Los Andžele ne tik patekome į vieną didžiausių JAV lietuvių švenčių, bet ir radome virš 20 lietuviškų pastatų ir paminklų
Planuodamas „Tikslas – Amerika 2021“ ekspediciją maniau, kad visam Los Andželo lietuviškam paveldui aplankyti, nufotografuoti, aprašyti užteks poros dienų. Na, bet šiais laikais kelionės neprognozuojamos: tad įterpiau papildomą dieną, „Gal bus problemų įvažiuojant, vėluos lėktuvas“. Labai gerai, kad turėjau tą dieną: bendraujant su Los Andželo lietuviais, man žinomo paveldo skaičius augo kaip ant mielių. Galiausiai per keturias dienas į www.tikslasamerika.lt žemėlapį įtraukėme 28 vietas, o juk viena tų dienų visa buvo skirta „Lietuvių dienoms“… Pagal lietuviško paveldo kiekius tarp Šiaurės Amerikos miestų Los Andželas nusileidžia tik Čikagai, Pensilvanijos angliakasių miestams ir Niujorkui.

Los Andželo lietuvių dienų siautulys
„Tikslas – Amerika“ ekspedicijose dažnai į kokį miestą atvykstame prieš ar po lietuvių šventės. „Gal pasilikite ir kitam savaitgaliui, bus šventė“ – mums siūlo, bet negalime: maršrutas griežtas, susitikimai suplanuoti kasdien ir per savaitę nuvažiuojame tūkstančius mylių, aplankome dešimtis ar net šimtus lietuviškų JAV vietų.
Tačiau visą „Tikslas – Amerika 2021“ ekspedicijos grafiką specialiai derinome taip, kad aplankytume Los Andželo lietuvių dienas – didžiausią lietuvių šventę į vakarus nuo Čikagos, o ir viena didžiausių už Lietuvos ribų apskritai.

Mums tai buvo nauja patirtis: nežinojome, ko laukti, kiek žmonių. Nežinojo ir organizatoriai: „Bijojome, kad tik kokie 500 po pandemijos ateis, bus nuostolis, bet juk reikia daryti, 2020 m. Lietuvių dienos ir taip buvo atšauktos“ – mums pasakojo. Nors kasmečiai dalyviai sakė, kad šiemet žmonių išties mažiau, jų minios pranoko tiek mūsų, tiek organizatorių lūkesčius.

Pora valandų praleidome Lietuvos konsulato stende bendraudami su „Gabalėlių Lietuvos“ gerbėjais. Jie, kaip ir visa Los Andželo lietuvių dienų publika, labai marga: nuo pirmabangių iki trečiabangių ir apskritai nelietuvių. Štai užkalbino viena skaitytoja Amerikos azijietė. Visą laiką su mumis kalbėjo lietuviškai – kalbą išmoko pati, jokių lietuvių protėvių neturėjo!

Vien Los Andželo lietuvių parapijos teritorijoje užfiksavome aštuonias lietuviško paveldo vietas; Bernardo Brazdžionio kiemelis ir paminklas dipukų emigracijai į Ameriką, pati bažnyčia ir ženklas „Little Lithuania“… Labiau nei bet kuri kita JAV lietuvių parapija Los Andželo parapija (beje, įkurta vėliausiai, 1940 m.) yra ne „bažnyčia su pastatais aplinkui“, bet ištisas lietuviškas kompleksas, kuriame pati bažnyčia – tik dalis. Jei žiūrėti vien į bažnyčią – ji viena kukliausių lietuvių bažnyčių JAV; bet jei vertinti visą lietuvišką parapijos erdvę, ji Los Andžele – viena didžiausių. Todėl Lietuvių dienų metu pilna vietos ir dešimtims lietuviškų prekių kioskų, ir dainininkų bei muzikantų scenai, ir laikinų restoranų staliukams, ir tūkstančiams lankytojų. Nuo dieną apsipirkinėjusių senelių ir kugelio ragavusių šeimų iki vakare siautusio jaunimo: buvo sunku patikėti, kad esi Los Andžele, taip toli nuo Lietuvos. Lietuvių kalba, lietuviškos dainos…

Gaila tik, kad nepavyko surengti pasakojimo-paskaitos apie lietuvišką paveldą didingoje parapijos salėje su Lietuvos kunigaikščių ir buvusių klebonų atvaizdais. Mums sakė, kad, nors Kalifornijos valdžia renginius leido, vyskupija dėl COVID organizuoti ką viduje dar draudė.

Garbingas pasitikimas Los Andželo tautiniuose namuose
Kita stotelė Los Andžele – Tautiniai namai. Neįsivaizdavau, ką ten rasiu. Senose nuotraukose mačiau, kad kadaise ant pastato buvo didžiulis užrašas, o dabar „Google Street View“ matosi tik plyna siena, pirmame aukšte – parduotuvės. „Nežinau, ar jie tebeveikia“ – mums sakė kai kurie Los Andželo lietuviai – „Bet kalbėkite su Aloyzu Pečiuliu, pirmininku“.
Tad labai maloniai nustebino, kai Aloyzas Pečiulis išsyk pakvietė užsukti – „Jus pasitiks visa mūsų valdyba“. Lietuviškai dekoruotoje klubo salėje mūsų laukė penki žmonės.

„Tai paskutiniai Tautiniai namai, įkurti tautininkų“ – interviu pasakojo Aloyzas Pečiulis, pats dar Šaltojo karo laikais atvykęs iš Punsko krašto. Ir nors dabar Los Andžele lietuvišos veiklos vyksta parapijoje, parapija juk priklauso vyskupijai – kaip matosi iš liūdnų istorijų kitose „lietuvių kolonijose“, lietuvių parapijoms kartais iškyla pavojus, jos uždaromos. „Tautiniai namai – vienintelė vieta pačiame Los Andžele, kuri tikrai priklauso lietuviams“ – sutartinai sakė jų šeimininkai.

Čia prisiminiau istorijas iš Manheteno: praradus Aušros Vartų lietuvių bažnyčią, kadaise jos šėšėyje buvęs Susivienijmo lietuvių Amerikoje štabas ten staiga tapo svarbiausiu lietuvių kultūros židiniu.
Bet labai norisi, kad Šv. Kazimiero lietuvių parapijai nieko panašaus neatsitiktų: tų milžiniškų lietuviškų erdvių niekas nepakeistų. Kur gi vyktų Lietuvių dienos?

Rambynas – aukso karštinės miestelis virto lietuvių stovykla
Vienos įspūdingiausių lietuviškų vietų Amerikoje man yra lietuvių stovyklos.
2,5 val. kelio į rytus nuo Los Andželo centro aplankėme paskutinę, kurioje dar buvom nebuvę: vakarų skautų „Rambyną“.
„Dabar čia viskas tuščia, o dviem vasarom savaitėm būna tikra Lietuva“ – pasakojo negrįstu keliu ten mus atvežusi Nida Variakojienė, pati užaugusi su JAV lietuvių skautais ir „Rambynu“, o dabar esanti JAV vakarų skautų vade.

Bet net ir tuščias Rambynas primena Lietuvą: lietuviški užrašai, kryžius Romui Kalantai, paminklai mirusiems lietuvių skautams su lietuviškom pavardėm… Kiekvieną paminklą į „Tikslas – Amerika“ žemėlapį įtraukėme atskirai, pažymėdami koordinates, aprašydami.

Tik peizažas ne tas. Sausas miškas, Džefrio pušys, ponderosos. Kone 2500 m aukštis. Ir daubos, daubos, daubos: lietuviai skautai čia palapines statosi duobėse, kurias dar XIX a. iškasė aukso ieškotojai. Holkombo slėnis jų į Kaliforniją pritraukė marias. „Kadaise čia buvo ištisas miestas“ – pasakojo Nida Variakojienė. Beliko duobės, atkurta aukso kasėjo lūšnelė…

Kaip rinkome Los Andželo lietuviškas salas
Planuojant apsilankymą Los Andžele, lietuvių kontaktai augo kaip ant mielių: iš pačių pirmųjų, konsulato darbuotojos Aistės Vitkauskės, garbės konsulės Daivos Navarette ar Lietuvių dienų organizatorių – gavome eilę kitų kontaktų, šie siūlė pakalbinti dar kitus žmones. Ir dažnas lietuvis pasiūlydavo papildomų lietuvių paveldo vietų.

Daugelis tų vietų – smulkios: pavyzdžiui, Kauno vėliava Sister City Plaza (Los Andželas ir Kaunas – susigiminiavę miestai) ar lietuviškas Vytis viename Santa Monikos fasade. Bet kiekvieną vietą reikėjo patikrinti, įvertinti, ar atitinka „Gabalėliai Lietuvos“ enciklopedijos ir „Tikslas – Amerika“ žemėlapio kriterijus, o jei taip – aiškintis jų istoriją, atsiradimo aplinkybes.

Maloniai nustebino Forest Lawn kapinės. Iš kapinių atsiveria gražūs vaizdai, ten palaidoti ir Maiklas Džeksonas, Hemfris Bogartas, Voltas Disnėjus. Tikiuosi, jei kokie lietuviai lankys vieną šių kapų, užsuks ir prie bene garsiausio JAV lietuvių architekto Jono Muloko kapo. Jo vietą įtraukėme į „Tikslas – Amerika“ žemėlapį, aplinkui gausu ir kitų lietuvių kapų, išdabintų Bernardo Brazdžionio parašytomis epitafijomis.

Daug sužinojome susitikę su Albinu Markevičiumi: jis, galima sakyti, stovėjo prie Santa Monikos ištakų, apsigyveno joje 1960 m., statė ten pastatus dar tada, kai tai nebuvo superbrangus kurortas. Ir iki šiol – sulaukęs 92 m. – eina į darbą, užsiima nekilnojamojo turto vystymu. Jis gerai prisimena, kiek daug Los Andžele ir aplink lietuviai pastatė lietuviškai pavadintų daugiabučių pastatų: „Rūta“, „Trakai“, „Nida“, „Amber Crest“… Daug tų pavadinimų ir šiandien radome puošiant miesto gatves.

Būtume Los Andžele radę ką veikti ir dar vieną dieną, tačiau atėjo laikas skubėti į rytus: juk nuvažiuoti iki Čikagos tebuvo 2 savaitės, o dar tiek daug laukė pakeliui. Visų pirma, pakeliui teko kirsti „Laukinių Vakarų“ žemes, kur lietuviai savo laiku susidūrė su kaubojais ir indėnais, misionieriais ir konfederatais…

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Los Andžele:
1. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Los Andžele aprašas
2. Los Andželo lietuviško paveldo žemėlapis.
3. Kelionių vadovas po Los Andželą.