Keliaujame prie pačių paslaptingiausių lietuviškų JAV vietų – ir išgirstame kvapą gniaužiančias istorijas: kaubojai, indėnai, JAV pilietinis karas ir sutinkame seniausią Amerikos lietuvių bendruomenę.
Nuo Los Andželo iki Oklahomos sienos nuvažiavome ~4000 ilgų kilometrų, tose tolybėse radome septynias lietuviškas vietas: Arizonoje, Naujojoje Meksikoje, Teksase.
Daug važiavimo, mažai vietų? Tačiau kiekviena šių vietų – unikali, nepakartojama. Šiame JAV regione lietuviai susidūrė su „Laukiniais vakarais“. Indėnai ir kaubojai, misionieriai ir konfederatai – ir net pačios seniausios JAV lietuvių kapinės. Viskas taip skirtinga nuo rytų JAV didmiesčių!
JAV didmiesčiuose daugmaž žinai, ko tikėtis: lietuvių bažnyčia, lietuvių kapai. O Laukiniuose Vakaruose nežinai, kokią istoriją išgirsi iš vietinių. O kaip atsirado kai kurios vietos – paslaptis, kurią pamažu mėginame įminti.
Arizonoje – ir Valančiaus gatvė
Begalinius Los Andželo priemiesčius pakeitė karšta gelsva dykuma. Dar keli šimtai mylių ir iš šen bei ten ėmė styroti milžiniški kaktusai – saguarai (didžiosios karnegijos). Arizonos simbolis.
Vėlai vakare, 22 val., pasiekėme mus priėmusio Zenono Misiaus namus Fynikso priemiesčiuose. Jis į JAV atvyko prieš 25 metus, gerokai per vėlai, kad dalyvautų Fynikso lietuviško klubo renginiuose. Bet klubo pastatą jam dar spėjo parodyti senieji Arizonos lietuviai. Ir jis patvirtino, kuo domėjausi labiausiai: „Radome informaciją, kad lietuvių klubo adresas 3720 W Greenway Rd. Ar tas patatas, kuris stovi tuo adresu, yra tas pats, ar lietuvių klubas jau nugriautas?“. „Tas pats“ – patikino Zenonas.
Kokia 7 val. ryto – ir, sustvėrus „Taco Bell“ kesadilją – vėl į kelią. Buvusiame lietuvių klube veikia paštininkų profsąjunga ir nors patekome ne į visas patalpas, mums paliudijo, kad lietuvių klubas buvo vienaukštėje pastato dalyje, o dviaukštė pastatyta vėliau. To klubo istorija viena liūdnesnių Amerikoje: lietuviai, daugiausiai persikėlę iš kitų JAV vietų į sparčiai augantį Fyniksą, savo pastatą savo pinigais ir rankom statė keturis metus, nuo 1965 m. iki 1969 m.. O tarnavo lietuviams jis ne ką ilgiau: iki 1973 m., kuomet dėl skolų teko parduoti. Simboliška – „Laukiniai vakarai“.
Pagal maršrutą, kuris atvaizduotas mūsų ekspedicijos uniformose bei sutiktiems lietuviams dalinamuose atvirukuose-dovanėlėse, iš Fynikso turėjome važiuoti į rytus. Tačiau pasukome į šiaurę, į aukštutinę Arizoną, kur dykumos karščius prasklaidė kalnų vėsa. Nes jau po to, kai ekspedicijai buvome pasiruošę, gavome informacijos, kad Rimroko miestelyje (netoli garsiųjų Sedonos uolų ir Montezuma Castle indėnų griuvėsių) yra… Valančiaus gatvė.
Ten labai keista vieta. Gatvė ant kalno, atsiveria nuostabūs vaizdai į tokį nelietuvišką gamtovaizdį. Aplinkiniai pavadinimai – susiję su indėnais, kurie gyvena šalimais. Valančiaus gatvė kerta „Smoke Signal Way“, „Navajo Lane“… O, svarbiausia, kiek žmonių beklausėme – niekas negalėjo pasakyti, kaip tas pavadinimas gimė. Sutikta gatvės gyventoja irgi skėsčiojo pečiais: „Aš aiškinausi, kodėl toks keistas pavadinimas, bet nieko nesužinojau“.
Turėjome kelias teorijas:
(1)Gatvė pavadinta Motiejaus Valančiaus garbei, o tai padaryta kokio lietuvio kunigo, misionieriaus ar ten gyvenusio dipuko iniciatyva (panašiai, pvz., Vusteryje (Masačusetsas) yra Gedimino gatvė)
(2)Gatvė pavadinta ten gyvenusio lietuvio, pavarde Valančius, garbei, galbūt pastačiusio tą rajoną.
Galiausiai ėmė tvirtintis antroji versija: atrodo, ne tik Los Andželas, bet ir tas Arizonos užkampis turėjo savą lietuvį nekilnojamojo turto vystytoją, „pirmabangių“ vaiką Val Valancius, kuris, ten atsikėlęs ~1960 m., statė tuos rajonus.
Naujoji Meksiką – Šiluvos Marija dykumos miestelyje
Arizonos-Naujosios Meksikos sieną kirtome tamsiai, kone vidurnaktį.
Ankstesnėse ekspedicijose vairuodavo Aistė, o aš planuodavau maršrutus. Bet „Laukiniuose vakaruose“ vienam vairuotojui atstumai ir tempai per dideli: vienas vairuoja, kitas miega, o kai miegas „užlauždavo“ abu, stodavome aikštelėse sunkvežimių vairuotojams kelioms valandoms: truputi snūsteli ir toliau į kelią.
Užtat romantiška, gražu. Kai nuvažiuoji tokius atstumus, kas kartą tekanti rausva saulė atidengia vis kitokį peizažą, klimatą. Naujosios Meksikos dykuma pasirodė daug dykesnė, nei Arizonos. Užtat dangų virš Albukerkės raižė šimtai įvairiausių ir spalvingiausių oro balionų. Garsioji Albukerkės oro balionų fiesta.
Vienintelis „lietuviškas“ tikslas valstijoje buvo dar 308 km į pietus, nedideliame Rinkono kaime netoli baltųjų Alamogordo smėlynų. Šiluvos Marijos skulptūra. Ją „į dienos šviesą ištraukė“ ir 2017 m. balandžio „Draugas News“ aprašė Vilius Žalpys. Skulptūrą, pažymėtą „Our Lady of Lithuania“, 1964 m. pastatė tame ispanakalbiame miestelyje kunigauti atsiųstas Justinas Klumbis, vietinių vadintas Columbus. Pastatė ją kryžiaus kelyje per dykumos kalvas už bažnyčios – bet nusiaubė vandalai, nudaužė pirštus, kūdikėlio Jėzaus galvą. „Laukiniai Vakarai“… Tad dabar ji stūkso saugesnėje vietoje prie bažnyčios įėjimo.
Skulptūrą ir bažnyčią sutvarkė Karsonų šeima, turinti netoliese čili pipirų auginimo ir perdirbimo verslą. „Kunigas Klumbys mus sutuokė prieš 65 metus“ – pasakojo mums Džonas Karsonas savo kabinete. Įteikėme jiems sertifikatą, kad skulptūra įtraukta į „Tikslas – Amerika“ lietuviško paveldo žemėlapį, o jis davė mums maišą čili pipirų.
Teksase pasitiko seniausia JAV lietuvių bendruomenė
Dar viena ilga naktis. Rinkono dykumingas apylinkes palikome jau sutemus, gal 19:30, o kitą dieną turėjome susitikimą Teksase, Jorktauno mietelyje prie San Antonijo, 14:00. Nauja diena, nauja aplinka. Dar tamsiai Fort Stoktone suvalgytas buritas (kavinėje, kurioje niekas iš personalo nemokėjo angliškai). Prašvitus pasirodžiusios begalinės tuščios pievos, paskui – naftos verslovių ugnys ir daugiau Donaldą Trampą remiančių ženklų nei regėjau kur kitur Amerikoje.
Laukė susitikimas ne šiaip su kuo, su 90 m. Patricia Hand, kurios atkaklūs genealoginiai tyrinėjimai, pradėti dar 1968 m., pakeitė visą Amerikos lietuvių istorijos suvokimą. Patricia užaugo galvodama, kad yra vokiečių kilmės – kol nesužinojo, jog seneliai, į JAV atvykę XIX a. viduryje, iš pradžių nė negalėjo susikalbėti, nes kalbėjo skirtingomis kalbomis. Viena tų kalbų, aišku, buvo vokiečių. O ta „antroji kalba“ – lietuvių. Patsy kapstant giliau išaiškėjo, daug jorktauniečių savo palėpėse rado (propro)senelių rašytų lietuviškų laiškų, atsivežtų lietuviškų knygų gotišku raidynu. Pasirodo, daugybė Jorktauno „vokiečių“ – tai lietuviai iš tuo metu Vokietijos valdytos Mažosios Lietuvos!
Maža to: pirmieji lietuviai į Teksasą atvyko dar ~1855 m., geru dešimtmečiu anksčiau, nei ėmė kurtis tradiciškai seniausiomis laikytos Pensilvanijos lietuvių angliakasių bendruomenės. Jiems tai buvo įmanoma, nes Mažojoje Lietuvoje nebuvo baudžiavos.
Sunykusi ir vėl tarsi Feniksas atgimusi Jorktauno lietuvių bendruomenė galėtų būti pavyzyds visiems, kaip įprasminti lietuvišką kilmę. Joniškės kapines – tikriausiai seniausias lietuvių kapines Amerikoje – radau sutvarkytas, paženklintas naujais lietuvybę rodančiais ženklais (o vienu metu jos buvo pamirštos, užaugusios medžiais). Prie įsukimo į tas kapines Patricia Hand išrūpino oficialią atminimo lentą „Lithuanians in Texas“. Kita lietuvių palikuonė, Beverly Bruns, kuri iki šiol augina galvijus jos lietuvio proprosenelio žemėje, laisvalaikiu prižiūri miestelio muziejų: ten įrengė ir lietuvių ekspoziciją. Trečia, Cheryl Lynn Highley, ištyrinėjo visų lietuvių kapinėse palaidotųjų gyvenimo istorijas. Jos kartais baisios – štai greta palaidoti broliai Kirlikai, mirę 1869 m. Juos nušovė kitos šeimos užsakymu – šeimos, kurios vaiką tie broliai esą užmušė. Tačiau, pasak bylą skaičiusios Cheryl, broliai buvo nekalti. Laukiniai, laukiniai vakarai. XIX a. vidurio Teksasas.
Nieko keisto, kad Jorktauno lietuviai pritraukė ir daugybės tyrinėtojų dėmesį – iš Čikagos, Bostono, Vilniaus. Pačios Patricia kontaktus gavome iš Lietuvos mokslininko Vyčio Čiubrinsko, čia tyrinėjusio 2002 m. ir 2004 m. Spėjama, kad Jorktuane iš viso būta apie 75 lietuvių. Neįtikėtina, kad ir po ~160 metų penki jų palikuonys džiaugėsi galį su kuo nors pasikalbėti apie savo kilmę!
Jorktauno pavyzdys rodo, kad net ir sunykusi lietuvybė gali atgimti – ir žiežirbą gali sukelti genealoginiai tyrinėjimai. Patricia Hand juos darė dar prieš interneto laikus. Laikais, kai pati Lietuva ir Lietuvos archyvai buvo neprieinami. Turėjo kalnus nuversti ir mažai kas tam būtų ryžęsis. Bet dabar viskas paprasčiau, ir žinios apie Lietuvą lengviau pasiekiamos: aišku, turime stengtis, kad būtų viskas dar lengviau.
Tik vienetai gali ir nori skirti šiam reikalui ištisus gyvenimo dešimtmečius – bet daugybė žmonių pasiryžę kilmės paieškoms aukoti savaitę ar mėnesį. Ir nuo to, ar daug atras, priklauso, ar „užsikabins“, ar eis giliau.
Paskatinti tą kibirkštį bandau ir aš – ne tik su „Gabalėliais Lietuvos“, bet ir su truelithuania.com , didžiausiu anglišku interneto portalu apie Lietuvą, kurį kuriu. Kas žino, kiek dar žinių tokios kibirkštys galėtų atverti? Negi Jorktauno lietuvių bendruomenė tikrai buvo vienintelė tokia Teksase ar bent jau didžiausia? O gal tiesiog kitų mažlietuvių palikuonys laiku nepradėjo domėtis kilme? Su kiekviena karta darosi vis sunkiau: pamažu nyksta protėvių laiškai, atsiminimai. Jei ne Jorktauno lietuvių palikuonių įdirbis – jų pastatyti ženklai, atminimo lenta, surinkta muziejaus ekspozicija – šiandien niekaip nebūčiau supratęs, kad ten būta lietuvių bendruomenės. Užrašai ant antkapių – vokiški (Mažojoje Lietuvoje XIX a. viduryje tai buvo elito kalba ir, anapus privačių pokalbių ir laiškų, ją vartojo ir lietuviai). Pavardės – suvokietintos (pvz. Kirlikas tapo Kerlick, taip vieno jų, William, garbei pavadinta net gatvė ir parkas netolimame Niu Braunfelse). Na o visose privačiose Amerikos žmonių palėpėse senų laiškų juk neieškosi…
Mūsų „uniforminius“ marškinėlius puošė toks tarsi kvadratas, nupieštas ant JAV žemėlapio. Tas kvadratas – daugybės tūkstančių mylių maršrutas. Ties Jorktaunu pasiekėme antrąjį „kvadrato“ kampą ir pasukome į šiaurę. Į Didžiąsias prerijas. Augančio Teksaso automobilių kamščius pakeitė tušti keliai per pievas, šen bei ten kertantys skurdokus „laukinių vakarų“ miestelius su daug apleistų pastatų. Ir kazino reklamos.
Oklahomoje laukė vienintelė JAV lietuvių bendruomenė įsikūrusi… Indėnų rezervate. Laukiniai vakarai tęsiasi, bet jau kitokie.
Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Laukiniuose Vakaruose:
1. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Arizonoje aprašas
2. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Naujojoje Meksikoje aprašas
3. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Teksase aprašas
