2024-04-19

Atvykome į Bostoną užbaigti to, ką pradėjome dar 2017 m.: aplankyti visas Masačusetso lietuviškas vietas, o taip pat užrašyti jų istorijas.

Kai planavau „Tikslas – Amerika 2023“ ekspediciją ir numačiau, kad Bostono apylinkėse būsime 5 dienas, galvojau, kad, be lietuviškų vietų, dar užteks laiko kokią dieną patyrinėti Bostono senamiestį… Kur tau – tik vieną vakarą per baisią liūtį į jį teišėjau.

Informacija apie naujas ir naujas lietuvių istorijas, įdomius lietuvius, su kuriais reikėtų įrašyti interviu, pylėsi kaip iš gausybės rago. Be to, Bostonas mums buvo tik bazė – iš jo važinėjome ir į aplinkinius kraštus. Ir į Putnamo ALKA muziejų ir vienuolyną, ir į apleistą lietuvių klubą Rod Ailande, ir į lietuviškų kapinių ir miestų pilną Merimako slėnio tekstilės pramonės regioną, ir į Vusterį – penktąjį JAV miestą pagal lietuvių skaičių…

Bostono lietuvių bažnyčia žvelgiant iš drono
Bostono lietuvių bažnyčia žvelgiant iš drono

Merkinės žydų kapines Bostone radome atsitiktinumų dėka

Laimė, pavyko apsistoti šešias naktis „strateginėje vietoje“ – Ešlando [Ashland] miestelyje, kuris yra maždaug viduryje tarp Bostono, Vusterio, Providenso, Merimako slėnio – visur apie valanda kelio, nereikėjo strigti kamščiuose.

Priėmė Ilja Goldovtas, Merkinės rabino anūkas. Likimas – ir internetas – su juo suvedė netikėtai. Pažįstu Merkinės muziejaus darbuotoją Mindaugą Černiauską – tiesa, tik internetu, nes mes abu prieš gerą dešimtmetį turėjome bendrą pomėgį: versdavome į lietuvių kalbą pasaulio šalių himnus. Aš juos dėjau į tinklapį himnai.lt, o jis išleido knygą „Europos šalių himnai“. Nebendravome daugybę metų, bet buvome draugai „Facebook“ sistemoje. Ir štai vieną dieną „Facebook“ man parodė, kad Mindaugas pasidalino Iljos Goldovto nuotraukomis, kuriose jis nufotografavo Merkinės žydų kapines Amerikoje ir jos stovintį paminklą Merkinėje hitlerininkų nužudytiems žydams!

Merkinės žydų kapinės prie Bostono
Merkinės žydų kapinės prie Bostono

Tai man buvo visiška naujiena – iki šiol visos mano rastos Amerikos vietos, kurių kūrime dalyvavo litvakai, arba (dažniausiai) neturėjo nieko regimai susijusio su Lietuva, arba (retais atvejais) buvo išlaikiusios pavadinimą – „Telšių ješiva“, „Vilniaus sinagoga“ ir pan. Bet šiaip litvakai dažniausiai greitai įsiliedavo į platesnę Amerikos žydų kultūrą ir kad ne tik įkurtų atskiras kapines pagal kilmės miestą, bet dar po Antrojo pasaulinio karo, pasikeitus kartoms po masinės imigracijos, statytų paminklą savo miestelio Lietuvoje žydams – visiškai neregėtas dalykas.

Negaliu užtikrinti, kad daugiau to niekur nėra. Nes juk ir vienintelė informacija apie šį paminklą visame internete(!) buvo ta Iljos nuotrauka Facebook‘e. Ir net kapines dabar, Merkinės žydams Bostono apylinkėse išmirus, administruojančios Jewish Cemetery Association of MA šeimininkai, patys nieko apie tą paminklą nežinojo, nors, kai jiems apie jį parašiau, labai susidomėjo.

Prie paminklo Merkinėje nužudytiems žydams
Prie paminklo Merkinėje nužudytiems žydams

Jei Ilja nebūtų netyčia aptikęs šio paminklo, arba nebūtų įdėjęs jo nuotraukos į internetą, arba Mindaugas nebūtų pasidalinęs, arba aš nebūčiau pamatęs to pasidalinimo, kol jis dar „nenuvažiavo žemyn“ Facebook naujienų sraute – tikriausiai niekada nebūčiau aptikęs šitų kapinių!..

Su Ilja susiskambinau dar iš Lietuvos. Pasirodo, jis gimė Minske, emigravo į JAV ir gyvena prie Bostono. Ir nors niekada negyveno Lietuvoje, su Lietuva jaučia ypatingą ryšį nuo pat tada, kai vaikystėje perskaitė savo tėvo, dar gyvenusio Merkinėje, dienoraštį. „Kaip nustebau, kai čia, prie Bostono, radau Merkinės žydų kapines“ – pasakojo Ilja. Deja, nepaisant daugybės kontaktų, rasti paminklo statytojų ar jų palikuonių mums nepavyko – tad kapinėse nufilmavau interviu su jo „atradėju“ Ilja.

Lietuva jo širdyje iki pat šiol – greitai po to, kai baigėm vizitą Bostone, jis išvyko mėnesiui į Lietuvą. Ir Lietuvos istoriją vertina labai blaiviai. Teigiamai atsiliepė apie Adolfą Ramanauską-Vanagą ir kritikavo sprendimą Niu Britene uždrausti statyti jam paminklą – „Jie nežino, kas tas Vanagas buvo, jie tiki tam tikrų žmonių paskleista netiesa“. Didžiausiu savo gyvenimo darbu vadina knygos apie lietuvius, gelbėjusius žydus Antrojo pasaulinio karo metais, vertimą į anglų kalbą, kurį finansavo tam „kad amerikiečiai sužinotų, kiek daug lietuvių gelbėjo žydus“.

Imu interviu iš Iljos Merkinės kapinėse
Imu interviu iš Iljos Merkinės kapinėse

Ilja – be galo žingeidus žmogus. Per daugybę vizitų į Lietuvą, lankydamas įvairiausius jos muziejus, „susivokė informacijos lavinoje“. Tačiau tik mažytė dalis žmonių patys skirs tiek laiko domėjimuisi Lietuva. Todėl labai svarbu, kad juos pasiektų koncentruota, kokybiška informacija anglų kalba. Kad patys žinotume tiesą ir nesimėtytume, „laikinos ramybės vardan“ neitume į kompromisus su melais.

Tą bandau daryti ir su www.truelithuania.com tinklapiu, kuriame siekiu paneigti mitus apie Lietuvą, bet tai turi būti visos Lietuvos reikalas, nes nuo to gali priklausyti, kaip amerikiečiai ir net Amerikos lietuvių anūkai ir proanūkiai žiūrės į Lietuvą, kiek paramos iš Amerikos Lietuva sulauktų kritiniu jai metu. Tačiau dėl to stengtis turime visi kartu.

Bostono lietuvių bažnyčia ketinimus uždaryti atlaiko jau 20 metų

Aišku, viešnagė Bostone Merkinės kapinėm neapsiribojo. 2017 m. šiam miestui turėjome nepilną dieną ir nebuvo progos užmegzti ryšį su senaisiais Bostono lietuviais: dabar tam laiko buvo užtektinai.

Viską pradėjome paskaita-pasakojimu po to, ką Amerikoje išgirsi vis rečiau – lietuvio kunigo lietuviškos mišios lietuvių bažnyčioje. Šv. Petro bažnyčia tebestovi, nors, kaip interviu „Gabalėliams Lietuvos“ pasakojo ilgamečiai parapijiečiai Adomkaičiai, uždarymo Damoklo kardas nuolat kabo. Tačiau šiai parapijai jo vengti kol kas sekėsi tobulai! Uždaryti mėginta dar 2004 m. – bet lietuviai ir kryžių kalnelį pastatė, ir kanonų teisę išsinagrinėjo, ir visi kaip vienas skambinėjo į vyskupiją, ir kardinolo namus blokavo – ir ko tik dar kovą vedusi Glorija Adomkaitienė nepapasakojo. Ji turi kuo didžiuotis, nes pasiekė tai, ko nepavyko beveik niekam Amerikoje – jau pažengę vyskupijos planai sujungti parapijas atšaukti ir štai po beveik 20 metų čia ėjome į lietuviškas mišias.

Glorija Adomkaitienė prie lietuviškų atributų savo namie
Glorija Adomkaitienė prie lietuviškų atributų savo namie

Kokie rimti buvo vyskupijos planai, įsitikinti lengva: visos kitos Bostono apylinkių lietuvių parapijos tada uždarytos. Kodėl? Ne vienas Bostono lietuvis kaip priežastį nurodė kunigų pedofilijos skandalą – bažnyčiai esą reikėjo parduoti pastatus, kad atlygintų priteistus iš Bostono arkivyskupijos pinigus. „Tačiau mes, tikriausiai, patys sukėlėme tiek šumo, kad arkivyskupija suprato, kad jei uždarytų Šv. Petro bažnyčią, ir taip sugadinta jos reputacija nukentėtų dar labiau“ – sakė Glorija Adomkaitienė, nors visgi galutinio atsakymo, kodėl vyskupija „atsitraukė“, nėra.

Prie Bostono lietuvių bažnnyčios Kryžių kalno, įkurto kovojant su jos uždarymo mintimi
Prie Bostono lietuvių bažnnyčios Kryžių kalno, įkurto kovojant su jos uždarymo mintimi

Kas dar lietuviško Bostono priemiesčiuose, kurių bažnyčias uždarė ~2004 m.?

Uždarytąsias bažnyčias irgi lankėme. Vienur – Kembridže – dar likę daug lietuviškų ženklų. Buvęs parapijietis ir „Gabalėlių Lietuvos“ skaitytojas John Belskis, parašęs man ne vieną laišką, anuomet kovojo už šitos bažnyčios pripažinimą paveldu – todėl net ją perstatant į daugiabutį namą palikti visi lietuviški užrašai fasade.

Kitur – Norvude – lietuvių bažnyčios pastatas visai „nutautintas“ – toks eilinis gyvenamasis namas. Beliko tik pasiklausyti ilgametės parapijietės Gitos Kupčinskas pasakojimo apie tai, kokios lietuviškos būta tos parapijos, kaip ji su Bostono lietuvių etnografiniu ansambliu „Sodauto“ įrašinėjo unikalias Pensilvanijos lietuvių liaudies dainas (padovanojo mums nuostabų diską, kur apdainuojami ne tik „rūtų vainikėliai“, bet ir „mainierių lavonai“). Tas dainas surinko Elena Bradūnaitė dar 1972 m. Pakankamai važinėjau po Pensilvanijos angliakasių regioną, kad suprasčiau, jog šiandien tai būtų neįmanoma: lietuviais save laikančių ten dar daug, bet, būdami kokios ketvirtos kartos, iš mišrių šeimų, jie lietuviškai nebemoka nei kalbėti, nei dainuoti. Jei ne E. Bradūnaitė, ne „Sodauto“, tos unikalios lietuviškai-amerikietiškos dainos būtų mirusios, pamirštos, iškeliavusios Anapilin su jų kūrėjais…

Gita Kupčinskas žiūri į uždarytą, be lietuviškų ženklų, butais paverstą Norvudo lietuvių bažnyčią
Gita Kupčinskas žiūri į uždarytą, be lietuviškų ženklų, butais paverstą Norvudo lietuvių bažnyčią

Suprantu, kad ir daug kas iš to, ką man pasakoja šiandien, jeigu bus neįrašyta, po kelių dešimtmečių bus negrįžtamai išgaravę užmarštin. Todėl šiemet Amerikoje įrašėme daugiau interviu nei kada nors anksčiau, beveik 40. Įrašėme ir Gitos interviu apie paskutinį ilgametį Norvudo kleboną – kunigą Vincą Valkavičių (William Wolkowich), kuris – priešingai kai kuriems kitiems kunigams – leido naudotis parapijos patalpomis lietuvių šokiams. Ir kuris daugelio Amerikos lietuvių parapijų uždarymo „išvakarėse“ dar spėjo parašyti tritomį traktatą „Lithuanian Religious Life in America“ – be jo, tikriausiai, šiandien nebežinotume nė pusės tiek apie tų bendruomenių istorijas.

Beje, Norvude viena lietuviška vieta visgi išliko. Paminklas lietuviams Antrojo pasaulinio karo veteranams, apie kurį dar po 2017 m. ekspedicijos man pranešė George Rakauskas. Šįsyk ne tik jį nufotografavome, nufilmavome, pažymėjome jo tikslias koordinates tikslasamerika.lt žemėlapyje, tačiau ir parodėme jį Gitai. „Šitas paminklas stovėjo prie bažnyčios“ – ji sakė – „Bet nežinojau, kad jis išgelbėtas ir perkeltas į kapines, tai matyt padarė vyresni lietuviai, pirmabangiai“. Toks mūsų www.tikslasamerika.lt žemėlapio tikslas ir yra – kad visi sužinotų, kas lietuviško jų regione, kad niekas nebūtų užmiršta. Norvudo paminklas dabar dar puikiai prižiūrimas, prie jo plazda trispalvės – bet juk ateis laikas, kai tą priežiūrą turės perimti kita karta, o jei ji apie paminklą nežinos?

Paminklas lietuviams, kovojusiems Antrajame pasauliniame kare, Norvude
Paminklas lietuviams, kovojusiems Antrajame pasauliniame kare, Norvude

Ekskursija gyvais ir pamirštais Bostono lietuvių rajono takais

Ne mažiau įdomu buvo atrasti Pietų Bostono lietuvių rajoną kartu su Birute Šležas, kuri jį pažįsta kaip penkis pirštus. „Čia stovėjo antroji parapijos koplyčia; Čia buvo Susivienijimo lietuvių Amerikoje štabas; Čia veikė Tautininkų namai“ – viską parodė, nors jokių lietuvybės ženklų ant tų pastatų nelikę. O kokie nuostabūs buvo tie Tautininkų namai kadaise – Birutė parodė nuotraukas su žymaus Kauno teatro scenografo Andriušio darytu interjeru: buvo ir Vytautas Didysis, ir Smetona, ir mediniai lietuviški simboliai bei citatos. Gražiausios detalės iš kurio perkeltos į ALKA lietuvių muziejų Konektikute.

Su Birute Šležas nagrinėjame Tautininkų namų nuotraukas
Su Birute Šležas Lietuvių bažnyčios kieme nagrinėjame Tautininkų namų nuotraukas

Dar nuo 2017 m. mums rūpėjo klausimas, kur gi buvo leista ta garsioji Bostono enciklopedija – pirmoji lietuviška enciklopedija pasaulyje. Tada skirtingų Bostono lietuvių nuomonės išsiskyrė, bet galutinio atsakymo taip ir negavome. Birutė Šležas diskusijas, atrodo užbaigė – ji buvo leidžiama įvairiose vietose; gavome konkrečias datas, kur išleisti kurie tomai. Birutė ir gyvai parodė tas vietas, bet daug pastatų jau nė nebeliko, „rajonas pasikeitė“.

Beje, pati pirmoji vieta – kur išleisti pirmieji penki tomai – pasirodo ir buvo keturaukštis „Ivaškienės namas“, kurį buvome įtraukę į www.tikslasamerika.lt žemėlapį dar 2017 m. – tačiau, kilus abejonėms, jį laikinai iš ten išėmėme. Pagaliau galėjau vėl grąžinti. Pastatas lietuviams nebepriklauso, bet yra vienas paskutinių likusių gražios Bostono senovės ženklų šiaip jau beveik visiškai perstatytame rajone.

Ivaškienės namas (kairėje) ir lietuvių klubas (dešinėje)
Ivaškienės namas (kairėje) ir lietuvių klubas (dešinėje)

Kitas „aidas iš praeities“ – keturių aukštų lietuvių klubas anapus gatvės. Šiemet pamatėme jį kaip reta gyvą – ten siautė Lietuvių jaunimo kongreso atidarymas. Kaip pasakojo vienas klubo direktorių Marius Žiaugra, šiaip veiklos, palyginus su „senais laikais“, sumažėję. Viena problemų – parkingo trūkumas: rajono gentrifikacija reiškia, kad vietų trūksta (tiesa, mes ir 2017 m., ir šiandien automobilį pastatėme gana paprastai). Smogė ir COVID ribojimai: 2017 m. rūsio restorane dar valgiau labai skanius bulvinius blynus, o dabar restoranas nebeveikė, likęs tik baras su lietuvišku alum: po COVID karantino uždarymų virėja negrįžo į darbą. Visgi, kasmet klubas organizuoja lietuviškus renginius, o išsilaiko ir iš dviejų didelių salių nuomos, klube veikia ir lietuviška kredito unija „Taupa“. Beje, teatro trupė, kuri nuomojasi salę, pasivadinusi „Iron Wolf“ („Geležinis vilkas“).

Lietuvių jaunimo kongreso atidaryme
Lietuvių jaunimo kongreso atidaryme

Bostone dar gausu visokių lietuviškų istorijų! Su Birute Šležas pravažiavome ir Stepono Dariaus (Stephen Darius) sankryžą, ir Šv. Kazimiero gatvę, kuri pavadinta Šv. Petro klebono Žuko iniciatyva.

Vėliau nuvykome ir prie Vilniaus vardu pavadintos sinagogos, tiesa, kaip ir 2017 m., patekti į vidų nepavyko, nors tarpininkas buvo ne vienas, ėjau prie pastato ir pats, susirašinėjau el. paštu. Na, taip jau būna: kur pastatai priklauso lietuviams – visi džiaugiasi dėmesiu iš Lietuvos, patekimu į paveldo žemėlapį, o štai šansas sudominti kitataučius pastato šeimininkus – kokie 50%. Vis tiek nemažas, verta mėginti!

Stepono Dariaus sankryža
Stepono Dariaus sankryža

Beje, Bostone dar pamatėme ir klubą, kurio egzistavimu daugybei Bostono lietuvių – o ir man – apskritai sunku patikėti. „Lenkų, rusų ir lietuvių klubas“! Jis įkurtas dar 1939 m., kai vietinis lenkų klubas „išsiplėtė“ pakviesdamas prisijungti ir lietuvius bei rusus. Ir čia nėra tik pavadinimas: prie klubo iki šiol kabo visų trijų šalių vėliavos. Keista buvo išvysti šiais metais pirmąją ir vienintelę Amerikoje plazdančią Rusijos vėliavą – ir ne kur kitur, o greta Lietuvos trispalvės! Akmenyje įrašytas klubo šūkis – „In Unity there is strenght“ („Stiprybė vienybėje“)… Deja, pritrūko laiko paimti interviu iš klubo vadovų – įdomu, ar Ukrainos karo fone jokie nesutarimai nepersiduoda į klubo gretas. Gal dar grįšiu į Bostoną – nors, norisi tikėtis, kad tada karas jau bus pasibaigęs…

Lietuvių, lenkų ir rusų klubas Bostone
Lietuvių, lenkų ir rusų klubas Bostono priemiestyje

Na o toliau leidomės tyrinėti lietuvių „kolonijų“ aplink Bostoną, bet apie tai – ateinančiuose straipsniuose.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Bostone:
1.Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Bostone aprašas
2.„Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Bostone žemėlapis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *