Čikagoje jau ne pirmą kartą, tai gal savaitės užteks? Kur tau, lietuviškų vietų ir istorijų ten tiek, kad ir metus galėtum tyrinėti! Bet per savaitę pavyko atrasti daugiau, nei kada anksčiau, rengti paskaitas-pasakojimus ir pamokas lietuviškų mokyklėlių mokiniams, nufilmuoti net kelis filmus
Apvažiavę beveik 9000 mylių (~14 000 km) ratą aplink visus JAV vakarus, iš Los Andželo vėl atskridome į Čikagą. Jau paskutinę stotelę pakeliui namo į Vilnių – bet čia stabtelėjome dar savaitei. Čia laukė tikras susitikimų, interviu ir paskaitų maratonas, o taip pat netikėtai naujai atrastos lietuviško paveldo vietos – ne veltui tai Amerikos lietuvių sostinė.
Į Čikagą antrą kartą užsukome specialiai. Verkiant Čikagoje reikėjo dviejų savaitgalių. Pernelyg dažnai girdėdavau frazę „Ateitų žmonės, bet kad nesavaitgalis“. Tad suplanavau ekspediciją taip, kad vieną savaitgalį praleistume važiuodami aplink JAV, o kitą – pakeliui namo. Be to, maksimalus laikas, kuriam gerom sąlygom nuomavo automobilį Los Andžele – 28 dienos, tad įterpti „pakeliui“ savaitės Čikagoje niekaip nebūtų pavykę.
Paskaitų ir interviu maratonas Čikagoje
Viešų paskaitų-pasakojimų apie lietuvišką paveldą JAV grafiką užbaigiau paskaitomis-paskaojimais Lemonte („Siela“ galerijoje) ir „Tėviškės“ parapijoje. Smagu buvo matyti, kad Lemonte atėjo net penki žmonės, jau šiemet klausęsi tos pačios paskaitos: „Gal tada ne viską gerai išgirdau“. Laukė ir paskaita konsulate, pamokos lituanistinėse mokyklose, tokia lengvos viktorinos forma…
Taip pat visa eilė interviu. Vienus planavau dar 2018 m., bet tada pritrūko laiko. Kitus sugalvojau padaryti dar šiemet, susitikęs savo paskaitose įdomių ir turinčių ką papasakoti žmonių.
Ateitininkų namuose įrašiau pokalbius su ateitininkėmis Daina Čyvas ir Vida Mališkiene, Pasaulio lietuvių centre – su jo vadovais, Elena Reklaitis ir Linas Gylys. Šiemet pirmąkart su tais pačiais žmonėmis, apie tas pačias vietas įrašinėjame interviu ir lietuviškai, ir angliškai: turime du Youtube kanalus (lietuviškas – „Gabalėliai Lietuvos“, angliškas – „True Lithuania“) ir reikia, kad apie lietuvišką paveldą išgirstų tiek lietuviakalbiai, tiek anglakalbiai. Praėjusiais metais būdavo, kad, jei žmogus moka lietuviškai, kalbindavau lietuviškai, bet tada išeidavo, kad daugelis interviu anglų k. būdavo su kiek mažiau į lietuvybę panirusiais žmonėmis (t.y. neišmokusiais lietuviškai). O juk verta, kad ir anglakalbiai lietuvių palikuonys išgirstų didžiausių Lietuvos mylėtojų Amerikoje žodžius jiems suprantama kalba.
Kalbinau ir Clemente Dedela, kurio tėvai emigravo iš Lietuvos į Argentiną: jis, ten gimęs, atvyko į Čikagą ir pragyveno daugelyje svarbiausių Čikagos lietuvių rajonų, o Market Parkui parašė net eilėraštį. Tėviškės lietuvių liuteronų parapijos kunigą Liudą Miliauską: atvyko, kaip sakė, uždaryti mažėjančios parapijos, o dabar pritraukė šitiek naujų žmonių, kurie net nežinojo, kad jiems to reikia, ir parapija keliasi į vis didesnes patalpas. Vytenį Kirvelaitį, kaip senais laikais, priklausantį daugybei lietuvių (ir ne tik) savanoriškų organizacijų (iki Lietuvių masonų klubo) ir kilusį iš nugriautosios Lietuvių auditorijos šeimininkų giminės.
Interviu daviau ir pats – „Draugo“ laikraščiui. Šįkart gyvai, ne apie patį lietuvių paveldą, bet apie savo skaitmeninio klajoklio gyvenimo būdą, kuris leidžia tam paveldui skirti tiek daug laiko. Apie darbą per atstumą, kurį pradėjome gerokai iki pandemijos.
Nauji atradimai Čikagos žydų kapinėse ir… Market Parke
Kaip dažnai būna, susitikimai praverčia ir tuo, kad žmonės pasiūlo papildomų vietų: „Draugo“ vyr. redaktorė Ramunė Lapas pasiūlė aplankyti Valdheimo žydų kapines Čikagoje, kuriose „palaidoti litvakai“. Iš pradžių žiūrėjau skeptiškai: labai dažnai mums siūlo aplankyti „kapines, kur palaidoti (ir) lietuviai“, tačiau tai jau anapus „Tikslas – Amerika“ žemėlapio ribų: juk antraip tikriausiai tektų žymėti beveik visas Ilinojaus kapines, beveik visur palaidota bent po vieną lietuvį. O kai vardai ir pavardės keisdavosi (o litvakų pavardės nelabai skiriasi nuo kitų žydų) tai net nustatyti, ar palaidotasis iš Lietuvos, dažnai neįmanoma. Be to, kiekvieną paskirą kapą jau žymi Findagrave ir kiti projektai.
Bet Ramunė Lapas patikino, kad litvakai Waldheim kapinėse ne šiaip sau palaidoti – yra atskiros zonos, pažymėtos „Vilniaus žydai“, „Kauno žydai“ ir pan. Tokios akivaizdžiai imigrantams iš Lietuvos priskirtos zonos jau atitiktų mūsų žemėlapio kriterijus.
Valdheimo žydų kapinėse mus pasitiko tarsi tikras kapinių miestas – ten yra daugiau nei 200 atskirų zonų, daugybė jų tarsi atskiros kapinės, su savo vartais, savo adresais (vartų numeriais). Kiekviena zona priklausė vis kitai žydų organizacijai, o daug tų organizacijų Čikagoje būrėsi pagal vietą, iš kur tie žydai imigravo: „Rumunijos“, „Austrijos-Galicijos“, „Odesos“ ir pan. Kai kurios zonos tikrai įkurtos litvakų. Kai kurios kitos susijusios pagal vienus ar kitus spėjimus – internete galima rasti spėjimų, kad net 13 kapinių zonų įkūrė ir ten laidojosi litvakai. Užtruko per 2 val., kol visas aplankiau pagal įvairius sudėtingus kapinių brėžinius – tiesa, kol kas „Tikslas – Amerika“ pažymėjau mažiau, nes kai kuriose zonose nėra jokių ženklų ar vartų, kitų priskyrimas Lietuvai abejotinas (aiškinuosi toliau).
Kitą lietuvišką vietą „atradau“ ten, kur jau daug kartų buvau: Market Parke. „Seklyčią“. Visad apie ją žinojau, bet buvo rimtai įtikinę gandai, kad ji uždaryta ir ten nieko lietuviško nebėra – juk mačiau ir iškaba nukabinta. JAV LB Socialinių reikalų tarybos pirmininkas Juozas Polikaitis, atrakindamas „Seklyčios“ duris, tai paneigė: „Taip, restoranas nuo 2011 m. nebeveikia, bet apačioje trečiadieniais vyksta pensininkų popietės, o viršuje apgyvendinami lietuviai“. Jis papasakojo, koks svarbus tai buvo pastatas seniau: Lietuvos atgimimo laikais čia veikė tikras Lietuvos palaikymo centras, kaip vėliau per čia būdavo vežami labdaringai gydytis Lietuvos sergantys vaikai, remiami partizanai ir našlaičiai, organizuojama Market Parko „gynyba“ nuo banditų. Į antrą aukštą nėjome: dėl COVID židinio jis buvo izoliuotas…
Naujos patirtys: nuo lietuvių archyvų iki lietuvių restoranų
Ieškojau ir radau puikių progų padaryti gražių nuotraukų ir vaizdo medžiagos „iš lietuvių pasaulio“. Jaunimo centre kaip tik vyko šeštadieninės mokyklos Mišios, buvo per 80 žmonių. Daina Čyvas pakvietė į Kazmieriečių vienuolyną nufotografuoti nuvalytus paminklus. Kapinėse ieškojau papildomų žymių lietuvių kapų: pavyzdžiui, rašytojo Mariaus Katiliškio Tautinėse kapinėse.
Apskritai, vaikštant per Čikagos lietuvių kapines, antkapiuose įrėžtos pavardės sako vis daugiau ir daugiau: per „Tikslas – Amerika“ ekspedicijas bendravau su daugybės ten palaidotų vaikais, sūnėnais ir dukterėčiomis, anūkais. Kai kurių, su kuriais įrašinėjau interviu prieš keletą metų, irgi radau tik kapus (pvz. Stanley Balzeko Jaunesniojo).
O įspūdingiausia buvo Vėlinių išvakarėse, kai, kaip kasmet, Lemonto kryžių kalnelis nušvito nuo šimtų žvakučių, kurias Amerikos lietuviai čia užkūrė, nes daugelis jų giminių palaidoti ne Amerikoje, ant „savų“ kapų nenueisi.
Šiemet buvau Čikagoje daugiau, nei kada anksčiau – iš viso 10 dienų. Taigi, radau laiko ir giliau žvilgterti į lietuvių archyvus. Itin naudingi pasirodė menininkų archyvai Balzeko muziejuje, kur pakvietė po Stanley Balzeko mirties muziejų tvarkanti Sigita Balzekas. Ten daug medžiagos apie svarbiausių lietuviškų Amerikos pastatų projektavimą, statybas, brėžiniai. Daug ir senų įdomių nuotraukų. Pasinaudojau „Tikslas – Amerika“ patirtimi: radau pora Amerikos lietuvių bažnyčių nuotraukų, kur buvo parašyta vienas, o nufotografuota kitas. Pataisiau. Balzeko muziejui, Sigita sakė, trūksta savanorių, atpažįstančių vietas, veidus senose nuotraukose: jei įdomu, galite prisijungti ir jūs.
Lituanistikos tyrimų centre, tuo tarpu, labiau gilinausi į dipukų stovyklas Vokietijoje, kitas lietuvių bendruomenes: LTSC turi gerą dipukų archyvą. Jau sudarinėjau planus ateities lietuviškų vietų lankymui…
Dėkui JAV LB Kultūros reikalų tarybos pirmininkei Giedrei Kniežai, kad leido apsistoti savaitę, bei Dainai Miežlaiškis už tai, kad paskolino automobilį: Helovyno savaitgalį šiuolaikinių postkoronavirusinių deficitų laikais su nuomojamais automobiliais Čikagoje buvo itin sunku. Giedrė priima daug atvykusių iš Lietuvos pas Čikagos lietuvius – menininkus, dainininkus. Bet, mes, sakė, netipiniai svečiai: dažniausiai išvažiuodavome šeimininkams dar nė neatsikėlus, o grįždavome beveik naktį. Tiek daug veiklos lietuviškoje Čikagoje!
Šiemet „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje pažymėsime ir lietuvių restoranus. Nes jų Amerikoje nedaug, o dažnas mūsų pasakojimas nepraeina be paklausimo iš žiūrovų „O kur pavalgyti kugelio?“. Paveldas, šeimos tradicijos daug kam neapsieina be maisto…
Bet niekada nieko neaprašome „per atstumą“, „pagal nuogirdas“: viską aplankome, nufotografuojame patys. Tad ir „Lithuanian combo“ (maždaug cepelinas+kugelis+dešra su raugintais kopūstais), kiekvieno Čikagos lietuvių restorano „pažibos“, nuvykome paragauti.
Skaniausia raugintų kopūstų sriuba pasirodė „Mabenkoje“. Restoraną lyg įkūrė Lenkijos lietuviai, dabar priklauso lenkams – gal todėl „grynai“ lietuviški patiekalai, kaip cepelinai ir kugelis, tokio jau mažiau tradicinio skonio. Skaniausi lietuviški cepelinai pasirodė „Smilgoje“. Žemėlapyje atsirado ir „Rūta“, „Grand Duke‘s“, kur sudalyvavome susitikime su Čikagos „Rotary“ klubu. Pigiausias ir vis tiek skanus pasirodė „Racine Bakery“ lietuviškas maistas – deja, ten labiau parduotuvė, o valgyti tėra viena vieta prie palangės…
Iš kur Oglesbyje Lietuvių opera?
Vieną dieną iš Čikagos teko „pavogti“ ir skirti išvykai į Oglesby miestelį už 160 km. Dar prieš kokius metus „Gabalėliai Lietuvos“ skaitytojas Albert Kerelis parašė, kad šiame miestelyje išlikęs lietuvių klubo (Lithuanian Hall) pastatas. Apie tokį nieko internete neradau – užtat radau žinių apie ten buvusią Šv. Konstantino lietuvių bažnyčią, kuri, tiesa, paslaptingai nepaminėta kunigo Valkavičiaus knygose „Lithuanian Religious Life in America“.
Kaip įpratęs, visų pirma el. paštu kreipiausi į arčiausiai gyvenančius „Tikslas – Amerika“ kontaktus – o artimiausias kitas „lietuviškas“ miestelis buvo Spring Valley vos 16 km nuo Oglesby.
Tada lydėjo sėkmė. Pasirodo, mūsų pažįstama iš 2018 m. ekspedicijos Jurgita Nauyalis kasdien važinėja į darbą Oglesby. Pasidomėjusi ji rado ir lietuvių, o pasivaikščiojusi – pastatą su iškaltu užrašu „Lithuanian Opera House“ ir tariamą lietuvių bažnyčią. Bet ar tai tikrai tas pats pastatas? Ji uždaryta dar 1953 m., o pastatas atrodo apynaujis, matytose senose nuotraukose bažnyčia atrodė kitaip…
Reikėjo atvykti patiems. Jurgita suorganizavo susitikimą su vietos lietuve Jane Yasinowski: ji iš pirmabangių, bet gryna lietuvė, šiek tiek kalba lietuviškai, Šaltojo karo metais protestavo už Lietuvos nepriklausomybę, ne kartą lankėsi Lietuvoje (būdama atominės energetikos ekspertė, padėjo su Visagino jėgaine).
Jane mums bandė padėti, kaip galėjo, bet laikas jau taip daug ką užpustęs: į bažnyčią ėjo nebent ankstyvoje vaikystėje, paskui ją uždarė (visgi, jos teigimu, tai tikrai tas pats pastatas, tik rekonstruotas, nors jokių tai įrodančių lietuviškų ženklų ant jo ir nelikę). Kad veiktų „Lithuanian Opera House“ Jane išvis neprisiminė – nors pastatą, aišku, buvo mačiusi. Nedaugiau galėjo pasakyti ir dabartinis pastato savininkas – meksikiečių restorano galva. Nieko keisto, kad 2018 m. ekspedicijos metu net Spring Valyje niekas nežinojo apie Oglesby lietuvišką istoriją (sako, parapijoje būta 200 lietuvių).
Kad jau šitaip netoli, stabtelėjome ir Spring Valyje, kur susitikome su Šv. Onos kapinių prižiūrėtojais. Mūsų vizitu čia itin džiaugėsi: juk po praeito vizito Sandy Baksys dėka apie lietuvišką paveldą, mūsų žemėlapį rašė vietos laikraščiai. Tiesa, žurnalistų ir lietuvių turistų iš Čikagos dėmesys, sako, nelabai patiko dabartiniam Šv. Onos bažnyčios šeimininkui – „Templo Cristiano“ pastoriui. Jis neįleido Jurgitos nufotografuoti vitražų. Retas atvejis kai naujieji pastatų savininkai – net ir nelietuviai – nesidžiaugia dėmesiu, įtraukimu į lietuvių paveldo žemėlapį.
Neraminančios žinios iš Šv. Kryžiaus bažnyčios ir geras Ramovos pavyzdys
Išgirdau Čikagoje ir neraminančių istorijų. Market Parke, Balzeke, paskui konsulate vieni ar kiti žmonės sakė, kad iškilo pavojus Šv. Kryžiaus bažnyčiai – galbūt įspūdingiausiai lietuvių bažnyčiai Amerikoje, bent jau tarp statytų pirmosios bangos. Jos parapiją prijungė prie kitos ir, kas žino, gal sugalvos griauti, kaip Šv. Jurgio Bridžporte?
Labai svarbu, kad taip neatsitiktų. Iš daugiau nei 700 lietuviškų vietų, pažymėtų Tikslasamerika.lt žemėlapyje, vos kokias 20 paženklinau kaip pačias svarbiausias: tokias, kurios svarbios ne vien lietuviams, kurios gali traukti ir amerikiečius turistus, įkvėpti Amerikos lietuvių palikuonis žavėtis savo kilme, kurti ryšius tarp Lietuvis ir Amerikos.
Šv. Kryžiaus bažnyčia, įtraukta į bent penkias knygas apie Čikagos architektūrą – neabejotinai viena iš tokių vietų. Kiekvienos lietuviškos vietos neišsaugosime, bet išgelbėti tas 20, tinkamai nukreipus pastangas, įmanoma ir verta, o kelių yra visokių, juoba, ir Čikagos visuomenei jau rūpi istorinė miesto architektūra.
Puikiausią to pavyzdį radau Bridžporte. Lietuvių įkurtas kino teatras „Ramova“, kai jį lankiau 2018 m., buvo apleistas – o dabar radau darbininkus jį remontuojant pilnu tempu. Dešimt metų vykusi „Save the Ramova“ kampanija, kur dalyvavo daugiausiai net ne lietuviai, nepraėjo be vaisių: pastatą aptvarkė miestas, jis nesugriuvo, galiausiai atsirado investuotojai, kurie pribloškiamoje Ramovos kino salėje sumanė įrengti erdvę koncertams, šalimais – restoraną, bravorą. Lietuviškas pavadinimas „Ramova“, įspūdinga iškaba išliks. Ir net pranešimai apie remontą „Ramovos“ languose išklijuoti ir lietuvių kalba: šeimininkui Tyler Nevius, su kuriuo įrašėme interviu, rūpi paveldas ir istorija.
Bridžporte aplankiau ir „Berenice Tavern“, „Lithuanian-American Hall of Fame“ steigėjo Jono Platakio teigimu – seniausią Čikagos ar visų JAV lietuvišką užeigą (jei kas turi alternatyvių kandidatų šiam titului – rašykite augustinas.zemaitis@gmail.com ) .
Šeimininkas Stephen Badauskas sakė likęs paskutinis lietuvis tame rajone netoli Lituanica gatvės, kur jo vaikystėje gyveno vien lietuviai. Rajonas ~1980 m. buvo smukęs – net Badausko smuklėje, pamena, vieną žmogų plėšikai pašovė, muštynės dažnai vykdavo, o ir klientų beveik neužeidavo. Dabar viskas vėl geriau. Atsikėlė daug azijiečių, kone kasdien užsuka nauji klientai: studentai, jaunimas. Jie „Berenice Tavern“ klauso gyvos muzikos. Bridžporto atgimimas jau tolokai pažengęs: „Gerai, kad gyvenu nuosavose patalpose virš smuklės, tai man neaktualu išaugusios nuomos kainos“ – sakė Badauskas.
Lietuvių (jaunimo) centro vadovo Antano Rašymo nuomone, atgimsta ir Geidž Parkas. „Tos istorijos apie čia išdaužytus automobilių langus yra iš laikų prieš 10, 20 metų“. A. Rašymas turi daug ateities planų savo įspūdingai lietuviškai dekoruotam pastatui – nors skeptikų aplinkui dar irgi daug. „Tam pastatui galas, čia tik laiko klausimas, visi lietuviai seniai bijo ten važiuoti“ – mums sakė kiti.
Paskutinę dieną, kurią buvome Amerikoje, Lietuvių (jaunimo) centre vyko tradicinės lietuviškos vestuvės: toks spektaklis-pramoga, kartu demonstruojanti lietuviškas tradicijas. Bilietai, reklamuoti po visas Čikagos lietuivų kavines ir parduotuves, iššluoti, žmonių pilna. „Aš čia pirmą kartą“ – girdėjau tarpusavy kalbant trečiabangius apie pastatą, kuriame prabėgo daugybės kalbintų antrabangių įdomiausi jaunystės momentai. Pavyzdžiui, „National Lithuanian American Hall of Fame“ šeimininko Jono Platakio, ne per seniausiai visą savo garbės sieną perkėlusio į Jaunimo centrą.
Norisi palinkėti Lietuvių (Jaunimo) centrui atgimimo, daugiau tokių renginių, pagaliau aiškesnės situacijos su Jėzuitais! Lietuviams svarbu turėti tvirtą atramą pačioje Čikagoje, ne tik priemiesčiuose. Istorinėse vietose, istoriniuose pastatuose. Taip, naujasis Lituanistikos tyrimų ir studijų centro pastatas Lemonte tikriausiai patogus ir saugus archyvams – na bet to „lietuviškos didybės užtaiso“, kurį gauni atėjęs į Lietuvių (Jaunimo) centrą, ten visgi nėra. O tai irgi svarbu: per „Tikslas – Amerika“ ekspedicijas daug sutikau žmonių, kuriuos įspūdingos lietuviško paveldo vietos, architektūra, istoriniai pastatai ir paminklai įkvėpė dalyvauti lietuviškoje veikloje.
Kas „Tikslas – Amerika“ laukia toliau?
Vienas populiarių klausimų, kurių sulaukdavau po 13 šiemet Amerikoje skaitytų paskaitų lietuvių paveldo tema, buvo „O kas toliau?“.
Iš tiesų, nuo 2017 m. pravažiavome visas JAV vietas, kur tik lietuviai kažką po savęs paliko: daugiau erdvės šitokioms intensyvioms ekspedicijoms nėra. Dabar reikia surinktą informaciją skeisti. Jau dabar ji yra daug kur: internetinėje enciklopedijoje Gabaleliailietuvos.lt, interaktyviame žemėlapyje Tikslasamerika.lt, Youtube kanale ir Facebook paskyroje „Gabalėliai Lietuvos“, „Draugas“ straipsniuose, galybėje kitų žiniasklaidos priemonių JAV ir Lietuvoje.
Bet net ir taip informacija pasiekia ne visus. Žmonės po mūsų paskaitų siūlė tokius projekto tęsinius:
-Sudėti viską į knygą ar knygas.
-Sukurti programėlę (app) mobiliesiems telefonams.
-Sukurti filmą.
Visos idėjos man patinka. Tiesa, visoms reikėtų susidomėjimo, finansavimo iš šalies, galbūt kitų žmonių dalyvavimo – bet esu pasiruošęs eiti tomis kryptimis.
Yra ir kitų minčių ateičiai, susijusių su vietų lankymu, paveldo dokumentavimu:
-JAV rytų pakrantė, kurioje vyko pati pirmoji 2017 m. ekspedicija, šiek tiek „nuskriausta“: tuo metu dar nefilmavome interviu, nedarėme paskaitų-pasakojimų. Be to, po 2017 m. sužinojau dar apie kokias 10-20 papildomų lietuviško paveldo vietų regione: pirmosios ekspedicijos metu mano kontaktų tinklas buvo gerokai menkesnis. Būtų įdomu kada sugrįžti į šį regioną ir „užpildyti spragas“ – gal 2022 m. šokių šventės Filadelfijoje ir/ar Pensilvanijos lietuvių dienų metu?
-Vakarų Europa. Lietuvių paveldas ten retas, bet jo tikrai yra: nuo Vasario 16-osios gimnazijos iki senųjų lietuvių angliakasių klubų Škotijoje, nuo buvusių dipukų stovyklų Vokietijoje ir Danijoje iki paminklų lietuvių tautosakos temomis Austrijoje. Be to, ekspedicijos po Vakarų Europą metu būtų galima rengti „trečiabangių“ bendruomenėms paskaitas-pasakojimus apie lietuvių paveldą visame pasaulyje, ypač JAV. Tokiu būdu galbūt tas bendruomenes įkvėpčiau ir pačioms palikti po savęs „lietuvišką pėdsaką“. Gražių daigų jau yra: Rugalando (Norvegija) lietuviai šiuo metu pirmieji iš trečiabangių įrenginėja Lietuvių namus. Na ir tokių paminklų, kokį trečiabangiai pastatė Bernardui Brazdžioniui Los Andžele, juk galėtų iškilti ir Senąjame žemyne…
-Pavienės lietuviškos vietos, pasklidusios po visą pasaulį – šalis ar miestus, kuruose dar nebuvau, arba lankiau iki „Gabalėlių Lietuvos“ projekto išvystymo. Tarp tokių – Edmontono lietuvių namai (Kanada), Džilongo lietuvių namai, Sidnėjaus lietuvių paminklas ir Ski Neringa (viskas Australijoje), Panevėžio ješiva (Izraelis), vietos, kur bandyta įkurti Nova Lituania koloniją (Brazilija), Lituania pavadinti kaimai (Kolumbija) ir t.t. Jei kada būsiu netoli, užsuksiu, o kai dirbu per atstumą ir daug judu po pasaulį – tikrai turėčiau kada nors atsikliūti netoli bent jau didelės dalies tų vietų.
Yra ir lietuviško paveldo vietų, kurias kol kas sunku aplankyti dėl politinės padėties. Tai paskutinė „lietuviška“ Pietų Amerikos šalis, kurioje dar nebuvau – Venesuela. Bet ypač tai Rusija – ten gausu lietuvių tremtinių kapinių, paminklų jiems (jeigu jų dar nenugriovė?). Bet dabar jau nė „Misija: Sibiras“ ekspedicijų Rusija neįsileidžia… Gal kada politinė padėtis pasikeis, o kol kas teko apsiriboti Kazachija, kurios lietuvišką paveldą dokumentavome 2018 m…
Taigi, „Tikslas – Amerika 2021“ ir ši „Draugas“ straipsnių serija baigėsi – bet, tikiu, tai ne paskutinis kartas, kai čia rašau.
Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Čikagoje:
1. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Čikagoje aprašas
2. „Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Čikagoje žemėlapis
3. Kelionių vadovas po Čikagą.
