2024-04-19

„Tikslas – Amerika“ ekspedicija pasiekė finišo tiesiąją – bet dar labai ilgą. Antrus metus iš eilės atvykome į garsiąsias lietuviškiausios Amerikoje Skuilkilo apygardos (5%+ lietuvių) Lietuvių dienas, o iš ten leidomės iki Čikagos.

Pensilvanijos lietuvių dienose
Pensilvanijos lietuvių dienose

Lietuvių dienos – seniausia tautinė Amerikos šventė

Pensilvanijos lietuvių dienos turi savo tradicijas: vadovas Paul Domalakes uždegančiomis kalbomis čia kasmet prikviečia ne tik daug tų pačių lankytojų, bet ir tuos pačius artistus, prekiautojus. Kaip ir pernai, laukė ir inscenizuota lietuvių partizanų stovykla, ir Lenkijos-Lietuvos husarai, ir Eugenijaus Dicevičiaus dainos, Baltimorės „Malūno“ šokiai.

Grįžome ir mes, tik jei pernai apsiribojau paskaita, šiemet surengėme viktoriną iš keturių dalių. Pirmoje – klausimai apie Lietuvą ir jos istoriją bei kultūrą, antroje – klausimai apie Pensilvanijos anglies regiono didingą lietuvybę, trečioje – apie lietuvišką paveldą kituose Amerikos kraštuose. Na ir galiausiai, kitą dieną – videoklausimai su gal pirmąkart istorijoje iš drono nufilmuotais įvairių Pensilvanijos lietuviškų vietų vaizdais. Gražiausia iš to, ką regione filmavome pastarąsias dienas ir pernai.

Vedu viktoriną Pensilvanijos lietuvių dienose
Vedu viktoriną Pensilvanijos lietuvių dienose

Tarp laimėtojų – regiono „grandų“ komandos, žmonių, kurie patys ten veda ekskursijas, matė daugybę tų vietų ir domisi lietuviška kilme. Štai John Domalakas žaidė net be komandos – ir pats vienas užėmė antrą vietą. O laimėjo Antano Dambriūno iš Niujorko vedama „Binghamton Knights“ komanda – jis irgi vienas regiono mylėtojų. Aišku, buvo ir komandų, kurios apie protėvių kilmę jau žinojo mažai ką, atsakė po kelis klausimus…

Šventei nurimus, įrašėme interviu su jos siela Paul Domalaku, kurio keturi vaikai, jų sutuoktiniai „veža“ didelę dalį šventei surengti reikalingų darbų ir kurio anūkėliai vis šmirinėjo aplink suteikdami viltį, kad auga dar viena Lietuvių dienų kūrėjų karta. „Aišku, nieko nėra amžino“ – sakė Domalakas. Jis supranta, kad šventei reikia atsinaujinti, norėtų pakviesti dainininkų iš Lietuvos, norėtų, kad viskas nesibaigtų 5 ar 6 valandą vakaro, kad, kaip jo vaikystės laikais tame pat Lakewood parke, būtų ir kokia vakarinė dalis, banketas ar šokiai.

Paulius Domalakas
Paulius Domalakas

Šventės vadovo misija sunki. Mat reikia tvarkytis su tuo, kas lietuvių renginiuose retai būna apskritai: tikru „diversity“. Ne, ne, čia „racial diversity“, bet ne mažiau sudėtinga renginio šeimininkui.

Mat į Pensilvanijos lietuvių dienas atvažiuoja ir trečiabangiai iš aplinkinių valstijų, kurie puikiai prisimena Lietuvą, kalba lietuviškai ir klausosi lietuviškų dainų. Ir dipukai iš Naujojo Džersio, Niujorko, Konektikuto, Klivlando, kuriems ši „Amerikos Lietuva“ labai jauki. Ir Pensilvanijos anglies regiono lietuviai seneliai, gyvenimus praleidę dabar uždarytose dešimtyse lietuvių parapijų, bet kalbantys tik angliškai, nes į Pensilvaniją jų protėviai atvyko dar XIX a. Visa gausybė jų Lietuvių dienas lanko kone kasmet nuo vaikystės – „Anuomet joks lietuvis neidavo į darbą šią dieną ir kasyklų savininkai nieko nesakydavo, nes žinodavo, kad vis tiek lietuviai jų neklausys“ – mums pasakojo. Norėtųsi pritraukti ir vietos jaunimo, per DNR testus atrandančio savo kilmę, ragaujančio protėvių patiekalus. Jų irgi ateina – bet norėtųsi daugiau.

Nė viena iš įvardytų grupių Dienose aiškiai nedominuoja. Tai – ir šventės grožis, bet ir „Pandoros skrynia“: na, kai nuskamba šiuolaikinės lietuviškos dainos, trečiabangiai tiesiog nušvinta ir šoka, bet „senieji“ Pensilvanijos lietuviai sunkiai gali „traukti kartu“: netgi išdalinus lapus su žodžiais ne taip ir lengva juos perskaityti. Ir atvirkščiai: angliškos mišios su trupučiu lietuvybės, gražios, bet kiek „naivokos“ istorinės rekonstrukcijos, iš kartos į kartą perduodami Pensilvanijos lietuvių gėrimo „Boilo“ receptai ir „Lithuanian bandukies“ čia vadinami kotletai jau šiuolaikiniams imigrantams ir net dipukams savaip svetima.

Pensilvanijos lietuvių dienose
Pensilvanijos lietuvių dienose

Anglies regionas juk vis dar kugelio žemė, o apie cepelinus daugelis „senujų“ Pensilvanijos lietuvių prisipažino pirmąkart išgirdo netyčia iš kokių trečiabangių… „Kas čia per nacionalinis patiekalas, kad mano (pro)seneliai tokio nė nežinojo?“ – būdavo pirma daugelio reakcija.

Bet rasti „bendrą kalbą“ svarbu ir tikrai įmanoma ir reikia – gal per platesnius angliškus lietuvių kultūros, dainų ir tradicijų paaiškinimus tiems, kas jas tik „atranda iš naujo“. Tokiam „atradimui“ erdvės čia daugiau nei kur kitur, išskyrus gal Čikagą: juk į regioną dirbti atvyko 100 000 lietuvių ir jų palikuonių pilna. Ir nors nuostabiai žavu, kad kartą čia užsukę dipukai ar trečiabangiai pajunta „pašaukimą“ grįžti metai iš metų, šventės išlikimas priklauso nuo Pensilvanijos Anglies regiono lietuvių. Tai – vienintelė likusi erdvė, kur šitaip tarpsta ir klesti tų „seniausiųjų“ Amerikos lietuvių tradicijos.

Anglies regione lietuvybė mažiau matoma nei kadais, trispalvių gal mažiau, bet „nutrynęs šydą“ ją galiu išvysti daug kur. Štai „Lucky‘s“ užeiga Amerikos Vilniumi vadintame Šenandoriuje iš tikro priklauso Lukošiūnams, seniau ir vadinosi „Lukashunas“, ten gausu regiono lietuviškų patiekalų žmogui iš Lietuvos keistais lietuviškai angliškais pavadinimais „kishkis“ (netikras zuikis), „Lithuanian bandukies“ ir t.t. Virtuvė ne tik lietuviška – ten valgiau bene skaniausią gyvenime reubeną. Pasirodo, yra ir dar senesnis lietuvių restoranas – „Vernales“ priklauso Varneliams, deja, jie atsotogavo.

Lucky's užeiga
Lucky’s užeiga
Kishki Lucky's užeigoje
Kishki Lucky’s užeigoje

Kelias į vakarus pro lietuviškus Pensilvanijos kaimus

Kelionė nuo Pensilvanijos lietuvių dienų iki Čikagos tiesiai būtų trukusi 1100 km ar 11 valandų. Bet niekuomet „Tikslas – Amerika“ nevažiuoju tiesiai. Klausiu savęs, „Ko netoli šito kelio aš dar nepadariau, ko dar neaplankiau, su kuo nesusitikau?“. Ir įtraukiu visa tai į maršrutą.

Pirmoji stotelė – Maunt Karmelio lietuvių klubas. Pagaliau pavyko sutikti jo „sielą“ savo bendraamžį Joseph Dowkus. Internetu susirašinėjome nuo 2018 m., klube lankėmės dar 2019 m., bet vis „nesusidurdavo keliai“. Įspūdinga, kaip šis gretimo Kulpmonto miestelio politikas myli savo senelių kilmės šalį: ir Vytį išsitatuiravo, ir visaip stengiasi atlietuvinti Maunt Karmelio lietuvių klubą, kuris buvo kultūrą primiršęs. Štai jo sukurti žetonai alui – geltonos, žalios ir raudonos spalvos, su lietuviškais užrašais, štai jis prikabino Vyčio kryžių virš židinio. Jis tiria ir klubo bei Lietuvos istoriją, bet kartu pritraukia ir vietos jaunimą: klube kaip reta daug jaunų žmonių.

Maunt Karmelio lietuvių klube
Maunt Karmelio lietuvių klube
Su Joseph Dowkus ir klubo narių kortelėmis
Su Joseph Dowkus ir klubo narių kortelėmis

Paskui pravažiavome Šamokiną, pirmojo lietuvių-anglų žodyno pasaulyje miestą, kur Joseph Dowkus pasirūpino, kad vietos laikraštis „Shamokin News Item“ iš mūsų paimtų interviu.

Atlikus papildomam pusvalandžiui, merkiant galingai liūčiai dar spėjome užsukti į Duboizą. Bažnyčia, kurią 2018 m. dar fotografavome visiškai lietuvišką, šiandien parduota stačiatikiams, o kai kurie jos paminklai atsidūrė gražiose lietuvių kapinėse netoli Trijų kryžių paminklo. Kapinėse aptikome ir naują antkapį su Vilniaus vaizdais, ir prie jo atvažiavusį vyrą. „Čia palaidota mano lietuvė žmona“ – jis pasakojo – „Ir nors niekad nebuvome Lietuvoje, ji visad dalyvaudavo parapijos veikloje, liūdėjo, kai ją uždarė, tad labai norėjau ant jos antkapio lietuviškų detalių“.

Jau temstant pasiekėme Ist Vandergriftą prie Pitsburgo. Dar kai lankėme šio kaimo lietuvių bažnyčią 2017 m. atkreipė dėmesį lietuvių klubo pastatas su Vyčiu kitapus gatvės, bet patekimui į vidų reikėjo nario kortelių… Šiemet sutarėm, kad mus įleistų. Ir eilinį kartą įsitikinom, kad „išankstinių nuostatų“ niekada nereikia turėti, o gandai, esą tame klube lietuviškas ir likęs tik Vytis, gerokai perdėti!

Prie Ist Vandergrifto lietuvių klubo
Prie Ist Vandergrifto lietuvių klubo

Klubas ne tik labai gyvas (veikia kasdien) bet ir labai lietuviškas, iki šiol dabinamas naujais lietuviškais ženklais: štai vienas klubo narys tarnavo Afganistane ir surinko sutiktų karių iš Lietuvos parašus ant Lietuvos trispalvės. Dabar ta trispalvė puošia klubo sieną. Klube yra 33 tikrųjų narių ir šimtai socialinių narių, bet daug socialinių narių irgi lietuvių kilmės, mat kriterijai tapti tikruoju nariu tikriausiai griežčiausi „lietuviškojoje Amerikoje“: priimami tik vyrai, „pilnakraujai lietuviai per tėvo liniją“, gyvenantys ne daugiau 70 mylių nuo Ist Vandergrifto ir čia dar ne viskas.

Valgydami itin skanų klubo maistą šnekučiavomės su abiejų kategorijų nariais išgirdome daug įdomių pasakojimų: apie iki 2009 m. vykdavusias „Etnines dienas“, kuriose miestelio lietuvių, lenkų ir slovakų klubai konkuruodavo, kas paruoš skanesnį maistą. Jas ketinama atkurti, visi trys klubai dar gyvi ir smagiai konkuruoja, laidojant kokį klubo narį centrinėje gatvėje iškabinamos jo(s) tautos vėliavos. Tik bažnyčių „fronte“ laimėjo lietuviai: lenkų bažnyčia sudegė, slovakų nugriauta. Prie mūsų stalelio sėdėjęs lietuvis John Urban dėl to nuolat traukė šalia buvusį slovaką per dantį.

Prie iš Afganistano atvežtos vėliavos
Prie iš Afganistano atvežtos vėliavos

Taip pat išgirdome apie Pitsburgo lietuvių žargoną. Grynakraujis lietuvis čia vadinamas „bluetail“: „Aš vienintelis tikras bluetail prie šio stalo“, sakė John Urban. O pirmabangių palikuonė Frances Oliver į klubą mus atlydėjo vilkėdama marškinėlius „LithuanYinz“ – nes Pitsburge „mes“ (we) sakome „yinz“.

Kaip pasakojo Jonas Baltrus iš Pitsburgo, „bluetail“ pavadinimas esą kilo nuo Soho rajono lietuvių, kurie per tiltą sekmadieniais eidavo į Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčią pietiniame upės krante – šaltesniu metų laiku jie vilkėdavo ilgus paltus, kurie žemiau juosmens išsiskirdavo tarsi į dvi vėjo plazdenamas „uodegas“. Todėl vairuotojai juos praminė „bluetails“, o galiausiai taip imti vadinti visi Pitsburgo lietuviai.

Frances Oliver sutarė, kad kitą dieną papultume į Pitsburgo universitetą – ne tik kad nufilmuotume vieną gražiausių Amerikos lietuviškų vietų, lietuvių auditoriją tenai, bet ir kad pagaliau patektume į kitas „tautines auditorijas“. Jos viena už kitą gražesnės, subtiliai ir netiesmukai perteikiančios savo tautų istoriją ir meną. Slapta tikėjausi lenkų auditorijoje išvysti ir lietuviškų ženklų – tačiau auditorija kurta 1931-1940 m., konfilkto dėl Vilniaus metu, tad, priešingai XIX a. lenkų bažnyčioms, Vyčių ten jau nesitikėk…

Pitsburgo universiteto lietuvių auditorijoje
Pitsburgo universiteto lietuvių auditorijoje

Per Ohajo, Mičigano, Indianos primirštus lietuviškus „taškus”

Kelionė iš Pitsburgo į vakarus vedė ir pro Kantoną (Ohajas), kuriame įkurtoje Amerikietiško futbolo šlovės galerijoje lietuviai paminėti netgi daugiau kartų nei Krepšinio šlovės galerijoje Masačusetse. Į pastarąją įrašyti Sabonis, Marčiulionis įtaka savam sportui galbūt neprilygsta Johnny Unitui ir Dikui Butkui, kuriems čia ne tik pastatyti biustai: jie rodomi ir Amerikietiško futbolo istorijai skirtuose filmuose, jų „gražiausi žaidimai“ aprašyti kaip kertiniai NFL istorijos momentai. Tik labai nedaug žaidėjų čia nusipelno šitokios garbės! Juk iš viso NFL žaidė 20000 sportininkų…

Dick Butkus bust at the Hall of Fame
Dick Butkus bust at the Hall of Fame

Paskui – didelis lankas iš kelio, kad užsuktume į Saginą Mičigane. Tai – tai jau paskutinė man žinoma lietuvių bažnyčia JAV ar Kanadoje, prie kurios dar buvau nebuvęs! Tiesa, ilgos pastangos ten rasti žmonių, prisimenančių Šv. Jurgio lietuvių parapiją, liko bevaisės, o bažnyčios pastatas statytas jau tada, kai lietuvių parapijoje būta mažai, dabar išvis parduotas, lietuviškų užrašų neradau.

Kita stotelė – Elbionas Mičigane, kur pagaliau sutikome dar vieną „seną pažįstamą iš interneto“ Franką Pasičių [Passic], lietuviškų monetų, banknotų, medalių kolekcionierių, tarp kurio nuopelnų yra tai, kad, nors Elbiono kapinėse palaidota tik gal 20 lietuvių, kapinių atminimo lentoje „Lithuania“ parašyta tarp svarbiausių tautybių. Vienas stiprus istorikas gali daug!

Frank Passic rodo litų banknotų lakštus iš savo kolekcijos
Frank Passic Elbiono kapinėse rodo litų banknotų lakštus iš savo kolekcijos

Aišku, kiekvienas susitikimas – tai ir interviu, kurį įrašėme „Gabalėliai Lietuvos“ ar „True Lithuania“ Youtube kanalams…

Tuomet jau – Lietuviškoji rivjera, trispalve padabinta Mildos „Corner Store“ Junion Pire ir Beverli Šoras, kurio visus lietuviškus kryžius aprodė Marius Kasniūnas, o Aušra Mildažis Zarins taip pat papasakojo ir apie atminimo lentą vietinėms poilsinėms, kurių dauguma priklausė lietuviams ir vadinosi lietuviškai. Nors dabar nė vienos nelikę, lietuvių, atsikėlusių čia gyventi „su visam“, tebėra daug kaip beveik niekur Amerikoje, sudaro gal 12% gyventojų, ir važinėdamas per miškingas miestelio gatves nuolat gali šen ar ten pamatyti lietuvišką kryžių, Gedimino stulpus virš durų ar dar ką. Kurti viską buvo kam: čia dirbo ir architektas Erdvilas Masiulis, ir vienas garsiausių kryždirbių Jurgis Daugvila. Deja, nors lietuvių klubas, kaip organizacija, čia veikia nuo pat 1955 m., lietuviai čia neturi savo patalpų. Bet tai, kaip sakė Marius Kasniūnas, gali keistis: paminklu Dariui ir Girėnui padabintame Lituanica parke, kur praūžė 100 lietuvių gegužinė ir 130 sutraukusios Joninės, lietuviai ketina įrengti salę savo renginiams.

Beverli Šoro Lituanika parke
Beverli Šoro Lituanika parke
M. Kasniūnas rodo Beverli Šoro lietuviškus kryžius
M. Kasniūnas rodo Beverli Šoro lietuviškus kryžius

Paskutinė stotelė – Čikaga

Kai iš Beverli Šoro pasukome į Čikagą, iš daugiau nei pusantro ekspedicijos mėnesio tebuvo likęs ilgas savaitgalis. Paskaita-pasakojimas paskutinėje tebeveikiančioje lietuviškoje parapijoje, kur jo dar neturėjau (Brighton Park rajono), Balzeko muziejuje įrašytas interviu su iš Lietuvos Amerikos lietuvių architektūrą tyrinėti atvykusiu daktaru Vaidu Petruliu.

Bet svarbiausia, tikriausiai, kad į Čikagą pirmąkart atsivežiau droną. Į bene didingiausius lietuviškus Amerikos pastatus ir paminklus galėjau pažvelgti – ir juos nufotografuoti, nufilmuoti – naujai, iš viršaus. Šv. Kryžiaus ir Mergelės Marijos gimimo bažnyčias, Ateitininkų namus, Pasaulio lietuvių centrą ir jo kryžių kalnelį, pagaliau lietuviams oficialiai priklausantį Lietuvių (jaunimo) centrą… Visa tai suguls į lietuvišką filmą apie įdomiausias Čikagos vietas, kurį ketinu nemokamai skelbti „Gabalėliai Lietuvos“ Youtube kanale.

Market Parko lietuvių bažnyčia žvelgiant iš drono
Market Parko lietuvių bažnyčia žvelgiant iš drono

Prisiklausius apie pietinės Čikagos nesaugumą vietomis kelti droną, filmuoti atrodė baisoka, tekdavo palaukti, kol didesnės įtartinų (tarsi apdujusių nuo narkotikų) žmonių grupės pasitrauks, o ypač pasitikėjimo vieta nepridėjo, kai pamačiau, kaip netoli Šv. Kryžiaus bažnyčios prie savojo automobilio atėjęs žmogus rado išdaužytus jo langus.

Šv. Kazimiero lietuvių kapinių Vytis žvelgiant iš drono
Šv. Kazimiero lietuvių kapinių Vytis žvelgiant iš drono

Bet mums viskas pavyko puikiai!

Ilgesnė už visas kitas ekspedicija baigėsi

Ekspedicija baigėsi. Grąžinome automobilį – antroje ekspedicijos dalyje (Čikaga>Alberta>Pensilvanija>Čikaga) suvažinėjome 8540 mylias – 13740 km. Panašiai tiek ir pirmojoje dalyje rytų JAV ir Kanadoje. Taigi nuo birželio pradžios iki rugpjūčio vidurio suvažinėjome ~28000 km! Tai beveik tiek pat, kiek per visas ankstesnes ekspedicijas kartu sudėjus! Viso pusiaujo ilgis aplink žemės rutulį – 40000 km…

Nuotraukos, videomedžiagos kadrai skaičiuojami dešimtimis tūkstančių, užima daugiau nei vieną terabaitą vietos (teko pirkti papildomų laikmenų kopijoms). Viena vertus – darbas padarytas, kita vertus – didžiausias darbas tik laukė. Visa tai susisteminti, sudėti į „Gabalėliai Lietuvos“ Youtube kanalo filmus, www.gabaleliailietuvos.lt enciklopedijos straipsnius, www.tikslasamerika.lt interaktyvaus žemėlapio taškus, „Gabalėliai Lietuvos“ Facbeook ir Instagram paskyrų nuotraukų katalogus. Ir čia – tik lietuviškos versijos – viskam reikia ir angliškų!

Su V. Petruliu Balzeko muziejuje
Su V. Petruliu Balzeko muziejuje

Taip gyvename jau gerus šešerius metus – nuo pat 2017 m. mėnuo-kitas ekspedicijos, o tuomet ištisi metai, kurių metu į internetą keliami buvusios ekspedicijos rezultatai. O tada – nauja ekspedicija. Tiesa, neištyrinėtų Amerikos kampelių nebeliko…

Jei viskas bus gerai, planai tokie:
-2024 m. ekspedicija per Vakarų Europą, senąsias jos lietuviškas vietas: nuo Vasario 16 d. gimnazijos Vokietijoje iki dar prieškariu statytos Londono lietuvių bažnyčios, nuo lietuvių angliakasių klubo Škotijoje iki buvusioje dipukų stovykloje Danijoje stovinčio paminklo lietuviams.
-2025 m. ekspedicija per Australiją.

Keliu droną prie paminklo Romui Kalantai Čikagoje
Keliu droną prie paminklo Romui Kalantai Čikagoje

Tačiau į Ameriką tikriausiai dar grįšim, nors, matyt, trumpiau, nei iki šiol. Norėtųsi dar surengti platesnį susitikimą-pasakojimą su Los Andželo lietuvių bendruomene (2021 m. nepavyko dėl pandemijos), sudalyvauti kai kuriuose kituose Amerikos lietuvių renginiuose.

Bet, kaip sakoma, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Žiūrėsim, kaip seksis! Laimė, kol kas nuo 2017 m. visus planus pavyko įgyvendinti beveik 100% – išskyrus 2020 m., kai planus teko koreguoti dėl COVID pandemijos ribojimų. Tad viliuosi pavyks ir dabar.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Pensilvanijos Anglies regione:
1. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų pietiniame Pensilvanijos Anglies regione aprašas
2. Lietuviškų vietų Pensilvanijos pietiniame Anglies regione žemėlapis

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Pitsburge:
1.Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Pitsburge aprašas
2.„Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Pitsburge žemėlapis

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas pietinėje Mičigano ežero pakrantėje:
1. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų pietinėje Mičigano ežero pakrantėje aprašas
2. „Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų pietinėje Mičigano ežero pakrantėje žemėlapis

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Čikagoje:
1. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Čikagoje aprašas
2. „Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Čikagoje žemėlapis
3. Kelionių vadovas po Čikagą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *