Augustinas: „Gaila, kad Klivlandui skiriate tik pora dienų” – rašė vietos lietuvių archyvistas Andris Dunduras, kai, ieškodamas ryšių ir informacijos „Tikslas – Amerika” žemėlapiui, pagaliau atradau šį vietos lietuvių ir lietuviško paveldo žinovą.
Gal nuogąstauti ir nereikėjo – su mūsų tempais, keldamiesi prieš aušrą ir baigdami darbus artėjant vidurnakčiui, visas vietas aplankyti, nufotografuoti spėjome, nurašėme jų koordinates, išgirdome jų istorijas „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų JAV enciklopedijai.
Bet neapleido jausmas, kad norėtųsi pasilikti ilgiau. Kad Klivlandas, o ypač jo lietuvių bendruomenė – pats tikriausias tarpukario Lietuvos tęsinys. Klivlande žuvo ir palaidotas prezidentas Antanas Smetona, ten – 1936 m. lietuvių sodas, pilnas lietuviško meno, ten – tarpukario Kauną stačiusių architektų bei skulptorių darbai ir, svarbiausia, lietuvių pažiūros irgi persmelktos ta tarpukario dvasia.“
Klivlando lietuvių klube kovojame už Lietuvos istoriją
Aistė: „Vos įžengę į lietuvių klubą, pasijutome tarsi geriausiais lietuvybės Amerikoje laikais: jis veikia nuolat, ne taip, kaip nemažai kitų lietuviškų klubų kituose miestuose, kurie atidaromi tik kartą ar du per savaitę. Vietos lietuviai mus sutiko nepaprastai maloniai, jautėmės kaip namie.“
Augustinas: „Daugelis ten sutiktų žmonių ne šiaip sau eina pasilinksminti, bet ir puikiai išmano Lietuvos istoriją, pasiryžę ją ginti nuo išpuolių „iš rytų” ir, deja, vis dažniau, „iš vakarų”. Gaila, bet uoliausio istorijos sargo tik dvasia tvyrojo ore. Linas Johansonas, žymus Klivlando radijo vedėjas, pašventęs gyvenimą kovai su antilietuvišku šmeižtu, dar pernai pats kvietė „Tikslas – Amerika” į Klivlandą. Deja, šiemet jis mirė, gal neatlaikęs tempo: cigaretė – kava – kompiuteris. Taip ir nesusitikome.
Bet Johansonas buvo ne vienas. Lietuviškiems archyvams gyvenimą atidavęs Andris Dunduras, daktaras Viktoras Stankus, Lietuvių klubo vadovė Rūta Degutienė – rodos, su kuo bekalbėsi, puikiai išmano Lietuvos istoriją ir tuoj pat atpažįsta bet kokį melą ar „išvedžiojimus”. O juk jie užaugo JAV, juk galėjo lengvai Lietuvą tiesiog pamiršti, gyventi sau turtingoje ir saugioje Amerikoje… Tačiau ne. „Amerikoje gimiau, bet čia nemirsiu” – žadėjo Andris Dunduras, pasiryžęs persikelti gyventi į Lietuvą. Viliuosi, kad nenusivils – Klivlando lietuvių pažiūros ir aplinka tokios lietuviškos, kad pačiai Lietuvai su tuo sunku konkuruoti.“
Miestelį primenanti bažnyčia ir lietuvių sodas
Augustinas: „Su dr. Viktoru Stankumi nuvykome į Klivlando lietuvių bažnyčią, tiksliau – ištisą lietuvišką miestelį, pokariu į Klivlandą atplūdus 4000 nuo sovietų pasitraukusių lietuvių statytą žymių menininkų Stasio Kudoko, Kazio Varnelio, Ramojaus Mozoliausko. Su mokykla, vienuolynu (deja, nebeveikia) ir begale lietuviškų skulptūrų, kurių įspūdingiausia pašvęsta partizanams.
Ta bažnyčia – tarsi lietuvybės laivas plaukiantis per neramią jūrą (forma panaši į laivą). Viktoras pasakojo, kad į lietuviškas mišias ateina apie 300 žmonių (daugelyje kitų JAV lietuvių bažnyčių mišių, kuriose buvome, tebūdavo 30-50 dalyvių, nes daugelis lietuvių dabar renkasi angliškas mišias).
Bet net ir ta bažnyčia „Tikslas – Amerika” žemėlapyje svarba ir įdomumu nusileis Klivlando Lietuvių sodui – unikaliai jaukiai tarpukariu sukurtai erdvei, kur kiekviena detalė spinduliuoja ana tarpukario lietuvybe: Kudirka, Maironis, Basanavičius, Gedimino stulpai, Birutės fontanas. Atrodo, lyg tas sodelis turėjo iškilti tarpukario Kaune, būti žymia kokio Žaliakalnio puošmena, bet kažin kaip atsidūrė anapus Atlanto ir šiandien mažai lietuvių jį žino. „Tikslas Amerika” ir „Gabalėliai Lietuvos” tai keičia.“
Klivlande – ir litvakų sukurta judaizmo tvirtovė
Augustinas: „Tame pat Euklido priemiestyje, kur klesti lietuvių klubas ir bažnyčia, veikia dar viena iš tarpukario Lietuvos perkelta institucija: Telšių (Telshe) ješiva. Internete radome informacijos, kaip ji atsidūrė JAV (kai sovietai, okupavę Lietuvą, uždarė ješivą Telšiuose, keli jos mokytojai lankėsi JAV ir atkūrė ješivą tenai). Bet „Tikslas – Amerika” to nepakanka: ne kartą įsitikinome, kad kas parašyta – nebūtinai tiesa, reikėjo pokalbio su vietiniais, nuotraukų, tikslių vietų žemėlapiui…
Pasiruošimas projektui nieko gero nežadėjo: vienas žmogus po kito, tiek lietuvis, tiek žydas, paprašytas duoti kontaktus (juk ješiva net internetinio puslapio neturi), atrėždavo „Tai neįmanoma”, „Mėginau susisekti ir nesulaukiau atsakymo”, „Pats norėjau ten eiti ir mane išvarė” ir pan. Kaip pasakojo vietos lietuviai, kai jie klausė vieno žydo kaip patekti į ješivą, šis atsakė: „Kai sužinosite, pasakykite man”.
Mat ješiva – pačių religingiausių žydų – ortodoksų – institucija, kur žmonės visam gyvenimui atsiduoda religijai, toros nagrinėjimui, net neina už ješivos ribų. Su mažiau religingais jie ryšių palaiko mažai. „Aš ten toks pats svečias, kaip ir jūs” – sakė Russ Maurer, Klivlande gyvenantis litvakų genealogijos projekto „LitvakSIG” vienas šeimininkų, bet sutiko pamėginti laimę palydėti mus ir Klivlando lietuvius iki ješivos.“
Aistė: „Ir mums pasisekė! Ješivoje mus priėmė labai maloniai, viską parodė, atsakė į visus klausimus: matėme ir Vilniuje leistų knygų didingoje bibliotekoje, sutikome litvakų kilmės žmonių, nors jų dabar ten ir mažai.“
Kokį Klivlandą rado prezidentas Smetona
Augustinas: „Kai į Klivlandą pasitraukė Antanas Smetona, beveik viso to dar nebuvo. Tik lietuvių sodai jau stovėjo. Tada lietuvių gyvenimas sukosi aplink kitą – Šv. Jurgio – lietuvių bažnyčią. Ją vyskupija neseniai uždarė ir pardavė ūkininkui. Ir bažnyčia dabar apleista, nors gražiai mus priėmęs naujasis savininkas Tim ir žadėjo ten įrengti parduotuvę. Vietos lietuviams toks bažnyčios vaizdas sudaužė širdis.“
Aistė: „O dar visa atmosfera: pavyko sutarti apsilankyti tik ne anksčiau kaip 19:30, temo, prasidėjo audra, o mes judėjome į apleistą bažnyčią. Rajone, kuris dabar toks liūdnas, išgriuvęs, nesaugus (nes kur kitur apsimokėtų mieste užsiimti žemės ūkiu?)“, kur dar dieną mūsų pašnekovai vengė net sustoti užkandinėje: sakė, pavojinga. Fotografuoti bažnyčios viduje teko su ilgu išlaikymu: tamsu, o pastate nebėra elektros. Bet atmosferą nuotraukos perteiks puikiai.
Augustinas: „Panašiame rajone – tiesa, tais laikais dar kiek geresniame – gyveno ir pats prezidentas. Palėpėje. Tik tiek išgalėjo, juk turėjo gyventi iš aukų. Pažymėjome namą, kuriame jis žuvo, atradome ir jo kapą. O taip pat laikraščio „Dirva” redakciją – šis lietuviškas laikraštis, einantis nuo 1916 m., iki šiol atstovauja tautininkiškai minčiai. Kaip pasakojo vietos lietuviai, būtent dėl tautininkų gausos Smetona pasirinko gyventi Klivlande.
Ir šiandien ta tarpukario Lietuvos dvasia Klivlande dar gyva. Pagarba prezidentui Smetonai didesnė nei kur kitur šiais laikais. Lietuviai ir religingi žydai gyvena tame pat miestelyje, bet kartu ir tarsi savo atskiruose pasauliuose, vieni į kitus žiūri pagarbiai iš atstumo (laikinai „ištirpusio” per „Tikslas – Amerika” vizitą). Kaip anais laikais.
O svarbiausia – lietuvių tauta Klivlande svarbi, jos istorijos ir kultūros tyrimams aukojamos ištisos paros laisvalaikio. Vietiniai demonstravo surinktas angliškas knygas apie sovietinį genocidą, trėmimus, kurias žada skaitmeninti – kad visi sužinotų, nes Amerikoje tai žino ne visi. Ir daugelis sutiktų Klivlando lietuvių „pragmatiškais sumetimais” tikrai netylės išgirdę „svetimųjų” šmeižtą: vos kažkur pasigirsdavo kas panašaus, tuojau pat laukdavo kompetentingas vietos lietuvių istorijos žinovų atsakymas.“
Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Klivlande:
1. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Klivlande aprašas
2. „Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Klivlande žemėlapis
