Į Filadelfiją grįžome dėl grandiozinės Amerikos lietuvių šokių šventės – bet šis miestas netruko dar labiau sužavėti ir senamiesčiu, ir didingais dangoraižiais, ir čia atgimstančia, čia nykstančia lietuviškų mūrų didybe
Kai pernai paskelbiau apie „Tikslas – Amerika“ ekspedicijų pabaigą, sulaukiau klausimo „Negi toks projektas gali baigtis?“.
Tikslinės ekspedicijos iš tiesų baigėsi. Po to, kai nuvažiavome virš 30000 km, į „Tikslas – Amerika“ žemėlapį įtraukėme per 750 lietuviškų JAV bažnyčių, kapinių, paminklų ir kito, tiesiog nebeliko tokio JAV ar Kanados regiono, kur galėtume dar važiuoti kasdien aplankydami bent po kelias naujas lietuviško paveldo vietas.
Tačiau pavienių vietų, neįtrauktų į žemėlapį, dar yra. Apie kai kurias jų sužinojau iš skaitytojų jau po to, kai su ekspedicijomis buvome aplankę tuos regionus (ypač daug tokių rytų JAV, kur tyrinėjome dar 2017 m.). Kitos buvo pernelyg toli nuo visko, kad nuvažiuotume automobiliu (pvz. Edmontono lietuvių namai Kanados vakaruose).
Šią vasarą nutarėme „užkamšyti spragas“. Tai jau nebe oficiali ekspedicija, oficialaus finansavimo irgi neturėjome ir didžiąją dalį išlaidų dengėme patys. „Tikslas – Amerika“ žemėlapio pildymą šį kartą derinome su keliavimu, darbu per atstumą. O taip pat dviem įspūdingom Amerikos lietuvių šventėmis, kurias norėjau aplankyti nuo seno: Šokių šventė Filadelfijoje (liepos pradžioje) ir Pensilvanijos „pirmabangių“ Lietuvių dienomis „Anglies regione“ (rugpjūčio viduryje), kurios ir „įrėmino“ kelionės pradžią ir pabaigą.
Filadelfija, Šiaurės Amerikos lietuvių šokių šventė
Pirmoji stotelė – Filadelfija. Lietuvių tautinių šokių šventė. Kaip sakė organizatoriai, šiemet ji pirmąsyk išaugo plačiau šokių: dvi dienas prieš tai be mugės vyko ir „Karalių kaimas“, pasakojimų – paskaitų serija apie viską nuo lobizmo Lietuvos labui JAV kongrese iki Ateitininkų organizacijos, nuo lietuviško miuziklo Čikagoje kūrimo iki „Lithuanian Heritage Project“, kurio savanoriai skaitmenizuoja JAV lietuvių duomenis iš senųjų JAV surašymų.
Vieną paskaitų skaičiau ir aš, apie „Tikslas – Amerika“ žemėlapio kūrimą bei nuostabiausias JAV lietuvių paveldo vietas, o taip pat įdomiausias lietuviškas Filadelfijos vietas, kurias siūliau aplankyti tą savaitgalį. Malonu, kad ši paskaita buvo viena lankomiausių. Bet dar labiau pribloškė kiekiai žmonių, kurie kalbino ne paskaitos metu ar po jos: jų nė nebesuskaičiuočiau.
Toks tikrai siurrealistinis jausmas. Eilės žmonių, kuriuos anksčiau susitikau skirtingose Šiaurės Amerikos pusėse, skirtingomis aplinkybėmis, per skirtingus „Tikslas – Amerika“ ekspedicijų metus – visi čia, Filadelfijoje, viename pastate. Šokių šventė stebuklingai suvienija visus aktyviausius JAV lietuvius. Kaip ir „Tikslas – Amerika“, nes labiausiai mums padėti norėdavo, daugiausiai ką apie lietuvišką paveldą papasakoti turėjo irgi tie patys – aktyviausi.
Elaine Luschas, XIX a. imigrantų iš Lietuvos palikuonė, 2017 m. pavežiojusi po Pensilvanijos anglies regiono bažnyčias Šokių šventės mugėje su dukterimis pardavinėjo margučius. Kanados lietuvių bendruomenės pirmininkas Kazimieras Deksnys, pas kurį 2019 m. nakvojome Hamiltone ir kuris lydėjo į Giedraičio lietuvių medžiotojų klubą Šokių šventėje pasakė įžanginę kalbą – kartu su JAV lietuvių bendruomenės pirmininku Arvydu Urbonavičiumi, kuris 2021 m. mus sutiko Omahoje. Sally Zemaitis (2021m. Kanzasas), Danius Glinskis (2017 ir 2021 m. Niujorkas), Laima Liutikienė (2017 m. Naujasis Džersis), Juras Palukaitis (2021 m. Atlanta), prelatas Edis Putrimas (2019 m., Torontas) ir dešimtys kitų (čikagiečių nė nemėginsiu vardinti) – atrodo visa Amerikos Lietuva suvažiavo į vieną vietą, daugelis jų išbėgo į tą Liancouras areną ir sukūrė nusotabų reginį – lietuvišką pasaką.
O kur dar nauji netikėti susitikimai. Marius ir Dalia Naris pasikvietę aptarti Šetlervilio lietuviško kryžiaus Ilinojuje klausimus, kurį, nugriautą 2021 m., pasirodo, jie irgi bandė gelbėti. Kalbino žmonės, keliavę pagal mūsų žemėlapį. Staiga pasivijo trys moterys, mūsų klientės, kurioms padedame atkurti Lietuvos pilietybę.
Deja, kai kurie Lietuvos pilietybės senųjų Amerikos lietuvių ar litvakų palikuonys siekia labiausiai pragmatiškais sumetimais, pvz. dėl pigesnių studijų, ir mažai tepuoselėja lietuvių kultūrą – tad visada malonu matyti tuos, kurie iš tikrųjų domisi lietuvių tradicijomis, šokiais ir t.t.
Visa daugybė tiesiog gatvėje užkalbinusių žmonių, žinančių „Tikslas – Amerika“ net nebūtinai dėl žemėlapio ar enciklopedijos, bet ir dėl straipsnių „Drauge“ ar videoįrašų „Youtube“ kanale „Gabalėliai Lietuvos“. Turbūt niekada gyvenime tiek dėmesio nesame gavę!
Tikrai gražus „Tikslas – Amerika“ finišas.
Naujos žinios apie JAV lietuvybę Filadelfijoje
Kaip visuomet per „pavykusius“ susitikimus-paskaitas, keli susidomėję žmonės pranešė apie papildomas lietuviškas vietas. Dale Kachelries, vėliau į mišias atsivedęs ir daugiau prisimenančią savo mamą, nurodė lietuvių bažnyčios vietą Filadelfijos priemiestyje Česteryje (deja, ji nugriauta), pasiūlė su kuo pakalbėti apie nugriautą lietuvių bažnyčią kitame priemiestyje Kamdene. Tai – dvi iš vos kelių buvusių lietuvių bažnyčių, kurių tikslių vietų iki šiol niekaip dar nebuvo pavykę rasti (tik apytiksles, pvz. prie kokių gatvių stovėjo – bet, kad pažymėtume žemėlapyje koordinates, mums reikia žinoti ne tik prie kurių gatvių sankryžos bažnyčia stovėjo, bet ir kuriame tos sankryžos kampe…).
Emilija Sadonis pasisiūlė įvesti į Naujojo Džersio lietuvių bažnyčių, kurias 2017 m. fotografavome tik iš išorės, vidų ir papasakoti apie jas. Kaip tik planavome tai daryti!
Filadelfijos lietuvių jau mes klausinėjome, kas naujo nuo tada, kai 2017 m. čia lankėmės su pirma „Tikslas – Amerika“ ekspedicija. Laimė, lietuvių bažnyčios tebeveikia visos trys, dvejos iš jų oficialiai lietuviškos: Šv. Kazimiero ir Šv. Andriejaus, kuri per Šokių šventės Mišias po ilgos pertraukos buvo pilna, nes mišiose dalyvavo ir Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. Andriejaus parapijos laukia šimtmetis, žada didelę šventę.
Deja, ilgametis klebonas Petras Burkauskas, Šv. Kazimiero bažnyčią išdabinęs lietuviška simbolika, susirgo ir neaišku, ar galės grįžti į parapiją, tad Filadelfijos lietuvius aptarnauja kunigai Volertas ir Staniškis, kuriems reikia važiuoti iš kitų valstijų. Kunigas Anderlonis, šitiek daug papasakojęs mums apie Filadelfijos lietuvių bažnyčias ir klubus 2017 m. ir buvęs retu pirmabangių palikuoniu, puikiai kalbančiu lietuviškai, jau seniai miręs…
Filadelfijos lietuvių namai atgimė!
Labiausiai nudžiugino Filadelfijos lietuvių namų situacija (Lithuanian Music Hall, istoriniuose dokumentuose – Lietuvių muzikališkoji svetainė). 2017 m. šie namai, pastatyti 1908 m. (visu dešimtmečiu senesni už Lietuvos Respubliką) „kybojo ant plauko“. Susitikimo su Filadelfijos lietuviais metu tada girdėjome pokalbius apie planuojamą jų pardavimą. Daug senųjų Filadelfijos lietuvių tada nebematė vilties juos išsaugoti. Pasakojo, kad trečiabangiai mieliau renkasi rusų klubus, nei Lietuvių namus, šie merdi.
Grįžęs iš ekspedicijos karts nuo karto „Google“ vis paieškodavau „Lithuanian Music Hall“, baimindamasis, kad jau pamatysiu informaciją, kad šis vienas seniausių lietuvių pastatų Amerikoje uždarytas, parduotas, o gal net ir bus griaunamas.
Tokių žinių nesulaukiau.
Ir kaip nustebau, kai Filadelfijos Lietuvių namuose susitikau su dabartiniu jų pirmininku Virgiu Anušausku. Jis – trečiabangis! Interviu, kurį įrašėme savo „Youtube“ kanalui, papasakojo, kad dabar daugelis besirūpinančių Lietuvių namais – trečiabangiai. Pats Virgis Anušauskas – NT vystytojas. Kaip pasakojo, suskambus pavojaus varpams virš „Lithuanian Music Hall“, pasinaudojo savo patirtimi versle, kad pastatą išsaugotų lietuviškai veiklai. Aplinkui Lietuvių namus susidarė darnus trečiabangių kolektyvas, savo rankomis daug ką suremontavo ir dabar, kaip sakė, yra tikroje euforijoje, džiaugiasi tais namais, kokių daugelis kitų tautų Filadelfijoje neturi. Sutvarkytas ir lietuvių muziejėlis rūsyje. Įprasta naujųjų Lietuvių namų sergėtojų gyvenimo istorija tokia – atvyko į JAV prieš ~20-25 metus, kiek reikia užsidirbo, o dabar gali skirti dėmesį ir savanoriškai veiklai, tarsi persisėmę ta tradicija iš dipukų. Tiesa, visgi, aktyvių lietuvių Filadelfijoje mažai, kad užtektų pajamų namams išlaikyti, tad namuose renginius daryti laukiami ir ukrainiečiai, prieš Lukašenkos režimą nusiteikę baltarusiai, kuriems imponuoja ten kabantys Vyčiai (tai juk – ir baltarusių opozicijos herbas).
Filadelfijos lietuvių namų istorija labai primena Susivienijimo lietuvių Amerikoje pastato istoriją Niujorke, kuriuo rūpinasi architektas Danius Glinskis ir kiti – ten irgi vienu metu galėjo atrodyti, kad viskas bus prarasta. Tikėkimės, tokių istorijų bus ir daugiau.
Kodėl trūksta ryšių su anglakalbiais lietuvių palikuonimis?
Tiesa, tam, kad lietuvių pastatai taptų „amžini“, reikia įtraukti dar vieną grupę: Amerikos lietuvių palikuonis, kalbančius angliškai. Nes trečiabangių nėra daug, o ir tie daugiausiai atvykę prieš 20 ar 30 metų: naujos imigracijos į JAV labai mažai. Tuo tarpu lietuvių palikuonių – milijonai. Ir, kaip sakė trečiabangis bendruomenės pirmininkas Arvydas Urbonavičius, kai su juo bendravome pernai Omahoje – „Pirmabangių proanūkiai ar dipukų anūkai – tai ir mūsų anūkų ir proanūkių ateitis“, todėl išmokti su jais išlaikyti ryšį net ir tada, jei jie nebekalba lietuviškai, labai svarbu.
Šokiai, šokių šventės – viena puikių tokio ryšio formų, nes kalbos mokėjimo šokiams nereikia, o įspūdingas reginys tiesiog blokšte pribloškia lietuviška didybe. Tarp Šokių šventėje sutiktųjų pažįstamų buvo ir XIX-XX a. sandūros Pensilvanijos angliakasių palikuonis Erik Adomaitis, dabar šokantis Mineapolio „Pūgoje“, kurioje kiti šokėjai – „naujieji“ imigrantai iš Lietuvos. „Šokių terminus lietuviškai jau pramokau“ – sakė jis.
Deja, tokių pavyzdžių mažai. Pavyzdžiui, vieni pažįstami sakė „Mes pažiūrėti Šokių šventės nevažiavome, nes ten viskas lietuviškai, o mes lietuviškai nemokame“ (nors iš tikro buvo subtitruota anglų k.). O kitą dieną po šokių šventės Filadelfijos liepos 4 d. parade angliškai mane užkalbino pora (pamačiusi mano marškinėlius su lietuviškais ženklais) – „Mes irgi lietuviai. Gal žinote, kodėl čia tiek daug lietuvių?“. Papasakojau apie mieste vykusią Šokių šventę – nuliūdo, kad nieko apie tai nežinojo…
Mes su tais anglakalbiais lietuvių palikuonimis susiduriame labai daug – nes padedame jiems atsikurti Lietuvos pilietybę, atrasti archyvuose informaciją apie protėvius, susiorganizuoti keliones į Lietuvą, į protėvių gyventas vietas. Matome, kiek šimtų tūkstančių yra tokių žmonių, kaip jie domisi Lietuva – ypač kai tas domėjimasis paskatinamas patraukliai pateikta informacija ir galimybėmis.
Deja, ryšio tarp tų žmonių ir Lietuvos valdžios institucijų bei lietuvių bendruomenių kol kas trūksta. Ir nėra lengva jį sukurti – nes juk daugelis jų neskaito Lietuvos ar JAV lietuvių informacijos ir nors yra kažkiek „naujų“ angliškų kanalų (pvz. „Draugas News“), kol kas ir juos skaito tik maža dalis anglakalbių lietuvių. Bet tą ryšį sukurti labai svarbu – tiek lietuvių paveldo Amerikoje išlikimui, tiek pačiai Lietuvai, nes per tą ryšį ateina turizmas, investicijos, palaikymas kritiniais valstybei momentais.
Paskutinės stotelės Filadelfijoje. Prie svarbiausių Filadelfijos lietuviškų vietų pakėlėme droną, kad užfiksuotume vaizdus iš viršaus „Youtube“ kanalams. Lithuanian National Hall miesto centre (jau seniai butai) padarėme nuotraukas dieną (turėjome tik naktį darytas nuotraukas, nes 2017 m. ekspedicijoje taip trūko laiko, juk per 16 d. turėjome į žemėlapį įtraukti per 300 objektų…).
Ir Lietuvių Respublikonų klubas, kurį šiemet netikėtai radome pažymėtą Filadelfijos žemėlapiuose. Pasiklausinėję apie jį išgirdome visko: vieni sakė, kad „Jis seniai nebeveikia“, kiti „Ten veikia kaip baras, gali užeiti visi norintys, nueikite pažiūrėti“. Tiesa pasirodė kažkur per vidurį: nuėję radome iškabintą trumpinį LRBC (Lithuanian Republican Beneficial Club), buvo užrakinta, bet paskambinus į duris atidarė žmogus, paaiškinęs, kad čia – baras, bet įleidžiami tik klubo nariai, klubui virš 100 metų, bet dabar tik vienas narys lietuvis iš ~60-70.
Nerami liepos 4 d. naktis. Laukėme fejerverkų prie Meno muziejaus, bet prieš pat jų pradžią visa supanikavusi minia puolė bėgti. Po pirminio šoko žmonių reakcijos išsiskyrė: vieni bėgo toliau, skambino artimiesiems, kiti (tarp jų mes), nematydami akivaizdaus pavojaus, mėgino stoti, stebėti fejerverkus. Bet netrukus miestą užplūdo sirenos, sustojusius toliau vijo policijos pareigūnai: „Yra šaulys, traukitės“. Galiausiai jau iš žinių laidos paaiškėjo, kaip ir įtariau nuo pat pradžių, panika buvo be reikalo: kažkas tiesiog švęsdamas šovė į orą, ir kulkos krisdamos kliudė policininkus. Bet visi buvo įsibaiminę (tam tarpe pareigūnai), nes anksčiau prie Čikagos buvo šaudymas per paradą. Na, JAV per gyvenimą jau praleidau virš 200 dienų, tad nieko keisto, kad, anksčiau ar vėliau, susidūriau ir su šaudymais ar bent jų baime.
Kitą dieną išjudėjome link Baltimorės ir Vašingtono.
O šiaip, atmetus prastą situaciją su nusikaltėliais, Filadelfija nuostabi – vienas gražiausių JAV miestų ir buvo gera ten praleisti penkias dienas. Nepriklausomybės salė, kur paskelbta JAV nepriklausomybė (jos muziejuje – ir lietuvių ten pasirašyta 1918 m. Vidurio Europos tautų bendrųjų siekių deklaracija). Laisvės varpas. Rotušė su aukštu aukštu aukštu bokštu: kai 2017 m. išvydau ją bulvaro pabaigoje pravažiuodamas automobiliu supratau, kad į Filadelfiją reikėtų grįžti ilgesniam laikui. Masonų šventykla su vienais gražiausių interjerų, kuriuos kada gyvenime regėjau (dabar įleidžiami visi norintys). Įspūdingi seni dangoraižiai miesto centre. Raudonų plytų XVIII a. namų senamiestis (tokių senų namų – statytų dar valdant Britanijai – mažai kur JAV rasi). Kai kurie tie namai perdaryti į viešbučius: tikra atgaiva po visur vienodų „Motel 6“, „Travelodge“ ar „Econolodge“. Mes buvome apsistoję buvusioje 1909 m. skėčių gamykloje, perdarytoje į butus – tikriausiai ir lietuvių ten daug dirbo anais laikais… Tiesa, tas pramoninis rajonas dabar nekoks. Yra ir tamsioji Filadelfijos pusė: benamiai, narkomanai, nusikalstamumas. To aidų irgi matėme daug: nuo automobilių su kulkų skylėmis ir išdaužytais langais palei mūsų laikinus namus iki daugybės gatvėmis besišlaistančių žmonių, kurių mintys, atrodo, jau niekada negrįžta iš alternatyvios (narkotikų) realybės, ir jie kai kuriuose rajonuose sudaro praeivių daugumą. Tiesa, bent jau Filadelfijos Senamiestyje viso to nėra: jį kažin kaip pavyko sutvarkyti, iščiustyti, ten jau didžiausia problema mums buvo kur pigiau pavalgyti, nes greito maisto tinklus išstūmė visokios hipsteriškos kavinės su hipsteriškomis kainomis, į kurias gali nueiti tik prieš tai sumokėjęs keliolika dolerių už valandos parkingą…
Na, mus, nors ir kasmet atvykstame į JAV iš Lietuvos, vis dar stebina, kaip JAV vienas nuo kito skiriasi skirtingi rajonai – Lietuvoje praktiškai nėra turtingų ir neturtingų rajonų, saugių ir nesaugių, pigių ir brangių: kiekviename rajone rasi visko.
Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Filadelfijoje:
1. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Filadelfijoje aprašas
2. Lietuviškų vietų Filadelfijoje žemėlapis
3. Kelionių vadovas po Filadelfiją
