2024-04-20

Pirmoji lietuvių emigracijos banga (1869-1915 m.)

Lietuva apie 1900 m., kurią paliko pirmoji banga. Šiame žemėlapyje pavaizduota (juoda spalva) Rusijos ir Vokietijos siena, kuri dalijo lietuvių etnines sritis į Rusijos valdomą Didžiąją Lietuvą ir Vokietijos valdomą Mažąją Lietuvą. Jame taip pat pavaizduotos trys pagrindinės to meto lietuvių kilmės žmonių kalbinės grupės: lietuviakalbių lietuvių, vokiečiakalbių lietuvių ir slavakalbių (daugiausiai lenkakalbių) lietuvių. Žemėlapis supaprastintas, nes net ir lietuviškose vietovėse gyveno lenkakalbių lietuvių (ypač tarp elito), o lenkakalbėse ar vokiškai kalbėjusiose vietovėse buvo ir daug lietuviškai kalbančių žmonių. Daug žmonių mokėjo po kelias iš tų kalbų. ©Augustinas Žemaitis.

Pirmoji masinė emigracijos banga Lietuvos istorijoje (1869–1915 m.) buvo išties epinio masto.

Tuo metu iš Rusijos Imperijos okupuotos Lietuvos išvyko apie 20-30% lietuvių. Savo kolonijas, bažnyčias ir organizacijas lietuviai emigrantai steigė keliuose žemynuose. Būtent jie – dar vadinami „grynoriais” – davė pradžią visai lietuvių diasporai. Dauguma Lietuvos gyventojų turi giminių, kurie tada emigravo iš Lietuvos, ir šis straipsnis padeda suvokti, kodėl jie išvyko ir kaip jie gyveno po emigracijos.

Nors dauguma pirmosios bangos emigrantų buvo lietuviai katalikai, tuo metu iš Lietuvos emigravo ir nemažos mažumų grupės (žydai, lenkai, vokiečiai). Apie tai, kaip jų patirtis skyrėsi nuo daugumos, pasakojama straipsnio dalyse „Ypatingas atvejis“.

Kodėl lietuviai emigravo XIX a. ir prieš Pirmąjį pasaulinį karą (1869–1915 m.)?

Tuo metu Lietuvą valdė Rusijos imperija. Lietuviai buvo smarkiai persekiojami, lietuvių kalba buvo uždrausta, o vyrai galėjo būti pašaukti į Rusijos kariuomenę dvylikai metų, taip iš jų atimant jaunystę ir galbūt gyvybę.

Be to, iki 1861 m. dauguma etninių lietuvių buvo laikomi baudžiauninkais – vietinių bajorų, kuriems jie dirbo, nuosavybe. Nors 1861 m. baudžiava buvo panaikinta ir lietuviai įgijo teisę laisvai judėti, žemė ir toliau liko daugiausia nelietuvių bajorų rankose.

Trečia, Rusijos imperija nusprendė Lietuvoje nekurti pramonės, todėl su žemės ūkiu nesusijusių darbo vietų buvo nedaug. Be to, net ir dauguma ne žemės ūkio darbų Lietuvoje buvo neprieinami lietuviams: valstybinės darbo vietos buvo skirtos tik rusams, dauguma įmonių priklausė nelietuviams, kurie pirmenybę teikė savo etninių grupių žmonėms (tuo metu beveik visuose Lietuvos miestuose vyravo mažumos, ten gyveno daugiau žydų, lenkų, rusų ir (ar) vokiečių skaičius nei lietuvių, kurie tik panaikinus baudžiavą galėjo pradėti keltis iš kaimų į miestus). Tai reiškė, kad daugeliui lietuvių emigracija buvo geriausia ar net vienintelė galimybė užsidirbti pragyvenimui.

Taigi pagrindinės emigracijos priežastys buvo šios: (1) užsidirbti pinigų (tiems, kurie nepaveldėjo žemės), (2) išvengti kariuomenės ir (3) išvengti persekiojimo.

Lietuviškas atvirukas, vaizduojantis Kražių žudynes, kai rusų kazokai išžudė lietuvius katalikus, gynusius savo bažnyčią nuo uždarymo. Tai prieš lietuvius nukreiptos diskriminacijos, dėl kurios žmonės buvo stumiami iš Lietuvos, pavyzdys
Lietuviškas atvirukas, vaizduojantis Kražių žudynes, kai rusų kazokai išžudė lietuvius katalikus, gynusius savo bažnyčią nuo uždarymo. Tai pavyzdys antilietuviškos diskriminacijos, dėl kokios žmonės bėgo iš Lietuvos

Ypatingas atvejis: tautinės mažumos. Be etninių lietuvių, iš Lietuvos išvyko daug žydų, lenkų ir vokiečių. Nors jų socialinė padėtis Lietuvoje paprastai buvo aukštesnė už daugelio lietuvių (jie niekada nebuvo baudžiauninkai), ir jie patyrė diskriminaciją. Be to, skirtingai nei etniniai lietuviai, etninės mažumos (ypač žydai) turėjo mažiau priežasčių pasilikti – kultūrine prasme daugeliui jų Lietuva buvo tokia pat svetima kaip ir šalys, į kurias jie emigravo.

Ypatingas atvejis: Mažoji Lietuva. Didelę Lietuvos dalį, vadinamą Mažąja Lietuva, iki 1945 m. valdė ne Rusija, o Vokietija. Baudžiava ten neegzistavo, o emigracija prasidėjodar XIX a. penktame dešimtmetyje. Tačiau emigrantų iš ten buvo mažiau, dalis jų buvo suvokietėję.

Lietuva apie 1900 m., kurią paliko pirmoji banga. Šiame žemėlapyje pavaizduota (juoda spalva) Rusijos ir Vokietijos siena, kuri dalijo lietuvių etnines sritis į Rusijos valdomą Didžiąją Lietuvą ir Vokietijos valdomą Mažąją Lietuvą. Jame taip pat pavaizduotos trys pagrindinės to meto lietuvių kilmės žmonių kalbinės grupės: lietuviakalbių lietuvių, vokiečiakalbių lietuvių ir slavakalbių (daugiausiai lenkakalbių) lietuvių. Žemėlapis supaprastintas, nes net ir lietuviškose vietovėse gyveno lenkakalbių lietuvių (ypač tarp elito), o lenkakalbėse ar vokiškai kalbėjusiose vietovėse buvo ir daug lietuviškai kalbančių žmonių. Daug žmonių mokėjo po kelias iš tų kalbų. ©Augustinas Žemaitis.
Lietuva apie 1900 m., kurią paliko pirmoji banga. Šiame žemėlapyje pavaizduota (juoda spalva) Rusijos ir Vokietijos siena, kuri dalijo lietuvių etnines sritis į Rusijos valdomą Didžiąją Lietuvą ir Vokietijos valdomą Mažąją Lietuvą. Jame taip pat pavaizduotos trys pagrindinės to meto lietuvių kilmės žmonių kalbinės grupės: lietuviakalbių lietuvių, vokiečiakalbių lietuvių ir slavakalbių (daugiausiai lenkakalbių) lietuvių. Žemėlapis supaprastintas, nes net ir lietuviškose vietovėse gyveno lenkakalbių lietuvių (ypač tarp elito), o lenkakalbėse ar vokiškai kalbėjusiose vietovėse buvo ir daug lietuviškai kalbančių žmonių. Daug žmonių mokėjo po kelias iš tų kalbų. ©Augustinas Žemaitis.

Kiek žmonių emigravo iš Lietuvos 1869–1915 m.?

Šiuo laikotarpiu iš Lietuvos išvyko apie 700 000 žmonių. Tai buvo didžiausia istorijoje emigracijos iš Lietuvos banga iki pat šiuolaikinės trečiosios bangos.

Kur emigravo žmonės iš Lietuvos 1869–1915 m.?

Dauguma (apie 350 000) emigravo į JAV: Vidurio Atlanto, Didžiųjų ežerų (Great Lakes) ir Naujosios Anglijos pramoninius miestus, Pensilvanijos (Pennsylvania) ir Ilinojaus (Illinois) kalnakasybos rajonus. 1915 m. daugiausia Amerikos lietuvių gyveno Pensilvanijos (27,7%), Ilinojaus (18,7%), Niujorko (New York) (15%) ir Masačusetso (Massachusetts) valstijose (14,7%). Dvi pagrindinės lietuvių gyvenamosios vietos buvo Čikaga ir jos apylinkės ir Pensilvanijos angliakasių regionas, kiekvienoje šių zonų gyveno po ~100 000 Amerikos lietuvių. Tuo metu emigracija į Ameriką praktiškai buvo neribojama: į šalį nebuvo įleidžiami tik keli procentai žmonių – „nesveiki” ar „netinkami darbui”. Vis dėlto emigracija į JAV buvo brangus ir sudėtingas dalykas. Kadangi tiesioginių laivybos kelių iš Lietuvos į Ameriką nebuvo, emigrantai pirmiausia turėjo pasiekti didžiuosius Europos uostus (pvz., geležinkeliais). Valstiečiams, kurių dauguma buvo neraštingi, nemokantys vakariečių kalbų, tai buvo nelengva užduotis. Pirmosios bangos pradžioje emigracija iš Rusijos imperijos buvo netgi nelegali, todėl kelyje galėjo kilti problemų su korumpuotais pareigūnais, sukčiais, kitais asmenimis. Tačiau atėjus XX a. pradžiai, emigracija vis paprastėjo, buvo net parduodami „emigracijos paketai“.

Lietuvių bažnyčios JAV pažymėtos raudonai. Beveik visas jas pastatė pirmoji banga. Šiame žemėlapyje parodyta, į kurias JAV vietas ši banga emigravo
Lietuvių bažnyčios JAV pažymėtos raudonai. Beveik visas jas pastatė pirmoji banga. Šiame žemėlapyje parodyta, į kurias JAV vietas ši banga emigravo

Daug mažesnis lietuvių skaičius (apie 20 000) išvyko į pagrindinius Jungtinės Karalystės, Kanados, Argentinos ir Brazilijos miestus.

Nemažas skaičius (apie 330 000) išvyko į kitas Rusijos imperijos sritis, daugiausia pramonės ir švietimo centrus, tokius kaip Sankt Peterburgas, Ryga, Varšuva, Kyjivas ir Odesa. Iš jų apie 100 000 išvyko į dabartinę Latviją. Mažuma atsidūrė kaimuose, kur juos viliojo pigi žemė. Visi šie žmonės dažnai emigruodavo geležinkeliais.

Eliso salos (Ellis Island) emigracijos muziejus
Per Niujorko Eliso salos imigrantų registracijos rūmus praėjo dauguma į Ameriką prieškariu atvykusių lietuvių. Praleidę ištisas savaites transatlantinių laivų trečiojoje klasėje, jie čia išvysdavo įspūdingą Niujorko panoramą, išsilaipindavo ir laukdavo galutinio sprendimo dėl patekimo į šalį

Kaip prieškario lietuviai emigrantai gyveno po emigracijos?

Dauguma jų dirbo pramonėje ir kasyklose. Darbas buvo sunkus, pavojingas, dirbti reikėjo ilgas valandas, tačiau jis vis tiek pranoko tai, kas tuo metu buvo Lietuvoje.

Po darbų jie būrėsi į bendruomenes. Kiekviename „laisvame“ mieste, kuriame gyveno daugiau lietuvių (beveik visi jie buvo JAV), jie pastatydavo lietuvišką bažnyčią, kuri tapdavo bendruomenės traukos centru. Bažnyčioje ar kituose lietuvių parapijų pastatuose paprastai būdavo ir renginių salės, skirtos pasaulietinei, tautinei veiklai, taip pat mokyklos emigrantų vaikams, kuriose dirbo lietuvės vienuolės, prižiūrėdavusios ir ligonius bei našles. Praėjus maždaug 10–20 metų nuo bažnyčios pastatymo, bendruomenei augant, kartu didėjant ir atlyginimams, „laikinąją“ bažnyčią pakeisdavo didesnė nuolatinė bažnyčia su dar daugiau patalpų.

Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčia Čikagoje (Back of the Yards rajonas)
Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčia Čikagos skerdyklų rajone – viena didžiausių lietuvių bažnyčių Amerikoje. Ją supa kiti parapijos pastatai, kurie tarnavo lietuviškai veiklai

Aplink kiekvieną lietuvišką bažnyčią susiformuodavo lietuviškas rajonas, nes lietuviai stengdavosi apsigyventi ten, iš kur galėtų nesunkiai patekti į bažnyčioje vykstančius lietuviškus renginius ir mišias. Tokiame rajone būdavo daug lietuviškų verslų, daugelyje tokių rajonų anglų kalbos nė nereikėjo.

T1910 m. spektaklio „Kęstutis“ aktorių trupė iš Vusterio (Worcester, MA)
1910 m. spektaklio „Kęstutis“ aktorių trupė iš Vusterio

Šiuose rajonuose buvo ir didelė lietuviškų prekių pasiūla. Santykinė šalies gerovė ir didelė laisvė leido pirmajai lietuvių emigrantų bangai nuveikti tai, kas buvo neįmanomi tuometinėje Rusijos valdomoje Lietuvoje: jie išleido pirmąjį pasaulyje romaną lietuvių kalba, leido tuo metu pasaulyje didžiausio tiražo lietuvišką laikraštį. Jie pirmieji susibūrė į lietuviškai vaidinusias teatro trupes, įkūrė vienus pirmųjų lietuviškų orkestrų ir, pasinaudoję Amerikos technologine pažanga, išleido pirmuosius lietuviškos muzikos įrašus. Tokios technologijos, kaip fotografija, kinas ar pianola, ten buvo kur kas labiau paplitusios nei Lietuvoje, todėl atitinkamų istorinių dokumentų apie to meto lietuvių bendruomenes JAV išliko daugiau nei apie pačią Lietuvą.

Šenandoa (Shenandoah) lietuvių orkestras
Šenandoriaus lietuvių orkestras

Tuometinėje Lietuvoje beveik visi lietuviai buvo religingi (apie 90 proc. jų buvo katalikai, 10 proc. liuteronai). Tačiau emigracijoje, dirbdami naujose darbovietėse, kai kurie jų susipažino su radikaliomis kairiųjų idėjomis. Iki 10 proc. pirmosios bangos lietuvių galėjo prisijungti prie kairiųjų judėjimų, atsisakyti religijos. Ateistais tapę lietuviai steigdavo lietuviškas draugijas ar klubus, dažnai kaip alternatyvą lietuviškoms parapijoms, pasistatydavo lietuvių klubų rūmus (Lietuvių sales). Jose vykdavo tik pasaulietinė veikla. Kadangi ateistų skaičius buvo mažesnis, tokios pasaulietinės draugijos veikė tik didesnėse bendruomenėse, paprastai jų rūmai buvo mažesni už ten veikusias bažnyčias. Be kairiųjų, socialistinių lietuvių draugijų, buvo ir tautininkų lietuvių draugijų, kurių nariai, nors ir neneigė religijos, tautybę laikė svarbesne už religiją. Jie nemėgo Romos Katalikų Bažnyčios tarptautiškumo bei to, kad lietuvių pastatytos bažnyčios oficialiai būdavo valdomos nelietuvių vyskupų. Paprastai visi lietuvių klubai buvo įsikūrusios netoli lietuvių bažnyčių, nes buvo steigiamos lietuvių gyvenamuosiuose rajonuose.

Vytauto Kareivio pagalbos draugijos nariai pozuoja su uniformomis (draugijos archyvo nuotrauka)
Grand Rapidso (Grand Rapids) Vytauto Kareivio pagalbos draugijos nariai pozuoja su uniformomis prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Jie save laikė lietuviais ulonais, žygiuodavo Grand Rapidso gatvėmis, priklausė lieutvių tautininkų šakai (draugijos muziejaus nuotrauka)

Kitas svarbus lietuvių susiskaldymas, atkeliavęs dar iš Lietuvos, buvo į „lietuvintojus” ir „polonizuotojus” (openentų vadinamus litvomanais ir lenkomanais). Ilgus šimtmečius lietuvių kalba ir kultūra pačioje Lietuvoje buvo laikomos žemesnio statuso nei lenkų; lietuviškai lietuviai daugiausiai kalbėdavo tik sus savo artimaisiais. Tačiau XIX a. pabaigoje Lietuvoje prasidėjus tautiniam atgimimui, vis daugiau lietuvių užsibrėžė tikslą vartoti lietuvių kalbą visose Lietuvos gyvenimo srityse, įskaitant kultūrą, mokslą, religiją, literatūrą. Tai turėjo atgarsių ir Amerikoje, kur dar 1870–1880 m. imigravę lietuviai ir lenkai dažnai steigė bendras parapijas, o jose pagrindinė kalba buvo lenkų. Lietuvių tautiniam atgimimui įsisiūbavus, ne vienu atveju lietuviai atsiskyrė nuo lenkų įsteigdami lietuviškas parapijas (1890 m. ir vėliau), o tai kartais sukeldavo aršius konfliktus dėl kadaise turėto bendro turto. Tokiam „lietuvinimui” priešinosi itin mažas Amerikos lietuvių skaičius. Pasilikę lenkų organizacijose, ilgainiui jie apskritai nustojo save laikyti Amerikos lietuviais.

Kai Lietuvoje vyravo tokia daugiakalbystė, buvo įprasta versti savo vardą, kaip ir bet kurį kitą žodį į kitą kalbą, pvz., kalbant lenkiškai save vadinti Michał, o lietuviškai – Mykolu. Be to, tuo metu rašytinė lietuvių kalba dar nebuvo standartizuota. Todėl atsidūrus emigracijoje, net ir giminaičiai dažnai pasirinkdavo labai skirtingas pavardes: vieni išlaikė lietuvišką formą (įvairia rašyba), kiti – lenkišką, treti bandė prisitaikyti prie amerikietiškos aplinkos. Kai kurias pavardes Amerikos valdininkai išgirdo ir užrašė neteisingai (dauguma pirmosios bangos atstovų buvo neraštingi, patys negalėjo užrašyti savo pavardžių). Todėl tik nedaugelio šios bangos emigrantų (ir jų palikuonių) pavardės išliko tokios, kokios jos buvo ar iki šiol egzistuoja Lietuvoje (priešingai nei vėlesnių emigracijos bangų).

Bočkauskų šeimos kapai Mahanoi Sityje (Mahanoy City) puikiai iliustruoja atskirtį tarp to laikmečio polonizatorių ir lietuvintojų. Nors ant pagrindinio antkapinio paminklo pavardė užrašyta lenkiškai – Boczkowski, ant Domininko Bočkausko, tuo metu didžiausio lietuvių laikraščio leidėjo, kapo ta pati pavardė užrašyta senovine lietuvių kalba – Boczkauskas.
Bočkauskų šeimos kapai Mahanoi Sityje puikiai iliustruoja atskirtį tarp to laikmečio polonizuotojų ir lietuvintojų. Nors ant pagrindinio antkapinio paminklo pavardė užrašyta lenkiškai – Boczkowski, ant Domininko Bočkausko, tuo metu didžiausio lietuvių laikraščio leidėjo, kapo, ta pati pavardė užrašyta senovine lietuvių kalba – Boczkauskas.

Siekdami socialinės apsaugos, lietuviai steigė lietuviškas draudimo bendrijas. Mirštant vis daugiau lietuvių, lietuvių parapijos ir kai kurios lietuvių draugijos įgijo žemės sklypų, kuriuose įkūrė lietuvių kapines, kad ir po mirties lietuviai būtų vieni šalia kitų. Tačiau ši tradicija apsiribojo tik JAV, ypač populiaru tai buvo Pensilvanijoje, Ilinojaus ir Niujorko valstijose, Naujosios Anglijos regione.

Amerikos lietuvių kapinių žemėlapis. Visas jas, išskyrus Toronto kapines, įkūrė pirmosios bangos emigrantai
Amerikos lietuvių kapinių žemėlapis. Visas jas, išskyrus Toronto kapines, įkūrė pirmosios bangos emigrantai

Atsižvelgiant į tai, kad didžioji dalis jų gyvenimo prabėgo lietuvių bendruomenėse, kad daugelis lietuvių emigrantų taip ir neišmoko anglų ar kitų kalbų ar natūralizavosi, ir gyvendami emigracijoje jie dažnai susituokdavo su kitais lietuviais, kūrė lietuviškas šeimas. Kadangi iš pradžių emigravo daugiau vyrų nei moterų, buvo įprasta, kad savo žmonas, mylimąsias jie pasikviesdavo iš Lietuvos. Su vaikais jie paprastai kalbėdavo lietuviškai, nors dažnas jų norėdavo, kad vaikai kuo geriau išmoktų vietinę kalbą (dažniausiai anglų).

Detroito lietuvių salė
Detroito lietuvių salė (klubo rūmai). Daug tokių salių steigė kairiųjų pažiūrų lietuviai

Tam tikra dalis prieškario lietuvių emigrantų, ieškodami geresnių ekonominių galimybių, emigruodavo dar kartą. Emigravusieji į kitas nei JAV šalis, palaipsniui persikėlė į JAV. Pačiose JAV vyko kėlimasis iš kalnakasybos miestelių į naujus pramonės centrus, pvz., Aukštutinį Niujorką, Detroitą). Jei kažkur lietuvių persikeldavo itin daug, jie ten pastatydavo naujas lietuvių bažnyčias ir (ar) klubų rūmus.

Daugelis Amerikos lietuvių siųsdavo pinigus į Lietuvą, remdami ten gyvenančius giminaičius. Nemažai jų į Ameriką atsikviesdavo savo brolius, seseris ir tolimesnius giminaičius, taip gausindami JAV lietuvių bendruomenes.

Kai apie 1914 m. Lietuvos nepriklausomybė ėmė atrodyti reali, lietuviai emigrantai pradėjo finansiškai remti nepriklausomybės šalininkų veiklą. 1918 m. Lietuvai tapus nepriklausoma, jie ėmė investuoti Lietuvoje. Maždaug trečdalis Amerikos lietuvių sugrįžo į Lietuvą, dažnai už JAV uždirbtus pinigus tėvynėje įsigydami žemės. Toks emigrantų „sugrįžimas“ pasiekė piką po 1918 m. nepriklausomybės paskelbimo.

Protestas dėl Lietuvos nepriklausomybės JAV, XX a. antras dešimtmetis.

Iš tų, kurie į Lietuvą visam laikui negrįžo, tėvynę aplankė vos vienas kitas. Galbūt jie būtų norėję tai padaryti, tačiau tuo metu kelionė per Atlantą trukdavo savaites, be to, kainavo ne vieną mėnesio atlyginimą. Tuometinę kelionę į Lietuvą laiko ir išlaidų požiūriu šiandien būtų galima palyginti su kelių mėnesių trukmės kruizu aplink pasaulį. Taigi, jeigu jų artimieji patys neemigruodavo, dauguma pirmosios bangos emigrantų daugiau niekada jų nepamatydavo, ryšį palaikydavo tik laiškais.

Ypatingas atvejis: mažumos. Lenkai, žydai ar vokiečiai, kurie emigravo iš Lietuvos šiuo laikotarpiu, save laikė ne lietuviais, o žydais, lenkais ar vokiečiais (pvz., jie vadino save Amerikos žydais, Amerikos lenkais, Amerikos vokiečiais, bet ne Amerikos lietuviais). Todėl jie nesijungė į lietuvių bendruomenes ar organizacijas, o integravosi į platesnes lenkų, žydų ar vokiečių bendruomenes, organizacijas savo regione. Daugeliu atvejų, kartą emigravę jie niekada negrįžo į Lietuvą.

Šiaip ar taip, prieškario Lietuvos tautinės mažumos lietuviškai paprastai nekalbėjo, neišmanė lietuvių kultūros, gyveno atskirą, kitokį gyvenimą nei etninė lietuvių dauguma. Tuo metu asmenį apibrėžė ne pilietybė ar gimimo vieta, o etninė kilmė/kalba/religija (pilietybė buvo Rusijos Imperijos ir jokia bendruomenė, išskyrus Lietuvos rusus, iš esmės su ja nesitapatino).

Šiuo laikotarpiu iš Lietuvos išvyko apie 30 000 žydų; tikslūs Lietuvos lenkų ir vokiečių skaičiai nėra žinomi.

Ypatingas atvejis: emigracija į kitus Rusijos imperijos miestus. Į kitus Rusijos imperijos miestus (Ryga, Sankt Peterburgas, Tbilisis, Kyjivas, Varšuva) emigravę lietuviai taip pat steigė verslus ir organizacijas. Bažnyčių ar klubų rūmų nestatė dėl kelių priežasčių: (1) tokią veiklą ribojo diskriminacinė Rusijos imperijos politika; (2) jų pajamos buvo mažesnės; (3) dažnu atveju, užsidirbę pinigų arba įgiję išsilavinimą, jie planavo grįžti Lietuvon. Iš tiesų, beveik visi tuo metu į kitus Rusijos valdomus kraštus emigravę lietuviai po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. ir sugrįžo į Lietuvą. Lietuvių bendruomenės Rusijoje ar Sakartvele praktiškai išnyko, lietuvių Latvijoje sumažėjo dviem trečdaliais. 1920–1922 m. įvykusi sovietų revoliucija gyvenimą Rusijos Imperijoje pavertė beveik neįmanomu (skurdas, badmečiai ir t.t.), tad lietuviai iš Rusijos Imperijos valdžioje likusių žemių labai noriai naudojosi tarpukario Lietuvos suteikta galimybe persikelti gyventi ten ir gauti pilietybę.

Lietuvių choras Liepojoje, Latvijoje (tuometinė Rusijos imperija). Ten, kur lietuviški pastatai neiškilo, svarbus tautinės veiklos ramstis buvo lietuvių chorai
Lietuvių choras Liepojoje, Latvijoje (tuometinė Rusijos imperija). Ten, kur lietuviški pastatai neiškilo, svarbus tautinės veiklos ramstis buvo lietuvių chorai

Skirtingai nei Vakaruose, kur beveik visi lietuviai emigrantai buvo darbininkai, į Rusijos Imperijos miestus kėlėsi ir lietuviai inteligentai. Taip atsitiko todėl, kad Rusijai uždarius Vilniaus universitetą (1832 m.), Lietuva liko be aukštojo mokslo galimybių, o artimiausi universitetai buvo tokiose vietose kaip Sankt Peterburgas ar Kyjivas. Šitie intelektualai beveik visi sugrįžo į Lietuvą po studijų ar trumpos karjeros iki 1918 m.

Kaip gyveno pirmosios bangos lietuvių emigrantų palikuonys?

Pagrindiniuose Amerikos lietuvių telkiniuose, vadinamosiose lietuvių kolonijose, Amerikos lietuvių vaikų vaikystė priminė jų tėvų vaikystę Lietuvoje.

Su tėvais jie eidavo į lietuvių kunigų mišias lietuviškoje bažnyčioje, lankė lietuviškas parapines mokyklas. Dažnai apylinkėje buvo pakankamai lietuvių, kad būtų pilna lietuviškai kalbančių draugų. Daugelis jų anglų kalbos išmoko tik vėlyvoje vaikystėje ar paauglystėje.

Atminimo lenta, skirta Mažajai Lietuvai, Šenandoa mieste
Atminimo lenta Mažąja Lietuva vadinamame Pensilvanijos pietiniame angliakasybos regione, kur daugelyje kaimų ir miestelių lietuvių kilmės gyventojai sudaro 10, 20 ir daugiau procentų visų gyventojų.

Dažnai jie tuokdavosi su kitais lietuviais, nes dėl uždaro socialinio gyvenimo tikimybė įsimylėti nelietuvę merginą ar nelietuvį vaikiną buvo mažesnė. Be to, tėvai vis dar priešinosi santuokoms su kitos tautybės atstovu(-e).

Nepaisant to, lietuvių bendruomenės pamažu silpo. Vaikai, augę mažiau lietuviškose vietovėse, lankę nelietuviškas mokyklas, dažnai integruodavosi į nelietuviškai kalbančią bendruomenę; neretai iš jų net buvo tyčiojamasi dėl to, kad jie kalbėjo lietuviškai. Pasitaikė ir tokių Amerikos lietuvių, kurie stengėsi su savo vaikais kalbėti angliškai, manydami, kad tai jiems išeis į naudą, ypač mažiau lietuviškose vietovėse. Visgi, lietuviškose kolonijose, daugelis net ir angliškai kalbančių lietuvių emigrantų palikuonių tebelaikė save lietuviais.

Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia pietinėje Pitsburgo (Pittsburgh) dalyje
Masyvios lietuvių bažnyčios, tokios kaip Šv. Kazimiero pietiniame Pitsburge, buvo ne tik santuokos, bet ir susitikimų su būsimu sutuoktiniu ir draugais vieta

Iki Antrojo pasaulinio karo daugelis lietuvių bažnyčių mišias pradėjo laikyti ir anglų kalba, kad jose galėtų dalyvauti tie, kurie angliškai kalbėjo geriau nei lietuviškai. Nors kai kurie parapijiečiai rinkdavosi angliškas mišias, labai nedaugelis jų lietuvių bažnyčią iškeisdavo į kitą. Didelis gimstamumas tarp lietuvių reiškė, kad lietuvius, kurie bendruomenę paliko visam laikui, dar ir gerokai įsivažiavus XX a. pilnai pakeisdavo kiti lietuviai, Amerikos lietuvių parapijose ir klubuose narių tik gausėjo.

Lietuvą 1940 m. okupavus sovietams, pirmosios bangos lietuviai ją palaikė. Didžiausias jų nuopelnas tikriausiai – pakvietimai dešimtims tūkstančių dipukų (lietuvių, pasitraukusių nuo sovietų 1944 m.) imigruoti į Ameriką. Kad išrūpintų leidimus, pirmabangiai Amerikos lietuviai turėjo už juos laiduoti, pasirūpinti jų apgyvendinimu. Dažnai pirmabangiai taip „iškviesdavo” savo tolimus gimines, kurių nebuvo gyvenime matę – bet kitais atvejais ištisos JAV lietuvių organizacijos, parapijos, kartu kviesdavo šimtus ar tūkstančius pasitraukusiųjų iš Lietuvos, su kuriais neturėjo nieko bendro.

Omaha St. Anthony Lithuanian church
Ši nedidelė Omahos lietuvių parapija pokariu iškvietė ~2000 dipukų iš Lietuvos, apgyvendino juos bažnyčios rūsyje

Tikrasis pirmosios bangos Amerikos lietuvių bendruomenių nykimas prasidėjo apie XX a. septintą dešimtmetį. Šis laikas sutapo su pirmųjų emigrantų anūkų ar proanūkių gyvenimo laikotarpiu. Pagrindinės sunykimo priežastys buvo baltaodžių bėgimas į priemiesčius (white flight) ir JAV valstybės vykdoma socialinė politika.

JAV sukurta valstybinio švietimo sistema lietuviškas parapines mokyklas pavertė nereikalingomis, nes lietuviai galėjo savo vaikus nemokamai leisti į valstybines mokyklas. Ugdomi tarp nelietuvių draugų, lietuvių vaikai lietuviškai išmokdavo prastai. XX a. septintame–devintame dešimtmetyje viena po kitos buvo uždarytos visos lietuviškos parapinės mokyklos. Panašiai nutiko ir su lietuviškomis draudimo įstaigomis.

Įėjimą į Voterberio (Waterbury) lituanistinę mokyklą puošia Vytis
Įėjimą į Voterberio lituanistinę mokyklą puošia Vytis. Pastatas nebepriklauso lietuviams

Vis dėlto galutinai tas lietuvių bendruomenes sunaikino baltųjų bėgimas į priemiesčius ir rasinės riaušės. Dauguma lietuviškų rajonų ir verslų buvo įsikūrę JAV pramoninio regiono, vadinamo rust belt (rūdžių žiedas), miestuose. Į šiuos rajonus apie XX a. septintą dešimtmetį atsikrausčius juodaodžiams, juose smarkiai išaugo nusikalstamumas. Lietuviai jautėsi priversti išsikelti į priemiesčius. Deja, žengę šį žingsnį, pasklisdami po dešimtis ar šimtus mylių nusidriekusius priemiesčius, jie nesugebėjo sukurti jokio „lietuviško priemiesčio“. Gyvendami šalia nelietuvių kaimynų, jie nebeturėjo galimybės kalbėtis lietuviškai, dalyvauti lietuviškoje veikloje.

Bent dalis tų, kurie septintajame dešimtmetyje jau buvo suaugę, ir toliau lankė lietuviškas draugijas, parapijas, nors tose apylinkėse jau negyveno. Tačiau kartos, užaugusios toli nuo buvusių lietuviškų rajonų, taip jau nesielgė. Todėl apie XX a. devintąjį dešimtmetį lietuviškos organizacijos pradėjo nykti, pvz., dauguma pirmosios bangos emigrantų įkurtų parapijų XX a. devintą–dešimtą dešimtmetį buvo uždarytos arba tapo nelietuviškomis.

Griaunama Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčia Vestvilyje (Westville), Ilinojaus valstijoje
Griaunama Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčia Vestvilyje, Ilinojaus valstijoje

Apie 2000 m. išpopuliarėję genealoginiai tyrimai privertė kai kuriuos pirmosios lietuvių emigracijos bangos palikuonis iš naujo atrasti savo kilmę, nors jų ryšys su ta kilme jau buvo kitoks: retas mokosi kalbos ar tradicijų, veikiau tyrinėja šeimos istorijas, lanko savo emigrantų (senelių) vaikystės vietas. Įdomu, kad prie šio judėjimo prisijungė ir kai kurie lenkai bei žydai: jie laiko save turinčiais lietuviškų šaknų, kadangi jų protėviai yra kilę iš Lietuvos – nors patys tie protėviai iš tikrųjų niekada savęs lietuviais nelaikė. Taip yra todėl, kad šių dienų Amerikoje nustatant protėvių kilmę svarbu ne tautybė, kuri XX a. pradžios Lietuvoje buvo svarbiausias tapatybę apsprendęs kriterijus, o vieta, iš kurios protėviai emigravo.

Praėjus keliems dešimtmečiams po Ramfordo (Rumford, Meine valstija) lietuvių draugijos pastato uždarymo, imigrantų palikuonys atkūrė organizaciją, kuri dabar rengia kasmetinius piknikus.
Praėjus keliems dešimtmečiams po Ramfordo lietuvių draugijos pastato uždarymo, imigrantų palikuonys atkūrė organizaciją, kuri dabar rengia kasmetinius piknikus.

Ypatingas atvejis: mažesni JAV miesteliai, ypač Pensilvanijos angliakasių regione Kai kuriuose miesteliuose, ypač Pensilvanijoje ir Ilinojaus valstijose, lietuviai sudarė 10 proc. ir daugiau gyventojų. Kadangi ten baltųjų išsikraustymas į priemiesčius nevyko, lietuviškos organizacijos išliko, pilnos pirmosios bangos emigrantų palikuonių. Per daug karštų ginčų kėlusius bažnyčių apjungimus dauguma lietuvių bažnyčių buvo uždarytos. Vis dėlto lietuviškos draugijos išliko, nors pamažu į jas imta priimti ir nelietuvius; kai kurios jų ryšį su lietuvių kultūra, išskyrus lietuvišką jų pavadinimą ir istoriją, deja, prarado.

Maunt Karmelio (Mount Carmel) lietuvių draugija
Nuo 1926 m. viekianti Maunt Karmelio lietuvių draugija Pensilvanijoje

Kokį paveldą paliko pirmoji lietuvių emigracijos banga?

JAV iki šiol stovi apie 80 šios bangos pastatytų didžiulių lietuviškų bažnyčių, dešimtys lietuvių klubų rūmų, apie 50 kapinių.

Dauguma kapinių tebeveikia, nors dažniausiai jose laidojami ir nelietuviai, tačiau dauguma bažnyčių jau uždarytos, išskyrus didžiuosiuose miestuose, prie kurių prisijungė ir vėlesnės lietuvių emigrantų grupės.

Vienas iš įėjimų į Vestvilio lietuvių kapines
Vienas iš įėjimų į Vestvilio lietuvių kapines, kuriomis vis dar rūpinasi šio 3 000 gyventojų turinčio miestelio lietuviai palikuonys

Visą internetinį JAV lietuvių paveldo žemėlapį rasite čia.