1944 m. sovietams vėl ateinant į Lietuvą, šimtai tūkstančių žmonių, palikę viską, pabėgo į Vakarus, nes žinojo, kad pasilikimas reikštų mirtį. Tai – vadinamieji dipukai, arba perkeltieji asmenys.
Nors dipukai toli gražu nebuvo didžiausia istorijoje lietuvių emigracijos grupė, jie, ko gero, pasiekė daugiausia. Jausdamiesi labiau pabėgėliais ar net tremtiniais nei emigrantais, jie kiekvienoje šalyje, į kurią emigravo, sukūrė „Lietuvos gabalėlius” – pastatė itin lietuviškas bažnyčias, mokyklas, organizacijų pastatus, paminklus. Daugybė jų buvo intelektualai – taigi, kūrė naujus lietuviškos dailės ir architektūros stilius, plėtojo mokslą tuo metu, kai Lietuva buvo už aklinos geležinės uždangos. Jie aktyviai agitavo, kad Vakarų pasaulis remtų Lietuvą.
Kai kurios kitos lietuvių emigrantų bangos vertinamos prieštaringai, tai dipukai dažnai laikomi „idealiais užsienio lietuviais“, kurie sugebėjo Lietuvą mylėti, jai padėti gyvendami toli nuo jos.
Kodėl dipukai paliko Lietuvą XX a. penktame dešimtmetyje?
Lietuvą okupavus 1940 m., Sovietų Sąjunga pradėjo genocidą, kurio metu buvo nužudyta ir ištremta šimtai tūkstančių žmonių. 1941 m. Lietuvą okupavo nacistinė Vokietija, kurios režimas buvo švelnesnis, bent jau nežydų tautybės žmonėms.
1944 m. sovietų kariuomenei ir vėl priartėjus prie Lietuvos, būsimieji dipukai žinojo, kad sovietų vykdytas genocidas sugrįš. Taigi, jie traukėsi į Vakarus, tikėdamiesi po karo sugrįžti. Dauguma jų priklausė grupėms, kurios buvo pagrindiniai sovietinio genocido taikiniai: religingieji, intelektualai, žemvaldžiai, verslininkai, vokiečių kilmės asmenys ar liuteronai ir kt. Vos išgyvenę pirmąją sovietų okupaciją 1940–1941 m., jie žinojo, ko tikėtis antrą kartą.
Dažno dipuko pasitraukimas į Vakarus vyko palaipsniui: jie keliavo iš vieno vis dar vokiečių valdomo miesto į kitą, kartais praleisdami savaites ar mėnesius „saugioje vietoje“ tik tam, kad sužinotų, jog, sovietų kariuomenė jau ateina ir ten. Pakeliui šiems pabėgėliai teko kaip nors prasimanyti maisto, vengti nacistinės Vokietijos persekiojimo, priverstinio šaukimo į kariuomenę. Vis dėlto, tuo metu lietuviams Vokietija buvo mažiau pavojinga nei SSRS (kalbant apie tikimybę būti nužudytiems ar persekiojamiems). Be to, Vokietijos pralaimėjimai kare reiškė, kad ėmė byrėti pats Vokietijos reichas, kuris jau negalėjo užtikrinti tvarkos, todėl bėgantiems lietuviams atsivėrė spragų (buvo net atvejų, kai anksčiau nacistinės Vokietijos režimo persekioti lietuviai sėkmingai „pasislėpė“ traukdamiesi per vokiečių okupuotas žemes).
Iš pradžių daugelis lietuvių dipukų manė, kad jie „pasitraukia“ laikinai: „Kol vokiečiai nugalės sovietus“ arba „Kol Lietuva atsikurs po karo“. Kai Vokietijos pralaimėjimas kare ėmė atrodyti neišvengiamas, dipukai desperatiškai stengėsi pasiekti tas Vokietijos teritorijas, kurias okupavo ar turėjo okupuoti Vakarų valstybės – nes žinojo, kad sovietai ar jų sąjungininkai grąžins juos į okupuotą Lietuvą arba nužudys vietoje.
Karui artėjant į pabaigą, prie dipukų „upės” prisijungė ir dalis tų, kuriuos nacistinė Vokietija 1941–1945 m. išvežė į koncentracijos ar darbo stovyklas arba priverstinius darbus ir kurie išgyveno. Išsivadavę iš nugalėto reicho gniaužtų, jie žinojo, kad į sovietinę Lietuvą geriau negrįžti, nes ten jų laukė panašus ar dar blogesnis likimas.
Ypatingas atvejis: žydai, bėgę nuo holokausto. Nors terminai „antroji banga“ ir „dipukai“ paprastai vartojami tik kalbant apie tą trumpą masinę 1944-ųjų emigracijos bangą, kai dešimtys tūkstančių žmonių desperatiškai bandė pabėgti nuo besiartinančių sovietų karių, Lietuvos žydams nacistinės Vokietijos okupacija (1941–1944 m.) ir jos vykdytas genocidas (holokaustas) buvo pavojingesni už sovietinę. Todėl, siekdami išvengti holokausto, iš Lietuvos jie pradėjo bėgti anksčiau, kartais padedami žmonių, vėliau paskelbtų pasaulio tautų teisuoliais.
Ypatingas atvejis: Klaipėdos kraštas ir Mažoji Lietuva. Didžiojoje Lietuvos dalyje sovietinis genocidas nebuvo visiems vienodai pavojingas, nes jis buvo nukreiptas tik į tam tikras visuomenės grupes. Vis dėlto Klaipėdos krašte genocido taikiniu tapo visi gyventojai, nes šiame krašte gyveno vokiečiai ir lietuviai liuteronai – abi sovietų niekintos grupės. Todėl iš Klaipėdos krašto 1944 m. pabėgo daugiau žmonių nei iš likusios Lietuvos kartu sudėjus. Sovietams įsiveržus į Klaipėdos miestą, jame buvo likę vos apie 20 vietinių gyventojų. Vis dėlto Klaipėdos krašto ir Mažosios Lietuvos emigrantai dažnai nėra įtraukiami į antrosios lietuvių emigrantų bangos statistiką dėl jų kultūrinių skirtumų ir dėl to, kad ši Lietuvos istorijos dalis sovietų okupacijos metais buvo nutylima.
Kiek žmonių pabėgo iš Lietuvos XX a. penktame dešimtmetyje?
1944 m. iš didžiosios Lietuvos pabėgo apie 60 000–80 000 žmonių; juos galima laikyti antrosios bangos emigrantais. Apie 30 000 bandė bėgti, bet grįžo arba buvo priversti grįžti, pvz., juos aplenkus karo fronto linijai.
Ypatingas atvejis: Klaipėdos kraštas ir Mažoji Lietuva. Iš Klaipėdos krašto pabėgo apie 170 000 žmonių, maždaug po lygiai vokiečių ir lietuvių. Be to, iš Mažosios Lietuvos teritorijos, esančios už Lietuvos Respublikos ribų, pabėgo apie 500 000, tarp jų – iki kelių šimtų tūkstančių lietuvių kilmės asmenų.
Ypatingas atvejis: žydai, bėgę nuo holokausto. Tikslus pabėgusiųjų skaičius nėra žinomas, jis gali siekti dešimtis tūkstančių. Vien Japonijos konsulas Kaune Čijunė Sugihara išgelbėjo 6 000 žydų, išduodamas jiems Japonijos vizas (nors dalis tų žydų buvo ne iš Lietuvos). Jie nepatenka į anksčiau pateiktą antrosios bangos statistiką.
Kur dipukai bėgo iš Lietuvos 1944 m.?
Lietuvių pabėgėlių tikslas buvo keliauti bet kur, kur nėra sovietų kariuomenės. Dauguma jų Lietuvą paliko prieš pat sovietų atėjimą. Iškeliavę jie turėjo nuolat judėti į vakarus, nes sovietai ėjo iš paskos, užkariaudami vis naujas teritorijas, keldami grėsmę pabėgėlių gyvybei. Iki 1944 m. gruodžio mėn. „krito” apie pusę Lenkijos, 1945 m. – likusi Lenkijos dalis, taip pat Rytų Vokietija: prieš kiekvieną naują sovietų užkariavimą ten prieglobstį radę dipukai buvo priversti trauktis toliau į vakarus. Taip didžioji dalis dipukų (apie 65 000) atsidūrė Vokietijos teritorijose, kurias užėmė Vakarų pajėgos. Kur kas mažesnis jų skaičius prieglobstį rado Danijoje (apie 3 000), Austrijoje, Norvegijoje (apie 700), Italijoje (apie 400), jų sovietų kariuomenė taip pat nepasiekė.
Šiose šalyse Vakarų valstybės įsteigė perkeltųjų asmenų stovyklas. Angliškai „perkeltasis asmuo” yra „Displaced person”; iš čia kilo trumpinys „DP” ir jo „sulietuvintas variantas” „dipukas”. DP stovyklose kuriose lietuviams (ir kitoms panašaus likimo Rytų Europos tautoms) buvo suteiktas kuklus būstas, „ne prastesnis nei vietinių gyventojų“. Iš pradžių didžiosios valstybės galvojo, kad pasibaigus karui lietuviai ir kiti asmenys sugrįš į savo gimtąsias šalis. Tačiau, laikui bėgant, vis labiau darėsi aišku, kad SSRS tęs Lietuvos okupaciją ir jos tautos genocidą. Tad nors SSRS reikalavo Vakarų šalių vyriausybių atiduoti lietuvių pabėgėlius, šalių, į kurias lietuviai atvyko, vyriausybės nepakluso. Tačiau jos suprato, kad tiek daug lietuvių be užsienio paramos negalės pragyventi karo nuniokotoje Vokietijoje ir Vakarų Europoje, todėl reikėjo ilgalaikio sprendimo. 1947–1948 m. buvo parengtas planas, pagal kurį lietuviai pabėgėliai turėjo būti perkelti į įvairius tolimus ir palyginti turtingus kraštus.
Dauguma dipukų (apie 29 000) išvyko į JAV, daugiausia į šiaurės rytų ir vidurio vakarų miestus (Niujorkas, Klivlendas (Cleveland), Čikaga, Detroitas, Bostonas, Filadelfija (Philadelphia), Omaha). Tačiau JAV priėmė tik tuos lietuvius, už kuriuos garantavo Amerikos piliečiai, todėl ši galimybė buvo prieinama tik tiems, kurie turėjo giminių tarp tarp pirmosios bangos lietuvių emigrantų. Vis dėlto kai kuriais atvejais JAV lietuvių parapijos ir draugijos teikė tokias garantijas ir nepažįstamiems žmonėms, norėdamos, kad kuo daugiau lietuvių dipukų atvyktų į jų saugų kraštą.
Dipukai, negavę garantijų iš JAV, pasinaudodavo Kanados ir Australijos vyriausybių pasiūlymais gauti leidimus gyventi mainais į kelerių metų darbą kokiuose nors tolimuose miestuose: apie 7 700 tokių lietuvių išvyko į Kanadą, 5 000 – į Australiją.
Dar kiti, sekdami tarpukario Lietuvos emigrantų pavyzdžiu, išvyko į Pietų Ameriką. Vieni keliavo pas neseniai emigravusius giminaičius į Braziliją (700) ir Argentiną (800), kiti įkūrė visiškai naujas lietuvių bendruomenes Venesueloje (2 000) ir Kolumbijoje (550). Dėl blogėjančių ekonominių sąlygų tose šalyse daugelis planavo pasinaudoti Lotynų Amerika kaip tramplinu ir galiausiai apsigyventi JAV.
Apie 12 000 liko Vakarų Europoje. Tik Vakarų Vokietijoje (apie 7 500), Didžiojoje Britanijoje (apie 3 000) ir Prancūzijoje (apie 550) susibūrė pakankamai didelės, įtaką turėjusios bendruomenės.
Ypatingas atvejis: žydai, bėgę nuo holokausto. Kai kuriems žydams taip pat pavyko išvykti į Palestiną, nors emigraciją ten ribojo tuo metu galiojęs britų mandatas. Kur kas daugiau žydų emigravo į JAV.
Ypatingas atvejis: Klaipėdos kraštas ir Mažoji Lietuva. Vokietija Klaipėdos krašto ir Mažosios Lietuvos gyventojus laikė savo piliečiais, todėl organizavo kiek tvarkingesnę jų evakuaciją į Vokietiją. Tačiau tai vis tiek buvo labai pavojinga, nes neretai sovietai bėgančiuosius užpuldavo, žudydavo. Skirtingai nei dauguma eilinių dipukų, Klaipėdos krašto ir Mažosios Lietuvos gyventojai, kuriems pavyko pasiekti didžiąją Vokietiją, ten pasiliko ir po 1948 m.; pradėti naują gyvenimą jiems padėjo vokiečių kalbos žinios ir pažįstama kultūra.
Kaip gyveno lietuviai karo pabėgėliai po emigracijos 1944 m.?
Iki maždaug 1948 m. dauguma vis dar tikėjosi grįžti į Lietuvą, manydami, kad Lietuvai bus grąžinta nepriklausomybė. Pabėgėlių stovyklose jie atkūrė lietuviškas mokyklas, parapijas ir net universitetą, kad galėtų tęsti mokslus, toliau veikti, palaikyti ryšius tarpusavyje. Gyvenant stovyklose tai padaryti buvo lengviau nei bet kada vėliau – paprastai lietuviai gyvendavo lietuvių stovyklų zonose arba vieni šalia kitų.
Apie 1948 m. lietuviai dipukai buvo išskirstyti po įvairias šalis (žr. aukščiau). Jie nemokėjo vietinių kalbų, jų diplomai būdavo nepripažįstami naujose tėvynėse – taigi, nepaisant to, kad buvo intelektualai, daugelis rado nebent paprastus „juodus” darbus. Laikydami save ne emigrantais, o tremtiniais, jie labai daug laiko skyrė lietuviškai veiklai, prisidėjo prie paramos okupantų gniaužtuose atsidūrusiai Lietuvai.
Jie įkūrė Pasaulio Lietuvių Bendruomenę, kuri iš esmės buvo valstybė be teritorijos, o kiekvienas lietuvis dipukas buvo jos pilietis (prie PLB prisijungė ir dalis pirmosios bangos išeivių ir tarpukario emigrantų).
PLB turėjo ne tik savo vadovus, rinko tarybą ir valdybą, bet ir savo mokyklų sistemą – šeštadienines lituanistines mokyklas, kurios buvo įkurtos jau užsienyje gimusiems dipukų vaikams, kad šie išmoktų lietuvių kalbos, kultūros ir meilės Lietuvai. Tik nedaugelis dipukų sukūrė nelietuviškas šeimas. Daugelis jų su savo vaikais kalbėdavo tik lietuviškai, dažnas atvejis, kad vietines kalbas vaikai išmokdavo tik mokykloje.
Kur tik buvo galima, dipukai prisijungė prie pirmosios bangos emigrantų įsteigtų lietuviškų parapijų, jas atgaivindami (tarp dipukų buvo daug lietuvių kunigų, lietuviškai kalbančių vienuolių). Ten, kur tokių parapijų nebuvo, kūrė savas. Ten, kur sąlygos buvo nepalankios (pvz., Australija), jie kūrė lietuvių draugijas. Jei pirmosios emigracijos bangos laikais religija ir tautybė buvo vienodai svarbios, tai dipukų bendruomenei tautybė neretai buvo net svarbesnė už tikėjimą. Dipukai dažnai perstatydavo lietuviškas bažnyčias pagal lietuvišką tautinį stilių, paversdami jas ir prarastos tėvynės šventovėmis.
Iš pradžių dipukai gyveno tuose pačiuose miestuose ir rajonuose, kuriuose gyveno juos pakvietę rėmėjai. Paaiškėjus, kad kai kur darbo vietų pasiūla per menka, pradėjo keltis į didžiuosius miestus. Be to, po DP emigracijos JAV kilo rasinės riaušės (XX a. septintas dešimtmetis), dėl kurių baltaodžiai pradėjo bėgti iš daugelio lietuviškų rajonų. Dipukai pasijuto nuskriausti: nors jie buvo karo pabėgėliai, su skaudesne patirtimi nei dauguma afroamerikiečių, pilietinių teisių aktyvistai juos vis tiek laikė „privilegijuotais baltaisiais“. Dauguma dipukų buvo priversti palikti savo rajonus ir persikelti į priemiesčius ar kitus miestus. Todėl kai kurie svarbiausi dipukų architektūriniai kūriniai buvo apleisti arba atiteko nelietuviams. Vis dėlto nemažai jų, nors lietuvių ir nenaudojamų, išliko. Šalyse ir miestuose, kur rasinės riaušės nevyko arba nepasiekė lietuviškų vietovių (pvz., Kanada), išliko daugiau lietuviško paveldo.
Dauguma dipukų pirmiausia save laikė lietuviais. Net jei jie galiausiai natūralizavosi priimdami vietinę pilietybę (taip pasielgė toli gražu ne visi), jie nepradėjo laikyti savęs amerikiečiais, australais ar kanadiečiais, toliau save laikė tremtiniais, o ne emigrantais. Tokia laikysena lėmė jų elgesį, pvz., dažnas dipukų vaikas būdavo baudžiamas už tai, kad kalbėjo vietine kalba (pvz., angliškai), kai tai nebuvo būtina. Kai kurie dipukai patys net atsisakydavo mokytis naujosios tėvynės kalbos. Nors daugelis jų mokėsi, pirmenybę teikė lietuvių kalbai kuo daugiau gyvenimo sričių. Jie ne tik leido lietuviškas knygas, laikraščius, aršiai kovojo dėl lietuviškų mišių bažnyčiose, jie netgi išleido pirmąją pasaulyje lietuvių enciklopediją, lietuvių kalbą perkeldami į sritį, į kurią ji nepateko netgi nepriklausomoje Lietuvoje.
Antroji banga įkūrė lietuvių mokslininkų, gydytojų organizacijas, atkūrė lietuvių skautus ir net įkūrė lietuvių operą, kad išeivijoje būtų visi reikalingi nepriklausomos valstybės ženklai. Lietuviams suburti organizavo tokius renginius kaip lietuvių tautinė olimpiada (visų šalių lietuvių sporto klubų varžybos) arba lietuvių dainų šventės, į kurias suvažiuodavo visų lietuvių parapijų chorai. Lietuviai visuomenininkai net tyrinėjo lietuvių liaudies kultūrą, tęsdami nepriklausomoje Lietuvoje pradėtus tyrimus. JAV lietuvių ir iš Lietuvos atsivežtus dokumentus jie atidavė į specialiai tam įkurtus Amerikos lietuvių archyvus, steigė muziejus, galerijas, skirtas lietuvių menui.
Dipukų karta išugdė daug pasaulinio lygio menininkų, bet dauguma jų taip ir liko garsūs tik toje „lietuvių tautoje be teritorijos“. Rašytojai rašė lietuviškai, architektai didžiausią dėmesį skyrė lietuvių bažnyčioms ir klubų rūmams. Retas dailininkas, vaizdavęs simbolines Lietuvos praeities šlovės ir dabarties tragedijų scenas, mėgino parodyti savo darbus už lietuvių bendruomenės ribų. Viena vertus, tai padovanojo lietuvių diasporai meninį paveldą, vertą nepriklausomos tautos, kita vertus, tai reiškė, kad dauguma menininkų liko užmarštyje, jų darbams nesulaukus dėmesio už diasporos ribų. Sovietinėje Lietuvoje jų kūryba buvo uždrausta / užmiršta ir tik po 1990-ųjų pradėta pažinti, vertinti. Nelietuvių kilmės amerikiečiai, australai ir kt. dar tik pradeda juos atrasti, pvz., tik 2010 m. į anglų kalbą buvo išverstas žymiausias lietuvių išeivijos romanas – Niujorke gyvenusio lietuvio Antano Škėmos egzistencialistinis kūrinys „Baltoji drobulė“ apie jo, kaip dipuko, patirtį Niujorke (romanas lietuvių kalba JAV išleistas 1958 m.). Vis dėlto kai kuriems menininkams pavyko sėkmingai sujungti lietuvybę su kita kultūra (Jonas Mekas) arba visai savo mene visai atsisakyti lietuviškumo (Jurgis Mačiūnas) – tačiau šis kelias diasporoje vertintas prieštaringai.
Itin svarbi dipukų gyvenimuose buvo kampanija už Lietuvos laisvę. Nors laikui bėgant darėsi vis aiškiau, kad naujos dipukų tėvynės nesiųs savo pajėgų Lietuvą išvaduoti, vis tiek buvo svarbu siekti, kad jos ir toliau nepripažintų Lietuvos okupacijos, priminti visiems nelietuviams apie sunkią lietuvių dalią. Dipukams taip pat rūpėjo priminti apie Lietuvą ir jos likimą savo vaikams ir anūkams, kad šie neapleistų kovos, o ne vien tik mėgautųsi vakarietišku gyvenimu laisvėje. Kampanija už Lietuvos laisvę apėmė lobizmą, interviu žiniasklaidai, paminklų sovietinio genocido aukoms ar žuvusiems už Lietuvos laisvę atminti statybas.
Tipiškas lietuvis didžiąją savo laisvalaikio dalį praleisdavo su kitais lietuviais, todėl to meto Lietuva buvo „šalis be teritorijos“, kurios piliečiai, išsibarstę keturiuose žemynuose, tarpusavio ryšį palaikė tiek pat, kiek ir su išoriniu pasauliu, nepaisant to, kad tai buvo laikai prieš interneto atsiradimą.
Skirtingas požiūris į integraciją kėlė tam tikrą trintį tarp antrosios ir prieškarinių pirmosios bangų Lietuvos emigrantų. Nereto dipuko nuomone, pirmosios bangos atstovai buvo pernelyg įsilieję į naująsias tėvynes, pamiršę savo lietuviškąją tautybę ir istoriją – galbūt dėl nepakankamo išsilavinimo. O pirmosios bangos emigrantai dipukų nenorą integruotis dažnai suvokė kaip užsispyrimą, o požiūrį į pirmabangius kaip į mažiau išsilavinusius – kaip elitistinį ir įžeidžiantį. Skirtingas nuomones iš dalies galima paaiškinti tuo, kad pirmosios bangos emigrantai nebuvo priversti emigruoti taip, kaip dipukai, todėl jie buvo labiau linkę integruotis.
Dipukams integracija į vietinę visuomenę atrodė ne tik silpnas, bet ir pavojingas žingsnis. Egzistavo tikimybė, kad sovietai tęs genocidą Lietuvoje, kad jie išžudys arba ištrems visus lietuvius, o Lietuvą apgyvendins rusais, taip išnaikindami ten lietuvių kalbą ir tradicijas. Todėl, dipukų manymu, jei taip nutiktų, tik nuo laisvame pasaulyje gyvenančių lietuvių priklausė, kad lietuvių tauta, tradicijos ir kalba neišnyktų. Kiekvienas lietuvių kalbos nesimokantis vaikas, kiekviena uždaryta lietuviška organizacija apsunkindavo šio tikslo įgyvendinimą.
Trintį gilino ir tai, kad kai kurie pirmosios bangos atstovai, apsigyvenę Amerikoje, tapo kairiaisiais ar komunistais. Nors tokių komunistų gretos retėjo, ypač paaiškėjus sovietų nusikaltimams, vien tai, kad Amerikoje buvo pirmosios bangos lietuvių, kurie iš esmės pritarė sovietų okupacijai Lietuvoje (tai pačiai, nuo kurios bėgo dipukai ir kuri pražudė tiek daug jų draugų ir giminaičių), pakenkė visų prieškario emigrantų geram vardui, gilino tarp dipukų „kvailo pirmosios bangos lietuvio“ stereotipą.
Dipukų galimybės palaikyti ryšius su Lietuvoje likusiais giminėm buvo ribotos. Laiškai buvo sovietų cenzūruojami, pokalbių buvo klausomasi. Yra daugybė istorijų apie 1944 m. likimo išskirtas šeimas – pavyzdžiui, vyras ir dalis vaikų pasitraukė į Vakarus, o kitur fronto slinkimosi buvusi žmona ir kiti jų vaikai nespėjo. Tokiais atvejais dažniausiai jie daugiau ir nebesusitikdavo. Po Stalino mirties (1953 m.) galimybių padaugėjo, nors cenzūra liko ir Lietuvoje pasilikę giminės vis tiek nebuvo išleidžiami nei emigruoti „pas gimines užsienyje”, nei net jų aplankyti. Tačiau patys dipukai galėjo grįžti aplankyti Lietuvos – tiesa, tik su oficialiom, Sovietų saugumo stebimom turistinėm grupėm, kur į ekskursijos programą įėjo ir Maskva, o Lietuvoje tebūdavo galima praleisti tik kelias dienas neišklystant iš kelių miestų, į kuriuos leidžiami užsieniečiai. Kai kurie dipukai pasinaudojo šia galimybe, atveždavo savo skurdžioje sovietinėje Lietuvoje pasilikusiems giminaičiams daug gėrybių. Kiti vis tiek bijodavo grįžti Lietuvon net kaip turistai – gal sovietai suims, persekios… Dar kiti tiesiog nenorėjo vežti savo dolerių sovietiniam režimui. Kaip ten bebūtų, tuo metu dipukai ir Lietuvos lietuviai jau buvo dešimtmečius pragyvenę „skirtinguose pasauliuose”: kontaktų ribojimai ir cenzūra, skirtingos gyvenimo patirtys ir poreikiai lėmė, kad artimi santykiai tarp jų nesusiklostydavo (nebeatgimdavo). Dažnai tokie dipukų apsilankymai pas gimines Lietuvoje labiau primindavo labdaringus nei draugiškus; Lietuvos lietuviai labiausiai laukdavo „neregėtų ir brangių Sovietų Sąjungoje dovąnų”, kurių „dėdė iš Amerikos” parveš šįsyk, o „dėdė” jausdavosi gerai galėdamas bent kiek padėti šitaip skurdžiai gyvenantiems tautiečiams.
Dipukų karta visada svajojo grįžti gyventi į Laisvą Lietuvą, nors su kiekvienais sovietų okupacijos metais ši svajonė vis labiau nuo jų tolo. Jie kaip įmanydami agitavo Vakarus paremti Lietuvą, tačiau ši parama visada apsiribojo tik deklaracijomis. Kai 1990 m. Lietuva galiausiai tapo nepriklausoma, dauguma dipukų jau buvo per seni ar pernelyg šaknis įleidę savo naujose tėvynėse, kad galėtų sugrįžti. Tačiau kai kurie aktyvūs visuomenininkai grįžo, tapdami įtakingais Lietuvos politikos veikėjais (pvz., prezidentas Valdas Adamkus), įkurdami pirmąsias vakarietiškas įmones. Kiti atgimusią Lietuvą rėmė labdara ir/ar dažnai ten keliavo, kol leisdavo sveikata.
Daugeliui lietuvių dipukų senatvė prabėgo įvairiuose Amerikos pajūrio kurortuose, dažnai pasirinktuose dėl panašumo į Palangą, kurios auksinės kopos visam gyvenimui įsirėžė į nostalgišką DP kartos kolektyvinę atmintį. Tokie kurortai iš pradžių tarnavo kaip žmonų ir vaikų vasaros poilsiavietės XX a. septintame dešimtmetyje, kai dauguma Amerikos moterų dar nedirbo. Vėliau, lietuviams sulaukus pensinio amžiaus, jie tapo nuolatinėmis jų gyvenamosiomis vietomis. Tokie kurortai kaip Beverly Šhorsas (Beverly Shores, Indiana), Vasaga Bičas (Wasaga Beach, Ontario) ar Sent Pito Bičas (St. Pete Beach, Florida) virto pagyvenusių lietuvių dipukų bendruomenėmis. Atvykę ten gyventi garbaus amžiaus, šie žmonės nebegalėjo pastatyti didžiulių bažnyčių ar salių, užtat sugebėjo ir ten sukurti dalelę Lietuvos – įkurdami lietuviškus klubus, statydami nedidelius paminklus.
Daugelis Amerikos lietuvių pasirinko būti palaidoti po tradiciniais dideliais lietuviškais antkapiniais paminklais su išraižytais patriotiniais simboliais, ištikimybę Lietuvai deklaruojančiomis citatomis. Tai buvo ypač populiaru Lietuvai esant okupuotai SSRS. Pagrindinės Čikagos ir Toronto lietuvių kapinės yra šios unikalios patriotinio meno formos – „tautinių antkapių” – lobynai. Dar kiti lietuviai dipukai išreiškė norą būti palaidoti Lietuvoje, nors joje buvo praleidę tik nedidelę savo gyvenimo dalį. Tai tapo įmanoma tik po 1990 m., Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Tiesa, net ir kai kurių anksčiau mirusių dipukų palaikai po 1990 m. buvo perkelti į Lietuvą.
Ypatingas atvejis: žydai Nuo sovietų genocido bėgę dipukai ir nuo holokausto bėgę Lietuvos žydai buvo labai susiskaldę, niekada nebendradarbiavo. Taip atsitiko todėl, kad šios bendruomenės turėjo dvi labai skirtingas kolektyvines atmintis apie Antrąjį pasaulinį karą. Dauguma lietuvių prisimena kančias, patirtas nuo sovietų, kuriems dažnai padėjo žydų kolaborantai. Kita vertus, dauguma žydų prisimena kančias, patirtas nuo nacistinės Vokietijos, kuriai dažnai talkino lietuvių kolaborantai. Tiek lietuvių galvojimas apie „išsilaisvinimą nuo sovietų 1941 m.“, tiek žydų galvojimas apie „išsilaisvinimą nuo nacistinės Vokietijos 1944 m.“ kitai bendruomenei atrodė radikalus ir nepriimtinas (tai, kas vienai bendruomenei buvo „išsilaisvinimas“, kitai bendruomenei reiškė genocidą). Etninės lietuvių ir žydų emigrantų bendruomenės diasporoje gyveno atskirai: Lietuvos žydų pabėgėliai integravosi į platesnes žydų bendruomenes, lietuviai glaudžiau bendradarbiavo su latvių ir estų diasporomis, su kuriomis dalijosi bendru likimu, nekentė to paties priešo. Iš tikrųjų, būta ir tų, ir tų kolaborantų, bet jie sudarė mažą dalį visų žmonių – tačiau dėl kognityvinio šališkumo smarkiai įstrigo nukentėjusiųjų atmintin (vienas kolaborantas, apginkluotas okupacinio režimo, gali padaryti didelę žalą šimtams šeimų, kurios vėliau tai prisimins). Kartais SSRS stengdavosi išnaudoti tai savo naudai, neteisingai apkaltinusi įtakingiausius dipukų visuomenės veikėjus kolaboravimu, tikintis, kad tai paskatins žydų diasporą juos pulti, sumažins žmonių pasitikėjimą jais kaip laisvės kovotojais. Tai, kad kai kurie žydai „užkibdavo ant jauko”, dar labiau skaldė bendruomenes. Vakarų valdžios institucijos (pvz., JAV OSI) kruopščiai tyrė tokius kaltinimus ir jokių buvusių kolaborantų tarp svarbiausių Amerikos lietuvių (tiesa, tarp eilinių emigrantų buvo rasta keletas lietuvių nacių kolaborantų, kurie vėliau buvo teisiami).
Ypatingas atvejis: Klaipėdos kraštas ir Mažoji Lietuva. Daugelis šių pabėgėlių buvo etniniai vokiečiai arba vokiškai kalbėjo taip pat gerai, kaip savo gimtąja kalba. Daugelis jų integravosi į Vokietijos visuomenę kartu su kitais vokiečių tremtiniais iš rytų, nors būta ir išimčių.
Kaip gyveno DP palikuonys?
Dažnas dipukų kartos vaikas, užaugęs svečioje šalyje, buvo labai patriotiškai nusiteikęs, save laikė lietuviu. Tai juose įskiepijo šeimos ir šeštadieninės lietuviškos mokyklos. Lankydami lietuviškas vasaros stovyklas, lietuviškus sporto klubus, lietuvių skautus, chorus, į kuriuos juos užrašė tėvai, jie dažnai gyveno jiems sukurtuose „lietuviškuose burbuluose“.
Vis dėlto toks burbulas neapėmė visų gyvenimo sričių. Nors su kai kuriais vaikais ir vaikaičiais tėvai ir seneliai kalbėjo tik lietuviškai, iš savo bendraamžių jie greitai pramoko vietinių kalbų, o ir darbo rinkoje jiems sekėsi daug geriau nei jų tėvų kartai.
Vaikams užaugus ir palikus tėvų namus, jie turėjo pasirinkti. Kai kurie iš jų rinkosi savo tėvų kelią – visų pirma būti lietuviais. Jie perėmė iš tėvų lietuviškas parapijas, klubus, kitas organizacijas. Jie agituodavo už Lietuvos laisvę kartu su draugais, su kuriais susipažino dar lietuviškų mokyklų suoluose ir stovyklose – dar viename „lietuviškame burbule“.
Tačiau kiti nuo lietuviško gyvenimo nutolo. Jie jau paauglystėje galvojo, kad lituanistinės mokyklos ar stovyklos yra laiko švaistymas, o suaugus iš lietuvybės jiems liko tik kokios retos šventės (pvz. Kūčių valgymas su tėvais).
Paprastai lietuviai, kurie tuokėsi su kitais lietuviais, taip pat tie, kurie turėjo draugų lietuvių ir gyveno miestuose bei rajonuose, kur buvo daug lietuvių, buvo labiau linkę pasilikti lietuvių bendruomenėje. Tuo tarpu mišri santuoka dažnai reiškė lietuviškumo pabaigą.
Anūkų / proanūkių kartoje nuo lietuvybės nutolo dar daugiau lietuvių. Šiai kartai užaugus, apie 1980 m. Amerikos lietuviai jau negyveno tuose pačiuose rajonuose, o valstybinis švietimas Amerikoje išstūmė parapijų (taigi, ir lietuvių parapijų) mokyklas. Daugeliui to meto lietuvių vaikų vienintelė galimybė susirasti lietuvių draugų, pažinti Lietuvos istoriją buvo dviejų savaičių vasaros stovyklos arba šeštadieninės mokyklos.
Vis dėlto ir po 1990 m., iki pat 2000 m., beveik visos dipukų organizacijos, mokyklos ir parapijos išliko, vadovaujamos antrosios kartos atstovų. Ironiška, bet įvykis, kuris, ko gero, sudavė joms didžiausią smūgį, buvo 1990 m. Lietuvos nepriklausomybė. Lietuvai tapus nepriklausoma, užsienio lietuviai neteko vienijančio pagrindo telktis. Visos istorijos apie diskriminaciją, persekiojimus ir sovietinį genocidą, kurios įkvėpė XX a. aštunto ar devinto dešimtmečio Amerikos lietuvių jaunimą kovoti prieš neteisybę, staiga tapo ne tokios svarbios. Jau nebebuvo *taip* svarbu gelbėti lietuvių kalbą ar lietuviškas tradicijas JAV, Kanadoje ar Australijoje, nes, sovietams pasitraukus iš Lietuvos, jos bus išsaugotos pačioje Lietuvoje. Jau nebuvo prasmės tyrinėti lietuvių tradicijas ar istoriją iš Vakarų pasaulyje prieinamų dokumentų – nes visi didieji Lietuvos archyvai tapo prieinami, Lietuvos universitetai – laisvi. Kai iš sovietų cenzūros gniaužtų išsivadavo profesionalūs Lietuvos menininkai, smarkiai sumažėjo prasmė tokių institucijų, kaip Čikagos lietuvių opera. Be to, kai kurie ypač lietuviškai nusiteikę dipukų vaikų kartos visuomenininkai persikėlė į Lietuvą, taip susilpnindami kai kurias išeivijos institucijas.
Todėl tarp 2000 ir 2010 m. ne viena dipukų organizacija menko, kai kurios lietuvių parapijos buvo uždarytos, kitos buvo priverstos remtis senstančia DP vaikų karta, į kurių gretas įsijungė nedaug antrosios bangos vaikaičių ar provaikaičių. Pagrindinės pasaulinės ar visos Amerikos mastu veikiančios lietuviškos institucijos tebegyvuoja, jų gretas šiek tiek papildė po nepriklausomybės atgavimo atvykę lietuviai emigrantai. Tačiau „vietinės” organizacijos nyko. Savo lietuviškomis šaknimis besidomintys jaunesni Amerikos lietuvių DP palikuonys paprastai nudreifuoja prie pagrindinių, o ne mažesnių, nors ir arčiau jų namų esančių institucijų. Daugeliu atvejų galioja taisyklė: jei apie 1950 m. kokioje nors vietovėje gyveno daug šimtų ar keli tūkstančiai dipukų lietuvių, šiandien lietuviškas gyvenimas ten dar bus išlikęs, jei jų buvo tik keli šimtai ar mažiau, greičiausiai tokio gyvenimo jau nėra.
Kai kurie dipukų vaikaičiai atvyko į Lietuvą ir atkūrė savo Lietuvos pilietybę, kiti grįžo prie savo šaknų, mokėsi kalbos. Tačiau dažniausiai tokio didelio lietuvių skaičiaus, kuris leistų lietuvių kalbai klestėti Amerikoje, jokioje vienoje vietoje jau nesusidarė. Nors pasaulinės lietuvių diasporos renginiai tebevyksta, daugeliu atvejų jie perkelti į Lietuvą, sudarant galimybę diasporai aplankyti savo istorinę tėvynę.
Kokį paveldą paliko antrosios bangos lietuvių emigrantai?
Antrosios bangos lietuviai architektai sukūrė unikalų modernųjį lietuvišką stilių, pastatė šio stiliaus lietuvių bažnyčias ir klubus. Šiuo stiliumi buvo perstatytos net ir seniau pastatytos lietuviškos bažnyčios.
Pastatyta daug paminklų žymiems lietuviams ir sovietinio žiaurumo aukoms atminti, siekiant priminti naujojoje tėvynėje apsigyvenusiems lietuviams apie sunkią jų tautos dalią.
Sukurta daug grožinės literatūros ir vaizduojamojo meno kūrinių.
Antrosios bangos atstovai taip pat įsteigė tokias institucijas kaip lietuviški archyvai ir muziejai, lietuvių stovyklos.
