Didysis 13000+ km „Tikslas – Amerika 2023“ žiedas rytiniais JAV ir Kanados keliais pamažu artėjo į pabaigą, bet vieni nuostabiausių atradimų dar mūsų tik laukė.
Lietuviškų skulptūrų parkas tolimiausiame Meino gale
Norėdamas rasti visas kada egzistavusias lietuvių bažnyčias, kapines, paminklus, klubus esu nuolat įtempęs akis ir ausis. Jei tik išgirstu bent žiupsnelį informacijos apie kažkokią man nežinomą lietuvišką vietą Amerikoje – tuoj pasižymiu į lentelę: kiek įmanoma, išsiaiškinu vietoje ir viliuosi kada nors aplankyti.
Šiaurės Meino „Alexander Art Trail“ skulptūrų parkas toje lentelėje atsidūrė bent prieš ketverius metus, kai knygoje apie Vilniaus skulptūras perskaičiau vieną menką sakinį, kad Vilniaus senamiestyje esančios deivės Medeinos statulos kopija stūkso viename Meino skulptūrų parke. Paieška internete dar tada privedė prie jau amžiną atilsį Amerikos latvio skulptoriaus Rolando Paeglės, kuris Meino užkampyje palei pat Kanados sieną ir įkūrė tą „Alexander Art Trail“ parką. Tai – visai kitas Meino galas nuo Kenebunkporto vienuolyno ar net Rumfordo lietuvių kapinių, o tie informacijos žiupsneliai, kuriuos gebėjau rasti, daug sąsajų su Lietuva nežadėjo. Taigi, ir 2017 m., ir 2019 m. ekspedicijose vietovės neprivažiavome – bet 2023 m. važiuojant iš Kanados pagaliau atsirado galimybė šią spragą „užkimšti“.
Pradėjus susirašinėti su parko šeimininkais darėsi vis įdomiau: Edward Paegle (statytojo sūnus?) pažadėjo „Lietuvišką svetingumą“(?), prie pokalbio prijungė ir Grazina Paegle. Paieškojęs šio vardo ir pavardės internete sužinojau, kad ji buvo bene pagrindinė aktyvistė, iškovojusi, kad Sovietų Sąjunga 1974 m. Amerikai perduotų Simą Kudirką, davė interviu filmui „Šuolis“. Kudirka iš pradžių Amerikoje gyveno latvių namuose…
Visgi, vis dar tikėjausi trumpo sustojimo pakeliui. Pylė lietus, prie „Alexander Art Trail“ įėjimo nieko neradome, tad vykome duotu adresu į Paeglių namus. Tikras menininkų namas: toks aštuonkampis, išdrožinėtas it skulptūra. Aplink šmirinėjo kiškiai.
„Medeinos nerasite Alexander Art Trail“ – pasakė pasitikusi Gražina – „ji yra Baltic Island, šio ežero saloje. Bet taip smarkiai lyja, jau 25 dienas čia Meine lyja – ar tikrai ten plauksite?“. Aišku, plauksime – šitiek jau atvažiavome.
Baltijos saloje motorlaivį pasitiko ne tik Medeina, bet ir Lietuvos bei Latvijos vėliavos ir History Dome kupolas: jis pastatytas tarsi koks survivalistų bunkeris, viduje – atidarymui po 50, 100, 1000 metų skirtos laiko kapsulės, Gražinos ir jos vyro šeimų istorijos. Pasirodo, nors Rolandas Paeglė buvo latvis, Gražina – gryna lietuvė. Ko tik ji nepripasakojo, kaip jiedu kartu dirbo kovoje prieš „bendrą priešą“ Sovietų Sąjungą: ne tik „iš po žemių“ ištraukė įrodymus, kad Simas Kudirka galėjo būti JAV pilietis, organizavo sėkmingą lobistinę kampaniją, kad JAV kongresmenai prispaustų Sovietų Sąjungą išduoti Kudirką, bet net ir atsišaukimus iš lėktuvų pylė ant Sovietų Sąjungos žvejybinių laivų su jūreiviais iš Baltijos šalių: „JAV jūsų neišduos, galite prašyti prieglobsčio, Kudirkos atvejis buvo klaida, o ne slaptas JAV-Sovietų susitarimas, kaip aiškino Sovietai“.“. O mintys skulptūrų parkui gimė tada, kai ~1991 m. kas pusmetį lankydavo Lietuvą ir Latviją, siųsdavo ten labdarą ir aplankė tenykščius skulptūrų parkus. Beje, ežero salą Baltijos sala jiedu pervadino oficialiai, o tam reikėjo leidimo net iš Vašingtono institucijų.
Temo, laikas bėgo, tad ir pernakvojome Paeglių namuose. Ryte, lietui stabtelėjus, į „Alexander Art Trail“ nuvykome jau kartu – keturračiais motociklais.
Pasirodo, beveik visas statulas ten pastatė Lietuvos ir Latvijos skulptoriai – pvz. kūrę Raganų kalną Neringoje (išskyrus kelias meinietiškas benzininiais pjūklais išpjaustytas statulas – stiliaus palyginimui). Yra ir Geležinis vilkas, ir Vargo mokykla, pagal JAV realijas pavadinta „Home school“. O prie įėjimo puikuojasi nedviprasmiškas užrašas su Vyčiu ir Gedimino pilimi: „Lithuanian Heritage Trail“. O juk pagal informaciją internete galvojau, kad tai tiesiog miestelio skulptūrų parkas, įkurtas latvių kilmės amerikiečio!
„Alexander Art Trail pavadinimą pasirinkome pagal miestelio vardą, kad miestelis matytų parką, kaip savą. Be to, padeda, kad prasideda iš raidės „A“ – pasakojo Gražina – „Tai daug kas aplanko, nes Meino lankytinų vietų abėcėliniuose sąrašuose yra tarp pirmųjų. Ypač buvo populiaru per COVID“.
Lietuviški Naujosios Anglijos miesteliai: nuo didingų iki sunykusių
Smagu, kai realybė smarkiai pranoksta lūkesčius! O mes pro Akadijos parko nuostabius krantus nuvykome į Kenebunkporto lietuvių vienuolyną, kurio įspūdingus lietuviškus paminklus – J. Muloko „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“, V. K. Jonyno „Trigubą bažnyčią“ atkeltą iš Vatikano paviljono 1965 m. EXPO parodoje – pirmąsyk nufilmavome iš drono. Iš savo kambario vienuolyno svečių namuose / viešbutyje matėme nakčiai apšviestus paminklus. Pasak svečių namams vadovaujančios Vaidos Labžintytės, juos pamilę ir lietuviai, ir lietuvių palikuonys, ir amerikiečiai. Aplinkinis Kenebunkporto kurortas jaukus, nepigus, čia namą turi ir buvęs JAV prezidentas Bušas.
Deja, toliau laukė daug liūdnesnės vietos… Dar prieš ekspediciją gavau laišką nuo benediktinės vienuolės Kotrynos iš Kauno, kuri sakė, kad jų benediktinių ordinas 1957-1999 m. turėjo vienuolyną Bedforde (Naujasis Hampšyras). Tą žemę pardavė miestui, jis pastatą nugriovė, bet parką pavadino „Benedictine Park“. Tačiau uždarius vienuolyną benediktinės pastatė paminklą savo lietuviškai istorijai, kurio nuotrauką Kotryna man atsiuntė.
Deja, ankstaus ryto vizitas į tą parką lauktų rezultatų nedavė: tik „Benedictine Park“ užrašas ir mena ten buvus benediktines, bet apie Lietuvą nė žodžio. O jokio paminklo neradau ir jau reikėjo važiuoti tolyn. Negi nugriautas? Niekas, ko klausiau, nežinojo; nežinojo, ir kur tiksliai paminklas stovėjo. Laimė, kai kurias paieškas galima atlikti net iš namų: ilgai tyrinėdamas „Google Street View“ Lietuvoje atradau tą paminklą netolimose Šv. Juozapo kapinėse: pardavus vienuolyną, ten įsigytas žemės sklypas.
Po Bedfordo turėjau galimybę vėl aplankyti kelis „lietuviškus“ miestus, kurių lietuviškas vietas tyrinėjau dar 2017 m. Heiverhilo lietuvių kapinės vis dar puikiai tvarkomos, plazda trispalvė, o Lovele prie rotušės stūkso paminklas lietuviams, ant uždarytos bažnyčios tebėra lietuviškas kertinis akmuo. Tačiau štai Heiverhilo lietuvių bažnyčia nugriauta (2017 m. dar spėjom pro išdaužtą langą padaryti keletą jos apleisto vidaus nuotraukų, kurių daugiau internete nėra). O ant iškabos, kur Lovele 2017 m. dar puikavosi užrašas „Grand Duke of Lithuania Vytautas Club“, šiandien – kažkokios skalbyklos pavadinimas.
Bet Broktone buvo dar liūdniau. Ypač žinant, kad šis miestas turėjo vieną gyviausių kada nors JAV egzistavusių lietuvių rajonų, kuris vietinių iki šiol pavadinamas „Lithuanian Village“ ir kuriame dar pokariu pirmabangių palikuonys masiškai tarpusavy kalbėjo lietuviškai, anglų kalba nebuvo būtina. Mano asmeninis „lakmuso popierėlis“ norint suprasti, kokia didžiulė ir įtakinga buvo lietuvių bendruomenė – kiek daug žmonių www.gabaleliailietuvos.lt rašo komentarus, prisimindami savo vaikystę ten, tenykščius lietuviškus verslus ir institucijas, lietuvių pavardes. Mažai yra miestų, apie kuriuos tokiais prisiminimais dalintųsi daugiau žmonių nei apie Broktoną!
Tiesa, jau kai lankėmės 2017 m., daug kas Broktono „Lithuanian Village“ buvo sunykę, lietuviai ten nebegyveno, bažnyčia uždaryta – bet 2023 m. neberadome ir daug to, ką dar matėme 2017 m. „Lithuanian Plaza“ paminklas likęs, bet visos raidės tarsi išskustos – kai žinojau, kas buvo parašyta, dar galėjau matyti jų kontūrus (ar tai padarė vandalai?). Jei žinote aplinkybes, rašykite augustinas.zemaitis@gmail.com ).
1897 m. įkurtas „The Lit“ baras nebeveikė ir 2017 m., bet dabar jau nebelikę ir jį ten buvus liudijančių užrašų. Prie lietuviams seneliams įsteigtų Šv. Juozapo senelių namų stovintis kryžius liko be lietuviškų drožinių. Tiesa, įdomus Broktono rekordas, apie kurį pasakoju klausytojams savo paskaitose, tebelikęs: šiame mieste (su priemiesčiais) tebestovi daugiau memorialų visiems, žuvusiems už Lietuvos laisvę, nei bet kur kitur Amerikoje: net trys (ir dar vienas, ketvirtas – lietuviams, žuvusiems Antrajame pasauliniame kare). Tiesa memorialas lietuvių vienuolyno kapinėse ir atrodo liūdniau nei prieš šešerius metus: nukentėjusios vėliavos, tekstas sunkiau įskaitomas. Kai turiu nuotraukas tada ir dabar, nesunkiai galiu palyginti…
Atrodo, pamažu artėjame prie to momento, kad kiek beatrandu naujų lietuviškų vietų, per tą laiką jų sunyksta ar sunaikinamos daugiau – ir netrukus www.tikslasamerika.lt žemėlapis nebe pildysis, o nyks. Tiksliau, dažysis vis šviesesnėmis, vis šviesesnėmis spalvomis: nunykusių vietų neišimu, bet perkeliu jas į žemesnę kategoriją (žymimą šviesesniu žymekliu). Sunaikintos vietos, kaip ta nugriauta Heiverhilo lietuvių bažnyčia, lieka sužymėtos, nes jos svarbios istorijai: rodo buvusias lietuvių kolonijas, padeda tiems, kas ieško savo giminių istorijų… Jei išimčiau, pasimirštų ir vietos, kur tiksliai tie pastatai stovėjo, kaip jau yra su nevienu lietuvių paminklu.
Kelios valandos tolyn į pietus – Rod Ailando pakrantė, kurioje – Teniso šlovės galerija: deja, šaltiniai, rašę, kad muziejuje paminėtas ir lietuvis Vitas Gerulaitis, klydo. Pakeliui į Niujorką gražiose Ameriką atspindindčiose vietose filmavomės įžangas įvairiems filmams apie lietuviškus JAV regionus, kurie pasirodys „Gabalėliai Lietuvos“ Youtube kanale. Juk filmai svarbūs tik tiek, kiek yra žmonių, kurie juos žiūri. O tam reikalingas didelis nematomas darbas. Kad ir kokia gera būtų informacija, kad ir kokie įdomūs pašnekovai, jei nebus viskas parodyta patraukliai, žiūrovai per kelias ar keliasdešimt sekundžių filmą išjungs. O tada jau ir „Youtube“ tokio filmo nebesiūlys niekam žiūrėti, jį liks pamatę koks 100 ar 300 žmonių… Internetas negailestingesnis už televiziją – nes, tiesiog, galimybių rinktis čia tūkstančius kartų daugiau! Todėl kiaurus metus darau daug „nematomo darbo“: stebiu statistiką, žiūrovų elgseną. Kokius filmus žiūri, o kokius išjungia. Jeigu jums naršant „Youtube“ dešiniame šone pasirodė siūlymas žiūrėti kokį „Gabalėlių Lietuvos“ filmą ar interviu, jeigu jus antraštė ir paveiksliukas sudomino pakankamai, kad ant jo nuspaustumėte, jeigu neišjungėte per pirmas 30 sekundžių nes buvo įdomiai nufilmuota įžanga – reiškia, tas „nematomas darbas“ pasisekė…
Niujorke – paveldu pripažintas SLA pastatas ir Tautos fondas
Niujorkas. Automobilio grąžinimas, nakvynė pas Eriką Bartkų, su kuriuo susipažinome Voterberyje. Dar daugiau video įžangų filmavimų, daug darbo užsirašyti surinktą informaciją. Puiki vieta tam: garsioji Niujorko centrinė biblioteka, kur garbingiausioje vietoje prie pat įėjimo grindyse įtalpinta Martyno Ratkės lenta (joje minima šio bibliotekos mecenato vaikystė Lietuvoje). Trumpas vizitas „Susivienijime lietuvių Amerikoje“ pas „Tautos fondo“ atstovą Povilą (Pablo) Debesį, su kuriuo, pasirodo, turime netikėtų bendrų pažįstamų… Pats kilęs iš Urugvajaus, jis studijavo su Lino Slotkaus, kurį Kolumbijoje lankėme jo lietuviškame „Granja Lituania“ ūkyje, tėvu, vėliau nužudytu banditų Įdomu, kaip pasaulio lietuvių gyvenimai dažnai „susiliečia“ tarpusavy, net jei jie gyvena skirtinguose pasaulio galuose…
Kalbėdamas su Amerikos lietuvių organizacijų atstovais visada mėginu tarp eilučių išgirsti, kokios informacijos kam trūksta. Dažnai manęs teiraujasi, kur galima gauti vienos ar kitos pagalbos, pavyzdžiui, remontuojantis pastatus, kviečiant talkininkus iš Lietuvos ar kt. Todėl dabar pradėjau rinkti žinias apie Amerikos lietuvių fondus – ateityje tai gal irgi suguls į straipsnį.
„Gaila, nebuvote vakar, liepos 6 d.“ – sakė Pablo Debesis – „Vakar 50 lietuvių susirinko SLA kiemelyje giedoti Lietuvos himno“. Būtų buvę įdomu, bet renginių vasarą pilna, visur nebūsi. „Daug lietuvių klubų sunyksta, o SLA neseniai susiremontavo, prie to prisidėjo ir Tautos fondas, 10 metų į priekį išmokėdamas patalpų nuomą; per Jonines ir 100 žmonių ateina, į kiemelį sunkiai telpa, o prieš remontą tai buvo beveik pamirštas pastatas, daugelis Niujorko lietuvių jo nė nežinojo…“ – sakė Povilas.
Aišku, pavojus visada yra: Niujorko politikai ketino „urban renewal“ tikslais pastatą griauti, su tuo kovodami SLA atstovai sėkmingai įrašė pastatą į NRHP Amerikos paveldo sąrašą – ką žymi nauja atminimo lenta. „SLA labai geroje vietoje, pamatę lentą, jog čia įsikūrusi seniausia lietuvių organizacija Amerikoje, užeina daug lietuvių turistų, vedžioju turus“ – išsiskirdamas tarė Povilas.
O mums atėjo laikas skristi į Čikagą. Laukė antras didelis ratas – per JAV vakarus ir Kanadą. Nuo Kanados prerijų iki Ateitininkų savaitės „Dainavoje“, nuo Čikagos lietuvių bažnyčių filmavimo iš drono iki paskaitos mieste, kur susituokė Valdas ir Alma Adamkai. Bet apie viską iš eilės!
Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Naujojoje Anglijoje:
1. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Masačusetse aprašas
2. „Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Masačusetse žemėlapis
3. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Meine aprašas
4. „Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Meine žemėlapis
5. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Naujajame Hampšyre aprašas
6. „Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Merimako slėnyje žemėlapis
