Kelio ženkluose iš lėto mažėjo iki Melburno likusių kilometrų skaičiai. Nuo Džindabaino, kur nubudome, važiuoti tiesiai būtų buvę 627 km, bet su visais užsukimais susidarė ir 850 km.
Melburnas – viena didžiųjų Australijos lietuvių širdžių. Pokariu čia įsikūrė 2000-3000 dipukų (pasitraukusių nuo sovietinės Lietuvos okupacijos). O šitiek dipukų, būna, sukuria tiek gabalėlių Lietuvos, kiek 20000 ar 30000 šiuolaikinių emigrantų nesukurtų…
Ant kalno – vienintelis užsienyje lietuvių slidininkų klubas
Melburno lietuvybės aidus pajutome dar likus 350 km iki jo, kalnų serpantinu užvažiavę į Maunt Bulerio slidinėjimo kurortą. Ten stūkso jaukus pastatėlis „Neringa“. Lietuvių slidininkų klubas, kurį dar 1964 m. pasistatė, kaip rašoma Australijos lietuvių metraštyje, pakaunėje tarpukariu slidinėdavę lietuviai. Jie – ir jų palikuonys, svečiai – iki šiol ten kas žeimą važinėja iš Melburno, gyvena tuose lietuviškuose kambariukuose, kūrena laužą ant kalvos. Ant laukujų durų parašyta „Lietuva“. Ten – dar viena Lietuva Australijoje. Lietuvių pajūrio ar paežerės viešbučių dar teko matyti JAV, Kanadoje – bet lietuvių slidininkų klubą pasistatė vieninteliai melburniškiai…
Aišku, „Neringa Ski Lodge“ gimė tik tada, kai gabalėliais Lietuvos jau buvo apsėtas pats Melburnas… Kai atvykome po ilgos dienos, daug viešbučių jau buvo užvėrę duris (Australijoje viskas užsidaro taip anksti). Pernakvojome automobilyje oro uosto stebėjimo aikštelėje, virš galvos visą naktį zujant lėktuvams. O kita diena – svarbiausia savaitėje. Sekmadienis, kai Melburno lietuviškos vietos nušvinta lietuvybe.
Sekmadienis – lietuvybės diena Melburno lietuvių namuose
11 valandą – lietuviškos Mišios. Tiesa, kaip rašoma Australijos lietuvių metraštyje, nors lietuviai 1966 m. buvo „per plauką“ nuo leidimo įsigyti savo bažnyčią, ne laiku pasikeitęs vyskupas lėmė, kad tai, kaip beveik visur Australijoje, taip ir liko svajonė. Tačiau lietuviai įsigijo namą kunigams su koplyčia. Koplyčioje gausu lietuviškų krikščioniškų simbolių – Dievo gailestingumas, Aušros vartų Marija, koplytstulpiai…
Paskui – lietuviški valgiai Melburno lietuvių namuose. „Pietus čia rengiame kas sekmadienį“ – mums pasakojo vietos lietuviai – „Kas kartą maistą ruošia vis kita organizacija ar lietuviai“. Tądien laukė skanus Kristinos Rebecchi kugelis. Koks gyvas tas klubas – dešimtys žmonių, įvairiausios organizacijos, veiklos. „Kai keturiskart į metus būna cepelinai, ateina ir 300, tenka turėti tris atskirus sodinimus, net keliasdešimt nelietuvių prisijungia, pamilę lietuvišką virtuvę“ – mums pasakojo.
Po pietų – Melburno „Dainos sambūrio“ koncertas didingoje Lietuvių namų salėje. Kanklėmis grojo „Vaidilutė“, dainavo vyrai, moterys, vaikai.
Apskritai Melburno lietuvių namai turi savyje kažką tokio didingo, prabangaus… Daugybė pasaulio Lietuvių namų – atokiuose miestų rajonuose, o Melburno namai – pačiame centre, senoviniame pastate, gražioje senoje gatvėje. Viduje puikiai dera ir senosios Australijos (pastatas 1965 m. įsigytas iš metodistų), ir senosios lietuvybės dvasia (atminimo paminklai ramovėnams, žuvusiems už Lietuvos laisvę, Gedimino stulpai prie įėjimo). Nieko keisto, kad Lietuvių namus pamilo vietos koncertams ieškantys muzikantai, o mums lankantis dar nebuvo nuimti kino kūrėjų palikti angliški užrašai – serialą „Fisk“ čia filmavo „Netflix“. „Taip lietuvių namai gali išsilaikyti“ – pasakojo jų pirmininkas Raimundas Muceniekas, kurio interviu įrašėme „Gabalėliai Lietuvos“ Youtube kanalui.
Melburno lietuvių namuose pirmąsyk lankėmės dar prieš dešimtmetį, smagu buvo pamatyti ir tuos pačius veidus, ir daug naujų. Tada, 10 metų atgal, buvo viena pirmųjų mūsų kelionių, kai ieškojome ir gabalėlių Lietuvos. Nuo to laiko daug vandens nutekėjo: tikslinės ekspedicijos, filmavimas, dronai, knygos… O ir apie daug papildomų lietuviškų vietų Australijoje sužinojome. Ypač „Pasitarnavo“ COVID: Australijoje karantino ribojimai buvo vieni „drakoniškiausių“, žmonės negalėjo net nutolti nuo savo namų. Užtat turėjo skaityti ir pildyti „Gabalėlius Lietuvos“. Tada Melburno lietuvis Mindaugas Žemaitis parašė apie Vilniaus gatvė Melburne. Kai paklausiau, ar negalėtų nuvažiuoti, nufotografuoti – juk nežinia, kada Australija įsileis mus – atsakė, kad ir jis pats negali ten nuvažiuoti dėl karantino ribojimų, nes ta gatvė toliau nei leistinu atstumu nuo jo namų… Užtat dabar po visą Australiją patys važinėjome laisvai ir laisvai klausinėjome gatvės gyventojų apie pavadinimo istoriją. Deja, daug neišgirdome: „Niekada nežinojau, ką tai reiškia“ – sakė. Išties keista: visos kitos gatvės aplink ten pavadintos ne miestų vardais…
Džilonge – lietuvių rajonas ir paskutiniai man nelankyti lietuvių namai
COVID laikais iš Mindaugo išgirdau, kad Lietuvių namai yra ir Džilonge, 300 000 gyv. mieste vos 74 km nuo Melburno. Tiesa, žinojau, kad jie buvo, sudegė, bet tik tada pirmąkart išgirdau liudijimų, kad veikia ir po gaisro – tik kitame pastate.
Ir štai dar po penkių metų jau stovėjau prie tų namų. Ir skaičiau paskaitą rodydamas įspūdingiausias pasaulio lietuviškas vietas susirinkusiems 25 lietuviams. Dalis jų – pažįstami iš interneto platybių. Kaip Jura Reily, angliškų romanų, paremtų Lietuvos mitologija ir istorija, autorė, padovanojusi man savo knygą, o žmonai – iš gintaro pačios pagamintus auskarus, bei paskui padėjusi įminti Vilniaus gatvės Melburno priemiestyje mįslę (pasirodo, ją 2010 m. taip pavadino rajono vystytojas). Ar Erikas Kvietelaitis, kuriam padedame atsikurti Lietuvos pilietybę. Su kitais susipažinome ruošdamiesi ekspedicijai, kaip Loreta Tigani, Džilongo lietuvių pirminikė, papasakojusi, kaip 1997 m. sudegė klubas, kaip 1998 m. Australijos lietuvių dienoms jau išsinuomavo dabartinį pastatą lengvatinėm sąlygom iš savivaldybės.
Paskaitą-paskaojimą pradėjau unikali faktu: Džilongo lietuvių namai – paskutiniai pasaulyje lietuvių namai, kurie žinojau, kad veikia, bet nei viduje, nei prie jų išorėje dar nebuvau buvęs. Taigi, vizitas ten man buvo dar svarbesnis.
Apskritai, Džilongas – kažkas unikalaus. Visos kitos Australijos lietuvių kolonijos, lietuvių namai – milijoniniuose metropoliuose arba sostinėje, o čia – miestas, kai pokariu į Australiją atvyko tūkstančiai lietuvių, teturėjęs 50 000 žmonių. Kaip, kodėl? Atsakymą radau Australijos lietuvių archyvo vadovės Dainos Pocius ir bendraautorių Birutės Beal, Editos Meškauskaitės knygoje „Australian Lithuanian Vignettes“. Ten rašoma, kad, atvykus dipukams Džilonge būta ir darbų (ir, vos išėjęs po paskaitos vakare iš Lietuvių namų, nuo kalno regėjau ugnimis besispjaudančią naftos verslovę), ir žemė pigi. Tad lietuviai vienas šalia kito susipirko ištisą „Lietuvių rajoną“ – 60-70 sklypų. Ten yra ir Kauno gatvė. Kitos dipukų tautos elgėsi panašiai. Yra ir Vyslos (Vistula), ir Talino, ir Liepojos (Libau) gatvės. Toks dipukų miestas, kurio jaukūs vienaukščiai nauji saugūs namai taip kontrastavo su tragedijomis toli paliktoje Europoje…
Kaip Džilonge sudygo lietuviško krepšinio sėkla
Australijoje svarbus sportas – ir net mane stebina, kaip čia jis persmelkęs ir lietuvių bendruomenes. „Būtinai nuvažiuokite į mūsų klubo Vytis treniruotę“ – mums rašė Džilongo lietuviai. Ten, Arenoje, radome net ne lietuvių klubą, o ištisą krepšinio mokyklą – per 100 vaikų, per 20 komandų. Tiesa, lietuvių dabar mažuma: bet mūsų tautiečių pasėta sėkla sudygo, lietuviškas krepšinio medis apėmė daug Džilongo tautybių, jie visi dabar žaidžia su „Vytis Knights“ marškinėliais, ant kurių – ir Lietuvos herbas.
Tiesa, kai lankėmės Australijoje pirmą kartą 10 metų atgal, per šalį vilnijo skandalas – Džilongo Vytis į lietuvių sporto šventes vežasi kitataučius krepšininkus… Vienaip tas kontroversijas nušvietė Sidnėjuje leidžiama lietuviška „Mūsų pastogė“ (kurios 2025 m. išėjo paskutinis numeris), kitaip – Australijos nelietuvių spauda, kuriai tautinės sporto šventės sunkiau suprantamos.
Čia visada yra dvi pusės. Viena vertus, aišku, norėtųsi tų „grynai lietuviškų“ klubų, komandų, chorų, kokie būdavo 1960 m. Antra vertus, daugely vietų du trečdaliai ir daugiau šeimų – mišrios, naujosios kartos nebekalba lietuviškai. Kaip sakė Džilongo Vyčio krepšinio trenerė Dana Lunn, grynų ar beveik grynų lietuvių ten tiesiog nepakaktų, juk ne visi jie ir nori žaisti krepšinį.
Tuo tarpu kitataučių (ar „ketvirčiu lietuvių“, „aštuntadaliu lietuvių“) prisilietimas prie lietuviškų veiklų, pastatų, organizacijų – tai ir didelė galimybė. Visi, kas ateina į koncertus Melburno lietuvių namuose – praeina paminklą žuvusiems už Lietuvos laisvę, lietuviškus užrašus ir simbolius. Kas mokosi krepšinio Džilongo Vytyje – pažįsta Lietuvos herbą, Lietuva pasirodo per tai, ką turi geriausio – krepšinį. Tiems žmonėms Lietuva – ne tik taškas žemėlapyje, kaip dažnam australui, klausiančiam, „Kur ta Lietuva?“. Čia jau nekalbant apie finansinius klausimus, galimybes išlikti.
Be senųjų Melburno ir Džilongo dipukų ir jų vaikų, su kuriais kalbėjausi lietuviškai – kaip Henriku Antanaičiu, Gaila Muceniekas, Lietuvos garbės konsule Danute Levickis – tad atmintin įstrigo ir tie, kurių gyvenimai, iš pažiūros su lietuvybe mažiau susiję – bet noriai prie lietuvių jungiasi. Kaip broliai Sanigos, kurių tik vienas senelis buvo lietuvis – bet jie dainuoja lietuviškai „Dainos sambūryje“. Kaip Stan Rebus, lenkų kilmės Džilongo Vyčio treneris, kurį su lietuviais sieja dipukiška kilmė.
Pro Baltų stovyklą miške – Adelaidės link
Iš Melburno pasukome į vakarus, bet už pusantros valandos dar pasukome vis siaurėjančiais ir prastėjančiais keliais į mišką prie iš dalies apleisto Bleikvilio kaimo. Netoli už jo žemėlapiuose pažymėta Balt Camp – baltų stovykla. Miško gūdumoje radome pora išlikusių kaminų ir lentelę. Kur kaminai – ten pokariu būdavo tiekiamas maistas miško darbininkams. Visi darbininkai buvo dipukai – čia jie atidirbinėjo privalomus dvejus metus, kad priimtų Australija. Įdomiausias aprašymo galas: „Stokodama darbo jėgos, miškų komisija valdė 11 darbo stovyklų, kurios pramintos baltų stovyklomis. Iš 182 000 į Australiją atvežtų dipukų, daugelis atvyko iš Baltijos šalių Šiaurės Europoje“. Tiesa, kitų Balt Camp žemėlapiuose neradau. O ir šios teliko griuvėsiai. Gal išgelbėjo, kad čia ir dabar stovyklavietė – vieta, kur gali kurti laužą, pasistatyti palapinę.
Mes tam laiko neturėjome. Laukė dar 4 valandos kelio iki nakvynės vietos 1924 m. įkurtoje smuklėje-viešbutyje „Hotel Victoria“ Dimbuloje. Tokie viešbučiai stūkso kiekvienam mažam miestely – dviaaukščiai, su baru apačioj ir baliustraduotais balkonais apsuptais kambariais viršuje. Tik daugelis jų svečių nebepriima: priešgaisrinės ir kitos statybos normos, pražudžiusios ir dalį Australijos lietuvių klubų, padarė savo, viešbučių verslo atsisakė, liko tik su baro verslu. „Hotel Victoria“ – graži išimtis. Ten dar galėjome pasijusti kaip, turbūt, jausdavosi kokiais 1960 m. lietuviai, kai jau galėjo keliauti per Australiją: maži kambariai be tualeto, užtat – didelės bendros erdvės, kuklus puošnumas, geriantys kaimo „herojai“…
Kitą dieną – dar 5 valandos kelio link Adelaidės. Nors Adelaidė dydžiu smarkiai nusileidžia Melburnui, jos svarba lietuviškajai Australijai – gal net didesnė. Ten – vienintelė šalyje tokia lietuvių bažnyčia, svarbiausias lietuvių archyvas, vienintelis lietuvių muziejus ir dar daug daugiau.
Į Adelaidę važiavome ne tik patys – Melburno lietuvių bibliotekos vadovė Ieva Arienė išgirdusi, kad važiuojame į Adelaidę automobiliu, įdavė dėžę senų knygų nuvežimui į lietuvių archyvą. “Po vieną kopiją pasiliekame – kitką siunčiame ten” – mums pasakojo – “Bet dabar vis rečiau kas tokius atstumus važiuoja automobiliu”.
Bet apie Adelaidę jau – kitame straipsnyje.
