Rytų Vokietijoje niekad negyveno daug lietuvių. Juk Rytų Vokietiją per Antrąjį pasaulinį karą užėmė Sovietų Sąjunga, tasai didis siaubas, nuo kurio iš Lietuvos traukėsi 100000 dipukų. Žinodami apie artėjančias sovietines armijas jie bėgo dar toliau, į Vakarų Vokietiją, o jei kas užstrigo rytuose – buvo grąžinami į Sovietų okupuotą Lietuvą.
Tačiau unikalių Gabalėlių Lietuvos radome ir Vokietijos rytuose.
Paminklas (ne tai) kovo 11 didžiausių Vokietijos rūmų parke
Apie pirmą tokį, kaip dažnai būna, išgirdau visai netyčia. Kai prieš kelis metus daviau interviu apie lietuvišką paveldą pasaulyje tinklalaidei „Lithuanian Dream“, jos vedėja Rūta Naujokaitė, tuo metu gyvenusi Berlyne, užsiminė, kad yra toks „Obeliskas visiems tiems kovo 11 įvykiams“, prie kurio lietuviai švenčia šventes. Nustebau – iš kur jis? Gal Lietuvos valdžia pastatė jau po nepriklausomybės?
Tikrovė pasirodė įdomesnė nei galėjau tikėtis! Obeliskas didžiulis, stūkso Šarlotenburgo parke prie XVII-XVIII amžiaus rūmų, kurie kadaise buvo didžiausi pasaulyje… Bet tas obeliskas statytas 1979 m., 11 ištisų metų iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m.! Lietingą dieną kirtęs tiltą per Šprė upę į Šarlotenburgo parką, ant obelisko radau užrašus keturiomis kalbomis „Kovo 11, ši diena gali būti svarbi pasaulio istorijai“. Ir paaiškinimą – kovo 11 d. obeliską pastatė Jugoslavijos menininkas Braco Dimitrijevičius, kaip kritiką įprastai paminklų kultūrai – jis mėgdavo įamžinti „eilinius žmones“. Ir kovo 11 datą pasirinko tiesiog… paklausęs praeivio, kada jo gimtadienis.
Bet štai prabėgo keli dešimtmečiai ir kovo 11 d. obeliskas pats tapo oficialių lietuvių švenčių širdimi! Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis net rašė, kad obeliskas išpranašavo ateitį – diena tapo svarbi, Lietuvos nepriklausomybės diena… Vieni Braco Dimitrijevičiaus gerbėjai tai kritikuoja – „menininkas kaip tik nenorėjo politizavimo“. Bet pats Dimitrijevičius nuosaikesnis – „istorija turėtų apimti begalybę įvykių interpretacijų“ – sakė jis „ir išnyktų skirtis tarp istorijos ir legendų“…
Su kovo 11 d. obelisku jam puikiai pavyko! Prieškariu, tarpukariu, pokariu Berlynas buvo nebent „tarpinė stotelė“ lietuvių migracijos bangoms, bet dabar jo „hipsteriški“ barai, naktiniai klubai, ekonomikos proveržis traukia tūkstančius lietuvių čia apsigyventi su visam. Neradę mieste „tikrų“ lietuviškų vietų, jie sukūrė lietuvišką legendą. Niekur kitur pasauly to nemačiau!
„Lietuviškas“ betono luitas su Stalino citatomis
Tiesa, viena „oficialiai su Lietuva susijusi“ vieta visgi yra Berlyne… Ne tokia, prie kokios norėčiau važiuoti, bet juk tikslas aplankyti, nufotografuoti, ištirti visas! Tai – paminklas sovietinei armijai buvusio Rytų Berlyno Treptoverio parke. Gigantomaniška kompozicija su 16 milžiniškų sarkofagų oficialiai aiškinama taip: kiekvienas pastato dydžio luitas atspindi vieną iš paminklo statymo metu (1949 m.) šešiolika Tarybų socialsitinių respublikų. Taigi, vienas jų skirtas Lietuvai… Numaniau, kad nerasiu ant jo trispalvės, Vyčio, bet gal bent kokie tautiniai raštai, tautinių rūbų ar švenčių bareljefai atspindės Lietuvą, juk tokie dalykai būdavo leidžiami ir sovietmečiu? Kur tau. Atėjęs pamačiau, kad visi luitai vienodi – tik skiriasi Stalino citatos ant jų! Vokiškos ir rusiškos. Taip, Stalino – pačioj Rusijoj tokių mažai rasi, Chruščiovas per destalinizaciją išnaikino – o Berlyne štai ir XXI a. stovi. Net nežinau, kuri Stalino citata parašyta ant „lietuviško“ luito, nes tie luitai niekuo nesiskiria. Statytojams buvo svarbus tik skaičius – 16 luitų – štai kiek respublikų Sovietų Sąjunga valdė… Vieninteliai simboliai – kūjai su pjautuvais, penkiakampės žvaigždės, visokios ginkluotos tarybinės moterys, Lenino veidai ir nesuskaičiuojama gausa raudonarmiečių, kurių didžiausias stovi aukščiau visų sarkofagų.
Paminklas nuostabiai suremontuotas – ne komunistų, o dabartinės Vokietijos valdžios, skyrusios tam milijonines sumas. Priešingai nei visur Berlyne, ant jo nerasi jokio grafičio – turbūt smarkiai reikia saugoti, valyti, kai pilnas Berlynas dabartinių ukrainiečių pabėgėlių bei tarybinių karių išprievartautų vokiečių moterų anūkų ar proanūkių… Bet Vokietija šiam paminklui jau skyrė milijonus. Prie paminklo rusiškai ir angliškai parašyta „Ilgalaikė šio memorialo priežiūra yra išraiška Vokietijos susitaikymo su Rusijos Federacija bei kitomis postsovietinėmis šalimis“. Eilinį kartą įsitikinau, kaip mažai Vokietijoje suprantama Rytų ir Vidurio Europos istorija – jiems atrodo, kad štai Lietuva „ir kitos postsovietinės šalys“ džiaugiasi, kad Vokietija „atsiprašydama už Antrojo pasaulinio karo skriaudas“ suremontavo paminklą „jų“ tarybinei armijai – kai iš tikro daugybė tų šalių seniai pačios tokius paminklus pas save nugriovė. Bet ant tų lentų – pastatytų jau XXI a.– visa istorija parašyta it kokiame rusiškame vadovėlyje: sovietiniai kariai tik gynė savo tėvynę, kurios nekaltus žmones žudė Trečiasis reichas.
Mylių stulpai su Vyčiais Saksonijoje
Iš Berlyno pasukome į pietus, Saksonijon, kur norėjau praskleisti vieną didesnių ekspedicijos paslapčių. Saksonijos mylių stulpus. Tokie mylių stulpai statyti dar prieš 300 metų valdant Augustui II Saksui – jis buvo ir Saksonijos kurfiurstas, ir Lietuvos bei Lenkijos karalius. Tas „bendros valdžios“ periodas buvo gana trumpas (65 metai), bet taip sutapo, kad kaip tik jo metu įgyvendinta titaniška programa kiekvieno Saksonijos miestelio centre ar prie vartų, palei kiekvieną kelią kas 566 metrus, pastatyti tokius stulpus. Ir, kadangi valdė tris šalis, stulpus ženklino trim herbais – Saksonijos dryžiais, Lenkijos ereliu ir Lietuvos Vyčiu.
Bet kiek tų stulpų liko? Keli lietuviški šaltiniai didžiuodamiesi skelbė, kad „šimtai stulpų su Vyčiais“, bet konkrečių vietų, nuotraukų pateikė nebent vieną-kitą. Marija Dambriūnaitė iš Vasario 16 d. gimnazijos kitoje Vokietijos pusėje, kai papasakojau jai apie planus vykti Saksonijon, labai susidomėjo tais Vyčiais, bet irgi buvo skeptiška – juk šitiek karų praūžė, negalėjo tų stulpų likti daugiau nei keli…
Tikrovė pasirodė daug geresnė, nei tikėjausi! Kai išsiaiškinau vokišką tokio tipo stulpų pavadinimą – „kursächsische Postmeilensäule“ – ieškoti pasidarė daug lengviau, nes daug jų įtraukta į Vokietijos internetinius žemėlapius. Pasirodo, jau seniai madinga tuos stulpus prižiūrėti, restauruoti, centrinių aikščių stulpai su atstumais iki visų gretimų miestų tapę kiekvieno Saksonijos miesto ir miestelio pasididžiavimu, ant jų greta pastatymo datos dažnai rasi ir rekonstrukcijos datą – kartais 50 metų atgal, kartais 10.
Taigi, išties stulpų išlikę šimtai! Važiuodami kai kuriais Saksonijos keleliais po XVIII a. mylių stulpą išvysdavome kas pora minučių! Tačiau su Vyčiais ne visi. Herbais paženklinti tik miestų centrų bei buvusių vartų stulpai su nuotoliais. Pakelės stulpai daug paprastesni. Taigi, tikrovė yra „tarp abiejų kraštutinumų“, visgi, geresnė nei tikėjausi, Saksonijoje turbūt daugiau Vyčių „akmenyje“ nei bet kur kitur anapus Lietuvos!
Be stulpų, dar yra įspūdingas Grimos tiltas su kone žmogaus dydžio sujungtu Lietuvos, Lenkijos, Saksonijos herbu. Tokių Vyčių radome, nufilmavome, nufotografavome ir Dresdene, Saksonijos sostinėje – ant garsiųjų Cvingerio rūmų, ant katalikų katedros, ant Fürstenzug mozaikos, ant „Auksinio raitelio“ paminklo pačiam Augustui II Saksui. Apskritai Dresdenas paliko nuostabų įspūdį. Miesto istorija liūdna, jis pagarsėjęs kaip vienas labiausiai sugriautų per Antrąjį pasaulinį karą, sąjungininkų bombardavimų metu čia žuvo vienais duomenimis dešimtys, kitais – šimtai tūkstančių žmonių… Bet miesto centras puikiai atstatytas. Aišku, tik senamiestis, aplink jau daug nuobodesni socialistiniai daugiabučiai. Kai miestas išlieka – jis išlieka visas, bet kai atstatoma, tai išrenkamos tik kai kurios „sudužusios istorijos šukės“, kad sulipdytų naują „indą“… Smagu, kad Dresdene sulipdytas būtent tas indas, kuris mena trumpą bendrą Lietuvos ir Saksonijos istoriją.
Iš Saksonijos pasukome į rytus. Dabar ten – vakarų Lenkija, bet anksčiau, iki Antrojo pasaulinio karo, irgi buvo vokiečių žemės. Ir daugybė svarbiausių Lietuvai įvykių įvyko ten: Žalgirio mūšis, Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žūtis. Ten bazavosi ir Kryžiuočių ordinas, puldinėjęs Lietuvą… Kas iš to liko, kiek tame atsispindi lietuviškos istorijos? Apie tai jau – kitame straipsnyje.
