2024-04-13

Lietuvių diaspora (išeivijos bangos)

Lietuviai yra viena iš labiausiai emigruojančių tautų. Per pastaruosius du šimtmečius iš Lietuvos galėjo išvykti apie 2–3 mln. žmonių, t. y. beveik tiek pat, kiek šiandien Lietuvoje yra gyventojų. Dėl mišrių santuokų apie 6 mln. žmonių visame pasaulyje turėjo lietuvius prosenelį ar prosenelę.

Lietuvių diaspora savo naujosiose tėvynėse pastatė didžiules lietuvių bažnyčias, sales, įkūrė šimtmečius gyvuojančias organizacijas, sukūrė tradicijas, tapo tarsi „kita Lietuva“ – įtakinga, nuolat papildoma naujų emigracijos bangų. Daugelį svarbiausių lietuviškų žygdarbių nuveikė išeivija, pvz., išleido pirmąjį lietuvių romaną ar enciklopediją.

Daug emigrantų iš Lietuvos išginė okupacijos ir persekiojimai, kitus – skurdas. Šis straipsnis padės sužinoti, kokiomis bangomis, kada, kur ir kodėl emigravo lietuviai.

Lietuvių diaspora: statistika, geografija

Paskaičiavimai, kiek kur gyvena lietuvių, kaip niekad įvairūs. Taip yra todėl, kad nėra aiškaus lietuvio(-ės) apibrėžimo, o skirtingos šalys gyventojų surašymuose naudoja labai skirtingus kriterijus: vienos klausia pilietybės, kitos akcentuoja gimimo vietą, gimtąją kalbą, protėvius, deklaruotą tautybę ir pan.

Lietuvių diasporą lengviausia suprasti kaip kelių emigracijos bangų seriją. Tos pačios emigracijos bangos atstovus ir jų palikuonis sieja kur kas daugiau bruožų (net jei jie gyventų skirtinguose žemynuose) nei su kitų bangų lietuviais (net jei jie gyvena tame pat mieste). Aprašymą apie lietuvių emigracijos bangas rasite žemiau.

Žemiau pateikiami lietuvių skaičiai įvairiose šalyse apima etninius lietuvius, lietuvybės dvasioje išauginus lietuvių palikuonis, arba Lietuvos piliečius, nepriklausomai nuo jų gimimo vietos, kalbos mokėjimo ar įsitraukimo į diasporos veiklą lygio. Jie neapima kitataučių, kurie Lietuvoje gyveno laikinai (pvz., sovietų okupacijos metu) ir vėliau emigravo. Kadangi kai kurių šalių duomenys yra nepilni, kai kurie skaičiai pateikiami su didele paklaida.

Lietuvių diasporos žemėlapis, kuriame didesnė Lietuvos vėliava reiškia 50 000 diasporos narių, mažesnė – 10 000 narių
Lietuvių diasporos žemėlapis, kuriame didesnė Lietuvos vėliava reiškia 50 000 diasporos narių, mažesnė – 10 000 narių

Spustelėkite ant lentelėje pateiktų šalių pavadinimų, kad sužinotumėte daugiau apie lietuvišką paveldą jose.

Šalis Lietuvių skaičius Kada imigravo ir kur gyvena?
Jungtinės Amerikos Valstijos 650 000 Daugiausia pirmoji banga (iki 1915 m.) ir antroji banga (apie XX a. penktą dešimtmetį). Daugiausia Naujosios Anglijos (New England), Vidurio Atlanto (Mid-Alatntic) ir Vidurio Vakarų (Midwest) regionuose
Jungtinė Karalystė 200 000 Daugiausia trečioji banga (po 1990-ųjų). Daugiausia miestuose
Brazilija 60 000 Daugiausia tarpukario emigrantai (XX a. trečias dešimtmetis). Daugiausia San Paule (Sao Paulo)
Vokietija 55 000 Daugiausia trečioji banga (po 1990 m.)
Norvegija 50 000 Tik trečioji banga (po 2004 m.)
Kanada 47 000 Daugiausia antroji banga (apie XX a. penktą dešimtmetį). Daugiausia Ontarijuje (Ontario) ir Monrealyje (Montreal)
Argentina 45 000 Daugiausia tarpukario emigrantai (XX a. trečias dešimtmetis). Daugiausia Buenos Airėse (Buenos Aires), Berise (Berisso), Rosarijuje (Rosario)
Airija 40 000 Tik trečioji banga (po 1990 m.)
Rusija 32 000 Daugiausia tremtiniai (1940–1953 m.), sovietiniai migrantai (1945–1990 m.)
Latvija 30 000 Daugiausia autochtonų bendruomenės (prie Lietuvos sienos), sovietiniai migrantai (1945–1990 m.)
Baltarusija 30 000 Daugiausia autochtonų bendruomenės prie Lietuvos sienos, sovietiniai migrantai (1945–1990 m.)
Ispanija 30 000 Tik trečioji banga (po 1990 m.)
Danija 20 000 Tik trečioji banga (po 2004 m.)
Švedija 16 000 Tik trečioji banga (po 2004 m.)
Lenkija 15 000 Daugiausia autochtonų lietuvių bendruomenės prie Lietuvos sienos
Australija 13 000 Daugiausia Antroji banga (apie XX a. penktą dešimtmetį). Daugiausia Sidnėjuje (Sydney), Melburne (Melbourne), Brisbane (Brisbane), Kanberoje (Canberra), Džilonge (Geelong), Perte (Perth)
Urugvajus 10 000 Daugiausia tarpukario emigrantai (XX a. trečias dešimtmetis). Daugiausia Montevidėjuje (Montevideo)
Kazachstanas 7 000 Daugiausia tremtiniai (1940–1953 m.) ir sovietiniai migrantai (1945–1990 m.) Daugiausia Karagandoje.
Ukraina 7 000 Sovietiniai migrantai (1945–1990 m.) ir trečioji banga
Nyderlandai 7 000 Tik trečioji banga (po 2004 m.)

Lietuvos emigracijos bangos

Lietuvos emigracijos bangos taip smarkiai skiriasi viena nuo kitos, kad kartais atrodo, jog kiekvienos bangos emigrantai būtų tarsi atskira tauta.

Bangos viena nuo kitos skyrėsi pagal atvykimo vietą, laikotarpį, tautybes, profesijas.

*Vietiniai lietuviai autochtonai už Lietuvos ribų. Ši lietuvių diasporos dalis niekada niekur neemigravo: ji gyvena tose pačiose vietovėse ir kaimuose, kuriuose šimtmečius ar net tūkstantmečius gyveno jų šeimos. Tačiau XX a. politiniai įvykiai lėmė, kad šie kaimai pateko ne į Lietuvos Respublikos, o Rusijos, Lenkijos, Baltarusijos ar Latvijos sudėtį.

*Emigracija iki naujųjų laikų (iki 1865 m.). Iki XIX a. vidurio emigruoti galėjo tik Lietuvos elitas. Jie išvykdavo valdyti tolimų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių, keliaudavo dėl tarptautinių santuokų, misijų arba bėgdavo nuo politinių priešų. Tačiau jų buvo toks mažas skaičius, kad jie greitai asimiliavosi (arba įsiliejo į vietines lenkų ar vokiečių bendruomenes). Kartais jų pėdsakų galima rasti paminkluose, antkapiuose, kur kas mažiau – vietinėje kultūroje.

*Pirmoji banga (1865–1915 m.). Ši banga dar vadinama grynoriais. Tuo metu Lietuvą valdė Rusijos imperija, kuri diskriminavo lietuvius. Būdama ekonomiškai atsilikusi, Rusija Lietuvą smukdė ir tyčia. Vengdami diskriminacijos, ieškodami ekonominių galimybių, lietuviai (daugiausia valstiečiai) emigravo kaip niekad gausiai – išvyko apie 700 000 žmonių, dauguma į JAV dirbti pramonėje ir kasyklose. Užsienyje jie steigė ištisas „kolonijas“ su lietuvių bažnyčiomis, klubų rūmais, verslais, kapinėm. Kai kuriose jų lietuvių kalba ir kultūra išliko daugiau nei šimtmetį, daugelyje lietuvių paveldas tebėra gyvas iki šiol.

*Lietuvos emigracija tarpukariu (1915–1940 m.). Nors 1918 m. paskelbta Lietuvos nepriklausomybė sustabdė lietuvių diskriminaciją Lietuvoje, išjudino ekonomiką, Lietuvai reikėjo dar daug kur pasistiebti, kad pasivytų Amerikos šalis. Dalis lietuvių (apie 100 000) pokyčių nelaukė ir emigravo. Kadangi JAV tuo metu migrantų jau nepriėmė, dauguma jų pasirinko Pietų Ameriką arba Kanadą, bei sukūrė ten mažesnes pirmosios bangos Amerikos lietuvių „kolonijų“ versijas. Šią nedidelę emigracijos bangą nutraukė 1929 m. kilusi Didžioji depresija, kuri Vakarų ekonomiką nusmukdė labiau nei Lietuvos. Be emigruojančių lietuvių, šiuo laikotarpiu išvyko ir daugelis iki 1915 m. Lietuvoje gyvenusių Rusijos imperijos kolonistų.

*Tremtiniai (1940–1953 m.). Tremtys laikomos pagrindiniu sovietinės okupacijos ir genocido tragedijos simboliu. Apie 350 000 žmonių sovietai ištrėmė į atšiauriausias Rusijos teritorijas. Daugybė jų mirė dėl priverstinio darbo, prastos mitybos ir šalčio, po savęs palikdami mažai pėdsakų. Mažesnį lietuvių skaičių į koncentracijos stovyklas 1941–944 m. ištrėmė nacistinė Vokietija.

*Antroji banga (apie 1944 m.). Dar vadinami DP, dipukais, perkeltaisiais asmenimis, Antrojo pasaulinio karo pabėgėliais ar pabėgėliais nuo sovietinio genocido. 1944 m. į Lietuvą įsiveržus sovietų kariuomenei, daugybė lietuvių žinojo esantys sovietinio genocido taikiniai, todėl bėgo į Vakarus bėgo gelbėdami savo gyvybes. Po kelerių metų, praleistų pabėgėlių stovyklose, jie pasklido po svarbiausias Vakarų valstybes (daugiausia JAV, Kanadą ir Australiją). Antroji banga, kurios metu pajudėjo 70 000 žmonių, buvo mažesnė nei pirmoji banga, tačiau ji paliko tokį pat ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje kaip ir grynoriai. Daugelis antrosios bangos pabėgėlių buvo patriotai, kurie kitomis aplinkybėmis niekada nebūtų palikę Lietuvos, todėl jie sunkiai dirbo, kad naujose tėvynėse atkurtų dalelę Lietuvos, išlaikydami gyvą lietuvių kalbą ir kultūrą, atkakliai kovodami už Lietuvos laisvę. Daugelis iš jų buvo intelektualai, užsienyje tapę lietuviško meno, architektūros, mokslo kūrėjais.

Lietuviai pabėgėliai laive, kuriuo jie iš pabėgėlių stovyklų Vokietijoje keliauja į naują pasaulį (nuotraukoje kairėje). Vėliau jie įkūrė darnias bendruomenes, tokias, kokia susibūrė aplink naują 1950 m. pastatytą Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčią Market Parke (Marquette Park), Čikagoje (nuotraukoje dešinėje).

*Emigracija iš sovietinės Lietuvos (1945–1990 m.). Emigruoti iš Sovietų Sąjungos buvo daugeliui uždrausta, todėl, nepaisant ypač blogų gyvenimo sąlygų Lietuvoje, emigrantų skaičius buvo mažas. Vis dėlto neetniniams lietuviams (apie 250 000) dažnai buvo leidžiama emigruoti į savo kilmės tėvynes. Dauguma Lietuvos žydų emigravo į Izraelį, lenkai – į Lenkiją, vokiečiai – į Vokietiją. Buvo pasakojama apie pabėgimus ir infiltraciją, kurie prilygo filmų scenarijams. Emigracija į kitas SSRS valdomas šalis buvo leidžiama (kartais net skatinama) visų tautybių žmonėms, tačiau tuo pasinaudojo nedaug lietuvių.

*Šiuolaikinė emigracija, arba trečioji banga (po 1990 m.). Tai didžiausia lietuvių emigracijos banga. Narystė Europos Sąjungoje (2004 m.) leido lietuviams laisvai ir nevaržomai emigruoti į Vakarų Europą, todėl beveik milijonas lietuvių (daugiau kaip ketvirtadalis visų šalies gyventojų) pasinaudojo galimybe palikti sovietų nualintą tėvynę, uždirbti didesnę vakarietišką algą. Dauguma jų apsigyveno Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Norvegijoje, Ispanijoje ir Vokietijoje. Taip pat dar ~1990-1994 m. nemažai sovietinių kolonistų sugrįžo į savo istorines tėvynes.

Pastaba: Toks lietuvių diasporos skirstymas į tris bangas vyrauja Lietuvos istoriografijoje; išeivijoje dažnai vartojami tokie žodžiai kaip „antrabangiai“, „trečiabangiai“. Tačiau egzistuoja ir kitų bandymų klasifikuoti lietuvių emigraciją, pvz., vienas jų išskiria penkias bangas, o tarpukario ir sovietinę emigraciją laiko atskiromis bangomis. Vis dėlto šias emigracijas teisingiau būtų vadinti mažesnės emigracijos periodais tarp didžiųjų emigracijos bangų (aukštų taškų).