Kaip ir daugeliui, 2020 m. mums turėjo būti visai kitokie. 2020 m. rugsėjį-spalį turėjome užbaigti „Tikslas – Amerika“ projektą – aplankyti, nufotografuoti, į tikslasamerika.lt internetinį žemėlapį įtraukti ir vakarinės JAV dalies lietuviško paveldo vietas. Nuo Omahos iki Los Andželo, nuo Sietlo iki Fynikso – žemėlapis būtų buvęs pilnas.
Deja. Smogė COVID pandemija. JAV įvesta daug ribojimų, tarp jų – ir draudimas atvykti iš Lietuvos ne JAV piliečiams ar gyventojams. Bet net jei jo ir nebūtų, net jei ir nekalbėtume apie pačios ligos pavojų, neaiškumų per daug: ar visos vietos (pvz. lietuvių klubai, bažnyčios) veiktų? Ar žmonės, geriausiai išmanantys lietuvių paveldą savo mieste, nebijotų susitikti ir papasakoti istorijas (juk daugelis daugiausiai žinančių – vyresni)? Ar nebūtų ribojamas judėjimas tarp tų valstijų, kurios mums aktualios? Planuoti reikia iš anksto, o situacija keičiasi kas savaitę… Ir jau seniai tapo aišku, kad vieno tikslų – aplankyti Lietuvių dienas Los Andžele nepavyks pasiekti: jos atšauktos.
Taigi, „Tikslas – Amerika 2020“, kaip ir 2020 m. Tokijo olimpiada ar EXPO 2020 paroda, atidėta kitiems metams.
Visgi, galimybę net ir šiais metais išplėsti Gabaleliailietuvos.lt lietuviško paveldo užsienyje enciklopediją atradau. Brazilijoje. Nors šioje šalyje jau dukart lankiausi, lietuviški jos lobiai nėra lengvai išsemiami: visame Amerikos žemyne tik JAV yra daugiau lietuvių kilmės žmonių nei Brazilijoje. Ir turėjau mintyje bent 30 lietuviškų vietų, kurias ketinau ten aplankyti.
Be to, Brazilijos valdžia griežtai pasisakė prieš ribojimus pandemijos metu: ten šiuo metu beveik niekas neuždaryta, užsieniečiai kviečiami laisvai patekti į šalį. Kaip pamačiau pats Brazilijoje, žmonės jau išmoko su tuo gyventi: kaukės, temperatūros tikrinimai parduotuvėse, privalomos pirštinės bufetuose, bet viskas atidaryta. Blogiausia ten, galbūt, jau praeityje, daug kur COVID persirgo dauguma žmonių. Iš pradžių kai kurie užsieniečiai dėl to Braziliją kritikavo: neva ji pasidavė. Deja, kaip parodė vėlesnė įvykių eiga, Europos šalyse, kuriose su pandemija kovota radikaliau, mirtys tiesiog nusikėlė į rudenį: Brazilijoje blogiausia jau, duos Dievas, praeityje, o Lietuvoje tai – dabartis.
Kas be ko, palyginus su ankstesnėmis ekspedicijomis lietuviško paveldo link, šiemet – daug skirtumų. Visų pirma, laikomės oficialių patarimų: kaukės, rankų plovimas, atstumo laikymasis ir t.t. Daugiau darbo su planavimu: ne visada paprasta sužinoti, kas dirba, o kas ne ir, jei dirba šiandien, neaišku, ar dirbs rytoj (darbo laikai pasikeitė). Pakeitėme ir pačią ekspedicijos tvarką. Šiemet grafikas daug lėtesnis. Dabar per dieną lankome ne daugiau vieną lietuvišką vietą, kurioje reikia susitikti su žmonėmis („Tikslas – Amerika“ būdavo ir po 5 tokias vietas per dieną). Taip pat važiuojame tarp vietų išimtinai išnuomotu automobiliu ir vengiame viešojo transporto ar taksi. Jei koks žmogus vengia kontaktų ir nenori susitikti, pasistengiame susisiekti el. paštu ar telefonu. Tiesa, daugelis Brazilijos lietuvių noriai susitinka, o lietuviškas vietas pavyksta aplankyti ne sudėtingiau, nei pernai ar užpernai.
Kaip ten bebūtų, jei tik įmanoma, tokias ekspedicijas reikia daryti kuo anksčiau, nes su kiekvienais metais lietuviškos vietos keičiasi, kai kurios – nyksta, žmonės miršta ir neužrašytos istorijos pasitraukia iš atminties. Vienas dažniausių komentarų, kurio sulaukdavome JAV – „Kodėl atvykote taip vėlai? Va prieš 10 metų, dar (…) buvo gyvi…“.
Pagaliau Lituanikoje – lietuviškame Brazilijos kaime
Lietuviškosios Brazilijos vieta, kur svajojau patekti labiausiai – Lituanika. Tai Amerikos žemyne analogų neturintis lietuviškas kaimas Brazilijos gamtos apsuptyje. Su 60 sodybų, lietuvių koplyčia ir vienintelėmis Lotynų Amerikoje lietuvių kapinaitėmis, vienuolynu ir senelių namais, trim ežerais, baseinu, lietuviškai pavadintomis gatvėmis: Miškų brolių, Laisvės, Dariaus ir Girėno.
Ir Lietuvoje, ir Brazilijoje ilgai girdėjau legendomis apipintus pasakojimus apie Lituaniką. Vieniems tai kažkokia stebuklingai pasakiška Lietuva Lotynų Amerikoje, vienintelė ir nepakartojama. Kiti aiškino, jog iš Lituanikos belikęs vardas, esą lietuviai sodybas išpardavė ir gal „vos keli belikę“, o lietuviškas paveldas griūva.
Deja, per pirmuosius du apsilankymus Brazilijoje pamatyti, kaip yra, savo akimis nepavyko. Lituanika 80 km nuo San Paulo, o brazilams tai didelis atstumas, kad kas nors sutiktų pavežti, gi viešojo transporto ten irgi nėra. Na, šiemet išsinuomavome automobilį. Tikrai pavyks! Tik klausimas, kiek el. laiškų reiks parašyti, kol prieisiu prie reikiamų žmonių…
Užteko vieno! Prisiminiau, kad dar po 2019 m. ekspedicijos Brazilijoje man rašė Brazilijos lietuvių bendruomenės pirmininkas Andre Zizas, gailėdamasis, kad nesužinojo apie mus anksčiau ir nepavyko susitikti. Parašiau Zizui, kad šiemet galimybę susitikti turėsime. Ir čia pat nė neprašytas jis pakvietė mus į „Lituaniką“ – „Kaip tik būsiu dvi savaites ten, jums turėtų būti įdomu“!
Jaunasis Brazilijos lietuvių pirmininkas gaivins ir Lituaniką, ir bendruomenę
Lituaniką Andrė Zizas myli. Nuo pat vaikystės: užaugo ten leisdamas vasaras su lietuvių skautais (kuriė, deja, tuose miškuose nebesiaučia jau nuo 2005 m.). Pripažįsta, kad Lituaniką ištiko sunkūs laikai: kokios 20% sodybų nepriklauso lietuviams ir 12 metų pirmininkas buvo nelietuvis, be to, dėl teisinių klaidų miesto valdžia reikalauja nemažų mokesčių. Bet Zizas optimistas: „Viską išspręsime, su teisininkais jau dirbame!“. Dieną prieš mūsų apsilankymą jis pats tapo ir Lituanikos pirmininku.
Ir, įdomiai pašnekėjęs su juo visą vakarą vaikštinėdami ir gerėdamiesi lietuviškai-braziliškos gamtos vaizdais, patikėjau: Lituanika ir Brazilijos lietuvių bendruomenė su juo turi ateitį.
Šiaip ar taip, Lituanika, nepaisant poros nenaudojamų pastatų (senelių namų, svečių namų ir bibliotekos), ir šiandien atrodo labai tvarkingai, su kruopščiai pjaunama žolyte, švariu baseinu, žuvimi užveistais ežerais: tarsi tvarkingos Europos ar JAV priemiesčių gabalėlis kur kas chaotiškesnės Brazilijos apsuptyje.
Andrė tik metais vyresnis už mane – jam 34-eri. Nesu įpratęs matyti tokių jaunų bendruomenės pirmininkų „senosios imigracijos šalyse“, o juk pagrindinė imigracija į Braziliją iš Lietuvos vyko ~1926-1930 m.; net dipukai ten beveik nekeliavo. Bet, nors Zizo imigravo tik seneliai, jis puikiai kalba lietuviškai (kaip ir daugelis jaunųjų Pietų Amerikos lietuvių aktyvistų kalbos išmoko Vasario 16 d. gimnazijoje), gyveno Lietuvoje. Gal net svarbiau, kad jis yra verslininkas, vadovauja 100 žmonių ir moka apsieiti su organizacijomis. Vienas pirmųjų jo projektų tapus pirmininku: sužinoti, kiek Brazilijoje yra kilme iš Lietuvos besidominčiųjų, o tam jis naudoja Facebook ir kitus modernius kanalus. Nes lietuvių organizacijos Brazilijoje pamažu sensta, nyksta jaunimo kolektyvai, tokie, kaip Zizas – išimtis, ne taisyklė. Bet juk lietuvių kilmės jaunimo Brazilijoje pilna, tik reikia jį įtraukti.
Kai paklausiau, ar norėtų persikelti gyventi į Lietuvą, Zizas sakė – nebe. Jis pagyveno kelis metus Lietuvoj „anais laikais“, jau po nepriklausomybės, bet dar iki narystės ES.
Toje „paprastesnėje ir savitesnėje Lietuvoje“ liko jo širdies dalis – bet šiuolaikinėje Lietuvoje „per daug Europos“, padidėjo biurokratija, mokesčiai. Brazilijoje jei žinai kaip apsieiti viskas paprasčiau ir aiškiau…
Savaip apsidžiaugiau tą išgirdęs. Taip, Lietuvai labai svarbu išlaikyti neemigravusius tuos, kurie Lietuvoje gimė. Tačiau tokie žmonės kaip Andre Zizas, tikiu, Lietuvai gali nuveikti daug daugiau būdami svetur, kur ir užaugo. Tiltai tarp Lietuvos ir 200 mln. gyventojų Brazilijos – labai svarbūs Lietuvai ir nebėra daug žmonių, kurie ir galėtų, ir norėtų tuos tiltus statyti ir išsaugoti.
O vienas tvirčiausių tokių tiltų – Lituanika.
Visa informacija apie Brazilijos lietuvišką paveldą – ir lietuvišką paveldą dar 34 šalyse – prieinama tinklapyje „Gabalėliai Lietuvos“, http://www.gabaleliailietuvos.lt .
Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Brazilijoje:
1. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Brazilijoje aprašas
2. Mūsų kelionių vadovas po Braziliją
3. Mūsų kelionių vadovas po San Paulą
