Vasario 16-osios gimnazija! Kiek daug apie ją girdėjau „Gabalėlių Lietuvos“ ekspedicijose.
Atrodo, ji vienijo visą lietuvių pasaulį, lietuviai iš visų žemynų tenai mokėsi, bet labiausiai jai dėkingi Pietų Amerikos lietuviai! Tokius žmones Pietų Amerikoje sutikdavau vėl ir vėl: kokių 30-50 metų amžiaus, kurių tik vienas-kitas senelis ar prosenelis emigravo iš Lietuvos – tačiau jie puikiai kalba lietuviškai, šoka tautinius šokius, yra kokio Urugvajaus ar Argentinos lietuvių klubo sielos… Ir, aišku, visi jie baigę Vasario 16-osios gimnaziją. Ne, net nebaigė, tiesiog mokėsi ten vienerius metus, to užteko tokiam stebuklui! Bet ar tas stebuklas tebėra Vokietijoje? Pietų Amerikoje girdėjau neraminančių pasakojimų: „Dabar ta gimnazija jau vokiška, kas ten siuntė vaikus dabar, gailėjosi, ten mokoma vokiškai“.
Ir štai pagaliau pirmąkart į lietuviams priklausančią Renhofo pilį atvykome patys. Ne šiaip atvykome: svečiavomės jos bendrabutyje tris naktis, stebėjome mokymo procesą, pats vedžiau pusantros valandos trukmės pamoką apie lietuviškas pasaulio vietas gimnazijos mokiniams!
Ką slepia Vokietijos lietuvių pilies mūrai?
Nuo pat pirmo žvilgsnio, gimnazija pribloškė didybe. Lietuviai čia dar 1953 m. įsigijo tikrą vokišką pilį, kurią dar šimtmečiu anksčiau pasistatė garsioji turtuolių Rotšildų šeima! Jie čia medžiodavo. Nuo pilies bokšto viršūnės – kurią Lietuvos švenčių metu papuošia trispalvė – ir šiandien išvydome nuostabias panoramas – tiesa, tankiai gyvenamoje Vokietijoje dabar pilį supa daugiau miestelių, nei miškų. Bet nusileidę į pilies parką dar galėjome pasijusti miško tankmėje – ežeras, sala, gausybė medinių skulptūrų pagal lietuviškas pasakas. Lietuviška oazė vidury Vokietijos, paruošusi tiek „užsienio superlietuvių“ kartų.
Renhofo pilį lietuviai vadindavo Romuva ir ji – tikras gimnazijos simbolis. Bet gimnazija ją seniai praaugo, pilyje dabar veikia Vokietijos lietuvių bendruomenės štabas, Lietuvių kultūros instituto archyvas, biblioteka, o nuostabią pilies salę kaip tik buvo išsinuomojusi vestuvėms vokiečių pora. Pilies grožis padeda gimnazijai išlikti.
Gi gimnazija 1965 m. pasistatė naują pastatą, 1972 m. mergaičių bendrabutį, 1987 m. berniukų, o paskutinį bloką su moderniais kabinetais – 2012 m. Modernumu gimnazija nustebino: gal kokios išmaniosios lentos dabar jau yra daug kur, bet ne visur mokytojai sugeba jas išnaudoti taip, kaip Lietuvos krašto pažinimo mokiusi Inesa Lendraitienė.
Kiek lietuviška šiandien Vasario 16-osios gimnazija?
O kaip lietuviškumas? Stebėjome dvi pamokas. Pirmoji – lietuvių literatūros pamoka lietuviams. Vaikai lietuviškai analizavo Juozo Grušo „Meilė, džiazas ir velnias“ net aktyviau, nei Lietuvos mokyklose, diskutavo. Antroji pamoka – „Lietuvos krašto pažinimas“ vokiečiams. Ten jau vokiškai buvo mokoma šiek tiek lietuvių kalbos, Lietuvos geografijos, istorijos, o vaikai – vokiečių kilmės, nieko bendro su Lietuva neturintys, pasirinkę lankyti gimnaziją dėl jos artumo, nedidelio dydžio („kiekvienas pažįsta kiekvieną“), mokslo kokybės.
Kaip pasakojo gimnazijos direktorė Rasa Weiss, dauguma pamokų dabar čia vyksta vokiškai. Kiekviena klasė tarsi „skeliama“ į dvi dalis – lietuvių ir nelietuvių kilmės vaikus. Nelietuvių kilmės vaikams privaloma papildoma pamoka – „Lietuvos krašto pažinimas“ vokiečių k. O lietuvių vaikams papildomos pamokos dėstomos lietuviškai – lietuvių kalba, literatūra ir kita panašiu lygiu, kaip būtų Lietuvoje. Dabar apie trečdalis vaikų – lietuvių kilmės, du trečdaliai – vokiečių, o iš viso mokinių 180.
Šiandien daugelis lietuvių vaikų yra iš lietuvių, jau po 1990 m. imigravusių į Vokietiją, šeimų. Kitaip sunkiai ir galėtų būti: juk moksleiviai privalo puikiai mokėti vokiečių kalbą… Iš Lietuvos atvykę ir daugelis su Lietuva susijusių mokytojų bei darbuotojų.
Tik Marija Dambriūnas-Schmidt dar likusi iš senų laikų: ji gimė Vašingtone, dipukų šeimoje, bet vos 22 m. amžiaus atvyko į Vasario 16-osios gimnaziją dirbti ir ten pasiliko. Ji mums ir papasakojo daugiausiai gimnazijos istorijos, pavedžiojo po pilį ir jos archyvus. Kaip pasakojo Marija, kol Lietuva buvo okupuota, Vasario 16-osios gimnazijoje beveik visos pamokos vyko lietuviškai. Gimnazija išlaikyta lietuvių aukų dėka – tiek pinigais, tiek darbu – ir taip pat Vokietijos paramos pabėgėliams, negalėjusiems grįžti į tėvynę. Bet Lietuvai atgavus nepriklausomybę, šio argumento gauti išlaikymą neliko, Vokietija pareikalavo gimnazijos pereiti prie pamokų oficialia vokiečių kalba, priimti ne tik lietuvius…
Kas šiandien gyvena Vasario 16-osios bendrabučiuose?
Panašios latvių, vengrų gimnazijos po to užsidarė, o Vasario 16 d. gimnazijos direktorius, Marijos Dambriūnaitės vyras Andrius Šmitas (Andreas Schmidt), pasirinko „apvokietininti“ gimnaziją, kartu išlaikant kiek įmanoma daug lietuvybės. „Tačiau moksleivių iš Pietų Amerikos srautas nutrūko ne dėl to“ – pasakojo Marija – „Tie moksleiviai ir paskui būdavo mokomi tik lietuvių kalba, kadangi jie atvažiuodavo jau pabaigę gimnazijas savo šalyse, papildomiems metams, tai galėjo tęstis…“ – gailėjosi Marija. Deja, 2009 m. pasikeitus vadovybei gimnazijoje ta programa nutrūko, užsienio lietuvius mėginta siųsti į „Lietuvių namus“ Lietuvoje, kurie turėjo perimti iš gimnazijos „pasaulio lietuvių gimnazijos“ estafetę – bet gal dėl metodikos trūkumo, gal dėl tam tikros vienos kalbinės grupės (rusakalbių) dominavimo, tokie „atsivertimo į lietuvybę stebuklai“, kaip Vasario 16-osios gimnazijoje, tarp ten išsiųstų Pietų Amerikos lietuvių, atrodo, neįvyko…
Vasario 16-osios gimnazijos bendrabutyje apsistojome dviems dienoms – pirmosios visos prireikė milžiniškai gimnazijos teritorijai apeiti, apfotografuoti, apfilmuoti, o antrąją panaudojome tvarkyti ekspedicijos metu surinktai medžiagai, rūšiuoti nuotraukoms (jų tiek daug), rašyti straipsniams. Labai patogu: kambaryje du stalai ir kėdės (viešbučiuose reta, o kemperyje, kur dažniausiai nakvodavome, nėra nė vieno), pusryčiai, pietūs, vakarienė. Tyla, vokiška tvarkinga ramybė – kitaip nei Lietuvos mokyklose…
Nors dalis vaikų bendrabučio užleista svečiams, nėra taip, kad gimnazijoje niekas negyventų… Gyvena 28 moksleiviai. Daug jų – Vokietijos lietuviai, kurių tėvai dirba kituose Vokietijos galuose, tad vaikai namo tegrįžta savaitgaliais. Keli moksleiviai iš toliau: seserys iš Argentinos, dar trys… iš Lietuvos. Gimnazija turi savo vardą ir panašių į ją lietuvių pasaulyje nėra…
Vasario 16-osios gimnazijos istoriją išgirdome iš ją išgyvenusios moters
Vasario 16-osios gimnaziją įkūrė tie lietuviai, kurie po Antrojo pasaulinio karo pasitraukė iš Lietuvos į Vokietiją ir, uždarinėjant pabėgėlių DP stovyklas, pasiliko joje. Iš kokių 60000-80000 lietuvių Vokietijoje liko tik 7000, o iš tų daug senukų, paliegusių, kurių todėl nepriėmė už prieglobstį atidirbti reikalavusios šalys. Jie niekaip nebūtų pajėgę išlaikyti nė dalies to lietuviškų darželių, mokyklų tinklo, kuris buvo laikinai įkurtas DP stovyklose..
Todėl jie nutarė įkurti vieną židinį Vakarų Vokietijoje. „Pasirinko teritoriją kuo toliau nuo Rytų Vokietijos, nes nežinojo, kaip toli dar gali eiti sovietai“ – pasakojo Marija Dambriūnaitė. Įsigijo pilį. Iš pradžių čia mokėsi Vokietijos lietuvių vaikai, paskui šį lietuvybės židinį atrado Amerikos žemyno šeimos, o dabar „ratas apsisuko“, vėl mokosi Vokietijos lietuviai, tik jau naujų imigrantų šeimų. Ir „ratas sukasi toliau“ – kaip pasakojo Marija Dambriūnaitė, gimnaziją įkūrus pokariu, daugelis vaikų puikiai mokėjo lietuviškai, vėlesnėje kartoje jau kalbos vis dažnesnis mokydavosi gimnazijoje. „Senuosius“ lietuvius pakeitus naujiems emigrantams, viskas „grįžo į pradžią“: Lietuvoje gimę jų vaikai lietuviškai mokėjo daug geriau nei vokiškai. Bet dabar jau „naujųjų imigrantų“ vaikai vis dažniau ateina mokyklon tėvų kalbą mokėdami prasčiau – juk vis dažnesnis jų jau gimęs Vokietijoje…
Iš Vasario 16-osios gimnazijos pasukome į šiaurę romantiškuoju Reino slėniu. Palikome lietuvių pilį – bet anapus slėnio mūsų laukė (ir) lietuvių rūmai.
Iš pilies – į lietuvių rūmus, kur galėjo būti sudaryta Lietuvos vyriausybė tremtyje
Lietuviai Vakarų Vokietijoje turėjo ir kitą kultūros židinį, panašų į Vasario 16 gimnaziją. Tai – „Haus Annaberg“ Bonos – buvusios Vakarų Vokietijos sostinės – pakraščių miške. Tiesa, namai priklauso bendrai lietuviams, latviams ir estams. Kokios broliškos, panašaus likimo tautos bebūtume, kitur pasaulyje tokių bendrų vietų nežinau! Raktas čia buvo kūrėjas Jazeps Urdzė, liueronų kunigas. Jis buvo Lietuvos latvis, puikiai mokėjo abi kalbas – tad ir atsikliuvęs dipukų stovyklose ėmė aplink save telkti visus Baltijos šalių dipukus. Pajuto Dievo pašaukimą sukurti tokį centrą, kur būtų ir tautinė veikla, ir bendrabučiai gyventi. Gavęs iš Amerikiečių okupacinės valdžios subombarduotą oro uostą, sugebėjo per 2 metus jį suremontuoti, prikelti naujam gyvenimui, o tada Vokietijos valdžia jį atėmė… Bet Urdzė nenuleido rankų, 1952 m. iš kilmingo vokiečio įsigijo 1898 m. dvarą – Haus Annaberg.
Bet ar ten kas liko lietuviško? Internete radau Haus Annaberg Booking.com svetainėje kaip viešbutį, dar šiokios tokios informacijos vokiečių kalba… Kaip visuomet, galimybių patekti pradedu ieškoti nuo tų, ką jau pažįstu arčiausiai. Marija Dambriūnaitė davė Ankės Liepos kontaktus, kuri mokėsi Vasario 16 gimnazijoje. Jai parašiau – bet atsakymą gavau jau iš Erikos Cieszewski. Lietuviškai.
Haus Annaberg manęs laukė ir Erika, ir Žaneta Šakalytė, ir paties Jazepo Urdzės dukra Edine Yorulmaz. Ji ir vaizdžiai papasakojo vietos istoriją, kurią aprašau. Ji ir pavedžiojo po jaukų parką, ir po didingus rūmus, kuriuose – ir Baltijos šalių kalbų bibliotekėlė, senos salės, keliasdešimt viešbučio kambarių. Tokių, kaip kadaise, be tualetų, tik su kriauklėm, panašiai kaip Vasario 16-osios bendrabutyje. Yra ir bendrabutis, kurį pristatė jau pats Jazepas Urdzė – ten gyvendavo Bonoje studijuodavę Baltijos šalių studentai, dabar jau įvairūs.
„Bet veikla vyksta“ – sakė Erika Cieszewski, pati „Haus Annaberg“ įsimylėjusi „iš trečio apsilankymo“, kai ten vyko lietuvių literatūros savaitė, lankėsi rašytojai iš Lietuvos. Nors istoriškai būdavo, kad Haus Annaberg dominuodavo lietuviai, dabar daugiau latvių ir estų renginių – jų chorai, latvių Joninės. Savo renginius organizuoja ir Baltijos vokiečių palikuonys, veikia choras „Skambantys tiltai“ nuo pat Antrojo pasaulinio karo laikų taikos vardan atliekantis dainas įvairių Europos šalių kalbomis (ir Baltijos šalių). Priešingai Vasario 16 gimnazijai, išskyrus Eriką ir Žanetą, naujų imigrantų „Haus Annaberg“ nelabai yra: vyrauja dipukų palikuonys.
„Haus Annaberg“ jau svarbus ir Lietuvos istorijai. Būtent čia, kaip mums papasakojo, per 1991 m. sausio 13 d. atvyko, nakvojo užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas. Tam, kad kalbėtųsi su Vakarų Vokietijos valdžia Bonoje – ir tam, kad sudarytų Lietuvos vyriausybę tremtyje, jei Rusija būtų sugebėjusi vėl okupuoti Lietuvos valstybę.
Nuo Bonos jau temstant pasukome į Belgiją. Pietvakarių Vokietijos lietuviški rūmai ir lietuviška pilis paliko gražų, jaukų įspūdį – nėra tiek daug prarasta, kaip Jungtinėje Karalystėje, priešingai…
O Belgijoje laukė dar kitokie Gabalėliai Lietuvos, bene patys naujausi žemyne – juk ten Europos Sąjungos sostinė, o Lietuva ES narė 20 metų, Briuselyje darbuojasi virš 1000 lietuvių. Bet ar kas per tą laiką Briusely atsirado lietuviško? Apie tai jau – kitame straipsnyje.
