Konektikute gyvena didžiausias procentas lietuvių JAV. 2000 m. surašymo – paskutinio, klaususio kilmės – duomenimis, ~0,9%. Kai 2012 m. pradėjau kurti „Gabalėliai Lietuvos“ svetainę, padėtis atrodė labai gera: net lietuviškos mišios beveik visose lietuvių bažnyčiose vyko.
„Tikslas – Amerika 2017“ atrado, kad Konektikuto lietuviškoms vietoms irgi iškilę pavojai – tačiau dauguma jų dar puikiai išlikę. Konektikute – ir Putnamo vienuolynas, tikras lietuviškosios Amerikos karūnos deimantas, ir didžiausias Amerikos lietuvių meno muziejus, ir gražios miestelių bažnyčios puošniais lietuviškais vitražais, ir lietuviški paminklai. Jei kada važiuosite iš Niujorko į Bostoną – būtinai pasižiūrėkite pakeliui!
Skirtingi Konektikuto lietuvių bažnyčių likimai
Pirmasis „lietuviškas“ miestas Konektikute pakeliui iš Niujorko – Bridžportas. Per kamščius į ten važiavome apie tris valandas. Tačiau yra bridžportiečių, kurie kasdien taip važinėja į darbą Niujorke. Tai dalykas, kuris Lietuvoje neabejotinai geresnis, nei JAV: mažiau laiko sugaištama kasdieniam važinėjimui.
Įėję į Bridžporto Šv. Jurgio lietuvių bažnyčią, radome ten lotynų amerikiečių vaikų užsiėmimą. Mat bažnyčia seniai oficialiai nebėra lietuvių ir daug mišių – ispaniškos. Kunigas – iš argentiniečių Įsikūnijusio žodžio kongregacijos.
Tačiau kai parapijos salėje pasitiko vietos lietuviai supratome, kad lietuvybė Bridžporte gyva. Maža to, lietuviai ir ispanakalbiai parapijiečiai puikiai sutaria – argentiniečiai kunigai irgi sėdėjo prie vieno stalo, domėjosi mūsų misija. Paaiškėjo, kad net turime bendrų pažįstamų, mat jų kongregacija turi atstovų ir Lietuvoje.
Svarbiausia, kad pati bažnyčia išliko labai lietuviška. Lietuviški vitražai (kone kiekvienos Amerikos lietuvių bažnyčios pasididžiavimas), Net ant seno altoriaus kryžiaus – lietuviškas užrašas. Be to, kaip sakė vietiniai, kadangi parapija labai gyva, bažnyčia beveik nuolat atidaryta: todėl važiuodami pro Bridžportą galite stabtelti ir išvysti viską patys.
Jeigu lietuvių bažnyčia išlieka katalikiška, tai net ir netekus lietuviško statuso lietuviškas paveldas paprastai puikiai lieka: juk niekas šiaip sau nekeis vitražų, neišmes meno kūrinių. Nebent kokią Gvadalupės mergelę greta Aušros Vartų Marijos pastato.
Tačiau jeigu bažnyčia parduodama kitoms reikmėms, dažnai iš lietuvybės ten pasilieka nebent kertinis akmuo. Arba net jo nelieka: tą išvydome Niu Heivene, Jeilio universiteto mieste, kur prieš dešimtmetį lietuvių bažnyčia virto butais ir niekas ten nebeprimena jos istorijos. Ansonijoje lietuvių bažnyčią radome prieš porą metų parduotą nekatalikams – ten dar likęs paminklas su Gedimino stulpais šventoriuje, bet ar jis liks ilgam, jau priklauso nuo naujųjų savininkų, tai – jų žemė…
Nors, kol bažnyčios katalikiškos, lietuvybė jose lieka, galimybės visą tą grožį pamatyti savo akimis, kaip „Tikslas – Amerika“ ne kartą įsitikino, labai priklauso nuo kunigo (paprastai nebelietuvio). Kai kurie bažnyčios tarnai – kaip Bridžporto vienuolės iš Lotynų Amerikos – džiugiai viską rodydavo, pasakodavo, žingeidžiai klausinėdavo, ką reiškia tas ar kitas lietuviškas užrašas. Kitų bažnyčių ne mišių metu aplankyti iš esmės neįmanoma (net pabandžius derinti gerokai iš anksto). Hartforde teaplankėme parapijos salę rūsyje. Niu Britene „netyčia“ pasisekė labiau: kunigas kaip tik grįžo namo ir leido su mumis buvusiai parapijietei Barbarai mus įleisti bažnyčion. Bažnyčios vidus tikrai be galo įspūdingas (jei būtų pavykę įjungti šviesą, tikriausiai, būtų pribloškęs dar labiau). Anapus gatvės stovi naktį apšviečiamas didingas lietuviškas koplytstulpis. Be to, bažnyčioje krikštytas Lietuvos partizanų vadas Ramanauskas-Vanagas… Jeigu patekti būtų paprasčiau, „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje Niu Briteno lietuvių bažnyčią žymėčiau kaip vieną svarbiausių ir įdomiausių Amerikos lietuviškų vietų. Bet kai eiliniam turistui į ją užeiti beveik neįmanoma, negaliu…
Atradimai Voterberio lietuvių rajone
Apie sudėtingus santykius su nauju kunigu girdėjome ir Voterberyje, kur iš parapijos salės buvo „išprašytas“ lietuvių muziejus. Dalį jo eksponatų radome dūlančius bažnyčios rūsyje, kitus – sugrūstus patalpėlėse aplink klausyklas.
Tačiau Voterberis paliko vieną geriausių įspūdžių Konektikute. Lietuviškų vietų ten radau daugiau, nei tikėjausi. Stovi didžiulė mokykla (deja, apleista) su Vyčiu fasade, o bažnyčios vitražai vieni gražiausių rytinėje pakrantėje. Pasitikusių Voterberio lietuvių dėka, pamatėme ir tris lietuvių klubus, ir senas lietuvių nuotraukas kepykloje, dar siūlančioje juodos duonos (nors ir nevisai lietuviškos). Vyčių kuopa, pasakojo, Voterberyje – trečia gausiausia Amerikoje. Deja ir ten jauniausiems nariams apie 40 metų.
Kur dingo jaunimas? „Išvažiavo“ – atsakydavo lietuviai visuose rytų JAV senuose pramoniniuose miestuose, nors, manau, ne ką mažesnė priežastis yra ta, kad jiems „lietuviškas gyvenimas“ mažai įdomus. Ir tą galima pakeisti. Ne, aš nesu naivus, kad jie įstotų į senąsias organizacijas ir „kaip senais laikais“ reguliariai susitiktų bendrai veiklai. Bet tikiu, kad galima juos įkvėpti vienokiai ar kitokiai laikinai savanorystei lietuviško paveldo labui. Savanorystė dabar populiari, kaip ir domėjimasis sava kilme…
Paskiausiai Voterberyje aplankėme lietuvių kapines. Labiausiai nustebino kūjis su pjautuvu ant vieno antkapio. Bet prieškariu, iki sovietai parodė savo tikrąjį veidą, nemažai Amerikos lietuvių buvo radikalūs kairieji. Ir Voterberio kapines įkūrė ateistai. Dar viena Amerikos lietuvių istorija, kuriai analogų pačioje Lietuvoje tiesiog nėra…
Putnamo lietuviškos vietos – tarp labiausiai pribloškusių Amerikoje
„Tikslas – Amerika“ viešnagę Konektikute baigė ten, kur turėtų apsilankyti kiekvienas Amerikos lietuvis ir ne tik jie. Putname. Jo pašonėje – net dvi iš svarbiausių lietuviškų vietų Amerikoje.
Viena jų – Putnamo vienuolynas. Lietuvės seserys čia priėmė labai maloniai, jaukiai praleidome naktį, sudalyvavome rytinėse lietuviškose mišiose. Ne tik dėl to, kad vykdžiau „Tikslas – Amerika“, įdomu pasivaikščioti po lietuvišką parką, prieiti mistišką Mindaugo pilį, kurią aplink miške rastą akmenį pastatė nacių kalintas kunigas Stasys Yla. Išvysti galybę lietuviško meno: nuo Kazio Varnelio įrengtos koplyčios lietuviškais vitražais (lietuviški ne vien gražūs užrašai, bet ir jų temos: Gedimino stulpai, Aušros vartai…) iki Kašubienės mozaikų.
Dar daugiau Amerikos lietuvių meno – anapus gatvės, ALKA muziejuje. Varnelis, Kasiulis, Kašuba ir kiti. Daug simboliškų Šaltojo karo laikų kūrinių, tokių kaip iš Amerikos laivo spiriamas Simas Kudirka ar nukryžiuota Lietuva. Smagu buvo pasiklausyti Mirgos Girniuvienės pasakojimų apie visą tą meną, bet „tarp eilučių“ nuskambėjo ir viena problema: ALKA puoselėjantys Girniai gyvena toli nuo Putnamo, dėl to muziejus negali kasdien dirbti. Gaila, nes tokios vietos turėtų būti plačiai prieinamos ir plačiai žinomos… Tačiau visi norintys aplankyti ALKA tai gali padaryti sutarę, o į Putnamo vienuolyno erdves galima patekti nuolat.
ALKA‘oje svariai pasistūmėjome ir vienoje svarbensių „Tikslas – Amerika 2017“ misijų: rasti vietą, kurioje Šenandoriuje išleistas pirmasis lietuviškas romanas. Kiek žmonių beklausėme, daugelis tos vietos nežinojo: o štai milžiniškoje ALKA bibliotekoje radome to leidinio 1904 m. originalą, ir ten buvo atspausdintas leidyklos adresas! Pasižymėjau; iki lankymosi Šenandoriuje dar buvo likusi savaitė.
Putnamo apylinkėse vienuolė Ignė Marijošiūtė parodė ir daugiau lietuviškų vietų: Jurgio Matulaičio senelių namus, Marijanapolio gimnaziją. Tiesa, lietuvybė ten sumenkusi, belikusi kai kuriose detalėse, tokiose kaip Jurgio Matulaičio paveikslas, per jo beatifikaciją kabojęs Romoje. Marijanapolyje vyrauja amerikiečių ir azijiečių vaikai, Matulaičio namuose lietuvių irgi mažuma. Labai svarbu, kad dvi „grynai lietuviškos“ Putnamo vietos (ALKA ir vienuolynas) tokios ir liktų, kad, bendradarbiaujant su Lietuva, sudominant kitus Amerikos lietuvius ir ne tik juos, kad atsirastų kaip pakeisti dabartinius jų prižiūrėtojus šiems „išėjus į pensiją“.
Nedvejodamas tiek Putnamo vienuolyną, tiek ALKA „Tikslas – Amerika“, tiek mistiškąją Mindaugo pilį žemėlapyje žymiu tarp svarbiausių lietuviškų vietų visoje Amerikoje.
Vakaras Rod Ailande – ir mums, ir lietuvybei
Iš Konektikuto pasukome į Rod Ailandą, kurio sostinę Providensą pasiekėme jau sutemus. „Tikslas – Amerika 2017“ laiko visuomet trūko: keldavomės prieš aušrą, atlikę darbus guldavomės jau ir po vidurnakčio. Tačiau grafiką suplanavau taip, kad sutemus lankytume tik tas vietas, kur nėra būtina ateiti darbo metu ar šviesiai.
Ir Providenso lietuvių bažnyčia deja – viena iš tokių. Ją uždarė šiais metais, „Tik kelis mėnesius pavėlavote“ – sakė mums Putname. Išoriškai Šv. Kazimiero bažnytėlėje dar viskas kaip buvę, ir paminklas sovietų persekiotiems lietuviams stovi jos prieigose. Tokių paminklų gausa buvo vienas didžiausių netikėtumų mums jau nuvykus į JAV, mat apie daugelį jų informacijos nei internete, nei knygose nerasi (priešingai nei, tarkime, apie bažnyčias), todėl iš anksto jų nežinojome.
Viską nufotografavę, pavakarieniavome eiliniame greito maisto restorane ir nuvažiavome į motelį nakvoti, prieš tai dar užsirašę įspūdžius (kai per dieną išgirsti 10-20 žmonių istorijas, antraip daug kas pasimirštų!), paskelbę kai ką Facebook. Tokie buvo proziškieji „Tikslas – Amerika 2017“ kasdieniai užkulisiai. Kitą dieną laukė ketvirtoji „Tikslas – Amerika 2017“ valstija – Masačusetsas.
Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Konektikute:
1.Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Konektikute aprašas
2.„Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Konektikute žemėlapis
Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Rod Ailande:
1.Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Rod Ailande aprašas
2.„Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Rod Ailande žemėlapis
