2024-04-13

Toli už nugaros palikome didžiuosius Argentinos miestus ir visas oficialias lietuvių bendruomenes ir nėrėme gilyn į retai gyvenamas Argentinos pampas.

Lietuviškų ženklų būta ir ten – bet žinias apie juos jau teko traukti iš užmaršties miglų, klausant paskutinių tas vietas prisimenančių žmonių pasakojimų. Juos užrašėme, įtraukėme į www.gabaleliailietuvos.lt enciklopediją.

Pradėjome kelią nuo vienos keisčiausių gyvenime lankytų vietų – Epekueno miestelio, tiksliau, to kas iš jo liko…

Per Argentiną pamirštos lietuvybės keliais

Karts nuo karto patikrinu įvairias internetinių žemėlapių sistemas įvesdamas žodį „Lithuanian“, „Lituania“ ir pan. Gal kas pažymėjo kokias man nežinomas lietuvių kapines, klubą, dar ką? Ir štai prieš ekspediciją Argentinon „Open Street Map“ pamačiau naujai pažymėtą „Residencial Lituania“ Epekueno mieste. Ieškau daugiau informacijos apie tą miestą, žiūriu nuotraukas ir negaliu patikėti: visas miestas virtęs griuvėsiais, tarsi po kokios branduolinės katastrofos!

Pasirodo, miestas tiesiog paskendo! Buvo kurortas prie „gydomojo vandens ežero“, tarpukariu, Argentinos klestėjimo (ir lietuvių imigracijos) laikais turėjo didžiausią gydyklą Amerikos žemyne. Bet 1978 m. pradėjo kilti ežero vanduo. 1985 m. užliejo miestą. Vietiniai tikėjosi, kad tuoj nuslūgs, bet vanduo tik kilo – paplovė namų pamatus, vienas po kito jie griuvo. Vanduo pagaliau nuslūgo 2009 m.

Sugriautame Epekueno mieste
Sugriautame Epekueno mieste

Tačiau kodėl griuvėsiais virtusi „Residencial Lituania“ – kurios ženklas ir nuotraukos dabar garbingai guli muziejumi paverstoje buvusioje Epekueno traukinių stotyje – pavadinta Lietuvos garbei? Joks pažįstamas Argentinos lietuvis negalėjo atsakyti. Teko įminti paslaptį patiems: susiradome paskutinę „Residencial Lituania“ savininkę Mirtą Stoessel, kuri dabar turi viešbutį „Flavia“ gretimoje Carhue gyvenvietėje.

Residencial Lituania ženklas miesto muziejuje
Residencial Lituania ženklas miesto muziejuje

„Aš ne lietuvė“ – ji pasakojo – „Bet įsigijome Lituania iš lietuvių. Jie pastatė tą viešbutį, valdė apie 1950-1970 m. Mes nupirkome 1970 m., bet nekeitėm pavadinimo, viskas liko kaip buvę, tik padarėm remontą, įrengėm kambariuose tualetus. Deja, viskas 1985 m. paskendo… Valdžia kompensavo tik iš dalies, pinigai nuvertėjo. Daugelis kitų viešbučių šeimininkų nusivylę metė tą verslą, bet mes tęsiame“. Parodė senų nuotraukų, kur „Lituania“ susirinkę ir lietuviai, kur viešbutis dar klestėjimo laikais ir kur jis jau paskendęs – bet nesugriuvęs. Dabar gi net išskirti „Lituania“ liekanas iš kitų sunku – net kai žinai, kur stovėjo.

Mirta Stoessel rodo senas Lituania nuotraukas
Mirta Stoessel rodo senas Lituania nuotraukas

Ir vis dėlto, paradoksas – jei ne ta katastrofa, jei ne miesto paskendimas, dabar jau gal niekas nė neprisimintų, kad buvo tokia „Lituania“, ji gal būtų darsyk parduota, pavadinimas pakeistas ir jokia iškaba jokiam muziejuje negulėtų. O dabar Epekuenas – savotiška Pompėja, kur savaip įstrigo 1985 m., kai lietuviškų verslų, dar gyvų imigrantų iš Lietuvos Argentinoje būta daugiau.

Apsemta Lituania
Apsemta Lituania

Lietuvišką viešbutį Vila Džiardino laiko trečia karta

Tarp Argentinos lietuvių laikyti viešbučius buvo itin populiaru. Sena Argentinos spauda pilna lietuviškų jų reklamų. Lietuviai važiuodavo pas lietuvius – prie ežerų, į kalnus.

Po ilgo žiedo pro Argentinos Andus, kita mūsų stotelė irgi buvo lietuvių viešbutis „Anita“ Vila Džiardino kalnų kurorte. Nuo pat 1942 m. jis dar gyvas ir laikomas tos pačios Kekutų (Kekutt) šeimos! Ir kone viskas ten kaip tais 1942 m. Net daug baldų – tie patys, valgomojo kėdės pažymėtos Mykolo Kekuto (Miguel Kekutt) vardu! Ant sienų kabo jo ir jo žmonos Onos nuotraukos. Būtent jos garbei viešbutis pavadintas „Anita“.

Viešbutis Anita
Viešbutis Anita

Paradoksas, bet tokios vietos Argentinoje išsaugotos taip puikiai todėl, kad Argentinos ekonomika nuo Antrojo pasaulinio karo „važiuoja žemyn“. Kitur pasauly žmonės turtėjo, turtėja. Kas kelis ar bent keliolika metų išmeta senus baldus, viską renovuoja iš naujo. Švariau, patogiau – bet dvasios nebelieka. Vėliau kai kurie tą dvasią mėgina sukurti iš naujo pripirkdami visokių „antikvarinių baldų“ – bet tai visai ne tas pats, tai – dirbtina.

O tokios vietos kaip „Anita“ – tai tikra kelionė laiku atgal, su visais to pliusais ir minusais, apie kuriuos ne visi pagalvoja (senoviniai, sunkiai nusileidžiantys tualetai ir pan.). Bet ir kaina kaip senovėje – 10 dolerių už dvivietį numerį už naktį, nors, kaip pasakojo šeimininkės, „Dalį svečių priimam mainais į darbus – ką nors patvarko, paremontuoja ir gauna nakvynę“.

Prie viešbučio koridoriaus sienos - lagaminai su senelių iš Lietuvos daiktais
Prie viešbučio koridoriaus sienos – lagaminai su senelių iš Lietuvos daiktais

Su dabartinėmis „Anitos“ šeimininkėms – Cecilia Kekutt, jos seserim ir jos dukterėčia Milagros Kekutt – jau galėjau kalbėti tik ispaniškai ir angliškai. Bet jos išsaugojo savo protėvių Lietuvos pasus, galybę iš Lietuvos gautų laiškų ir dokumentų. Padėjau išversti. Vien versti nepakako – reikėjo aiškinti tai, ko Argentinoje užaugusieji niekad nesuprastų. Štai sūnėnas Vilius Kekutt iš sovietų jau okupuotos Lietuvos laiške rašė, kad „mamytės jau nebeturime, ji yra mirusi, o tėvelis ir 2 broliai ir 1 sesutė yra išvykę į Rytus, jie išvažiavo 1951 m. ir jie tenai gyvena“. Aišku, kad turėjo omeny tremtį į Sibirą, bet, bijodamas cenzūros, laiške negalėjo tiesiai taip rašyti!

Milagros rodo senus laiškus
Milagros rodo senus laiškus

Prieš akis išryškėjo jų giminės istorija – Mykolas buvo iš Klaipėdos (susirašinėdavo ir vokiškai), o žmona Ona iš Šiaulių, jie 1928 ir 1930 m. atvyko į Buenos Aires, ten susituokė, 1942 m. persikėlė į Vila Džiardino kur įsigijo pusiau pastatytą namą ir perstatė į viešbutį. Persikėlė todėl, kad sirgo. Tuo metu Argentinoje tikėta, kad ligotiems tas kalvotas regionas labai geras – dėl tų pačių priežasčių į tą patį regioną buvo persikėlusi ir garsiojo komunistų lyderio Če Gevaros šeima (Če sirgo astma)…

Į Vila Džiardino apylinkes kiti lietuviai atvykdavo nebent kaip „Anitos“ svečiai, tad ryšys su lietuvių kultūra nutrūko. Milagros Kekutt mėgina jį atkurti: susirado lietuvių bendruomenę Kordobos didmiestyje, kuriame studijavo teisę…

Su viešbučio šeimininkėmis peržiūrime senus dokumentus
Su viešbučio šeimininkėmis peržiūrime senus dokumentus

Kas liko iš lietuvių klubų Kordoboje

Kordoba – vienintelis Argentinos miestas, kuriame būta lietuvių klubo, tačiau jis išnyko. Ruošdamasis šiai ekspedicijai sužinojau, kad būta net dviejų lietuvių – „Neptūnas“ ir „Susivienijimo lietuvių Argentinoje šeštas skyrius“. Deja, jie užvėrė duris dar 1980-1990 m., tad istorija po truputį slenka iš prisiminimų bei apie kai kuriuos dalykus žmonės pasakojo kiek skirtingai. Tačiau, susitikę su keliolika Kordobos lietuvių, susidarėme tokį vaizdą:

Prie buvusio "Neptūno" pastato
Prie buvusio „Neptūno” pastato

„Neptūno“ klubas senesnis, statytas ~1938 m., bet jis buvo komunistinis. Taigi, Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, iš 200 Kordobos lietuvių šeimų apie 80 atsiskyrė ir įsteigė Susivienijimo lietuvių Argentinoje (kurio štabas Buenos Airėse) skyrių, kuris 1960 m. įsigijo savo pastatą. Tačiau Kordoboje perduoti „lietuvybės liepsną“ naujai kartai sekėsi sunkiau nei kitur Argentinoje, veikla nyko. „Neptūno“ pastatą apie 1980 m. kažkas užėmė, o pagal Argentinos įstatymus užėmęs pastatą ir ten gyvendamas kelis dešimtmečius gali tapti jo šeimininku. Taip ir atsitiko. Radome tik beveik sunykusį – bet dar įskaitomą – lietuvišką užrašą ant fasado, viduj dabar trinksėjo kažkokia gamykla. O ant „Susivienijimo lietuvių Argentinoje“ šešto skyriaus pastato ir to neliko – 1989 m. Kordobos lietuviams nebeišlaikant jo, Susivienijimo štabas jį pardavė, dabar ten gyvenamasis namas. Prieš sunykdamos, lietuvių organizacijos dar iškovojo, kad viena Kordobos gatvė būtų pavadinta „Lituania“ – bent koks ženklas liko.

Lituania gatvėje
Lituania gatvėje

Lietuvių veikla buvo nunykusi, bet po kokio dešimtmečio kažkiek atgijo. Padėjo vienuolės kazimierietės, čia mokiusios lietuvių kalbos, taip pat Milda Graužinis – vienintelė dipukų palikuonė čia ir vienintelė, dar ir šiandien puikiai kalbanti lietuviškai. Naujų vėjų įpūtė ir kelios į Kordobą persikėlusios Buenos Airių lietuvės – Milda Nešelis, Karen Sudnius. Iš vienuolių kazmieriečių, tiesa, beliko viena, ir ta nelietuvė. Bet lietuvišką kazimieriečių liepsną ji neša toliau – atėjo į susitikimą su mumis, vykusį vietos lietuvio Danieliaus Jokubkos namie.

Susitikimas Jakubkos namie
Susitikimas Jakubkos namie

Kitas susitikimas/paskaita vyko savivaldybės patalpose, kurios skirtos tautinėms mažumoms – visa laimė, kad Argentina jas itin gerbia, tad ir nelikus klubų yra vieta, kur Kordobos lietuviai gali nemokamai susitikti.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Argentinoje:
1. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Epekuene aprašas
2. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Kordobos apylinkėse aprašas
3. Mūsų kelionių vadovas po Argentinos pampas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *