2024-07-14

Ieškodamas „Gabbalėlių Lietuvos“ kartais atsiduriu frontuose.

Ne karo, ne koronaviruso, bet ne mažiau aršiuose: lietuvių paveldo gynimo.

Štai didžiulis paminklas lietuviams Rio de Žaneire vos nebuvo nugriautas nes, tiesiog… buvo visų pamirštas. Pasirūpinau, kad apie jį sužinotų visi ir, dabar tikiu, kad jis bus išsaugotas.

Rio de Žaneiro lietuvių paminklą radau iš trečio karto

Kai lankiausi Brazilijoje pirmus du kartus (2016 ir 2019 m.), apie paminklą lietuviams Rio de Žaneire nieko nežinojau. Nes apie jį nieko nežinojo – ar buvo pamiršę – visi tie, su kuriais kalbėjau apie lietuvišką paveldą Brazilijoje. Nes šiandieninė lietuvių bendruomenė yra San Paule. „Rio lietuvių buvo labai mažai, tikriausiai nieko jie ten po savęs nepaliko“ – įprastas komentaras, kurį girdėdavome.

Bet šiemet į mano rankas pateko knyga, išleista 1976 m. lietuvių įsikūrimo Brazilijoje penkiasdešimtmečiui. Man vertingiausios ten – to laikmečio nuotraukos ir istorijos apie vietas. Tarp tų nuotraukų buvo ir „ką tik pastatytas“ paminklas lietuviams Rio de Žaneire.

„Ar jis ten yra šiandien?“ – klausinėju San Paulo lietuvių. Niekas nežino. Nežino, kad apskritai toks buvo. Brazilai – labai sėslūs žmonės. Nuvažiuoti į kitą miestelį 20 km daugeliui jau – tolima kelionė. Tai savaip gerai: jeigu ne toks sėslumas, San Paulo Vila Zelina tikriausiai nebebūtų lietuvių rajonas, kaip nebėra Čikagos Marquette Park ar Bridgeport. Kita vertus, kai reikia ką sužinoti apie kitą miestą ar net rajoną – informacijos negausi. Nemažai San Paulo lietuvių, panašu, iš viso nebuvę Rio de Žaneire, arba lankęsi kokį kartą-kitą gyvenime, nors atstumas iki to „garsiausio Brazilijos miesto“ tik 500 km.

Laimė, Penkiasdešimtmečio knygoje nurodyta apytikslė paminklo vieta – „Catumbi kapinės“. Tad nereiks ieškoti adatos šieno kupetoje.

Katumbi kapinių vaizdas
Katumbi kapinių vaizdas

Lietuvių kilmę atradusieji – svarbus paieškų ramstis

Rio de Žaneire lietuvių bendruomenės, lietuviškos veiklos nebėra. Vienu metu ten gyveno 300 lietuvių, bet keičiantis kartoms San Paulo kontaktas su jais išblėso.

Laimė, mes pamažu sukūrėme savąjį „lietuviškų kontaktų“ tinklą. Per savo klientus. Lietuviško paveldo paieškos – tai mūsų savanorystė, o mūsų pagrindinis darbas: padedame užsienio lietuvių palikuonims atsikurti Lietuvos pilietybę, taip pat atrasti informacijos Lietuvos archyvuose apie jų protėvius. Šitaip į mus kreipiasi žmonės, kurie nedalyvauja jokioje lietuviškoje veikloje ir yra nežinomi kitiems lietuviams – tačiau šie žmonės būna naujai susidomėję savo kilme.

Viena tokių – Miriam Loureiro iš Rio de Žaneiro, su mūsų pagalba atsikūrusi Lietuvos pilietybę. Apie paminklą lietuviams Rio ji, aišku, nieko nežinojo – lietuviškoje veikloje nedalyvavo, tik jos mama dar kažkiek kalba lietuviškai. Bet išgirdusi, kad toks paminklas galimai stovi jos mieste, tuoj susidomėjo, paskambino į tas kapines. Ten paliudijo, kad paminklas išties tebėra, pasakė vietą ir pažadėjo palydėti prie jo.

Taigi, kai pagaliau atvažiavome į Rio de Žaneirą, beliko kartu su Miriam nuvykti iki kapinių. Paminklas nustebino – gerokai didesnis, nei galvojau. Ne tiesiog antkapis, o bendras simbolinis paminklas „Visiems lietuviams, mirusiems tremtyje ar emigracijoje“, su lietuviškomis ir portugališkomis dedikacijomis, Vyčio kryžiumi, Gedimino stulpais, Aušros Vartų Marija ir daug kitos simbolikos. 1965 m. jo atidengime dalyvavo okupuotos Lieuvos konsulas Frikas Mejeris. Ir paminklo aplinka labai graži: vienos seniausių Rio kapinių, netoli centro.

Paminklas lietuviams Rio de Žaneire
Paminklas lietuviams Rio de Žaneire

Čia tikrai galėtų apsilankyti turistai lietuviai, per Vėlines simboliškai uždegti žvakę konsulas, o lietuvių palikuonys, tokie, kaip Miriam, prisiminti savo kilmę, atvesti savo vaikus.

Koks pavojus iškilo paminklui ir kaip jį išgelbėti?

Deja, kapinių atstovai ir išgąsdino. Pasirodo, Brazilijoje už paminklus kapinėse kasmet reikia mokėti mokestį, antraip po trijų metų paminklai nugriaunami. O skola už paminklą lietuviams – jau 5 metų. Iki 2016 m., mums pasakojo, kažkokia senutė važiuodavo lankyti paminklo, tikriausiai už jį ir mokėjo. Paskui ji dingo.

Rio de Žaneiro paminklas lietuviams kartu – ir viena vos dviejų visoje Lotynų Amerikoje vietų, kur lietuviai laidojasi kartu tautiniu pagrindu. Daugybė Rio lietuvių, kai mirdavo, pasilaidodavo po paminklu. Mums parodė sąrašą – paskutinis palaidojimas 2016 m. Galbūt ta močiutė…

Rio de Žaneiro paminklo lietuviams fragmentas
Rio de Žaneiro paminklo lietuviams fragmentas

Nėra taip, kad apie paminklą niekas nieko niekada nebūtų žinojęs už Rio ribų. Kiek mums pasakojo, prieš 10 ar 20 metų čia buvo ir filmavimo grupė iš Lietuvos, iš po paminklo į Lietuvą perlaidoti rašytojo Petro Babicko palaikai. Bet tai dažna situacija su lietuvišku paveldu: kas nors atranda, aplanko, bet neįrašo į jokią duomenų bazę ar knygą, nepaskleidžia žinios, išvažiuoja. Ir tai suprantama: paveldas tiesiog nėra pagrindinis tų ekspedicijų tikslas. Būtent todėl organizuoju ekspedicijas, skirtas būtent lietuviškam paveldui atrasti ir garsinti.

Apie paminklą bei skolą už jį informuoju Lietuvos konsulą San Paule Vytautą Umbrasą, Lietuvos garbės konsulą Carlos Levinstein, Lietuvių bendruomenės vadovą Andre Zizą, papasakoju apie šį unikalų paminklą ir problemą – sulaukiu patikinimų, kad tai bus išspręsta.

Rio de Žaneiro paminklo lietuviams fragmentas
Rio de Žaneiro paminklo lietuviams fragmentas

Skolos dydis už 5 metus – apie 500 JAV dolerių, o mokestis už metus – apie 100 JAV dolerių. Net ir Brazilijoje tikrai ne tai suma, kuri keltų didelių problemų – bent jau jei visi, kam lietuvybė aktuali ir brangi, „susimestų“ (pasisiūlau prisidėti ir pats, jei prireiktų). Kur kas daugiau nerimo kelia darbas, biurokratija: ar bus kas užbaigs reikalą „iki galo“, ar nebus pamiršta ir vėl? Kai yra daug tų, kuriems įdomu, bet nėra niekieno, kieno aiški pareiga būtų rūpintis lietuvišku paveldu, tokia problema gali kilti.

Ir šiaip jau paminklui labai pasisekė. Jei ne pandemija, aš šiemet būčiau tyrinėjęs JAV lietuvių paveldą, o ne Brazilijos. Tikėtina, būtų praėję dar bent keli metai, iki kas nors būtų prisiminęs šį paminklą – ir tada jis jau būtų buvęs nugriautas.

Miriam ir kapinių prižiūrėtojas rodo į paminklą lietuviams
Miriam ir kapinių prižiūrėtojas rodo į paminklą lietuviams

Lietuviško paveldo saugojimui būtina sistema

Kiek daug lietuviško paveldo pasaulyje taip prarandame, nes apie jį nežinome? Deja, tai ir yra pats didžiausias pavojus lietuviškam paveldui. Iki „Gabalėlių Lietuvos“ nebuvo jokių išsamių jo duomenų bazių, sąrašų. Paveldas Čikagoje dar geriau ištyrinėtas / žinomas, bet kaip su tomis vietomis, kur lietuvių likę mažai, kur nebuvo ar buvo mažai dipukų?

Su „Gabalėliais Lietuvos“ bandau tai keisti. Bet tam reikia daugiau. Reikia vienos aiškios komandos žmonių, kuri sektų lietuviško paveldo situaciją, kad joks lietuviškas paminklas nepakliūtų į tokią „per žingsnį nuo sunaikinimo“ situaciją, kaip paminklas lietuviams Rio de Žaneire, o jei pakliūtų, ji būtų bendromis jėgomis greitai išspręsta. Į tokią „Lietuviško paveldo komandą“ galėtų įeiti atstovai iš diasporos organizacijų (įvairių bangų ir regionų), iš Lietuvos mokslo institucijų (tyrinėjančių diasporą, meną, architektūrą), Lietuvos užsienio reikalų ir kultūros institucijų. Svarbu, kad tai būtų žmonės, kuriems tai svarbu ir įdomu, o ne „eiliniai valdininkai“, tiesiog priskirti į šį darbą.

Kurdamas „Gabalėlius Lietuvos“ pastebėjau: daug lietuviško paveldo yra pavojuje, bet kartu yra ir daug galimybių jį išgelbėti, nes pavojai dažnai nedideli – kaip ir Rio paminklo atveju.

Aišku, visada bus „nelaimimų kovų“, kaip su kokia Aušros Vartų bažnyčia Niujorke: ji stovėjo ant tokios brangios žemės, kad niekaip nebuvo įmanoma jos išgelbėti ar išpirkti, nors pastangos mestos didžiulės. Tačiau tokių pačių ar dar mažesnių pastangų, tikėtina, būtų pakakę išgelbėti ne vieną lietuviško paveldo objektą kur nors JAV periferijoje (Pensilvanijos anglies regione ir pan.) – o jie per tą laiką tyliai sunyko pamiršti.

Todėl ir yra svarbi žmonių grupė, kuri sektų situaciją, objektyviai vertintų galimybes išsaugoti visus lietuviško paveldo objektus – ne tik garsiausius. Į kai kurias kovas galbūt net neverta veltis, o kai kurioms pergalėms, kaip Rio de Žaneire, pakanka kelių šimtų JAV dolerių ir šiek tiek dėmesio.

Ir štai gal viename gražiausių pasaulio miestų išliks paminklas lietuviams.

Visa informacija apie Brazilijos lietuvišką paveldą – ir lietuvišką paveldą dar 34 šalyse – prieinama tinklapyje „Gabalėliai Lietuvos“, http://www.gabaleliailietuvos.lt .

Pastaba: po šio straipsnio, Lietuvos konsulatas San Paule padengė skolą ir išgelbėjo paminklą nuo nugriovimo

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Brazilijoje:
1. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Brazilijoje aprašas
2. Mūsų kelionių vadovas po Braziliją
3. Mūsų kelionių vadovas po Rio de Žaneirą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *