Ieškodamas užsieniuose lietuviško paveldo dažnai turiu apraudoti tas lietuviškas vietas, kurių jau nebelikę.
Esu įpratęs, kad didžiausi pavojai lietuviškam paveldui yra šie:
*Užmarštis – beveik joks gyvas lietuvis tų vietų nebeprisimena, nežino ir todėl negina (šitą mėginame keisti aprašydami jas „Gabalėliuose Lietuvos“).
*Lietuvių išsikėlimas kitur – rajone gyvena (beveik) vien kitataučiai, kuriems tos vietos neberūpi, o lietuviams jas prižiūrėti nepatogu, toli („Gabalėlių Lietuvos“ angliška versija mėginame sudominti ir tuos, kurie nekalba lietuviškai).
*Pinigai – taupant uždaromos ir griaunamos lietuvių bažnyčios, parduodama jų žemė.
Niekur nesusidūriau, kad lietuviškas vietas kas nors mėgintų sunaikinti iš neapykantos. Iki San Paulo…
Dar nuo pirmojo savo apsilankymo San Paule 2016 m., girdėjau Vila Zelinos lietuvių rajono gyventojų pasakojimus apie rimtą konfliktą su rusais. Esą rusai mėgina pervadinti Laisvos Lietuvos gatvę, uždengė Lietuvos Laisvės paminklą.
Tai švelniai priminė sąmokslo teoriją. Na, juk San Paulas taip toli nuo Europos peripetijų, ar tai gali būti tiesa? Gal dėl liūdnos Lietuvos istorijos San Paulo lietuviai tiesiog įžvelgia piktus kėslus, kur jų nėra? Dėl visa ko, tada apie šią istoriją nerašiau: visokeriopai stengiuosi išvengti „Gabalėliuose Lietuvos“ nepatikrintų faktų.
Bet šiemet sugrįžau į Braziliją trims mėnesiams, kalbėjau su daugiau lietuvių nei kada seniau. Ir, be gausybės nežinotų lietuviško paveldo istorijų, daug sužinojau ir apie tą lietuvius skaudinantį Vila Zelinos puolimą. Ir tos istorijos tikrai suneramino.
Keistas San Paulo lietuvių-rusų karo frontas
Janete Zizas nėra linkusi „kariauti“. Lietuvybę Vila Zelinoje tęsia menu. Ir jai sekasi puikiai. Taip nuostabiai lietuviškai išmargintų medinių margučių, raktų pakabukų, stiklinių padėkliukų pačioje Lietuvoje sunkiai rasi: sako, žmonės perka ir siunčia į Lietuvą. Ir ne tik lietuviai perka: kartą per mėnesį lietuvių parapijos salėse ji organizuoja meno muges, kur tokių lietuvių kilmės meistrų, kaip ji – dešimtys, o įvairiataučių pirkėjų, geros reklamos dėka, susirenka šimtai. Kartą per metus dar didesnės mugės vyksta San Paulo Imigracijos muziejuje.
Bet pastaraisiais metais Janete teko apsiimti kur kas mažiau malonia veikla. Greta savo kūrinių ji man atvertė ištisą segtuvą su dokumentais, nuotraukomis, raštais. Tai, kas siųsta į San Paulo savivaldybę įrodinėjant, kad Vila Zelina – lietuvių rajonas. „Juk kažkam reikia tą daryti“ – sako ji.
Kaip pasakojo, puolimas prasidėjo, kai į rajoną atsikėlė kažkoks rusas. Jis ėmė reikalauti trinti iš rajono Lietuvos ir lietuvių vardą. Reikalavo pervadinti Lietuvos Respublikos aikštę ir Laisvos Lietuvos skersgatvį (Janete bei kitų lietuvių dėka tai kol kas nepavyko). Pasodino priešais Lietuvos laisvės paminklą medį, kad jį užstotų – o lietuviams pabandžius jį nukirsti, aiškino, neva tai neekologiška – San Paulo valdžia jo paklausė ir Laisvės paminklo per lapiją dabar beveik nebesimato.
Pasiekė, kad viena Vila Zelinos rajono aikštė būtų pervadinta Puškino vardu. Sukūrė apie Vila Zeliną portugališkus tinklapius, kur šis rajonas vadinamas nebe lietuvių, bet „rytų europiečių“ rajonu, tuo tarpu lietuviai puolami. Rusų spaudoje jis jau tiesiai rašė, kad Vila Zelina – rusų rajonas. Organizuoja Vila Zelinoje Rytų Europos muges, kad nukonkuruotų lietuviškas muges: į tas Rytų Europos muges, pasak Janete, suvažiuoja prekiauti rusai iš kitų rajonų, o dauguma lietuvių jas boikotuoja.
Puškino aikštė Vila Zelinoje (lentelė atsirado ~2015 m.). Raudonais ratais apibrėžtas Šv. Juozapo lietuvių bažnyčios bokštas bei nekilnojamojo turto agentūra „Kaunas“.
„Kaip vienas žmogus gali turėti tiek įtakos?“ – klausiu. Janete nuomone, jis iš kažkur gauna paramą – tikriausiai iš Rusijos.
Vis dar abejoju – ar čia tikrai?
Ir tada Janete parodo atsišaukimą, kurį rusai dalino visoms Vila Zelinos rajono parduotuvėms ir restoranams. Viską pasako vien straipsnio pavadinimas: „Nacių virtuvė!“. Straipsnio nuotraukose – lietuviški konditerijos gaminiai, apklijuoti svastikomis. Tekste rašoma, kad, pavyzdžiui, kad Lietuvoje svastika „pripažinta nacionaliniu paveldu“ kaip dievo Toro simbolis ir begalė kitų melų. Tai „įrodinėjama“ į portugalų k. išverstomis Rusijos portalo „Pravda.ru“ citatomis.
Kaip sako Janete, rusai taip skatino Vila Zelinos parduotuves ir restoranus neprekiauti lietuviškais patiekalais, mėgindami ištrinti iš rajono ir lietuviškus skonius.
Perverčiu straipsnius apie „kovą dėl Vila Zelinos“ Brazilijos spaudoje, lietuvių rašytus atsišaukimus savivaldybei, prieštaraujančius mėginimams trinti Lietuvos vardą, kitus dokumentus, kuriuos kruopščiai surinko Janete Zizas, pasišovusi dokumentuoti rajono, kuriame ji praleido visą gyvenimą, „gynybą nuo rusų okupacijos“.
Abejonių nebelieka.
kodėl Rusijai naudinga išlietuvinti Vila Zeliną?
Geriau pagalvojus, tokie veiksmai išties labai naudingi Rusijai.
Lietuvių diaspora visada buvo milžiniškas Lietuvos laisvės ramstis: rėmė protestais, pinigais, laisvomis žiniomis iš laisvo pasaulio ir kitaip. Bet už Lietuvą kovoja tik tie užsienio lietuviai, kuriems lietuviška kilmė svarbi, kurie ja didžiuojasi.
Su kiekviena nauja karta kyla klausimas: ar dabartinių užsienio lietuvių aktyvistų sūnūs ir dukterys irgi laikys save lietuviais, iškilus reikalui – stos mūru už Lietuvą, kaip darė jų tėvai?
Kol Vila Zelinoje yra Laisvos Lietuvos gatvė, kol rajono centrinėje Lietuvos Respublikos aikštėje matomas Lietuvos Laisvės paminklas, tol Vila Zelinos lietuvių kilmės vaikams visuomet kils klausimas – kas ta Lietuva? Kodėl tokia svarbi jos laisvė? Laisvė nuo ko?
O jei viso to neliks? Jei Vila Zelina bus vadinama tiesiog „rytų europiečių rajonu“? Susidomėję savo kilme, jauni vilazeliniečiai, tikriausiai, visų pirma ieškos informacijos bendrai apie Rytų Europą. Prie mažytės Lietuvos daugelis net neprisikas. Daugiausiai informacijos užsieniui apie Rytų Europą pateikia Rusija – savo kanalais RT (Russia Today), Sputnik ir kt. Apie Lietuvą ten galima „sužinoti“ nebent tai, kad tai – „fašistų kraštas“, tikra „Rytų Europos piktžaizdė“. Kas norėtų tokia didžiuotis ar ją ginti?
Kad čia nėra vien kažkokie teoriniai pasvarstymai įsitikinau Santoso mieste. Ten ėmiau interviu iš buvusio Brazilijos lietuvių bendruomenės pirmininko Valdemaro Mališkos Sidaravičiaus. Nustebino, kad jis gerai moka rusiškai – nors jo šeima imigravo dar iki sovietų okupacijos, jis pats gimė Brazilijoje. Papasakojo, kad, keli dešimtmečiai atgal, Brazilijoje veikė rusų remiama organizacija „emigrantų iš Sovietų Sąjungos palikuonims“. Kadangi tuo metu žemėlapiuose okupuota Lietuva buvo žymima kaip Sovietų Sąjungos dalis, Valdemaras galvojo, kad jis kilęs iš Sovietų Sąjungos – ir ta organizacija jį džiugiai įtraukė į savo veiklą, išmokė Sovietų Sąjungos kalbos – t.y. rusiškai.
Laimė, galiausiai Valdemaras susiprato, kas ir kaip – gerai išmoko ir lietuviškai, o dabar internetu moko kitus Brazilijos lietuvių palikuonis. Ant raštų savivaldybei, ginančių Vila Zelinos lietuviškumą, yra ir jo parašai.
Bet kiek lietuvių kilmės brazilų to taip ir nesusiprato?
Ilgai keliauju po pasaulį sudarinėdamas „Gabalėlių Lietuvos“ internetinę enciklopediją – bet mano kelionės tuo neapsiriboja. Iš viso esu aplankęs 115 šalių. Esu bendravęs su galybe visokiausių tautų, rasių ir tikėjimų žmonių. Daugelis jų supratingi ir išmintingi – tiesiog gal ne visi gerai žino istoriją, todėl, tarkime, maišo lietuvius su rusais. Bet pakanka pakalbėti, paaiškinti, ir viską supranta.
Maža dalis, tiesa, jau nebepakeičiamai įtikėję Sovietų Sąjungos, o dabar Putino Rusijos skelbiamomis „tiesomis“. Ko tik neteko iš tokių išgirsti.
Štai vienas vyras, persikėlęs gyventi dar iš Sovietų Sąjungos į Izraelį, man aiškino, kad 1991 m. sausio 13 d. Lietuvoje „savi šaudė į savus“, kad Lietuvos partizanai buvo „banditai, kuriuos reikėjo iššaudyti“ ir kad dabar „būtų labai gerai, jei Lietuva turėtų tokį puikų vadą, kaip Vladimiras Putinas“.
O štai traukinyje, kuriuo grįžinėjau iš buvusių gulagų vietų Kazachstane, šiaip jau inteligentiškas rusas vyras ėmė klausinėti, kodėl lietuviams taip patinka naciai. Klausinėjo mandagiai: jam teiginys „lietuviams patinka naciai“ atrodė tarsi aksioma. Jis, galbūt, nuoširdžiai tikėjosi, kad aš kažkaip paaiškinsiu tą neįtikėtiną „savo tautos bruožą“…
Daugelį tokių „tiesų“ apie Lietuvą jau žinau mintinai: žmonės juk ne patys jas sugalvoja, o išskaito rusiškoje spaudoje, todėl jos kartojasi.
Ir visgi, kartais nemaloniai nustembu išgirdęs „atsiradusias“ naujas „tiesas“. Štai San Paule iš pradžių vienas, paskui kitas litvakų palikuonis (tarpusavyje jie nepažįstami) man rėžė: „Lietuva pradėjo Holokaustą“. Ir taip sakė ne komunistai ar atitrūkę nuo Europos, o ryšius su Lietuva dar palaikantys žmonės.
Teiginys toks absurdiškas, kad net neaišku, nuo kurios pusės pradėti jį neigti. Tokio teiginio, aišku, nerasi jokiuose moksliniuose šaltiniuose ar Holokausto tyrimuose. Kaip ta „informacija“ pasiekė Brazilijos litvakų ausis? Tikrai ne iš tėvų ar senelių, nes į Braziliją litvakai imigravo dar tarpukariu, prieš visus tuos įvykius.
Nesunku įtarti, kam tai naudinga. Brazilijos litvakų ryšiai su Lietuva – glaudesni, nei kitų litvakų bendruomenių. Kas galėtų labiau nukirsti jiems norą prisiminti kilmės šalį, nei paskleistas tikėjimas, kad Lietuva pradėjo Holokaustą, t.y. jei ne Lietuva, Holokausto turbūt išvis nebūtų buvę?
Sakysite, „Čia Brazilija, taip toli, ar tai svarbu, ką ten žmonės mano“?.
Bet jau ne vieną kartą man taip buvo: išgirstu kažkokį absurdišką antilietuvišką teiginį kur nors toli pasaulio periferijoje, dažniausiai sakomą radikalių putinistų ar rusų nacionalistų. Ir paskui, po trejų ar penkerių metų, jau skaitau tą patį kur nors angliškame laikraštyje. Dar po metų-kitų apie tai kalbama Lietuvoje.
Antilietuviška propaganda gali sunaikinti lietuvių diasporą?
Šiaip jau tokio tipo antilietuviška propaganda – nieko naujo. Dar Sovietų Sąjunga vykdydavo Amerikoje tokias dezinformacijos kampanijas. Skelbdavo, esą užsienio lietuviai ar atskiri jų lyderiai – fašistai. Tikėjosi, kad, šitaip juos apjuodinus, eiliniai amerikiečiai jais nebetikės. Tai yra, nebetikės, kad Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą arba manys, kad „jeigu Lietuva būtų laisva, tai būtų fašistinė – tad geriau jau lai ją valdo sovietai“.
Kai kurie užsieniečiai (ypač kairieji) išties paklausydavo sovietų, bet daugelis – neklausydavo (įskaitant visas JAV valdžias). Neklausydavo tikriausiai todėl, kad patys lietuviai (išskyrus keletą sovietinių kolaborantų) likdavo vieningi kaip kumštis: tiek Lietuvoje, tiek diasporoje. O kaip gi kitaip – juk daugelis dar patys prisiminė tiesą, kas iš tikro vyko Antrojo pasaulinio karo metais, pažino stalininio genocido žiaurumus, turėjo sovietų nukankintų ar ištremtų artimųjų, draugų ar kaimynų. Ir iš karto suvokdavo, kur melas, o kur – tiesa, bei tai garsiai aiškindavo.
Bet kartos keičiasi. Gyvų liudininkų nelieka. Ir štai pirmą kartą rusai įgavo galimybę savo dezinformacija paveikti pačius lietuvius: jų jaunimą, kurie apie tuos laikus tik kažką girdėjo vaikystėje iš senelių ar prosenelių.
Ir metas tam pasitaikė labai tinkamas. 1990 m. atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Atsidarė archyvai, atsirado galimybė pasakoti tai, apie ką kalbėti anksčiau nebuvo leidžiama. Štai tada jaunieji lietuviai pirmą kartą atrado „tikrąją“ Lietuvą. Tarp tų atradimų buvo ir visą sovietmetį slėpta Lietuvos žydų istorija, kurios daugelis Lietuvos žmonių nežinojo ar buvo girdėję tik kažką „viena ausim“. Pačiam man tada buvo labai įdomu sužinoti apie tai, kiek žydiškos istorijos būta mano gimtajame Vilniuje, o dėmesys, kurį žydai skiria savo paveldui užsienyje, iš dalies įkvėpė mane kurti „Gabalėlius Lietuvos“.
Bet būtent tomis nuotaikomis, kad „dar daug kas apie Lietuvą neatrasta ir dabar atrandama“, sumaniai pasinaudojo Rusijos propagandos mašina. Tarp Lietuvoje tuo metu naujai ištirtų faktų – pvz. apie lietuvius kolaborantus – ji pradėjo „kišti“ vis labiau ir labiau kvestionuotinius, galiausiai – įžūliai melagingus teiginius. Aiškino, kad lietuviai „kolaboravo labiau, nei visa likusi Europa“ (beje, ta pati propagandos mašina, kai kalba pasisuka apie Ukrainą, sako, kad didžiausi kolaborantai buvo ukrainiečiai, kai apie Latviją – kad latviai ir t.t.). Paskui „žydšaudžiais“ ėmė vadinti jau ir Lietuvos partizanus, kovojusius už laisvą Lietuvą. Dažnas rusų argumentas: „Naciai kariavo prieš sovietus. Lietuvos partizanai kariavo prieš sovietus. Reiškia, Lietuvos partizanai buvo naciai“… Logikoje tai vadinama „fallacy of undistributed middle“.
Gal ateity pasaulyje išplis ir teiginys „Lietuva pradėjo Holokaustą“, o gal ir ne: laimė, ne visa antilietuviška propaganda pasaulyje „sudygsta“ vienodai.
Kaip ten bebūtų, daugelis tokių „tiesų“, kiek pastebėjau, sklinda labai konkrečiu keliu:
*Visų pirma jos publikuojamos Rusijos žiniasklaidoje (kurią iš esmės valdo Rusijos valdžia).
*Iš ten patenka į rusakalbių valdomą žiniasklaidą užsienyje (pvz. angliškus RT ir Sputnik kanalus arba rusiškus Izraelio laikraščius).
*Iš ten yra perspausdinamos į su Rusija nesusijusius užsienio laikraščius ir portalus. Iš pradžių dažniausiai į menkesnius ir atokius (kurių žurnalistai nesupranta, kad rusiškoji žiniasklaida yra nepatikimas, kontroliuojamas šaltinis).
*Iš tų mažesnių žiniasklaidos priemonių „pasigauna“ svarbiausiosios (kurių žurnalistai jau neįsivaizduoja, kas buvo pirmasis „žinios“ šaltinis).
*Na ir tuomet, kai pasklinda Vakaruose, iš ten ateina ir į Lietuvą.
Lietuvoje daugelis nė nebekvestionuoja šaltinio. „Taip kalba laisvieji vakariečiai“ – mano žmonės – „Reiškia, tai turbūt tiesa“: juk dar nuo sovietinės okupacijos laikų pripratome tiesą apie Lietuvą ir jos istoriją girdėti iš Vakarų.
Ir štai atsiranda lietuvių (ar, gal dar dažniau, jų palikuonių užsienyje), kurie pasiryžę pagal Rusijos dūdelę teisti partizanus, gal net savo senelius ar prosenelius… Ir čia jau yra pati didžiausia Rusijos pergalė. Kai kas nors pasako „Čia rusų propaganda“, Rusija gali atsakyti – „Tai kad patys lietuviai taip rašo!“.
Dar kiti naujųjų kartų lietuviai, netgi politikai, linkę paprasčiausiai pasiduoti: „Ai, gal nesvarbu, kaip ten buvo iš tikro – jei kažkam nepatinka koks gatvės pavadinimas, galime pakeisti – dar daug tų gatvių yra, o Lietuvos įvaizdis užsienyje gal nuo to pagerės“.
Bet puolimas niekada nesibaigs. Vienus reikalavimus ir antilietuvišką propagandą keis kiti, vis platesni ir platesni.
O didžiausias to pavojus, manau, ne Lietuvoje, o užsienyje. Galime tikrąja to žodžio prasme netekti visos Lietuvos diasporos. Jaunosios užsienio lietuvių kartos gali nebenorėti savęs sieti su „kontroversiška“ Lietuva. Nemėgindama nusiplauti juodinančio melo, Lietuva savo įvaizdžio užsienyje tikrai nepasigerintų, o jį, metams bėgant, tik sunaikintų.
Tiesą pasakius, daug kur Amerikoje tą girdėjau: kai tik Lietuva tapo nepriklausoma, neteko aukos statuso, jaunimo susidomėjimas lietuviška veikla sumenko. O jei dar vietoje aukos statuso jai bus priskirtas išsigalvotas budelio statusas?
Todėl kviečiu nuvesti savo vaikus ar anūkus prie artimiausio paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę (tokių Amerikoje – dešimtys). Jei jų arti nėra – bent jau prie lietuvių bažnyčios (kad ir nebeveikiančios), klubo, muziejaus. Nuveskite ne tik savame mieste: kiekvienoje kelionėje po Ameriką ieškokite, kas aplink mena Lietuvos istoriją.
Nes kiekvienas toks paminklas yra gyvas liudininkas, kad buvo sovietiniai persekiojimai, Lietuvos okupacija. Įrodymai vaikams ir jaunimui, kaip smarkiai visa tai sužalojo tėvų, senelių, prosenelių kartas, kad jie net Amerikoje iš nedidelių to meto algų statė štai tokius paminklus! Statė, kad visa tai nebūtų pamiršta. Mūsų pareiga – nepamiršti!
650+ lietuviškų vietų JAV ir Kanadoje – įskaitant paminklus žuvusiems už Lietuvos laisvę – žemėlapyje rasite internete – http://www.tikslasamerika.lt .
Visa informacija apie Brazilijos lietuvišką paveldą – ir lietuvišką paveldą dar 35 šalyse – prieinama tinklapyje „Gabalėliai Lietuvos“, http://www.gabaleliailietuvos.lt .
