2024-04-20

Kirtę sieną tarp Ontarijo ir Kvebeko provincijų, pasijutome kaip išvykę į kitą šalį. Lankydami Otavą, apsistojome Gatino – rajone vos kitapus upės nuo centro, bet ta upe eina provincijų riba. Ir viešbutyje visi kalbėjo vien prancūziškai: registratūros darbuotojai, imigrantės kambarinės (atrodo, iš Haičio), net svečiai. „STOP“ ženklus keliuose staiga pakeitė prancūziški „ARRET“. Mažesniuose miesteliuose (pvz. degalinėse) žmonės angliškai net nemoka.

Neries kelio ženklas
Arret ženklas vietoje stop lietuviškai pavadintoje Neries gatvėje Monrealio priemiesčiuose

Kaip Kvebeke išsaugota prancūzų kalba

Net tokiose vietose, kur net Kinijoje ar Japonijoje viskas pasakoma / parašoma ir angliškai – pavyzdžiui, metro pranešimuose ar degalinių automatuose – Kvebeke viskas tik prancūziškai. Gal ne visai patogu, bet tai padėjo išsaugoti Kanadoje prancūzų kalbą. Nes juk jeigu viskas, kas yra prancūziškai, būtų parašyta ir angliškai, ir kiekvienas, kuris moka prancūziškai, mokėtų ir angliškai, tai per kelias kartas prancūzų kalba greičiausiai būtų išnykusi (bent jau miestuose): kam mokyti vaikus prancūziškai, jei viską tą patį – ir dar 5 ar 10 kartų daugiau – jie pasieks išmokę vien tik angliškai. Panašiai, kaip Airijoje išnyko airių kalba.

Dėl panašių priežasčių Kanadoje nyksta lietuvių kalba: tiesiog, net ir su kitais Kanados lietuviais gali susikalbėti angliškai (ir Kanadoje gimę lietuviai tarpusavyje dažniausiai ir kalba angliškai). Ir, kaip pasakojo neseniai buvusieji Lietuvoje Kanados lietuviai, net ir ten dabar jau pakanka anglų kalbos: visas jaunimas moka. Taigi, lietuvių kalba Kanadoje likęs toks simbolis: daliai žmonių svarbus, bet visuomet daugeliui bus svarbu tik tai, kas teikia naudą, o naudos iš lietuvių kalbos Kanadoje, deja, atrodo, mažai.

Po pristatymo Šv. Kazimiero parapijos narys rodo papildomą medžiagą Aistei Žemaitienei
Po pristatymo Šv. Kazimiero parapijos narys rodo papildomą medžiagą Aistei Žemaitienei

Svarbu, kad lietuvių kalba netaptų tik simboliu pačioje Lietuvoje… Čia nejučia prisimenu Kvebeką: šiais Europos Sąjungos laikais, gal Lietuvoje irgi reiktų anglų kalbą kiek riboti (kaip Kvebeke), kad pačios Lietuvos žmonėms ir toliau apsimokėtų ir būtų svarbu mokėti lietuviškai. Antraip gali atsitikti kaip Lenkijos-Lietuvos valstybės laikais, kai vis daugiau šeimų mokė vaikus lenkiškai, bet ne lietuviškai, nes visi įtakingesnieji, kurie mokėjo lietuviškai, mokėjo ir lenkiškai.

Skirtingos ir panašios Monrealio lietuvių parapijos

Palyginus su Ontariju, Kvebeke kitokia ir architektūra (didingesnė), ir religinės tradicijos. Kaip pasakojo dar kunigas Nerijus Šmerauskas iš Misisagos, Kvebeke juridinis asmuo yra ne vyskupija, bet parapija. Reiškia, vyskupija neturi teisės parduoti bažnyčių, sujungti parapijų: tai galėtų padaryti tik parapijos komitetas. Abi lietuvių parapijos todėl Monrealyje tebeegzistuoja, nors, deja, sekmadienio mišiose kiekvienoje lankėsi tik apie 30 žmonių, visi vyresni, menksta ir parapinės lietuvių organizacijos. Vienas pagrindinių choristų Antanas Mickus su nostalgija prisiminė, kaip Aušros vartų parapijos choras būdavo kviečiamas į visas lietuvių kolonijas, Niujorką ar Vusterį, kaip po 1991 m. sausio 13 d. gastroliavo Lietuvoje – dabar nebėra jėgų, nebėra ir lėšų, Amerikoje – mažiau ir klausančiųjų. Tad choras gieda praktiškai tik bažnyčioje.

Vartus primenantis Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios fasadas
Vartus primenantis Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios fasadas

Tikinčiųjų mažėjimas ne tik lietuvių parapijų problema: visą Kvebeką siaubia tikra ateizmo epidemija. Tai – mažiausiai religinga Kanados provincija. Daug bažnyčių Monrealyje uždaryta.

Kad taip neatsitiko lietuviams, matyt, daug lėmė ir tai, kad Monrealio lietuviai išsiaugino puikų nuosavą kunigą – Paulių Mališką. Jis laiko mišias abejose parapijose, padeda į skurdą patekusiems lietuviams: priima pagyventi klebonijoje. Vienai nakčiai priglaudė ir mus.

Trys Vilniaus Kryžiai už Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios altoriaus
Trys Vilniaus Kryžiai už Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios altoriaus

Joks kitas kunigas pasaulyje tikriausiai negalėtų užimti jo posto, nes jam būtina mokėti tris kalbas: lietuvių, anglų, prancūzų. Neįtikėtina, kaip Paulius Mališka mišių metu „persijungdavo“ nuo vienos prie kitos: pamokslo pradžia buvo lietuviška, vidurys – prancūziškas, pabaiga – angliška. Atrodo, daugelis mišių dalyvių suprato visas dalis, bet jei kas moka tik prancūziškai ir angliškai, arba (kaip aš) tik angliškai ir lietuviškai – bent jau suprato du trečdalius.

Bažnyčios vidus
Bažnyčios vidus

Abiejų parapijų bažnyčios statytos panašiu metu, bet nariai skiriasi. Šv. Kazimiero parapija – vienintelė šimtmetį atšventusi Kanados lietuvių organizacija, ir tarp jos narių yra ir dar prieškariu atvykusių lietuvių palikuonių. O Aušros Vartų parapiją įsteigė ir joje vyrauja „dipukai“, jų organizacijos.

 Monrealio lietuvių Šv. Kazimiero bažnyčia
Monrealio Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

Abiejose parapijose po Mišių pristatėme „Tikslas – Amerika“ projektą: Auros Vartų parapijoje tai darėme lietuviškai, o Šv. Kazimiero, kaip kunigas Paulius Mališka Mišių metu, „persijunginėdavome“ iš anglų į lietuvių kalbą (prancūziškai nemokame).

Šv. Kazimiero bažnyčios rūsio salėje
Šv. Kazimiero bažnyčios rūsio salėje

Naujų imigrantų tesutikome pora moterų, ištekėjusių už senųjų parapijos narių: „Į Monrealį imigruoti nepopuliaru, juk čia būtina mokėti abi kalbas: anglų ir prancūzų, kitaip negausi darbo“ – pasakojo viena jų.

Su Antanu Mickumi ir žmona Monrealio Aušros Vartų bažnyčios rūsyje
Su Antanu Mickumi ir žmona Monrealio Aušros Vartų bažnyčios rūsyje

Monrealio prieigose – ir Dainavos ežeras

Tvirčiau už parapijas laikosi lietuvių kredito unija „Litas“, apie kurią plačiau papasakojo garbės konsulas Monrealyje Arūnas Staškevičius ir kuri taip pat prisidėjo prie „Tikslas – Amerika“ projekto. Ji turi per 1000 narių.

Įėjimas į lietuvių kredito kooperatyvą „Litas“ Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios klebonijoje
Įėjimas į lietuvių kredito kooperatyvą „Litas“ Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios klebonijoje

Iš vietos lietuvių sužinojome apie kelias lietuviškai pavadintas Monrealio apylinkių vietas, iš kurių labiausiai nustebino Dainavos ežeras (Lac Dainava). Iki šiol galvojau, kad vienintelis Amerikos žemyne lietuviškai pavadintas ežeras – Kasulaičio Pensilvanijoje. Dainava Kasulaitį lenkia ir dydžiu, ir užrašais: žodis „Dainava“ parašytas daug kur.

Dainavos ežeras netoli Monrealio
Dainavos ežeras netoli Monrealio

Palikę Monrealį vėl išvažiavome į laukinę kanadietišką gamtą. Kvebekas – dydžio sulig trim Prancūzijom, o žmonių – tik kaip trijose Lietuvose, ir daugelis jų – Monrealyje. Judėjome vėl į JAV, į Meiną. Iki kitos stotelės Rumfordo – puspenktos valandos kelio, o jau buvo po 3 val. dienos.

Vienas iš daugybės užrašų, kuriame nurodytas Dainavos ežero pavadinimas
Vienas iš daugybės užrašų, kuriame nurodytas Dainavos ežero pavadinimas

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Monrealyje:
1. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Monrealyje aprašas
2. „Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Monrealyje žemėlapis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *