2024-11-15

Berisas – paskutinė mūsų stotelė Lotynų Amerikoje – visados man buvo švelni mistika. Vos 100 000 gyventojų turinčiame mieste veikia net du lietuvių klubai – tiek pat, kiek Buenos Airėse.

Apsilankymas sužymėti Beriso paveldo „Gabalėliuose Lietuvos“ paslapties neišsklaidė – bet tikrai pradžiugino, kad užsienio lietuvių istorija gali tekėti ir gražesne kryptimi, nei tai, kurią dažnai matome: kai senosios lietuvių kartos keliauja Anapilin, o jų vaikų gal tik koks trečdalis tęsia veiklą, anūkų – jau tik devintadalis, o pirma mišri santuoka paprastai visą lietuvybę užbraukia. Kaip taikliai pastebėjo Jonas Baltrus iš Pitsburgo, vienas pirmųjų „Gabalėlių Lietuvos“ gerbėjų, kritinis amžius dažnai lietuvių organizacijai yra 100 metų: maždaug tuo metu narių gretos būna praretėjusios ir pasenusios, organizacijos užveria duris.

Ne Berise. Lietuvių katalikų klube „Mindaugas“ švelniai nustebino pasitikęs jaunas Facundo, šokantis tautinius šokius, pramokęs kiek lietuviškai ir lankęsis Lietuvoje, nors… pats visai nėra lietuvių kilmės. „Mano draugai buvo lietuviai, ir aš prisijungiau“ – sakė.

Mindaugo klubo nariai
Mindaugo klubo nariai

Jau tik vienas „Mindaugo“ narys yra gimęs Lietuvoje, ir tam pačiam virš 90 metų. Tačiau narių yra 150, iš jų apie 80% lietuvių kilmės. Be narių, klube sutikome ten savanoriaujančią Ingridą Jotkaitę, atvykusią iš Lietuvos: ji moko klubo narius lietuvių kalbos, lietuviškų tradicijų. Tokią savanorystę finansuoja Lietuvos valstybė, tokių savanorių gali paprašyti atsiųsti ir kiti lietuvių klubai pasaulyje – tačiau ne visi tą žino ar mėgina. Abu Beriso klubai nuolat sulaukia tokių savanorių, kurie padeda išlaikyti lietuvybę. „Mindaugas“ gavo ir paramą iš Lietuvos klubo remontui.

Mindaugo klubo bareljefas
Mindaugo klubo bareljefas

Antrasis Beriso lietuivų klubas „Nemunas“ pribloškė dar labiau. Daugelis pasitikusiųjų buvo maždaug 20-30 metų amžiaus. Pamatęs juos, laukiančius mūsų prie įspūdingo 2010 m. klubo sieną papauošusio tautinio bareljefo, norėjau pakalbinti ispaniškai – jau nebesitikiu, kad imigrantų iš Lietuvos anūkai ar proanūkiai kalbės lietuviškai. Bet su manimi visas „Nemuno“ jaunimas kalbėjo švaria lietuvių kalba, nors ne tik jie patys, bet ir jų tėvai ar net seneliai gimę jau ne Lietuvoje. Priešingai – sunkiau lietuviškai kalbėjo vyresnieji, 40-50 metų amžiaus nariai.

Kaip pasakojo klubo lyderis Juan Ignacio Kalvelis, pats 36 metų amžiaus, jo šeimoje nebuvo kalbama lietuviškai, dar daugiau, jam lietuvis – tik vienas iš senelių. Bet jo karta itin susidomėjusi savo kilme. Kalvelio nuomone, prie to smarkiai prisideda Beriso Imigrantų šventės, trunkančios ištisą mėnesį ir apimančios visą miestą: jų metu mieste dega ugnis, panaši į Olimpinę ugnį. Net maišytos kilmės jaunimas nori stoti į kokį nors tautinį klubą, kad galėtų šokti, dainuoti per tas šventes.

Juan Ignacio Kalvelis Berise
Juan Ignacio Kalvelis Berise

Ne mažiau svarbu, pasak Kalvelio, lyderiams laiku pasitraukti. Jo teigimu, žymios dalies lietuviškų organizacijų senieji nariai „laiko vadžias“ kiek tik gali, nėra linkę perleisti atsakomybės ir teisės spręsti jaunimui. Jie myli savo klubus, draugijas, parapijas, rūpinasi jais kiek gali – bet galiausiai juos palaužia sveikata, o jų pakeisti tada nebebūna kam, nes pamaina neišugdyta.

„Nemune“ buvo kitaip, jaunimas galėjo „paimti vadžias“, o dabar jau pats Kalvelis iš lėto traukiasi, užleisdamas vietą dar jaunesniems – bet dar viską stebėdamas, prižiūrėdamas. Dirva paruošta: per pastaruosius keliolika metų vien mokytis lietuvių kalbos į Vasario 16 gimnaziją Vokietijoje išvyko beveik 25 „Nemunas“ jaunuoliai (daugybė jų – lietuviškai nemokančių tėvų vaikai): daugiau, nei iš visų Buenos Airių. O Vasario 16 gimnazija, Pietų Amerikoje ne kartą įsitikinau, daro stebuklus: per kelis metus lietuviškai nemokėję paaugliai išmoksta kalbą taip, tarsi būtų didžiąją gyvenimo dalį gyvenę Lietuvoje.

Nemuno klubas
Nemuno klubas

Dar įdomesnė Berisui netolimo Tandilio miesto istorija: istorinio lietuvių klubo ten išvis nebuvo, tačiau jį, Kalvelio padedami, 2010 m. įkūrė lietuvių imigrantų palikuonys, dabar ir ten radosi lietuvių šokių kolektyvas, mokomasi kalbos, yra apie 30 narių, irgi atvyksta savanoriai iš Lietuvos.

Apsilankymas Berise užbaigė ekspediciją į Lotynų Ameriką linksma gaida: išsaugoti lietuvybę iš kartos į kartą ar netgi atgaivinti apnykusią lietuvybę užsienyje įmanoma, ir, tikriausiai, Juan Ignacio Kalvelis galėtų būti vienas geriausių konsultantų kaip.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Argentinoje:
1. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Berise aprašas
2. Mūsų kelionių vadovas po Argentinos pampas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *