Atvykstame į Pensilvanijos lietuvių dienas, nuo 1914 m. vykstantį seniausią kasmetinį etininį renginį JAV, kurį šiemet aplankė Augustinas ir Aistė iš Lietuvos. Kaip Pensilvanijos lietuvių dienos atrodo akimis žmonių, atvykusių iš Lietuvos šiandien? Kas ten lankosi? Juk Pensilvanijos anglies regiono lietuviai šiandien – lietuvių imigrantų proanūkiai ar proproanūkiai.
Neįsivaizdavau, ką rasiu Pensilvanijos lietuvių dienose.
Žinojau, kad tai pirmabangių šventė. Paskutinė tikrai tokia. Pasak jos organizatorių, seniausias kasmetinis tautinis renginys JAV apskritai: nenutrūko nė per pasaulinius karus, nė per COVID. Šiemet vyko 109-ąjį kartą. Iš tiesų nepavyko suga lvoti ilgiau vykstančio renginio…
Pirmabangių šventėse nebuvau buvęs. Tiesą pasakius, dar nebuvau gimęs, kai daugelis jų arba išnyko, arba buvo perimtos dipukų, arba prarado ryšį su lietuvybe.
Pensilvanijos lietuvių dienų dipukai ar trečiabangiai negalėjo perimti, nes jų ten – angliakasių rajone – iš esmės nebuvo. Anglies pramonė taip ir galutinai neatsigavo po 1929 m. didžiosios depresijos smūgio ir visi regiono miesteliai, XIX a. pabaigoje sukurti, nuo to laiko tik traukėsi, prarado pusę, tris ketvirčius ir daugiau žmonių.
Ir Pensilvanijos lietuvių dienos neišnyko todėl, kad pirmabangių ten buvo *šitiek* daug. Apie 100 000 prieš 100 metų ten dirbo šachtose ar gyveno aplink. Skuikilo apygarda iki šiol – lietuviškiausia JAV (5,1% žmonių – lietuvių kilmės), kai kuriuose miestuose čia lietuviai sudaro ir virš 10% ar net 20% gyventojų. Nors masinė imigracija čia baigėsi prieš daugiau nei 100 metų, dar pilna „grynakraujų lietuvių“, kurių ir seneliai, ir tėvai susipažino keliasdešimtyje regiono lietuvių parapijų ir kūrė lietuviškas šeimas.
Bet kiek Pensilvanijos lietuvių dienos dar lietuviškos? O gal tai – tik pavadinimas, kaip Osceola Milso lietuvių klubo, apie kurį jau rašiau praeitoje dalyje?
Pensilvanijos anglies regione lietuviškos istorijos ieškoti toli nereikia. Nuo stulpų pasitinka veteranų nuotraukos – ir tarp jų gausu lietuviškų pavardžių. Kas keliolika mylių stojame filmuoti lietuvių bažnyčios (veikiančios ar ne), lietuvių kapinių: iš viso jų Anglies regione apie 40! 2017 m., kai Anglies regione lankėmės pirmą kartą, dar nefilmuodavome, reikia videokadrų „Youtube“ kanalui „Gabalėliai Lietuvos“… Ties Žirardviliu išvystu ir pirmą prie namo plazdančią Lietuvos vėliavą, prie Šenandoriaus pamatau dar kelias.
Lietuvių dienos per 109 metus liko lietuviškos!
Lakewood parkas, kur vyksta Lietuvių dienos, neprimena kokio istorinio lietuvių klubo. Viskas ten nauja: vestuvių šventėms pritaikytas pastatas, gyvenamieji nameliai. Vieta nepriklauso lietuviams. „Bet tai istorinė mums vieta“ – pasakojo lietuvių dienas daug dešimtmečių lankanti Lušų šeimyna – „Čia, Lakewood parke, lietuvių dienos vyko dar tarpukariu. Čia anksčiau buvo atrakcionų parkas. Vėliau, apie 1984 m., jis užvėrė duris, tapo apleistas, Lietuvių dienos nerado vietos: buvo ir prekybos centre, ir Frakvilio lietuvių parapijos salėje. Dabar, po COVID, vėl grįžome į senąją vietą, nes čia įkurtas šitas švenčių kompleksas“.
Taip. Lietuvių dienos liko lietuviškos – ypač kelių šeimų, tokių kaip Domalakai, Lušai, dėka.
Šventė prasidėjo JAV ir Lietuvos vėliavų įnešimu, himnais, vedėjas – ir vadovas – Paul Domalakes savo kalbose nuolat minėjo Lietuvos istoriją, palei ežerą buvo įsikūrusi antisovietinių partizanų stovykla ir net pasaka vaikams užimti buvo Jūratė ir Kastytis. Aišku, angliškai. Kalba Anglies regione išsilaikė labai ilgai, kokius 100 metų nuo imigracijos pradžios lietuvių kalba vyravo (~1869-1969 m.), bet dabar jau tik su vienu pirmabangių palikuoniu galėjau palaikyti rimtesnį lietuvišką pokalbį (įdomu, kad jam, Alfonsui Čaplauskui – 43 metai, kalbos išmoko iš senelio, nes tėvas nemoka).
Lietuvių dienos turėjome staliuką, taip pat pasakojimą apie lietuvių paveldą, sulaukėme ne vieno žmogaus, turėjusio ką papasakoti apie papildomas lietuviškas vietas ar istorijas regione. Bet ne ką mažiau dėmesio sulaukėme ir tiesiog dėl to, kad… mokame lietuviškai. Eiliniai žmonės mūsų prašė išversti visokius senelių ar prosenelių iš Lietuvos gautus laiškelius, o Mahanojaus Historical Society – iki 1959 m. regione leisto laikraščio „Saulė“ straipsniuose pasikartojančius žodžius.
Tiesa, mokėjimas lietuviškai nebebuvo tokia retenybė. Pensilvanijos Lietuvių dienas atranda ir vis daugiau dipukų bei trečiabangių, kurie atvyksta į tuos jaukius ir nuoširdžius Pensilvanijos kaimus ir miestelius. Nuo Lietuvių dienose kasmet koncertuojančio trečiabangio Augio Dicevičiaus iš Klivlando iki Baltimorės dipuko Alekso Radžiaus įkurtos Lietuvos partizanų rekonstruktorių komandos. Ir net Lietuvos ambasadorė atvyko iš Vašingtono – jos apsilankymas vietinėje spaudoje sukėlė ne mažesnį ažiotažą, nei prezidento Nausėdos vizitas per šokių šventę Filadelfijos spaudoje. Anglies regionas atpratęs nuo dėmesio!
Toks jausmas, kad ko iš senų pažįstamų, sutiktų per „Tikslas – Amerika“ ekspedicijas, nesutikau per Šokių šventę, tuos radau Pensilvanijos lietuvių dienas: žmones iš Klivlando, iš Niujoko, Naujojo Džersio, Voterberio Konektitkute.
Pats Pensilvanijos Lietuvių dienose buvau pirmąkart, bet tie, kas lankėsi ir seniau, dalinosi ir neraminančiais pasakojimais. Gintaras Karosas, dalyvaudavęs Lietuvių dienose prieš daug dešimtmečių, sakė, kad dabar jos skiriasi kaip diena ir naktis: žmonių būdavo ir dešimt kartų daugiau, užimdavo visą parką (šiemet lankėsi ~1000-1500). Parodė įspūdingus autentiškus kadrus, kuriuos nufilmavo Lietuvių dienose „anais laikais“. Laurynas Misevičius, atvykęs prekiauti į Lietuvių dienas ir tą darantis jau pora dešimtmečių, sakė, kad ir prieš kokius 15 metų Lietuvių dienas regione daug labiau jausdavai – ant daug daugiau namų plazdėdavo trispalvės, nes Pensilvanijos anglies regiono lietuviams Lietuvių dienos tarsi jų nacionalinė šventė. Dabar tokių namų suskaičiavome penkis.
Lietuvių paveldas – raktas į domėjimąsi lietuvybe
Didžiausią smūgį lietuvybei ten sudavė Alentauno vyskupija apie 2009 metus. Ji nusprendė kone „per naktį“ uždaryti visas tautines parapijas – nesvarbu, kiek žmonių jas lanko. Anglies regiono lietuvių parapijos buvo labai gyvos, dar 1970 m. jos augo, dar ir po 1980 m. buvo statomos naujos lietuvių bažnyčios – bet vyskupui tai nerūpėjo. Įrašėme graudų interviu su Setkevičių šeima apie tai, kaip buvo atimta ir uždaryta pati didžiausia – Šenandoriaus Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia. Dar daugiau bažnyčių stovi apleistos. Prie 1914 m. Koaldeilo Šv. Jono lietuvių bažnyčios sutikome jos naująjį savininką Robert Demyanovich – sakė, toje bažnyčioje susituokė (žmona lietuvė), krikštijo vaikus, tad vyskupijai paskelbus, kad bažnyčią uždarys, pats nusipirko „kad netaptų sandėliu“. Kainavo ~24000 dolerių (vyskupija iš pradžių norėjo 180000). Vidus liko kaip po senovei – vyskupija mėgino išsivežti vitražus (Šenandoriaus šv. Jurgio vitražus brangiai pardavinėjo), bet Robert Demyanovich pasakė, kad be vitražų bažnyčios nepirks. Tiesa, vyskupija ištrynė iš vitražų aukotojų lietuviškas pavardes… Dar vyskupija buvo išėmusi ir kertinį akmenį su lietuvišku tekstu – bet parapijiečių jėgomis jis sugrąžintas.
Kiek važinėju po Ameriką, niekur nemačiau tokio noro ištrinti tautinę istoriją iš bažnyčių, kaip Anglies regione. Čia net kur lietuvių bažnyčios ir liko atidarytos, daug kur panaikintos tautinės detalės. Po 2017 m. smarkiai pasikeitė Tamakvos lietuvių bažnyčia, kurią sukūrė V. K. Jonynas: išimtos Jonyno kryžiaus kelio stotys, statulos nuo fasado, altorius, taigi, interjeras iš dalies prarado savo unikalų stilių. Bent jau ši bažnyčia liko atidaryta kaip pagrindinė mieste.
Kartu su tautinėmis parapijomis sunaikintas ir daugybės žmonių suvokimas, kad jie – lietuviai. Juk grynų lietuvių tuose kraštuose mažai – tiesa, dėl itin didelių lietuvių kiekių, jų dar yra net ir imigrantų anūkų kartoje, ir tokie dažnai yra didžiausi nepalaužiami lietuvybės aktyvistai. Tačiau, atrodo, dauguma lietuvių dienų dalyvių – maišyto kraujo. Bet seniau būdavo taip – kelių tu kilmių bebūtum, priklausai tik vienai parapijai, ir natūraliai ta kilmė tampa svarbiausia, dalyvauji toje veikloje, taigi, daugelis žmonių turėdavo tautinį identitetą. O ir tautų maišymąsi etninės parapijos mažindavo, nes buvo didesnė tikimybė, kad susirasi savo tautybės antrą pusę. Šitaip lietuvybė Anglies regione liko tvirta virš 100 metų (juk paskutinė masinė imigracija ten vyko dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą). Dabar to neliko, šiandieninis jaunimas niekada rimtai nebepriklausė etninei parapijai (jos uždarytos jų vaikystėje) ir žmonių, siejančių save su protėvių tautybe, atrodo, mažėja; jaunimo, ypač vaikų, Lietuvių dienose mažai.
Kokios svarbios lietuvių bažnyčios (ir kitos organizacijos, veikiantys pastatai) pritraukiant į lietuvišką veiklą naujus žmones supratau, kai susitikau Lietuvių dienose Voterberio (Konektikutas) lietuvius. Be senų pažįstamų susitikau ir vieną naują, jauną vyrą – Christian Allyn. Kaip jis pasakojo, yra tik aštuntadaliu lietuvis – bet dabar prisijungė prie Voterberio lietuvių bažnyčios ir taip įsitraukė į lietuvišką veiklą. Jo ir kitų lietuvių pastangomis, atrodo, vėl atsidarys Voterberio lietuvių muziejus. Kai lankiausi ten 2017 m. jis buvo neseniai uždarytas, mat vyskupija pardavinėjo parapijos namus. Tuos namus nupirko savivaldybė – ir Voterberio lietuviai, tarp jų naujai savo kilme užsidegęs Christian, sutarė su savivaldybe, kad leistų muziejų atkurti. Kvietė į atidarymą 2023 m. Kažin, ar Christian būtų taip įsitraukęs į lietuvišką veiklą, jei ne tebegyvuojanti Voterberio Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia, joje laikinai saugoti muziejaus eksponatai.
Kaip ten bebūtų, Pensilvanijos Lietuivų dienos gyvos, o žmonės, lankęsi Lietuvių dienose prieš kelis metus, sakė, kad grįžusios į Lakewood parką iš mažiau tam tinkamos parapijos salės, tapo net gausesnės. Galimybių tai išlaikyti, tęsti, plėsti, pritraukti tikrai yra, ir reikia tai daryti tame istoriniame Lietuvai regione, kur išleistas pirmasis pasaulyje lietuviškas romanas (viena šių metų mūsų užduočių – aiškintis, ar dabar tuo adresu stovintis pastatas yra tas pats, ar jau naujas: vietos istorikų nuomonės čia išsiskyrė).
Svarbu, kad ilgamečiams organizatoriams – Domalakų šeimai – padėtų kuo daugiau žmonių, o tos pagalbos, jie, atrodo, randa ir iš toliau, ir iš kitų Amerikos lietuvių „bangų“.
Lietuvių muziejus keliasi į „Amerikos Vilnių”
Kaip sakė šventės vadovas Paul Domalakes, vietos advokatas, už šventę gauti pinigai atiteks Lietuvių muziejui. Lietuvių dienų metu įrašinėjome ir interviu su vietos lietuviais – vienas interviu, kurį norėjau įrašyti, buvo su Anne Chaikowski La Voie, knygos apie Šenandoriaus lietuvius autore, kuri 2017 m. mums parodė Anglies regiono lietuvių muziejų Frakvilyje, pasakojo apie eksponatus. „Gal galime įrašyti interviu Lietuvių muziejuje?“ – paklausiau. „Kad lietuvių muziejaus nebėra“ – išgąsdino mane Anne. „Kaip tai? Juk jam šventės metu rinko aukas?“ – klausiu.
Pasirodo, rinko aukas jo perkėlimui, nes dabartinis pastatas nebesaugus, lankytojui esą grindyse koja prasmego. Muziejus jau kitais metais persikels į Anne giminės namus, kurie giminei priklauso nuo 1913 m. Ten buvo ir šeimos lietuviškas baras, ir laidojimo namai. Namus paveldėjusi Anne su vyru juos remontuoja, o buvusią šarvojimo salę skirs muziejui. Namas – autentiškas anglies regione, be to, stovi pačiame Šenandoriuje, XIX a. „Amerikos Vilniuje“, taigi, manau muziejus gali tapti puikia vieta „lietuvybės piligrimystei“ ten, kur prasidėjo Amerikos Lietuva, pro kur praėjo daugelio senųjų Amerikos lietuvių giminių istorijos. Lauksime, gal net grįšime kitąmet. Greta senųjų Frakvilio lietuvių muziejaus eksponatų bus ir naujų – Anne Chaikowski nupirko aukcione gabalėlį Šv. Jurgio lietuvių bažnyčios vitražo, kuriuos po šios nugriovimo išpardavinėjo vyskupija pagabaliui, kad niekas nesurinktų viso vitražo. Bet Anne žino, kad jos gabale – Šv. Jurgio žirgo uodega, nes palygino su senom nuotraukom. Anne juk parašė knygą ir apie Šv. Jurgio bažnyčią Šenandoriuje, o Anne senelė buvo pirmasis kūdikis, joje pakrikštytas…
Anglies regione turėjau dar daug darbo. Užfiksuoti įspūdingiausias Anglies regiono lietuviškas vietas video, iš drono: nuo Šenandoriaus lietuvių kapinyno iš šešių lietuvių kapinių (daugiausiai viename mieste visoje JAV) iki 1923 m. Maunt Karmelio lietuvių mokyklos su Vyčiu ir lietuviškais bareljefais fasade, nuo vienu metu didžiausio lietuviško laikraščio „Saulė“ leidėjo Bočkausko kapo Mahanojuje iki nuo popiežiaus atskilusios lietuvių tautinių katalikų bažnyčios Skrantone (paskutinė tebeveikianti oficialiai lietuviška parapija regione). Pažiūrėti, kas pasikeitė nuo 2017 m., o kas ne: deja, nugriauta medinė „Saulės“ redakcija. Šamokino lietuvių bažnyčios griuvėsiai taip ir nepravalyti. Nusileidome ir į Ešlando anglies kasyklą (deja, muziejus ten pasakoja technologinius, o ne kultūrinius klausimus, lietuvių nemini).
Bet įdomiausias, daugiausiai netikėtumų suteikęs darbas – papildomų lietuviškų vietų įtraukimas į tikslasamerika.lt žemėlapį. Nuo 2017 m. iš skaitytojų kartais gaudavome laiškų apie dar nepažymėtas žemėlapyje vietas. Didelė dalis tokių – Anglies regione. Nes lietuviško paveldo ten šitiek daug.
Kitur Amerikoje viskas aišku – na, yra miestas, yra lietuvių bažnyčia, galbūt klubas greta buvusiame lietuvių rajone, galbūt kapinės, gali būti koks paminklas ir tiek. O Anglies regione nebuvo aiškaus lietuvių rajono ar miesto – jų buvo gausybė, gausybė persipynusių lietuvių organizacijų su savo pastatais, kapinėmis ir t.t., todėl netikiu, kad artimiausiu metu ten pavyks sužymėti viską viską, bet ir koks 90-95% bus geras rezultatas.
Prie to rezultato artėjame įtraukdami vis papildomas vietas – mums parašo, mes pasižymime, esant galimybei lankome, fotografuojame, fiksuojame koordinates. Jei jūs tikslasamerika.lt matote nepažymėtų vietų – būtume dėkingi, jei parašytumėte augustinas.zemaitis@gmail.com .
O apie mūsų atradimus šiais metais – kitame, paskutiniame straipsnyje.
Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Pensilvanijos pietiniame Anglies regione:
1. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų pietiniame Pensilvanijos Anglies regione aprašas
2. Lietuviškų vietų Pensilvanijos pietiniame Anglies regione žemėlapis
