didesnė gyventojų dalis nei iš bet kurios kitos regiono šalies. Tai tikriausiai paskatino tas faktas, kad daug lietuvių emigruodavo ir seniau (pirmoji, antroji emigracijos bangos) – taigi, beveik kiekvieno lietuvio giminėje buvo ankstesnių emigrantų, tad emigracija daugeliui atrodė kaip galimas pasirinkimas.

Ypatingas atvejis: sovietų kolonistai. Per visą sovietų okupacijos laikotarpį (1940–1941 m. ir 1944–1990 m.) SSRS siuntė į Lietuvą gyventi kitataučius, siekdama susilpninti lietuvių daugumą. Dauguma atvykėlių buvo rusai, bet buvo ir ukrainiečių, baltarusių> kitų Sovietų Sąjungoje gyvenusių tautybių žmonių. Dauguma šių kolonistų nemokėjo lietuvių kalbos, neturėjo giminių Lietuvoje, nelaikė Lietuvos savo tėvyne. Kol egzistavo SSRS, jiems tai nekėlė jokių problemų (kadangi ir lietuviai buvo priverst mokytis rusiškai, su visais Lietuvoje jie galėjo susikalbėti tusų k.; nebuvo sienų ar vizų, trukdančių keliauti SSRS viduje). Tačiau SSRS žlugus, jie nusprendė išvykti, dažnai į savo etnines tėvynes. Dauguma sovietų kolonistų emigravo į kitas buvusias sovietines šalis, kurios buvo net skurdesnės už Lietuvą: pagrindinė jų emigracijos priežastis buvo noras gyventi ten, kur vyrauja jiems sava kultūra, kalba. Skirtingai nei Latvija ar Estija, Lietuva visiems sovietiniams kolonistams, kurie išreiškė norą pasilikti Lietuvoje, pasiūlė Lietuvos pilietybę – tačiau trečdalis jų vis tiek nusprendė išvykti iškart po nepriklausomybės paskelbimo. Panaikinus sovietinius emigracijos apribojimus, dalis Lietuvos istorinių etninių mažumų (ypač žydai) taip pat išvyko į savo „kultūrines tėvynes“, nes jie jautė silpnesnį ryšį su Lietuva nei lietuviai. Kai kurie sovietų kolonistai buvo atsakingi už sovietinį genocidą ir karo nusikaltimus, todėl jie emigravo norėdami pasislėpti nuo teisingumo.

Ypatingas atvejis: verslininkai. Lietuva tapo viena iš geriausiai ekonomiškai besitvarkančių buvusių sovietinių šalių, joje pirmojoje atsirado daug vakarietiško stiliaus įmonių, pvz., prekybos centrų, kavinių, greitojo maisto restoranų ir kt. Visa tai įvyko jau XX a. pabaigoje, o daugelis kitų buvusių sovietinių šalių tokių įstaigų neturėjo ir atėjus 2000 metams. Kai kurie verslūs lietuviai, pasinaudoję galimybe, emigravo į rytinius kraštus, ten steigė savo verslus, kopijuodami XX a. pabaigos Lietuvos patirtį. Jiems padėjo jų unikali patirtis – skirtingai nei Vakarų Europos verslininkai, jie suprato posovietinę verslo kultūrą (pvz., korupcija), mokėjo rusų kalbą.

Ypatingas atvejis: meilės ir kultūros emigrantai. Pirmą kartą Lietuvos istorijoje atsirado galimybė lengvai susipažinti ir įsimylėti žmones iš tolimojo užsienio. Tai palengvino turizmas ir internetas. Todėl vis dažniau pasitaikė atvejų, kai lietuviai (dažniausiai moterys) ištekėdavo į svetimus kraštus. ~1990-2004 m. kai kurios lietuvės specialiai ieškojo ryšių su užsieniečiais, tikėdamos ištekėti į turtingesnius kraštus. Tai irgi ekonominės emigracijos forma ir ji apnyko Lietuvai praturtėjus, o narystei ES palengvinus emigraciją į dar turtingesnius kraštus jau be santuokos. Turizmas, užsienio TV laidos ir internetas taip pat padarė svetimus kraštus lengvai prieinamus lietuviams. Kai kurie įsimylėjo konkrečias kultūras (pvz., indų ar japonų), keletas jų tose šalyse net apsigyveno.

Ypatingas atvejis: Europos biurokratai. Lietuvai įstojus į ES, lietuviai pradėjo dirbti įvairiose Europos institucijose, kai kuriose jų kiekvienai šaliai yra numatyta tam tikra kvota. Norėdami dirbti šiose institucijose, lietuviai paprastai turi išvykti iš Lietuvos (bent jau kol dirba tą darbą).

Ypatingas atvejis: studentai. Pirmą kartą istorijoje studijos užsienyje tapo prieinamos daugumai to norinčių lietuvių, bent jau studijos ES, kur yra galimybių studijuoti net nemokamai. Todėl daug Lietuvos studentų ėmė rinktis studijas užsienyje.

Kiek žmonių emigravo iš Lietuvos po 1990 m.?

Po 1990 m. iš Lietuvos išvyko iki 1 mln. arba trečdalis visų gyventojų, kurie pasiskirstė į šias grupes:
*su pagrindine ES banga 2004–2020 m. – iš viso apie 700 000 (apie 45 000 kasmet, arba apie 1,5 proc. gyventojų kasmet)
*etniniai lietuviai, emigravę prieš narystę ES 1990–2004 m. – apie 100 000 (apie 6 500 kasmet)
*etninės mažumos (ypač sovietų kolonistai), emigravusios daugiausia XX a. dešimto dešimtmečio pradžioje iš karto po SSRS žlugimo – apie 200 000, tarp jų maždaug trečdalis Lietuvos rusų, baltarusių, ukrainiečių ir didžioji dalis Lietuvos žydų.

Kur emigruoja žmonės iš Lietuvos?

Dauguma Lietuvos emigrantų emigruoja į Europos ekonominės erdvės šalis, kur gali be jokių biurokratinių kliūčių ar ribojimų laisvai apsigyventi ir įsidarbinti taip pat taip pat, kaip Lietuvoje..

Iki šiol populiariausia buvo Jungtinė Karalystė (JK), kuri pritraukė apie 300 000 lietuvių, toliau seka Airija (apie 80 000), Norvegija (apie 70 000), Vokietija (apie 60 000), Ispanija (apie 50 000), Danija (apie 20 000), Švedija (apie 15 000). Kadangi ne visi deklaruoja išvykimą, tikslius skaičius nustatyti sunku.

Iki narystės ES 2004 m. populiariausios emigracijos kryptys buvo JAV, Australija ir Kanada. Tačiau po 2004 m. emigruoti į šias šalis neliko prasmės, nes Vakarų Europoje panašų atlyginimą galima gauti be jokių, net mažiausių, kliūčių imigracijai, o norint emigruoti kitur reikia įveikti visokias didesnes ar mažesnes biurokratines kliūtis. Visgi, kai kurie Lietuvos žmonės vis dar ten vyksta, pirmiausia tie, kurie turi giminių arba karjeros galimybių (pvz. 2010–2018 m. į JAV emigravo 12 408, Kanadą pasirinko 1 873, Australiją – 1 427 Lietuvos piliečiai).

Emigracija į JK ir Airiją prasidėjo dar prieš narystę ES. Ji itin populiari ir dėl ten vyraujančios anglų kalbos, kuri jau tada buvo labiausiai paplitusi Vakarų Europos kalba Lietuvoje.

Ypatingas atvejis: sovietų kolonistai. Sovietų kolonistai paprastai išvykdavo į savo kilmės tėvynes: rusai – į Rusiją, baltarusiai – į Baltarusiją, ukrainiečiai – į Ukrainą, žydai – į Izraelį. Nors ši emigracija piką pasiekė ~1991-1993 m., tarp Lietuvos tautinių mažumų vis dar pasitaiko žmonių, kurie emigruoja į savo kilmės tėvynes, pvz., 2010–2018 m. į Rusiją emigravo 12 503, į Baltarusiją – 8 769, į Ukrainą – 7 642, į Lenkiją – 1568, į Izraelį – 751 žmogus. Tiesa, dalis į rytus emigruojančių žmonių yra Lietuvos verslininkai.

Ypatingas atvejis: meilės ir kultūros emigrantai. Meilės/kultūrinė emigracija nežino ribų, todėl lietuviai išvyksta gyventi net į tokius egzotiškus kraštus kaip Lotynų Amerika, Azija ar Afrika, tačiau, palyginus su kitomis emigracijos rūšimis, šios emigracijos skaičiai yra nedideli.

Pažymėtina, kad šioje statistikoje neatsižvelgiama į asmeninę istoriją, t. y. tie emigrantai, kurie vėliau grįžo į Lietuvą, vis tiek yra priskiriami prie emigrantų, kaip ir tie emigrantai, kurie sugrįžo į Lietuvą, o paskui emigravo vėl. Abi šios grupės sudaro mažumą – dauguma emigrantų į Lietuvą negrįžta.

Kaip gyvena emigravę lietuviai?

Dauguma greitai po 1990 m. išvykusių lietuvių emigrantų dirbo žemos kvalifikacijos fizinius darbus, net jei kai kurie ar daugelis jų Lietuvoje turėjo aukštąjį išsilavinimą. Tokie darbai yra vieni iš mažiausiai apmokamų Vakarų šalyse, vis dėlto jie dažnai yra geriau apmokami nei kvalifikuotas darbas Lietuvoje (nors šis atotrūkis nyksta) ir beveik visada geriau apmokami nei panašus darbas Lietuvoje.

Nors kainos šalyse, į kurias emigruoja lietuviai, taip pat buvo gerokai didesnės, daugelis emigrantų tai apėjo, gyvendami kuo taupiau, o brangiausių paslaugų grįždami į Lietuvą (pvz., pas odontologą). Tai leido daugeliui lietuvių uždirbti vakarietiškus atlyginimus, bet neturėti visai vakarietiškų išlaidų.

Tačiau dėl tokio taupumo gyvenimo kokybė dažnai būdavo prastesnė nei Lietuvoje. Daugelis trečiosios bangos emigrantų su tuo susitaikė, tikėdamiesi kada nors grįžti į Lietuvą ir už sutaupytus pinigus pradėti gyventi geresnį gyvenimą (pvz., nusipirkti ar pasistatyti gražų privatų namą). Dauguma jų taip ir negrįžo, pernelyg pripratę prie gyvenimo užsienyje, tačiau daug jų įsigijo namus Lietuvoje kaip atostogų vietą, kaip investiciją arba tai dienai, kai išeis į pensiją.

Daugelis emigrantų siųsdavo pinigines perlaidas į Lietuvą savo tėvams ir vaikams (buvo gana įprasta emigruojant palikti vaikus, tikintis grįžti). Jie reguliariai lankosi Lietuvoje. Pigių skrydžių dėka ją lengva pasiekti iš daugumos šalių, kuriose gyvena šiuolaikinė lietuvių diaspora.

Bėgant metams, daugelis emigrantų vis „stumia” grįžimo į Lietuvą laiką tolyn. Tuomet dažnas imasi rimtesnių sprendimų, pvz., gerina savo gyvenimo sąlygas svetur, pasiima vaikus (jei jie buvo palikti Lietuvoje), mažina perlaidų sumą, vis rečiau lankosi Lietuvoje. Kartais praeina dešimtmetis, kol jie pripažįsta, kad į tėvynę nebegrįš, nors galbūt vis dar tikisi pensiją praleisti Lietuvoje.

Tokiu atveju jiems tenka priimti svarbų sprendimą dėl pilietybės. Natūralizacija jų naujojoje tėvynėje reiškia Lietuvos pilietybės praradimą, nes Lietuva daugumai žmonių neleidžia turėti dvigubos pilietybės; nepaisant diasporos aktyvumo, šio LR Konstitucijos straipsnio neįmanoma pakeisti dėl vieno griežčiausių referendumo įstatymų demokratiniame pasaulyje. Kai kurie lietuviai renkasi natūralizaciją ir priima „naujųjų tėvynių” pilietybę, kiti lieka Lietuvos piliečiais. Nemaža dalis išlaiko abi pilietybes nelegaliai, nepranešdami Lietuvai apie kitos pilietybės įgijimą.

Daugelyje šalių, į kurias emigruoja, lietuviai (kaip ir kiti Vidurio ir Rytų Europos gyventojai) susiduria su diskriminacija. Taip yra todėl, kad jie akivaizdžiai yra nevietiniai (kitokia jų gimtoji kalba, kultūra, vietine kalba kalba su akcentu) – tačiau visgi yra baltaodžiai ir krikščionys. Daugelyje šalių, į kurias emigravo lietuviai, veiksmingai kovojama tik su rasine ar religine diskriminacija, o Rytų/Vidurio Europos gyventojų diskriminacija laikoma priimtinesne. Stereotipai, anekdotai ir klišės, kurie būtų laikomi rasistiniais, jei būtų taikomi juodaodžiams, arba antisemitiniai, jei būtų minimi žydai, yra plačiai toleruojami, jei jie yra nukreipti prieš Rytų/Vidurio Europos emigrantus. Vis dėlto bene daugiausia dėmesio lietuvių spaudoje sulaukė kalbinė/kultūrinė diskriminacija, kai įvairios šalys (ypač Norvegija ir JK) riboja galimybes lietuviams auklėti savo vaikus lietuviškai; yra buvę atvejų, kai iš lietuvių buvo atimti vaikai dėl to, kad tėvai, mokydami juos gimtosios kalbos, vaikus „apkrovė pernelyg dideliu krūviu“.

Dauguma naujųjų lietuvių emigrantų išvyko į šalis, kuriose nėra istorinių lietuvių bendruomenių. Palyginus su ankstesnėmis bangomis, pvz., į JK emigravusių 300 000 lietuvių skaičius prilygsta iki 1914 m. į JAV išvykusių lietuvių skaičiui, jie stebėtinai mažai įkūrė ir savo lietuviškų organizacijų. Štai prieškariu atvykę Amerikos lietuviai pastatė apie 80 lietuviškų bažnyčių, įsteigė apie 40 lietuviškų kapinių, daugybę klubų – tačiau JK nieko panašaus neįvyko. Lietuviškos vietos naujųjų emigrantų žemėse dažniausiai apsiriboja keliomis parduotuvėmis, restoranais ar laikraščiais lietuviškai nostalgijai malšinti. Kai kurie lietuviai dalyvauja lietuviškose šventėse, tačiau nuolatinė lietuviška veikla yra reta ir joje dalyvauja nedaug žmonių.

Nedidelė parduotuvė „Lituanica“ šalia geležinkelio stoties Birmingame (Birmingham). „Lituanica“ yra didžiausias lietuviškų parduotuvių tinklas JK. Tinklui priklauso devynios nedidelės parduotuvės, kuriose prekiaujama ir kitomis Rytų Europos prekėmis. Google Street View.

Viena iš tokio nesibūrimo priežasčių gali būti ta, kad turint internetą, pigius skrydžius, tėvynei nesant okupuotai, psichologiškai Lietuva nėra taip toli, kad reikėtų kurti „mažąją Lietuvą“ užsienyje. Kita priežastis, ypač būdinga naujausiems emigrantams, yra ta, kad jie paprastai gerai moka vietinę kalbą (dažnai anglų), todėl gali skaityti vietinę žiniasklaidą, užmegzti pažintis su nelietuviais. Be to, kadangi žmonės iš Lietuvos emigruoja beveik vien dėl ekonominių priežasčių, jiems nebūdinga ankstesnių laikų išeivių mąstysena, kad esi „emigrantas prieš savo valią“.

Vis dėlto kai kurie lietuviai emigrantai stengiasi išlaikyti lietuvybę, steigdami savo vaikams lituanistines mokyklas. Paprastai taip elgiasi tie, kurie iš Lietuvos emigravo susituokę su kitu lietuviu/e ir (ar) galvoja sugrįžti. Nepriklausoma Lietuvos Respublika stengiasi remti lietuvišką veiklą užsienyje per įvairias finansavimo, Lietuvos lietuivų stažuočių užsienyje programas.

O tose šalyse, kur seniau įkurti lietuviški klubai, mokyklos ir parapijos buvo stiprios, pvz., JAV, Kanadoje, JK ar Australijoje, daugybė neseniai emigravusių lietuvių įsiliejo į tas organizacijas ir net perėmė jų vairą. Tokių lietuviškų pastatų išlaikymas ir reikalauja mažiau darbo, ir teikia didesnę naudą nei bandymas pastatyti iš naujo, todėl net ir nedideliam skaičiui aktyvių emigrantų tai įmanoma. Tokia integracija į prieškario bendruomenes buvo dažnesnė 1990–2004 m., nes to meto išeiviai iš Lietuvos dažnai gerai nemokėjo anglų kalbos, emigruodavo pas anksčiau emigravusius giminaičius, kurie buvo tų organizacijų nariai.

Visgi, tarp šiuolaikinių trečiosios bangos emigrantų iš Lietuvos ir ankstesnių lietuvių emigracijos bangų vis dar egzistuoja didelis kultūrinis atotrūkis. Daug ką lemia tai, kad dabartiniai emigrantai yra išgyvenę sovietinę okupaciją. Kai kuriems dipukams, kurie buvo priversti palikti Lietuvą, kad išvengtų sovietinio genocido, vien tai, kad naujai atvykę emigrantai masiškai palikinėja *nepriklausomą Lietuvą* dėl didesnio uždarbio, atrodė šventvagiška, o naujųjų emigrantų patriotizmo stoka – nesuvokiama. Tuo tarpu kai kuriems naujai atvykusiems emigrantams vyresnio amžiaus lietuvių diasporos nariai apskritai neatrodo „tikri lietuviai” – jie kalba lietuviškai su stipriu akcentu (jei apskritai kalba), mažai ką žino apie šiuolaikinę Lietuvą, naiviai garbina seniai sunaikintą tarpukario Lietuvos idealą.

Dar didesnė požiūrių atskirtis. Sovietinė okupacija į lietuvių kultūrą įnešė (arba pagilino) tokias problemas kaip korupcija, kyšininkavimas ir girtuokliavimas. Daugelio senųjų lietuvių išeivių bendruomenių pagrindas yra lietuvių parapijos ir bažnyčios – o po dešimtmečius trukusio sovietinio ateizmo dauguma naujųjų emigrantų nėra religingi. Dipukų lūkestis, kad jie prisijungs prie lietuviškų mišių, jiems tik trukdis. Tarp naujųjų emigrantų daugiau ir nusikaltėlių, apgavikų, užtat mažiau dalinančių paramą ir labdarą, tarkime, lietuviškai veiklai (tai lėmė ir naujųjų emigrantų patirtas skurdas). Dėl viso šito ankstesnės lietuvių išeivių kartos atsargiai priėmė atvykėlius į savo organizacijų vadovų postus. Nesulaukę malonaus priėmimo, kai kurie naujieji emigrantai tokias organizacijas laiko „uždarais senelių būreliais”, kuriems atėjo laikas išmirti.

Trukdo ir kartų skirtumai. Tuo metu, kai po 1990 m. iš Lietuvos masiškai ėmė atvykti daugiausia jauni lietuvių emigrantai, daugumą iki Antrojo pasaulinio karo veikusių lietuvių organizacijų sudarė gerokai vyresnio amžiaus nariai. Paradoksalu, tačiau tokia kartų atskirtis yra mažesnė, nei ji buvo tarp jaunimo ir senjorų pačioje ~1990-2010 m. Praleidę gyvenimą laisvoje visuomenėje, net ir senieji dipukai turėjo patirties su veiklomis, kurios Lietuvoje buvo laikomos jaunimo sritimi (kelionės, automobilių vairavimas, greitas maistas, rinkodara, investavimas ir t. t.). Savo ruožtu, užaugę konservatyvioje SSRS, naujieji emigrantai buvo daug konservatyvesni nei dauguma jų amžiaus vakariečių, kas patiko vyresnio amžiaus dipukams. Pavyzdžiui, tikėtina, kad vidutinis lietuvis, užaugęs sovietų okupuotoje Lietuvoje XX a. devintame dešimtmetyje, tokiais klausimais kaip tos pačios lyties asmenų santuoka ar didelis seksualinių partnerių skaičius turės panašią nuomonę kaip žmogus, užaugęs JAV XX a. penktame dešimtmetyje.

Vis dėlto dažnas naujai atvykęs lietuvių emigrantas jautė, kad tarp jo ir dipukų yra daugiau skirtumų nei panašumų. Vyresniųjų emigrantų siaubui kai kurie trečiabangiai mieliau bičiuliavosi su rusais ar kitais emigrantais iš buvusios SSRS, turėjusiais tą pačią patirtį ir kolektyvinę atmintį apie SSRS ir posovietinius laikus.

Ypatingas atvejis: karjeros emigrantai. Kai kuriems trečiosios bangos emigrantams pavyko gauti kvalifikuotą darbą Vakaruose. Dažnai tai vieni geriausių savo srities specialistų (pvz., gydytojai). Užuot emigravę į nežinią, jie arba emigruodavo jau turėdami darbo pasiūlymą, kurį būtų galima laikyti karjeros laipteliu aukštyn, arba kvietimą studijuoti universitete (o po studijų dažnas pasilikdavo emigracijos valstybėje). Tokie žmonės paprastai greičiau integruodavosi, jokiu metu „naujoje tėvynėje” negyveno skurdžiai ne tik pagal Lietuvos, bet ir pagal tos šalies standartus.

Ypatingas atvejis: nusikaltėliai. Su trečiąja banga emigravo ir nemažai nusikaltėlių, kuriuos viliojo didžiulės galimybės nelegaliai praturtėti turtingose šalyse, kuriose tai, kas Lietuvoje buvo didžiulis turtas, galėjo atrodyti menkniekis, už kurio „pasisavinimą” rimtai nebaudžiama. Ši emigracija sumažino nusikalstamumo lygį Lietuvoje, tačiau taip pat sukūrė neigiamą lietuvių įvaizdį kai kuriose Vakarų šalyse.

Ypatingas atvejis: sovietų kolonistai. XX a. dešimtame dešimtmetyje į Lietuvą atvykę sovietų kolonistai ir kitos tautinės mažumos po emigracijos iš esmės integravosi į savo kilmės vietinę visuomenę, nustojo save sieti su Lietuva. Daugeliui jų Lietuva buvo ne jų kultūros ar būties dalis, o laikina vieta, kurioje jie praleido tam tikrą gyvenimo dalį.

Ypatingas atvejis: verslininkai. Lietuvių, išvykusių užsiimti verslu į mažiau išsivysčiusias buvusias SSRS šalis, situacija paprastai būdavo priešinga nei tautiečių, emigravusių į Vakarus. Jei į Vakarus emigravę lietuviai vietinių gyventojų buvo priskiriami žemesnei klasei, į kuriuos daugelis vietinių gyventojų naujojoje tėvynėje žiūrėjo iš aukšto, tai į rytus emigravę verslininkai neretai tapdavo vietinės aukštuomenės dalimi, juos vietiniai gyventojai gerbė kaip pažangius vakariečius. Tačiau daug tų valstybių nėra demokratiškos, taigi, toks požiūris gali būti laikinas – būta atvejų, kai dėl politinių permainų lietuviai verslininkai buvo priversti palikti savo naująją šalį. Todėl retas jų jaučiasi taip įsišakniję savo naujojoje tėvynėje, kaip Vakarų šalyse gyvenantys lietuviai.

Mažmeninės prekybos tinklą „Populi“ Gruzijoje įkūrę lietuviai verslininkai lietuvišką simboliką naudojo ne todėl, kad Gruzijoje būtų didelė lietuvių bendruomenė, o todėl, kad tokią simboliką gruzinai, kuriems Lietuva asocijavosi su Vakarais, laikė prestižine. Deja, dėl pasikeitusios Gruzijos valdžios savininkai turėjo palikti šalį. ©Augustinas Žemaitis.

Ypatingas atvejis: studentai. Daugelis užsienyje studijuojančių lietuvių nėra tikri, kaip toliau klostysis jų gyvenimas. Daugelis jų, baigę studijas, grįžta į Lietuvą, tačiau kiti susiranda darbą emigracijoje, prisijungia prie kitų emigrantų.

Ypatingas atvejis: Europos biurokratai. Darbas ES institucijose dažniausiai būna laikinas. Nors kai kurie biurokratai siekia šiose institucijose dirbti iki pensijos, prireikus persikeliant iš vienos institucijos į kitą – kitaip nei kitos emigrantų iš Lietuvos grupės, didelė šių žmonių dalis žino, kad jie grįš į Lietuvą. Priklausomai nuo užimamų pareigų, Europos biurokratai gali dirbti arba tiesiogiai ES institucijoms, arba būti savo šalių atstovais jose. Pastarieji išlaiko dar stipresnį ryšį su Lietuva, jų padėtis labiau lygintina su diplomatų, o ne emigrantų padėtimi.

Ypatingas atvejis: ~1990-1995 m. emigrantai į Ameriką. Kadangi jie dažnai emigruodavo gerai nemokėdami užsienio kalbų, mažai išmanydami vietinio gyvenimo būdą, o emigruodavo į vietoves, kur istoriškai susiformavusios stiprios lietuvių bendruomenės, jie neretai įsijungdavo į šių bendruomenių veiklą ir jose likdavo. Ten iš antrosios bangos lietuvių emigrantų lūpų jie išgirsdavo apie tirą Lietuvos istoriją, kuri sovietų okupuotoje Lietuvoje buvo slepiama. Tai lėmė, kad kai kurie XX a. dešimto dešimtmečio pradžioje į Ameriką išvykę emigrantai tapo patriotiškiausiais ir labiausiai Lietuvos istoriją mylinčiais žmonėmis tarp savo kartos atstovų, o ankstyvas susidūrimas su kairiosiomis vakarietiškomis vertybėmis neretai juos padarė itin kritiškais jų atžvilgiu.

Kaip gyvena lietuvių emigrantų vaikai?

Atsižvelgiant į tai, kad pastarųjų dešimtmečių lietuvių emigrantai yra plačiai pasklidę po pasaulį, sunku tarpusavyje palyginti jų vaikų vaikystę ir jaunystę. Situacijos įvairios: nuo vaikų, kurie auklėjami kaip lietuviai, iki tokių, kurie mažai žino apie Lietuvą. Tačiau dėl vietinės švietimo sistemos įtakos net ir labiausiai lietuviškoje dvasioje auklėti vaikai paprastai smarkiai asimiliuojasi emigracijos šalyse. Dėl to, kad šiandien daugelyje šalių formalusis ugdymas prieinamas jaunesniems vaikams nei prieš kelis dešimtmečius, vaikai labai anksti išmoksta vietinės kalbos, neretai pradeda ja kalbėti net su savo tėvais.

Keletas veiksnių, kurie lemia, kiek lietuvybės išlaikys emigrantų vaikai:
*Vaikai, gimę Lietuvoje arba tėvams, emigravusiems kaip šeima, dažniausiai namuose kalba lietuviškai, geriau pažįsta lietuvių kultūrą. Tokie tėvai taip pat dažniau pasirūpina formaliu vaikų lituanistiniu švietimu, nors ir be jo vaikai greičiausiai mokėtų lietuviškai.
*Vaikai, kurie ilgesnėms vasaros atostogoms sugrįžta į Lietuvą (pvz., pas senelius), taip pat linkę labiau jaustis lietuviais.
*Vaikai, kurių tėvai galvoja apie grįžimą į Lietuvą, yra auklėjami kaip lietuviai.
*Mišriose šeimose lietuviškos kultūros išlieka mažiau. Nors iš pagarbos lietuviui tėvui ar lietuvei motinai vaikas gali būti mokomas jo ar jos kalbos ar tradicijų, tai vyksta itin mažame skaičiuje šeimų ir negali prilygti grynai lietuviškose šeimose augančių vaikų lietuviškai patirčiai. Paprastai mišriose šeimose tėvai tarpusavyje, taigi ir su vaikais, kalba vietine kalba, taip panaikindami pagrindinę galimybę mokytis kalbos per patirtį. Mažai tikėtina, kad tokie vaikai perduotų savo vaikams net ir tas kelias tradicijas, kurių išmoko kai kurie tėvai.

Lietuva siekia, kad emigrantų vaikai išliktų lietuviais, todėl leidžia jiems turėti Lietuvos pilietybę, nors jie turi ir kitą pilietybę (tokia galimybe negali pasinaudoti jų tėvai).

Atsižvelgiant į trečiosios emigracijos bangos naujumą, kol kas neįmanoma pasakyti, kaip gyvens užsienyje gimę lietuvių vaikai. Nuomonės šiuo klausimu labai skiriasi:
-Optimistai tikisi, kad nemaža dalis lietuvių ir jų vaikų grįš į Lietuvą jai praturtėjus arba palaikys ryšį su Lietuva šiuolaikinėmis priemonėmis.
-Realistai mano, kad trečiosios bangos vaikai visiškai asimiliuosis, o istorinis modelis, kai stiprus ryšys su Lietuva ir jos kultūra išlikdavo apie tris kartas po emigracijos, nesuveiks dėl didesnio mišrių santuokų skaičiaus, lietuvių parapijų, klubų, savaitinių mokyklų nebuvimo.
-Pesimistai mano, kad lietuvių kultūra pamažu išnyks net ir pačioje Lietuvoje, nes vis daugiau lietuviškai kalbančių žmonių emigruos, o juos pakeis imigrantai, sunaikindami tūkstantmetę tendenciją, kad dauguma Lietuvos gyventojų – lietuviai. Taip lietuviai atsidurs Amerikos indėnų ar Australijos aborigenų vietoje – taps mažuma savo šalyje.

Kokį paveldą palieka lietuvių emigrantai?

Kol kas jie sukūrė labai nedaug. Laikini verslai nuomojamose patalpose paprastai yra vienintelės fiziškai egzistuojančios lietuviškos institucijos. Nors ši emigracijos banga yra gausesnė nei bet kuri prieš ją buvusi, iki šiol ji, skirtingai nei kitos bangos, nepastatė lietuviškų paminklų, pastatų ar bažnyčių.

Kai kuriais atvejais trečiosios bangos lietuvių emigrantai prisidėjo prie ankstesnių lietuvių emigracijos bangų pastatytų paveldo objektų išsaugojimo, atkūrimo, taip pat naujų paminklų statymo.