Iš Otavos į Lietuvos Vyčių kongresą Konektikute laukė ilga kelionė. Nakvynė automobilyje – taupant laiką – ir ilgesnė stotelė Amsterdame (Niujorko valstija). Viena paskutinių vietų, kur per „Tikslas – Amerika“ ekspedicijas buvome buvę tik kartą – ir jau seniai. 2017 m.
Nedylantys lietuviški ženklai Amsterdame, Niujorke
Nustebino, kad lietuviškų ženklų radau net daugiau, nei anąsyk! Lietuvių kapinės tebėra, Šv. Kazimieras tebežvelgia nuo lietuvių bažnyčios bokšto, dar gerokai iki visų mūsų „Tikslas – Amerika“ ekspedicijų virtusios budistų šventove. Bet štai – netikėtai – ir ant buvusio lietuvių klubo pamatau užrašą „American Lithuanian Club Inc.“. Ne, jis neatvėrė durų vėl. Bet, kaip suprantu, pasikeitė savininkai. Anie buvo iškabą uždengę, o šie ištraukė ją iš praeities miglų.
„Walter Elwood muziejus turi daug lietuviškų eksponatų iš uždarytos parapijos, klubo“ – 2017 m. mums sakė po Amsterdamą vežiojusi Berenice Aviza, deja, tąkart muziejus nedirbo. Dabar štai jau stovėjau prie buvusio kilimų fabriko muziejaus darbo laiku. Ten – ištisos salių salės, prikrautos įvairiausių daiktų, daugelis – be jokių aprašymų… Bet štai įsižiūriu atidžiau – ir vienur, kitur, trečiur vis randu ką lietuviško. Didžiulis ženklas „Dievui ir Tėvynei“ iš parapijos. Tarpukario lietuvių krepšinio komandų nuotraukos ir trofėjai.
O galiausiai – visai netikėtai – Lietuvos Vyčių Seimo nuotrauka. Daryta Voterberyje, prie lietuvių mokyklos. 1926 m. Lygiai prieš šimtmetį. O dabar, 2026 m., važiavau į tą patį Voterberį. Į Vyčių seimą – dabar jau vadinamą angliškai „convention“. 1926 m., kai daryta ta plati nuotrauka, dar nebuvo jokių dipukų, jokios JAV (ar Pasaulio) lietuvių bendruomenės, jokios sovietinės okupacijos – net Smetona dar nebuvo prezidentas. Nebuvo jokių šeštadieninių mokyklų – bet lietuviai turėjo savo didingas parapines mokyklas, tankiai gyveno savuose rajonuose kaip Voterberyje, išmokdavo lietuviškai dar geriau, kai „kiemo draugai“ irgi būdavo lietuviukai.
Viskas pasikeitė. Bet dar prieškariu įkurta Lietuvos Vyčių organizacija liko. Tik ką ten rasiu dabar?
Vyčiai – galingiausia pirmosios bangos lietuvių organizacija
Kai Mičigane nakvojome pas Amerikos lietuvių bendruomenės veikloje dalyvaujantį Almantą Galvanauską, jis nustebo, išgirdęs, kad tuose prieškario lietuvių palikuonių organizacijos „seimuose“ susirenka 80 ar 100 žmonių iš visos Amerikos – „Na, čia kaip pas mus JAV LB Tarybos sesijose“.
Bet ALB ir Lietuvos Vyčių keliai mažai susikerta. Dipukų kilmės Linas Balsys – priėmęs mus Voterberyje nakvoti į savo palėpę – vienas gana retų žmonių, galinčių palyginti tas organizacijas, nes nuo seno priklauso joms abiems. „Kai mane prieš daugelį metų pakvietė prisijungti prie Vyčių, nustebau, kiek daug žmonių, kuriuos matydavau bažnyčioje, jiems priklausė“ – pasakojo mums. „Vyčių ir Lietuvių bendruomenės tikslai skiriasi. Bendruomenės jie daugiau politiniai. Vyčiai persipynę su parapijomis, remia lietuvių religinę veiklą. Organizacijos viena kitą papildo“.
Bet man, žvelgiant iš šalies, didžiausias skirtumas – nariuose. Bendruomenę įkūrė dipukai, prie jos daugiau ar mažiau entuziastingai prisijungė trečiabangiai. O Vyčiuose tvirtai dominuoja žmonės, kurie, paklausti, „Kada atvyko jūsų protėviai?“, man atsakydavo „XIX a.!“ arba „Prieš pirmąjį pasaulinį karą!“. Atvyko proseneliai ar seneliai. Dažno – tik keli, bet kai kurių – visi. Kaip sakė Vyčių prezidentė Marytė Bizinkauskaitė, tai buvo vienas Vyčių tikslų – kad susipažintų lietuvių jaunimas, kurtųsi grynai lietuviškos šeimos.
Su Maryte Bizinkauskaitė puikiai kalbėjau lietuviškai – ir net jos dukra, irgi dalyvaujanti Vyčių veikloje, moka protėvių kalbą! Marytė užaugo Broktono „Lithuanian Village“, kurio lietuvių parapijoje 1913 m. ir įkurti Vyčiai, jos Šv. Kazimiero mokykloje mokėsi beveik vien lietuviai. Bet Vyčiuose tai – labiau išimtis. Priešingai Bendruomenei, visos diskusijos vyko anglų kalba, angliškas buvo ir mūsų pasakojimas apie lietuvių paveldą Amerikoje, ir daugelis interviu: nors pašnekovai įterpdavo vieną-kitą iš močiutės ar senelio išmoktą lietuvišką žodį ar sakinį.
Kas tada ten lietuviško? Kūčios, lietuviškas maistas, margučiai, šokiai, nepriklausomybės diena – bėrė pašnekovai vienas per kitą apie tai, ką daro savo kuopose (council). Svarbiausia – domėjimasis Lietuva, jos istorija, kultūra, kelionės į Lietuvą, parama jai… Vyčiai remia popiežiškąją Šv. Kazimiero kolegiją Romoje – jiems skirtas atminimo akmuo kolegijos vestibiulyje, Vyčių kongrese Mišias laikė kolegijos vadovas Audrius Arštikaitis. Vyčių kongrese pirmą kartą rodytas profesionalus angliškas filmas apie Šiluvos Mariją – kaip sakė prezidentė Marytė Bizinkauskaitė, jai buvo skaudu, kad apie šį, vieną seniausių Marijos apsireiškimų, neretai žino tik patys lietuviai. Juk tai galėtų būti ir visos Lietuvos reklama – kaip Lurdas traukia turistus į Prancūziją, Fatima – į Portugaliją. Filmas bus rodomas ir per JAV televiziją.
Pirmą kartą stebėjome lietuvių bažnyčios uždarymą
„Ei Vyčiai! Gyvenam Tautai ir Bažnyčiai!“ – skambėjo M. Bizinkauskaitės – operos solistės – atliekamas Aleksandro Aleksio Vyčių himnas. Ryšys su tikėjimu tebėra glaudus ir daugybę žmonių, kuriuos susitikome kongrese, jau buvome matę – jie mus pasitiko savo parapijose: 2017 m. Bridžporte, 2022 m. Deitone, rodė nuotraukas, darytas tada su mumis. Bet, vyskupijoms uždarinėjant parapijas vieną po kitos, pagrindas traukiasi iš po Vyčių kojų: nebelieka lietuviškos didingos aplinkos, padedančios pritraukti naujus narius, tokius kaip 31 m. Christian Allyn, prie 7-osios Voterberio kuopos prisijungęs paviliotas Šv. Juozapo lietuvių bažnyčios ir lietuvių rajono didybės. Nebelieka erdvių Vyčių veiklai – parapijos salių ir kito, statyto lietuvių rankomis, bet lengva ranka parduodamų vyskupų.
Deja, ir mes pirmąkart per „Tikslas – Amerika“ ekspedicijas savo akim išvydome tą liūdną ceremoniją. Paskutines mišias. Nuskambėjus Aleksandro Aleksio giesmėms, kai kuriems tikintiesiems verkiant, laikė Vittorio Guerera ir Audrius Arštikaitis, tada pasiūlyta prisiminti visus krikštus bažnyčioje ir kita, ir ji perrišta kaspinu. Voterberio lietuvių centras – didinga mokykla su Vyčiu, bažnyčia, parapijos namai, Vyčių namai, „Venta“ – liko stovėti, bet niekas nebepriklauso lietuviams, tik už aukas iškabintos trispalvės ir vėliavos su Vyčiais primena rajono istoriją. O kai lankėmės 2017 m. dar veikė Vyčių klubas, veikė bažnyčia, paskutines dienas dar skaičiavo lietuvių muziejus parapijos namuose (bažnyčia juos pardavinėjo). Ar išliks pastatai – priklauso ir nuo išgelbėti juos pasišovusių lietuvių – tai viena simboliškiausiai lietuviškų vietų JAV rytuose.
Užsidarius parapijai dažnai nelieka ir lietuviškos veiklos… Tiesa, kažkiek prošvaisčių bažnyčių neturinčiose Vyčių kuopose yra. Viena aktyvesnių pasirodė Bingamtono kuopa, kur bažnyčia parduota dar 2008 m. O viena neįtikėtiniausių – Lake Shore (Indianos) kuopa, sudaryta daugiausia iš trečiabangių. Tiltus tarp bangų reikia kurti, nes visi juk siekia panašių tikslų. Malonu buvo sutikti prie Vyčių prisijungusį Robertą Vitą iš Lituanistikos tyrimų centro Čikagoje, Darių Furmonavičių iš Jungtinės Karalystės. Visgi, dauguma Vyčių – vyresnio amžiaus pirmabangiai. Tiesa, jų amžius nereiškia, kad organizacija greit išmirs – kaip pranešta susitikimo metu, Vyčių skaičius stabilizavosi, jų – apie 700, kuopų – 36. Tiesiog Vyčių naujokai dažnai – ne vaikai ar jaunimas, o išėjusieji į pensiją ir tuomet atsigręžę į savo kilmę. Kai paklausdavau „Kaip ir kada įstojote?“, ne iš vieno išgirdau maždaug tokią istoriją: „Mano mama visą gyvenimą buvo Vyčių narė. Kai ji mirė, pajutau pašaukimą tai tęsti“.
Iš paskutinių Mišių Voterberio bažnyčioje skubėjome. Nes tą pačią dieną vyko Putnamo piknikas. Visai kitoks renginys, kitokie žmonės: tik mažą dalį jų pažinojome, kaip Ignę Marijošius. Daugelis lankytojų ten – trečiabangiai, emigravę į JAV patys, bei jų vaikai. O apie lietuvių paveldą daugiausiai bendraujame su jį kūrusių pirmabangių ir antrabangių palikuonimis. Bet tiems, kas atvyko į Putnamo pikniką, kas siunčia vaikus į „Neringą“, kurios stovyklautojai rodė Putnamo pikniko lankytojams šokių programą, lietuvybė irgi svarbi. Svarbu nutiesti tiltus. Putnamas – vienas tokių tiltų, juk tai – tas moterų vienuolynas, ALKA muziejus – kartu ir viena svarbiausių JAV vietų, kurias sukūrė dipukai. Svarbu, kad išliktų ir keičiantis kartoms.
Mūsų laikas Konektikute dar tik buvo beprasidedąs – turėjome dar savaitę rašyti knygai ir tyrinėti viskam giliau.
