Mičiganas šiemet pasitiko dūmais nuo liepsnojančių Kanados miškų. Nebe pirmas kartas – ir 2023 m. Niujorke taip buvo, tik dūmai tada buvo dar tamsesni, geltonesni. Mūsų planų gamtos stichija dar niekad nepakeitė. Laukė kelias į Kanadą – bet pakeliui su „Gabalėliai Lietuvos: Amerika“ knygomis aplankėme dvi labai skirtingas didžiąsias Mičigano lietuvių kolonijas: Grand Rapidsą ir Detroitą.
Paskutiniame gyvame pirmabangių rajone Grand Rapidse
Kiek kartų grįžtu į Grand Rapidsą, negaliu atsistebėti tenykščių lietuviškų vietų gyvumu – eilinis ketvirtadienio vakaras, o Lietuvos simboliais išdabintame Vytauto draugijos bare pilna žmonių. Vos parašėme el. paštu draugijos nariams išleidę knygą, sulaukėme keliolikos pageidavimų ją įsigyti, nors tie nariai – imigrantų iš Lietuvos anūkai, proanūkiai. „Mano senelis imigravo 1915 m.“ – sakė viena knygą pirkusiųjų. Pati Vytauto draugija įkurta dar 1910 m. Bet ji tikrai nėra iš tų lietuviškos Amerikos centrų, kur jautiesi, kad šlovė jau praeity, viskas tuoj baigsis, veikla retėja, nariai išmiršta. Pasitikęs vienas Vytauto direktorių Alec McGuire – beje, už mus jaunesnis, maždaug 30 metų amžiaus – džiaugėsi, kad veiklų tik gausėja, draugija pelninga.
Ir Grand Rapidse gyvuoja dar dvi prieškario lietuvių draugijos su savo pastatais, kasdien(!) veikiančiais barais – katalikiška Šv. Jurgio, kairioji „Sūnūs ir dukterys“, kurios fasade įrėžtą užrašą „Sons of Lithuania“ pafilmavome iš drono. Ir veikianti lietuvių bažnyčia. Ir dvejos lietuvių kapinės. Turbūt paskutinis „senųjų Amerikos lietuvių“ rajonas kaip kadaise – ir 2018 m., ir 2023 m., ir 2026 m. toks pats „nepavaldus laikui“.
Tiesa, kalbėdami su Vytauto draugijos nariais išgirdome neraminančių ženklų – „Grand Rapidso lietuvių bažnyčią žada parduoti“. Nežinau, kiek tame tiesos – mišios ten, kaip „senais gerais laikais“, laikomos kasdien, internete ar parapijos biuleteniuose grėsmingų pranešimų nemačiau…
Detroite – plevenanti parapijos uždarymo šmėkla
Bet paskutinis Grand Rapidso lietuvių kilmės klebonas Dennis Morrow mirė 2020 m. O parapijų uždarymo šmėkla juda per Mičiganą. Kitoje stotelėje – Detroite – ją pajutau daug labiau. Dievo apvaizdos bažnyčioje lietuviai meldėsi už bažnyčios išlikimą. Vyskupija pateikė kelis parapijų uždarymo planus – pagal du iš trijų mišių Dievo apvaizdos bažnyčioje nebeliktų. „Vilties visada yra“ – sakė arkivyskupas Lionginas Virbalas, keliavęs panašia kryptim, kaip mes, ir sekmadienį po Šokių šventės laikęs lietuviškas mišias Detroite. Girdėjau kalbų, kad būtų įmanoma atsiųsti lietuvį kunigą – bet vyskupija, nors ir skundžiasi kunigų trūkumu, atsisakinėja…
O juk Detroite – tiksliau, jo priemiestyje Sautfilde – lietuvių bažnyčia – tik dalis viso lietuviško komplekso, kur po mišių su kitais lietuviais valgėme cepelinus, kur veikia lietuvių mokykla, yra sporto ir renginių salė: jei vyskupija tai parduotų, užgestų paskutinis Detroito metropolyje lietuvių židinys, nes, priešingai Grand Rapidsui, iš senųjų pasaulietinių Lietuvių namų „pačiame Detroite“ miestui nykstant seniai beliko tik pastatai ir bareljefas „LITHUANIAN HALL“. Dabar toje Lithuanian Hall – renginių salė, mūsų apsilankymo metu švęsta Kolumbijos nepriklausomybės diena… Vis geriau, nei tuose Detroito rajonuose, kur pastatai sudeginti, virto laukymėmis.
Mičigane – tik ekspedicijos pradžia
Keliaudami per Mičiganą, dirbome „keliais frontais“.
Visų pirma, planavome vizitą Kanadoje, iki kurio buvo likusios kelios dienos: ruošiant naują knygą „Gabalėliai Lietuvos: Kanada“, reikėjo Toronto ir jos apylinkių lietuviškas vietas apvažiuoti iš naujo, padaryti naujas nuotraukas ir išklausyti – kas gi pasikeitė nuo pagrindinės „Tikslas – Amerika“ ekspedicijos Kanadoje 2019 m.?
Bet žvelgėme ir dar dvi-keturias savaites į priekį – Vyčių kongresą Konektikute, Putnamo pikniką, Pensilvanijos lietuvių dienas, Maunt Karmelio lietuvių klubo šimtmetį Pensilvanijoje – visur kur ketinome dalyvauti. Reikėjo viską derinti, nusiųsti knygų…
Buvo ir netikėtų problemų – nuo Grand Rapidso teko grįžti į Čikagą, pakeisti gesti pradėjusį automobilį: tai užsivesdavo, tai neužsivesdavo, tai, nors užsivesdavo, bet variklio apsukų prietaisų skydelis nerodė. Kai nusimatė toks intensyvus grafikas, gal 10000 mylių kelionė skersai JAV ir Kanadą, negalėjome rizikuoti automobilio gedimu… Deja, šįkart negalėjome naudotis didžiųjų autonuomos kompanijų paslaugomis – nes kelionė laukė ilgesnė, nei įprastai, keliems mėnesiams automobilį nuomoja mažai jų ir tai brangiai. Teko nuomotis iš vieno ukrainiečio pabėgėlio, Ukrainoje turėdavusio autoservisą, o JAV nuomojančio senus automobilius.
Tačiau susitvarkėme. O apie intensyviausias 2026 m. ekspedicijos dienas Kanadoje – jau kitame straipsnyje.
