Iš Detroito labai skubėjome. Į Londoną Ontarijuje, kur vyko lietuvių parapijos 70 m. jubiliejaus šventė. Planavome atvykti ten tik vėlai vakare, bet Aldona Valaškevičienė, Londono lietuvių bendruomenės pirmininkė, labai prašė, kad parapijos šventę praskaidrintume ir „Tikslas – Amerika“ pasakojimu apie lietuvišką paveldą JAV.
Kiek siurrealistiška: išvažiuoji iš lietuviškų mišių ir pristatymo Detroite, priseina tarti tik kelis angliškus žodžius JAV-Kanados muitinėje, nuvažiuoji 120 mylių iki atrodo eilinio pastato, o jo rūsyje vėl – lietuviškas renginys. Ir panašiai – beveik kasdien „Tikslas – Amerika“ metu.
Lietuvių parapija – ar, tiksliau, bendrija – Londone ne tokia, kaip daugelis. Ji neturi bažnyčios. Kaip pasakojo vietos istorijos žinovas Edmundas Petrauskas, išėjus pensijon paskutiniam kunigui Kaknevičiui jaunas ir aršus Londono vyskupas užrakino senąją Šiluvos Marijos bažnyčią – tą pačią, kurią, nusipirkę iš kitataučių, lietuviai buvo sugebėję paversti tikra lietuvybės šventove. Užrakintoje bažnyčioje prakiuro vamzdis – niekas nepastebėjo, viskas užsipylė, supelijo, remontas būtų kainavęs gal 50 000 dolerių, ir vyskupija nutarė pastatą nugriauti, parduoti žemę.
Lietuviai dabar priversti nuomotis patalpas iš Marijos Nekaltai Pradėtosios parapijos, kur kartą į mėnesį atvažiuoja kunigas Jonas Staškevičius iš Toronto. Tos parapijos rūsyje vyko ir 70 m. jubiliejaus šventė. Nustebino, kad lankėsi ir jaunesni žmonės, iš Punsko imigravusi pora surengė vaidinimą. Tačiau, aišku, taip būna tik per šventę – į lietuviškas mišias ateina jau mažai kas.
Visgi, situacija geresnė nei Vindsoro mieste anapus upės nuo Detroito, kurį pravažiavome. Vindsoras – vienintelis Kanados miestas, kuriame būta net lietuvių bažnyčios, o dabar nebepavyko užmegzti kontakto su jokiais vietos lietuviais. Taigi, tiesiog nufotografavome buvusią bažnytėlę iš išorės – iš tikro ji labiau priminė gyvenamąjį namą.
Beje, Aistė jau daug metų atgal man minėjo, kad Londone turi giminaitę, kurios nematė nuo vaikystės. Puiki proga susitikti. Paaiškėjo, kad ji – Londono lietuvių bendruomenės pirmininkė. O greta pagrindinių lietuviškų vietų aplankėme ir Aistės giminaičio tabako augintojo Repšio kapą.
Lietuvių tabako magnatų kaimas Delhajus
Kuo arčiau Toronto, tuo lietuvybės išlikę daugiau. Delhajuje lietuvių bažnyčia dar veikia – nors bendruomenės pirmininkė Teresė Paragauskienė abejojo, ar dar ilgai. Į mišias teateina po kelis žmones – gal greitai po 60 m. parapijos jubiliejaus, į kurį turėjo ateiti 90 žmonių iš visų apylinkių, bažnyčią uždarys.
Pažiūrėjus į žemėlapį supranti, kad apskritai stebuklas, kad Delhajuje pastatyta ir taip ilgai veikia lietuvių bažnyčia. Nes Delhajuje žmonių – tik 5000. Tai mažiausias Amerikos miestelis (ar kaimas), kuriame vyksta lietuviškos mišios.
Ir net jeigu parapija užsidarys, tai bus taip, kad patys lietuviai ją uždarė: senieji parapiją statę dipukai nuseno ir numrė, jų vaikai sudarė mišrias santuokas (ir labai retas kuris mišrios tautybės vaikas dalyvauja lietuviškuose renginiuose), išvyko į Torontą ir kitur. Ne taip, kaip kai kuriose JAV vyskupijose, kur parapijos uždarinėjamos per prievartą, nors dar išsilaiko.
Kadaise lietuviai į Delhajų atvyko auginti tabako: tai vienas vos dviejų Šiaurės Amerikos regionų, kur lietuviai dirbo visų pirma ne pramonėje ar kasyklose, o žemės ūkyje. Todėl sekmadieninės pamaldos vykdavusios vakare: kad visiems būtų patogu susirinkti po dienos darbų, iš visų nutolusių plantacijų. Parapijiečiai net kartu pirkdavo tabako trąšas – nes taip pigiau, nei pirkti kiekvienam atskirai. Gautą naudą paaukodavo parapijai.
Delhajaus regionas buvo visos Kanados tabako pramonės centras, ką primena Tabako istorijos muziejus, kruiame – ir stendai visoms tautybėms, tarp jų – lietuviams. Anksčiau ne viena jų turėjo savo klubus, organizacijas. Pirmasis užsidarė belgų klubas (2017 m.) – ir kadaise jam padovanota flamandų imigrantų, stebinčių Niujorko dangoraižius, skulptūra atsikliuvo Tabako pramonės muziejuje. Pamažu muziejus „surenka“ ir tautines veiklas: vyksta įvairių tautybių giesmių giedojimai per Kalėdas, ateinama su tautiniais drabužiais.
Taigi, tautinė veikla Delhajuje neišnyks, bet tų stiprių lietuviškų institucijų, kurias rado 1987 m. čia atvykę Pargauskai, nebebus. Tais metais, kai jie atvyko, uždarė šeštadieninę lietuvių mokyklą – bet bažnyčia dar būdavo pilnutėlė ir rūsio salėje Pargauskai tegavo vietą prie krašto. Per 30 metų viskas sunyko. Naujų imigrantų į Delhajų beveik nebuvo – tabako pramonė nunyko ir šiandien jau joks lietuvis, pasak Prano Pargausko, nebeaugina Delhajuje tabako. Patys Pargauskai atvyko prižiūrėti Prano Pargausko tėvo, kuris čia pasitraukė Antrojo pasauliniop karo metais. Tai – dažna istorija tame regione: prižiūrėti dėdės ~1990 m. atvyko ir Londono lietuivų bendruomenės vadovė Aldona Valaškevičienė. Mirus tiems prižiūrimiesiems būtent jų prižiūrėtojai tapo aktyviausiais bendruomenių nariais: nes jauniausi tarp akyvių. Nors irgi dabar jau neretai 60 ar 70 metų amžiaus.
Skaudžiausios Vakarų Ontarijo lietuvių istorijos
Tuose kraštuose prisiklausėme ir skaudžiausių Kanadoje istorijų. Kad ir pačių Pargauskų: tėvas ~1944 m. „trumpam išvyko“ į Ameriką „kol Lietuva bus laisva“, o nėščia mama su dviejų metų pargauskiuku liko. Pranukas Pargauskas gyveno pas močiutę, ją sovietai ištrėmė į Sibirą – taigi, kartu ir jį, jis ten praleido savo vaikystę. Paskui – tarybinė armija, nuo 1978 m. iki 1987 m. – laukimas leidimo išvykti į Kanadą pas tėvą (atėjus į valžią Gorbačiovui, pagaliau gavo).
Kitos skaudžios istorijos susijusios su imigrantais, atvyksiais į regioną dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Daugelis jų buvo komunistuonatys. Kai po Antrojo pasaulinio karo iš Lietuvos atvyko dipukai, anie lietuviai juos niekino. „Londone nupiešė karikatūrą, kur nuo mūsų rankų teka kraujas“ – mums pasakojo Londone. Neva, argi galėtų geri žmonės bėgti iš Stalino rojaus? Juk Stalinas Lietuvą išvadavo, dabar viskas ten gerai…
Niekas negalėjo paaiškinti, kodėl anie komunistai patys nepabandė grįžti į tą rojų… Gal todėl, kad ne vienas turėjo nuosavas tabako plantacijas ir „kapitalistiniame Kanados pragare“ uždirbo gerokai daugiau, nei visi jų Lietuvoje likę giminaičiai kartu paėmus.
Bet kai dipukai Londone ir Delhajuje įkūrė parapjas, lietuviškas mokyklas, vos vienas-kitas iš tarpukario lietuvių imigrantų prie šių veiklų prisijungė.
Pargauskai visas tas istorijas jau tik girdėjo. Dar galėjo parodyti pastatą, kur esą veikė lietuvių komunistų klubas, bet nieko tai menančio ten jau nebėra ir, kaip rodo „Tikslas – Amerika“ patirtis, iš lūpų į lūpas einantys prisiminimai keičiasi. Pasižymėjau sau tą klubą, bet kažin, ar galėsiu aprašyti enciklopedijoje.
Pabaiga atėjo ir mūsų ekspedicijai – važiavimas į Torontą, iš ten autobusu į Niujorką, iš ten lėktuvu į Lietuvą. Aišku, ekspedicija – tik darbo vidurys. Dar reikėjo viską susisteminti, atrinkti nuotraukas, parašyti straipsnius, sumontuoti interviu ir t.t. „Tikslas – Amerika“ gimsta ne Amerikoje, o grįžus Lietuvoje: Amerikoje tam dažniausiai nėra laiko, reikia jį visą išnaudoti informacijos rinkimui irvietų lankymui.
Kas ‘Tikslas – Amerika’ nusimato toliau?
Kas toliau? Kaip kalbėjau per gausius projekto pristatymus, norisi surinkti į žemėlapį ir „nutolusias“ lietuviškas vietas Amerikos žemyne. Los Andželą, Floridą, Portlandą, Sietlą, Omahą, Teksasą, Oklahomą… Bėda, kad šie taškai nutolę ir vienas nuo kito. Jei važiuotume automobiliu, tarp skirtingų lietuviškų vietų reikėtų važiuoti valandas. Alternatyva – skrydžiai, bet dviems žmonėms tai brangu, juk tų skrydžių reikėtų gal dešimties ar keliolikos, praktiškai kas antrą dieną.
Idealus variantas, galbūt, derinti skrydžius su automobiliais. Tarkime, atstumus Čikaga-Omaha-Sū Sitis-Kanzas-Čikaga ar Sietlas-Portlandas važiuoti automobiliu, o tarp tokių taškų – skristi. Bet kuriuo atveju, aišku, kad vieną lietuvišką vietą įtraukti į žemėlapį užtruks ilgiau ir kainuos daugiau.
Bet su kiekviena ekspedicija taip, nes pradėjome nuo regiono, kur lietuviškas paveldas tankiausias ir kasmet „slenkamės“ ten, kur jo mažiau.
2017 m. per 16 dienų pažymėjome ir aprašėme ~330 lietuviškų vietų (20 vietų per dieną).
2018 m. per 25 dienas – ~220 vietų (9 vietas per dieną).
2019 m. per 21 dieną beveik 100 vietų (5 vietas per dieną).
Tačiau tuo pat metu plėtėsi kita „Tikslas Amerika“ veikla, tad joks laikas nėra švaistomas. Nuo 2018 m. įrašinėjame interviu Lietuvos televizijai televizijai, nuo 2019 m. – „gyvi“ projekto pristatymai ir pasakojimai apie įspūdingiausią lietuvišką paveldą. Viliamės plėsti veiklą ir kitais metais. Labai norėtume aplankyti kurią nors iš didžiųjų lietuvių švenčių: gal Los Andželo lietuvių dienas arba Pensilvanijos lietuvių dienas.
Kol yra lietuviško paveldo Amerikoje, neįtraukto į žemėlapį, tol žemėlapis nėra pilnas, nors jau ir dengia ~90% viso lietuviško paveldo Amerikoje.
Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Niujorke:
1. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Vindsore aprašas
2. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Londone (Ontarijuje) aprašas
3. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Delhajuje aprašas
