2024-12-04

Aplankėme atgimusį Pitsburgo lietuvių užmiesčio klubą, 1907 m. įkurtą ir tebeveikiantį Osceola Milso lietuvių klubą, kurio net pastato nuotraukų internete nebuvo, ir nykstantį, bet vis dar didingą Naujojo Džersio lietuvišką paveldą.

Paskaita atgimusiame Pitsburgo lietuvių užmiesčio klube

Pitsburgas – vienas daugiausiai lietuviškų vietų turinčių JAV miestų! Jų į žemėlapį tikslasamerika.lt esame Pitsburge ir jo priemiesčiuose įtraukę net 29. Deja, dauguma tų lietuvių bažnyčių, klubų seniai uždaryti. Laimė, bent jau vienas lietuviškiausių likusių – Lietuvių užmiesčio klubas – laikosi tvirtai.

Nuo pirmosios „Tikslas – Amerika“ ekspedicijos 2017 m. Pitsburgo lietuvių užmiesčio klubas išgražėjo, pastatą sutvarkė, išdažė Jono Baltraus šeima. Kas anuomet buvo toks eilinis namas Amerikos priemiesčiuose, dabar jau išdabintas Jerry Katencik sukurtu lietuvišku ženklu. Greta jo atsirado ir kryžius, beje, 1988 m. pagamintas MaryAgnes Mikalauskas, pas kurią nakvojome Deitone, tėvo George Mikalauskas. Tada jis pastatytas prie Pitsburgo lietuvių vienuolyno. Bet šis vienuolynas 2017 m. nugriautas, taigi, kryžius rado vietą Pitsburgo lietuvių užmiesčio klube.

Prie Pitsburgo lietuvių užmiesčio klubo
Prie Pitsburgo lietuvių užmiesčio klubo

Klubas – tvirčiausia likusi lietuvių tvirtovė mieste, kuriame lietuviškų vietų kadaise buvo daugybė (Pitsburgas su priemiesčiais Tikslasamerika.lt žemėlapyje pagal lietuviškų vietų skaičių nusileidžia tik Čikagai, Pensilvanijos Anglies regionu ir Niujorkui). Čia viskas ėmė griūti dar labai seniai: pirmoji bažnyčia uždaryta dar 1963 m., o daugelis paskutinių – 1992 m. Dabar toje, didžiausioje, Šv. Kazimiero bažnyčioje – butai (keista turėtų būti ten gyventi, tokių keistų formų langai).

Tiesa, dar buvo likę Lietuvių namai netoli miesto centro. Su Vyčiu fasade. Jie ten iki šiol yra. Bet pastatas parduotas dar 2014 m. ir lietuvybė atsitraukė į užmiesčio klubą. 2017 m. abejojau, ar ilgam: užmiesčio klubas tada atrodė tuščias, nutriušęs, o šeimininkai minėjo, kad remontams trūksta laiko, trūksta narių, o Lietuvos nepriklausomybės dienos ten nė nebūdavo įmanoma švęsti, nes per sniegą neprivažiuosi, tekdavo nuomotis bulgarų namus.

Prie senųjų Pitsburgo lietuvių namų
Prie senųjų Pitsburgo lietuvių namų

Dabar gi atrodo, kad lietuvybė, nors ir smarkiai susitraukusi (parduota apie du trečdaliai lietuvių užmiesčio klubo žemės, liko apie 30 akrų), Jefferson Hills priemiestyje įsitvirtino. Namai gražiai įrengti, sutvarkyti, kasmet rengiamos lietuvių šventės: Joninės, Kūčios, nepriklausomybės diena ir „nauja vietinė tradicija“ Pig Roast gegužinė. Bent daliai tų švenčių vieta priemiesčiuose, didelė lauko erdvė, gamta (ganėsi stirnaitės) – tik pliusas.

Ir pernakvojome lietuvių užmiesčio klube. Sniegas žiemom jau valomas, nes per užmiesčio klubą namo važiuoja kaimynas, nusipirkęs dalį jo žemės. Į mūsų paskaitą atėjo 20 žmonių, kas tikrai nemažai: juk sekmadienio vakaras, visą dieną smarkiai lijo, kito renginio Namuose tuo metu nebuvo (bepigu surinkti daug žmonių po Mišių bažnyčioje…).

Pitsburgo lietuvių užmiesčio klube vakare aprašome per dieną surinktą informaciją, dirbame. Kiti lietuviai po paskaitos jau seniai išsiskirstė namo
Pitsburgo lietuvių užmiesčio klube vakare aprašome per dieną surinktą informaciją, dirbame. Kiti lietuviai po paskaitos jau seniai išsiskirstė namo

Tiesa, surinkti žinių apie užmiesčio klubo istoriją buvo sunkiau, nei kitur. Nes dauguma narių atvykę iš kažkur kitur, įsijungę į klubą gal prieš 20, gal prieš 40 metų, bet jie nėra steigėjų ar „senųjų“ Pitsburgo lietuvių palikuonys. Pirmininkas Vytas Mickus – iš Čikagos, Jonas Baltrus – Duboiso, net ir iš Beriso (Argentina) yra narys. Jau įsilieja ir nauji, trečiosios bangos imigrantai, dirbantys kur Pitsburgo medicinos centruose, seniai pakeitusiuose plieno pramonę kovoje dėl Pitsburgo ekonominio variklio titulo. Taip pat klubas ieško naujų narių ir tarp pirmabangių palikuonių – netgi bando užmegzti ryšį visais kontaktais, kur pamato Pitsburgo apylinkėse lietuviškas pavardes. Tokių irgi įsilieja.

Su pasakojimo besiklausiusiais Pitsburgo lietuviais
Su pasakojimo besiklausiusiais Pitsburgo lietuviais

Kaip kiekvienoje paskaitoje, garsiai paskelbiau, kokie klausimai dar neatsakyti tose žemėse. „Taip ir neišsiaiškinau, kur stovėjo Donoros bažnyčia, o gal likęs ir pastatas?“ sakiau. Niekas nebuvo tos Pitsburgo priemiesčio, liūdnai pagarsėjusio 1948 m. mirtinu smogu, bažnyčios matęs, bet paskaita paskatino juos pasidomėti, ir jau po poros dienų iš Jono Baltraus ir Roberto Medonio gavau skanuotus senus žemėlapius, kuriuose tiksliai pažymėta Donoros lietuvių bažnyčios vieta.

Pitsburge droną pakėliau dar ir Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse – įspūdingas memorialas lietuvėms vienuolėms su nugriauto vienuolyno kertiniu akmeniu tiesiog prašyte prašosi nuotraukų ir vaizdų iš viršaus. Deja, palyginus su 2017 m., ten aštuoniais vienuolių kryžiais daugiau… Ir tikrai per tą laiką aštuonios naujos vienuolės neprisijungė. Deja, Amerikos lietuvių vienuolynai nyksta.

Pitsburgo Šv. Kazimiero lietuvių kapinių memorialas
Pitsburgo Šv. Kazimiero lietuvių kapinių memorialas

Lietuviški siurprizai Pensilvanijos užkampiuose

Iš Pitsburgo pasukome į rytus, į Pensilvanijos regionus, kur lietuvybė paskendusi dar gilesnėse praeities miglose – bet dar yra ryškių ją primenančių ženklų. Osceola Milso ir Portedžo miesteliai buvo pernelyg atokūs, kad užsuktume per itin darbais perpildytą 2017 m. ekspediciją, kuomet per 17 dienų į žemėlapį įtraukėme per 300 lietuviškų objektų.

Spragą užpildėme šiemet. Nedidelėse Portedžo kapinėse išties nemažai lietuviškų pavardžių – tiksliau, tokių, kurių originalo versija buvo lietuviška. Jos pakeistos, kaip buvo būdinga pirmabangiams, netgi tas pati moteris ant to paties kapo dviejose vietose įvardyta skirtingai! Agota Ambrazavicze ir Agata Ambrozatas. Deja, kapinėse nėra jokio ženklo „Lithuanian“, tik ant vieno kapo – ugniagesio Nekiūno – parašyta, kad jis yra „Proud Lithuanian“. Atrodo, laidojimai prasidėjo vėlyvesniu tarpukariu, kai Pensilvanijos pirmabangių ryšiai su Lietuva jau buvo ėmę trūkinėti.

Osceole Milse laukė ne šiaip sau antkapiniai akmenys, o ir ištisas veikiantis lietuvių klubas. Važiavau ten tikrai nežinodamas, ką rasiu, net kokį pastatą: internete nėra jokių nuotaukų, į skurdų Osceola Milso miestelį nė neužsuko „Google Street View“ automobilis. O į mėginimus susisiekti klubas atsakė tik po kokio mėnesio.

Įvažiavimas į Osceola Milsą
Įvažiavimas į Osceola Milsą

Išvydęs pastatą išvis suabejojau, ar rastas klubo adresas teisingas: atrodo kaip paprastas medinis namas, be jokių iškabų. Pajudinome duris – atsidarė. Viduje prirūkytas baras, sėdi keli vyresnio amžiaus kaimo vyrai. „Ar čia lietuivų klubas?“ – klausiame. Barmenė atsako „Taip“ ir sakė, kad susirašiau su ja ar jos dukra. Dėmesiu džiaugiasi: iš anksto pasiruošė mums parodyti daug senų dokumentų, kuriuos rado kažkur pastate. Daug kas lietuviškai: seni Šv. Antano draugijos, įkurtos 1907 m. (iš kurios išsivystė klubas) susirinkimų protokolai (persifotografavome). Kažkur siųstos 1929 m. klubo pastato nuotraukos (atrodo identiškai kaip dabar). Jau angliškas tarpukarinis prisijungimo prie Susivienijimo lietuivų Amerikoje dokumentas, keli laiškai. „Deja, buvo daugiau“ – sako barmenė, vardu Winter – „Bet per vieną misionierių išsiuntėme dokumentus į Lietuvą, kad suskaitmenintų ir atsiųstų atgal. Deja, nei girdėjome, kad būtų suskaitmeninę, nei atsiuntė atgal – viskas dingo“.

Senas, dar lietuviškai rašytas dokumentas iš Osceola Milso lietuvių klubo archyvo
Senas, dar lietuviškai rašytas dokumentas iš Osceola Milso lietuvių klubo archyvo

Paklausta apie klubo dabartį, Winter sakė, kad besitraukiančiame miestelyje dabar „Visi priklauso viskam“ (be lietuvių, yra ir slovakų klubas). Nariai tikrai nebūtinai lietuviai – tiesą pasakius, daugelis nė nežino savo kilmės, tarp jų ir Winter vaikinas, kuris sakosi esąs lenkų kilmės, bet gal ir lietuvių. Pati Winter užtikrinta, kad ji – nelietuvių kilmės (airių ir slovakų).

Daugiau lietuviškų detalių radome renginių salėje greta baro – ir užrašas „Lithuanian Club“, ir Lietuvos herbai. Ir Lietuvos vėliava – tiesa, pakabinta atvirkščiai… Perkabinome teisingai.

Su Winter Osceola Milso lietuvių klube
Su Winter Osceola Milso lietuvių klube

Winter mus nuvežė ir į Osceola Milso lietuvių kapines: priklauso klubui. Milžiniška teritorija, bet palaidojimai tik viename šone, kaip rodė klube rodyta kapinių knyga, jų ne daugiau 50. „Anksčiau galėdavo laidotis tik tie, kas klubui priklausė nuo 40 metų ar iš dar anksčiau; dabar padidinome iki 50 m., nes vietos tiek daug“ – pasakojo Winter. Atrodo, lietuivų bendruomenė prieš 100+ metų tikėjosi, kad lietuvių čia atvažiuos daug daugiau… Pakeliui atgal į klubą sutiktas miestelio istorikas – jau žinojęs Lietuvą, situaciją Ukrainoje ir t.t. – sakė, kad Osceola Milsas taip ir neatsigavo po 1929 m. Didžiosios depresijos. Tada užsidarė daug anglies kasyklų – ir nors vienerios veikia, Winter pajuokavo, kad „Pagrindinis miestelio uždarbis – social security mokėjimai“.

Su klubu atsisveikinome, gavome dovanų jo marškinėlius (su jau teisinga Lietuvos vėliava), o patys dovanojome „Tikslas – Amerika“ žemėlapį. Jau sukaupėme visai nemažą lietuvių klubų Amerikoje marškinėlių kolekciją. Kokie skirtingi tie klubai! Osceola Milso klubas, atrodo, sugebėjo pergyventi pačią lietuvybę ir net visus, kurie dar prisiminė, kas ta lietuvybė – kažkaip visgi išlaikydamas jos fragmentus, nes jau vien „Lithuanian Club“ pavadinimas įpareigoja domėtis ta šalimi.

Su Osceola Milso lietuvių klubo marškinėliais
Su Osceola Milso lietuvių klubo marškinėliais

„Rengiame ir koncertus“ – pasakojo Winter – „Lietuviai muzikantai neatvyksta, bet va, vis muzikuoja vienas JAV karys, jis ilgai tarnavo misijoje Lietuvoje, jam patinka Lietuva“. Winter nuomone, klubas veikia nuo dar seniau nei 1907 m. – tais metais jis tik oficialiai registruotas – bet ir 1907 m. įkūrimo data reikštų, kad tai vienas seniausių tebeveikiančių lietuvių klubų Amerikoje apskritai.

Važiavome į Naująjį Džersį, pakeliui dar stabteldami Istono lietuvių kapinėse, kurios nustebino dideliu paminklu kunigui Gaudinskui. 21 val. įsijungėme radijo stotį, kur tuo metu, antradienį, skamba lietuviška radijo valanda. Per radiją skambėjusios Virgilijos Noreikos dainos ir lietuvių orkestrai sudarė tokį keistą foną važiuojant kryptimi New York.

Prie paminklo kunigui Gaudinskui Istono lietuvių kapinėse
Prie paminklo kunigui Gaudinskui Istono lietuvių kapinėse

Atradimai ir praradimai Naujajame Džersyje

Iš visų valstijų, kurias tyrinėjome per „Tikslas – Amerika“ ekspedicijas, Naujajame Džersyje tikriausiai buvo dar likę daugiausiai ką padaryti. Nes 2017 m. Naujasis Džersis buvo paskutinis maršrute – ir ne viskam liko laiko. 2018 m. dar grįžome prie Patersono bažnyčios. Galvojau grįžti ir 2021 m., kai praleidome savaitę Niujorke. Bet tada skyrėme didesnį dėmesį Niujorkui, Longailandui. Iš Niujorko Naująjį Džersį lankyti pernelyg nepatogu – juk būdamas Niujorke paprastai neturi automobilio. Tuo tarpu kai automobilį jau turi, norisi važiuoti toliau, ten, kur gal būsi tik tą vieną kartą – na, o Naujasis Džersis, atrodo, palauks, juk tai taip šalia Niujorko, per kurį dažniausiai skrendame į Ameriką, dar bus progų…

Šiemet pagaliau užpildėme visas spragas. Daug padėjo Emilija Sadonis, netyčia užsukusi į mano paskaitą dar šokių šventėje Filadelfijoje. Užkalbino po mišių, užsiminiau, kad Naujajame Džersyje dar noriu užeiti į Kernio lietuvių bažnyčios vidų (turėjau nuotraukų tik iš išorės), lietuvių kepyklą, bei kai kurias kitas vietas.

Elizabeto 'lietuvių' kepykla
Elizabeto ‘lietuvių’ kepykla

Emilija ėmėsi rimtai organizuoti mano apsilankymą: pakvietė pernakvoti, sudėliojo maršrutą nuo 7 val. ryto iki apie 4 val. vakaro. Įtraukė ir tokių vietų, apie kurias nežinojau: pavyzdžiui, lietuviškas kryžius, kurį Lietuvos Vyčiai 1996 m. pastatė Kearnio River Walk pasivaikščiojimo take.

Pavyko patekti ne tik į Kernio bažnyčią, bet ir į Niuarko bažnyčią bei Lietuvių laisvės salę, kuri, veikusi 1924-1980 m., dabar virtusi ispanakalbių sekmininkų bažnyčia. Nieko lietuviško ten nesitikėjau. Laisvės salėje (Liberty Hall), į kurią įleido pastorius, išties nieko ir neradau (tik „Šitas sietynas iš lietuvių laikų“, sakė pastorius, paskui jau pats mūsų klausinėjo „Kam reikėjo šito seifo?“; „Buvo lietuvių bankas“ – atsakė Emilija). Tiesa, Laisvės salės fasadą puošia užrašas Lithuanian Liberty Hall, iškaltas akmenyje. Užėjome ir į Elizabeto lietuvių kepyklą „Lithuanian Bakery“: tiesa, šeimininkai mus nustebino pasakę, kad jų šeima ne lietuvių, o lenkų kilmės, „Lithuanian“ tik pavadinimas (gamina visos Rytų Europos duonas).

Lietuvių Laisvės salė
Lietuvių Laisvės salė

Na, o Niuarko bažnyčioje, kur įleido tik portugališkai mokėjusi brazilė mergina, lietuvybės viduje buvo daugiau: lietuviškas užrašas ant stiklo, ant vieno kryžiaus. Aišku, kadaise buvo daugiau, bet reikalas tas, kad tikroji Niuarko lietuvių bažnyčia nugriauta po 1981 m. gaisro. Dabartinė bažnyčia – tai buvusi parapijos salė, į kurios rūsį anuomet perkeltos mišios. Ir jau ilgas laikas ten nevyksta ne tik lietuviškos mišios, bet net ir angliškos: dabar tai portugalų-brazilų teritorija. Todėl ir tikėjausi mažai ko. Iš tiesų, lietuviški simboliai, Vyčių himnas nutrinti, o Emilija Sadonis sakė, kad ir šiaip gražu ten niekad po to, kai prarado tikrą bažnyčią, nebuvo, kai atėjo laikas jai tuoktis, nors tuo metu priklausė Niuarko parapijai, pasirinko Kernio lietuvių bažnyčią.

Lietuviški užrašai Niuarko bažnyčioje
Lietuviški užrašai Niuarko bažnyčioje

Kernio bažnyčia dabar viena tvirčiausių Naujojo Džersio lietuvių atramų. Ji – oficialiai lietuviška (kabo užrašas „Lithuanian Church“), su lietuvišku kryžiumi greta, lietuviškais vitražais (Šiluvos Marija, Aušros Vartų Marija, lietuviški užrašai). Ir mišios ten vyksta kasdien – taip reta lietuvių parapijose. Tiesa, kaip pasakojo bažnyčion įleidusios seserys Dona Calcado ir Linda Reina, lankytojų nėra labai daug: sekmadieninėse mišiose apie 50, šeštadieninėse apie 30. Jos abi lietuvės, bet jos ne iš Kernio parapijos: kilo iš Šenandoriaus Pensilvanijoje. Didžiąją gyvenimo dalį Naujajame Džersyje priklausė ne lietuvių parapijai, tačiau jau bent keliolika metų važinėja į toliau nuo namų esančią Kernio lietuivų bažnyčią. Grįžo prie šaknų.

Lietuvos ir JAV vėliavos bei Aušros Vartų Marija Kernio bažnyčioje
Lietuvos ir JAV vėliavos bei Aušros Vartų Marija Kernio bažnyčioje

„Turėtų būti stipri Vyčių kuopa“ – pamaniau, juk pastatė du kryžius, ji aprašyta Vyčių šimtmečio almanache. Bet paklaustos apie Lietuvos Vyčius, ar nėra jų narės, seserys Dona Calcado ir Linda Reina tik tarstelėjo – „Lietuvos Vyčiai? Paskutinį kartą, kai girdėjau, tai buvo Lietuvos Vytis. Jis aktyvus, bet ir jis sensta“.

O kadaise visur aplink būta lietuvių rajono. Stabtelėjome Schuyler banke, kuris, pasak Emilijos Sadonis, įkurtas lietuvių. Jo vadovas ukrainietis su dideliu užsidegimu pasakojo, kaip, kai įsidarbino ten prieš kokiu 40 metų, visa valdyba buvo „lietuviai patriotai“. Dabar liko tik vienas toks ar keli: sutikome valdybos narį Bruce P. Kauffman, kuris, nors ir niekada gyvenime nebuvo Lietuvoje savo kilme labai domisi ir džiaugėsi „Tikslas – Amerika“ projektu. Bet dauguma banko klientų dabar irgi ne lietuviai – jų šalia beveik negyvena.

Lietuvių kryžius Kernyje, kurį parėmė ir Schuyler bankas
Lietuvių kryžius Kernyje, kurį parėmė ir Schuyler bankas

Daug kas pasikeitė ne į gerąją pusę net nuo 2017 m. Lietuviški kryžiai prie Kernio ir Niuarko bažnyčių tada buvo gražūs, tvarkingi, o dabar aplūžę: Niuarko nukryžiuotasis, pusė Kernio kryžiaus saulės guli ant žemės. „Norime suremontuoti“ – sakė seserys Dona Calcado ir Linda Reina – „Bet niekaip nerandame, kas mokėtų dirbti su lietuviškais kryžiais Naujajame Džersyje ar aplinkui. Gal žinote jūs?“. Pamėginau paklausinėti, gal pavyks – Tony Dambriūnas iš Niujorko minėjo, kad turi idėjų.

Kitose vietose jau net nebėra, kas stengtųsi. Lietuvių bendruomenės centras Kernyje po pandemijos taip ir nebeatvėrė durų – pastatas parduodamas. Vyčiai fasade blunka ir neaišku kiek dar liks. Bajonės lietuvių bažnyčią uždarė dar ~2016 m., bet 2017 m. apsidžiaugiau radęs ją „kaip po senovei“, atidarytą, su visais lietuviškais ženklais. Formaliai jau buvo tapusi Sirijos katalikų katedra, bet dar kabojo naudojimosi tvarka, kuri nustatė, kad ir Romos katalikai (lietuviai) turi teisę naudotis, plazdėjo trispalvė. Dabar į vidų nepatekome, ir išorėje sukaltos metalinės konstrukcijos užrašo „Lietuvių bažnyčia“ uždengimui. Lyg jau buvo uždengtas, dabar vėl atidengtas. Gal jau ir Sirijos katalikų katedra nebeveikia? Ar vyksta koks remontas, panaikinsiantis lietuviškas detales?

Jau uždarytas Lietuvių klubas Kernyje
Jau uždarytas Lietuvių klubas Kernyje

Viena tvirčiausių Naujojo Džersio lietuvybės tvirtovių Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Elizabete irgi susvyravo. Pardavus kleboniją, teko perkelti kryžių – jis pastatytas prieš bažnyčią. Kur kas neramiau, kad, kai atvykome, bažnyčioje kelias savaites nevyko mišios – esą buvo nedidelis gaisras nuo elektros instaliacijos ir reiks remontuoti. Ech, kiek daug kartų toks „reiks remontuoti“ tapo pretekstu uždaryti ar nugriauti bažnyčią… Juk ir Niuarke buvo panašiai. Tikimės, Elizabete taip neatsitiks, antraip Kernio lietuvių bažnyčia liks paskutinis veikiantis lietuvių pastatas visoje valstijoje, kur kadaise buvo septynios lietuvių bažnyčios, eilė kitų institucijų…

Dabar kai kurių net vietos surasti beveik neįmanoma. Štai Džersi Sičio Šv. Onos bažnyčia, uždaryta prieš kokius 40 metų. Emilija Sadonis ten krikštyta, lankė ją vaikystėje (jau tada, tiesa, sakė, lietuviškos veiklos ten buvo mažai, rajonas prastas). Bet nuvažiavusi į vietą abejojo, kur tiksliai stovėjo bažnyčia, kur buvo jos ribos. Nes ten pasikeitę viskas! Nėra ne tik bažnyčios, bet ir visų aplinkinių daugiabučių. Gatvių tinklas – ir tas pasikeitęs. Nebegali tiesiog pažiūrėti senų nuotraukų (jų mačiau) ir galvoti – „va, bažnyčia stovėjo šioje vietoje, tarp tų dviejų pastatų“, nes tų dviejų pastatų irgi nebėr…

Su Emilija Sadonis vietoje, kur stovėjo jos vaikystės lietuvių bažnyčia
Su Emilija Sadonis vietoje, kur stovėjo jos vaikystės lietuvių bažnyčia

Liūdnoka, kad Naujajame Džersyje viskas juda šia kryptimi. Juk tai ne koks Pensilvanijos užkampis – tai yra Niujorko priemiesčiai. Ten pilna lietuvių, jų palikuonių, trečiabangių imigrantų. Veikia net dvi lituanistinės mokyklos. Tik dabar jos veikia nelietuvių pastatuose. „Savo įsūnį dar vesdavau į mokyklą Elizabeto bažnyčios rūsyje“ – pasakojo Emilija – „Bet dabar ta mokykla veikia lenkų parapijoje“. Kita Naujojo Džersio lituanistinė mokykla veikia estų namuose.

Dėl įvairių priežasčių, atrodo, Naujajame Džersyje, priešingai nei Niujorke, Filadelfijoje, Bostone ar Baltimorėje, „gyva lietuvybė“ beveik neperėmė pirmosios bangos sukurtų lietuviškų salų ir daugelis jų skęsta ar jau nuskendo… Bet dar liko daug ką pamatyti ir Naujasis Džersis vis dar – tarp dešimties stipriausių JAV valstijų lietuviško paveldo vietų prasme.

Su Kernio lietuvių bažnyčios parapijietėmis persifotografuojame dokumentus
Su Kernio lietuvių bažnyčios parapijietėmis persifotografuojame dokumentus

Kiek lietuvių praėjo pro Naujojo Džersio taukinių stotį, esančią krante prie Ellis Island: visa „pirmoji banga“ ten atplaukdavo iš Europos, tada, jei JAV juos priimdavo, sėsdavo į traukinius toje stotyje ir lėkdavo į turtingesnius, bet sunkius naujuosuius gyvenimus Pensilvanijos anglies regione ar pramoniniuose rytų ir Vidurio Vakarų JAV miestuose… Dabar ta traukinių stotis irgi apleista, užaugusi žolėm. Imigrantų srautai į JAV dabar visai iš kitur ir per kitur…

O mes išskridome ieškoti lietuviškų vietų pačiuose tolimiausiuose kraštuose JAV ir Kanadoje iki šiol: Edmontone ir Aliaskoje.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas nuo Pitsburgo iki Naujojo Džersio:
1. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Pitsburge aprašas
2. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Osceola Milse aprašas
3. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Naujajame Džersyje aprašas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *