Kai JAV tekstilės pramonės širdyje – Merimako upės slėnyje – lankiausi su pirmąja 2017 m. „Tikslas – Amerika“ ekspedicija, didžiausią įspūdį paliko susitikimas su Jonu Stundžia. Jei Gineso rekordų knyga skelbtų lietuviškų paminklų Amerikoje sukūrusio žmogaus rekordą, tikėtina, Jonas būtų vienas stipriausių pretendentų…
Deja, 2017 m. Joną sutikome ką tik po sudėtingos operacijos – nuolat jaučiau, kad jis labai daug žino, deja, kalbėti jam buvo sunku, o susirašinėdamas daug nepapasakosi.
Tad labai smagu buvo Joną šiemet sutikti pagijusį ir išklausyti dar daugiau jo pasakojimų – ir net įrašyti interviu.
Kaip Lorenso lietuviai iškovojo Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą!
Jis gyvai pasakojo, kaip Lorenso lietuviai iškovojo, kad šio miesto savivaldybė taptų pirmąja JAV, pripažinusia Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Tai įvyko 1990 m. balandžio 3 d. ir įspūdingoje miesto rotušėje iki šiol kabo tai menanti atminimo lenta. „Dabar stovime toje salėje, kur tada visi tarybos nariai balsavo vienbalsiai už…“ – dalinosi prisiminimais Jonas.
Jonas nusivedė ir į Kristaus kūno bažnyčią, kur lietuviai meldžiasi ir švenčia nepriklausomybės dieną nuo tada, kai jų Šv. Pranciškaus bažnyčią uždarė. Jos maldų salėje tebekaba istorinis Aušros Vartų Marijos paveikslas – kadaise jis vežiotas iš dipukų stovyklos į dipukų stovyklą, prieš jį meldėsi visi lietuviai, o galiausiai jis atsidūrė Lorense. Parodė Jonas ir Central Catholic High School mokyklos koplyčią, į kurią perkelti dalis lietuviškų vitražų iš uždarytosios Šv. Pranciškaus bažnyčios. „Iš pradžių jie nebuvo parašę, kad čia iš lietuvių bažnyčios“ – pasakojo Jonas – „Bet iškovojau, kad parašytų“.
Ir dar grįžom į daugelį vietų, kurias buvome lankę dar 2017 m.: filmuoti, kelti droną – bus filmas „Gabalėliai Lietuvos“ Youtube kanalui apie Merimako slėnio lietuviškas vietas. Aplankėme buvusią Lietuvių tautišką katalikų bažnyčią, nepriklausomą nuo Vatikano (užrašas išblukęs, bet dar matosi). „Aukso amžiuje“ ji turėjo 4000 narių, bet vėliau daug kas grįžo pas Romos katalikus.
Istorijos archyve ir kapinėse
Nuvykome į gražiai sutvarkytas tos parapijos kapines (pardavus bažnyčią tautišką bažnyčią kitatikiams, pinigai panaudoti kapinėms prižiūrėti: pastatyta arka, paminklas veteranams). Paminklą nužudytiems streikuotojams, tarp kurių – lietuviška Smolsko pavardė, o tarp mecenatų – aišku, Stundžia.
Aplankėme ir Lorenso miesto archyvą. „Lorenso archyvas regione pats geriausias“ – pasakojo Jonas Stundžia, ten praleidžiantis labai daug laiko. Parodė gausybę nuotraukų iš prieškario, tarpukario lietuvių gyvenimo, uždaryto lietuvių klubo, kuriam vadovavo Jono tėvas, dokumentus.
Filmavau dronu ir tiesiog virš visų milžiniškų tekstilės fabrikų – iš paukščio skrydžio viskas atrodo dar įspūdingiau, ypač pasiklausius Jono pasakojimų apie tai, kaip vos suskambus varpui visi turėjo lėkti į darbovietę – antraip vietoj jų iškart priimdavo laukiančius bedarbius; kaip paties Jono senelė gavo tik vieną dieną motinystės atostogų – gimdymui – ir t.t. Buvo sunkūs laikai, o lietuviai vis tiek šitiek daug pastatė, sukūrė! O dabar visi fabrikai tylūs, tušti. „Kai rajonas pakeitė vilnas, senieji fabrikai žlugo“ – pasakojo Jonas Stundžia.
Merimako slėnis driekiasi per dvi valstijas. Lorensas – Masačusetse, o paskaitą-pasakojimą apie lietuviškus JAV rajonus turėjau Hadsono miesto bibliotekoje prie Našujos Naujajame Hampšyre. Vėliau lietuviai mūsų klausinėjo – „Ir kaip jūs susiorganizuojate paskaitas tokiose vietose, kur nėra jokių dipukų, oficialių lietuvių bendruomenių?“. Padeda per visas ekspedicijas sukurti ryšiai: kone kiekvienoje „senojoje“ lietuvių kolonijoje Amerikoje žinome į ką kreiptis. Našujoje pagelbėjo Roberta Voitkovski bei Zelonių šeima. Deja, išgirdau ir liūdnų žinių – Robertos mama Margaret, kuri anąsyk surinko mums daug informacijos apie Našujos lietuviškas vietas, iškeliavo Anapilin. Taip jau būna grįžus po 6 metų į vietą, kur bendravai su daugeliu žmonių: nelinksmos naujienos beveik garantuotos, belieka nebent džiaugtis, kad dar spėjai kažką užrašyti, įrašyti.
Seniausių Masačusetso lietuvių anūkai kalba lietuviškai
Tačiau sutikome ir naujų žmonių. Įdomi pažintis su Frank Ulčicku. Jis pirmabangių palikuonis, bet kalba lietuviškai! Jonas Stundžia, beje, irgi pirmabangių palikuonis, o lietuviškai kalba tarsi dipukas ar trečiabangis… Kažkaip Masačusetse ir aplink susitinku daugiau „seniausiųjų“ JAV lietuvių, dar kalbančių lietuviškai, nei bet kur kitur.
Aišku, Našujoje nufilmavome svarbiausias jos lietuviškas vietas: daugiabučiu paverstą Šv. Kazimiero bažnyčią, kurios viduje visgi iškabinta prisiminimui daug lentų apie lietuvių bendruomenę, senų nuotraukų. Kaip pasakojo F. Uličickas, uždarius bažnyčią, greitai apnyko ir bendruomenė, nes lietuviška veikla vyko apie bažnyčią, ten visi susitikdavo, pasidalindavo žiniom. „O graikų bendruomenė liko, nes jie graikų stačiatikiai, atskira religija, niekas uždaryti negalėjo“ – pridėjo Frank.
Nuvykome į dvejas Našujos lietuvių kapines – deja, priešingai nei 2017 m., prie lietuvių kapinių nebeplazda trispalvė, bet, tikiuosi, vėl atsiras. Geležausko rezervatą, Vilniaus gatvę, Lietuviškai pavadintų gatvių rajonėlį (Tomolonis, Vieckis, Mizoras). Fotografuojant šiuos pavadinimus, suteiktus čia gyvenusios lietuvių šeimos, sukėlėme vietos gyventojų įtarimą – na, ko gi čia fotografuojame gyvenamajame rajone? Bet kai papasakojome apie tikslasamerika.lt projektą, tuoj pat atlyžo, papasakojo, kur ir kaip tas Tomolonis gyveno.
Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Naujajame Hampšyre ir Merimako slėnyje:
1.Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Merimako slėnyje Masačusetse aprašas
2.Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Naujajame Hampšyre aprašas
3.„Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Merimako slėnyje žemėlapis
