2024-04-19

Kolumbija į ekspedicijos planus pateko netikėtai: dėl COVID ribojimų, pakeliui į JAV teko čia sustoti 14 d. Laiką išnaudojome su kaupu, atradę daug nuostabaus lietuviško

Pamenu, būdamas vaikas galvodavau, kad Kolumbijos lietuvių bendruomenė yra viena didesnių pasaulyje.

Mat ką tik atgimusi visų užmiršta Lietuva tada po visą pasaulį ieškojo savų herojų, dėl kurių Lietuvos vardas taptų vėl žinomas. Ir vienas tokių neabejotinai buvo Antanas Mockus, 7 mln. gyventojų Kolumbijos sostinės Bogotos meras 1995-1997 m. ir 2001-2003 m., prieš tai – Kolumbijos nacionalinio universiteto rektorius. Lietuvos laikraščiai dažnai rašydavo apie per pasaulį nuskambėjusius ir/ar legendomis apipintus jo darbus: kaip vietoje kelių policininkų pastatė klounus, kad šie tyčiotųsi iš eismo taisyklių pažeidėjų, ar savo neperšaunamoje liemenėje išsikirpo skylę ties širdimi.

Bogotos senamiestyje
Bogotos senamiestyje

Vėliau vienu garsiausių Lietuvos muzikantų tapo Jurgis Didžiulis, gimęs Kolumbijos lietuvių šeimoje ir grįžęs į Lietuvą. Na, kiek gi daug turėtų būti Kolumbijos lietuvių, kad iš jų tarpo rastųsi ir politikos, ir muzikos „žvaigždžių“?

Pastatas „Edificio Juozas Zaranka“ Bogotoje
Pastatas „Edificio Juozas Zaranka“ Bogotoje – pavadintas lietuvio filologo garbei

Todėl labai nustebau kai vėliau, ėmęs tuo domėtis, sužinojau, kad į Kolumbiją lietuvių per visą istoriją atvyko tarsi į kokį vieną nelabai didelį JAV miestą: maždaug 550. Ir vienintelė imigracijos banga ten – dipukai, pakviesti keleto nuo tarpukario dirbusių lietuvių kunigų.

Šitaip kai ėmiau kurti „Gabalėlius Lietuvos“ Kolumbija man pasitraukė į „antrąjį planą“: jokiose knygose neradau tikslios informacijos apie lietuviškas Kolumbijos vietas, neįprastai mažai išgirdau ir iš Pietų Amerikos lietuvybės žinovų. Gal lietuviško paveldo ten nelabai ir yra, visgi, lietuvių tik 550?

Bažnyčia Bogotoje
Bažnyčia Bogotoje

Taigi, 2016-2021 m. visų pirma ieškoti Lotynų Amerikos lietuviškų vietų keliavau į Braziliją, Argentiną, Urugvajų. Ten lietuvių atvyko dešimtys tūkstančių ir dar Lietuvoje rasdavau žinių apie tenykščius lietuvių klubus, bažnyčias, muziejus ar ištisus rajonus.

Na bet 2021 m. Kolumbiją aplankyti privertė pats likimas.

Bogotoje su ekspedicijos uniformomis. Šįkart turėjome dvejas - marškinėlius ir džemperius, kuriuos naudojome kur vėsu. O Bogotoje vėsu, nes aukštai
Bogotoje su ekspedicijos uniformomis. Šįkart turėjome dvejas – marškinėlius ir džemperius, kuriuos naudojome kur vėsu. O Bogotoje vėsu, nes aukštai

Nes atėjo laikas pagaliau įvykdyti „Tikslas – Amerika“ ekspediciją JAV Vakaruose. O JAV neįsileidžia atvykusių tiesiai iš Lietuvos. Taigi, galėjau arba praleisti dvi savaites kokioje Meksikoje ar Karibuose, kur „lietuvišosios istorijos“ tiesiog nėra, arba vykti per Kolumbiją ir per tą „privalomą stabtelėjimą“ dar irgi išplėsti www.gabaleliailietuvos.lt internetinę lietuviško paveldo enciklopediją. Aišku, pasirinkau Kolumbiją.

Kolumbijoje ruošiame medžiagą ekspedicijai
Kolumbijoje ruošiame medžiagą ekspedicijai

Bogota, garsių lietuvių asmenybių miestas

Antano Mockaus kadaise valdytoje aukštikalnių Bogotoje iš pradžių atrodė, kad gaudau vėją laukuose.

Viena senųjų bendruomenės narių, buvusi Lietuvos garbės konsulė, Jurgio Didžiulio močiutė Laima de Didžiulis, nepaisant garbaus amžiaus, puikiai prisimena visą savo gyvenimą. Nufilmavome vaizdingą pasakojimą, kaip jos šeima traukėsi iš Lietuvos 1944 m., iki 1948 m. gyveno dipukų stovyklose – juk tai visos Kolumbijos lietuvių bendruomenės patirtis.

Įrašinėjame Laimos De Didžiulis interviu
Įrašinėjame Laimos De Didžiulis interviu

Tačiau paklausta apie lietuviškas Bogotos vietas Laima abejojo tokių buvus: „kadaise būdavo lietuviškos mišios, bet bendroje koplyčioje – o ir ta paskui, tiesiant kelią, nugriauta. Buvo toks lietuvių klubas eiliniame pastate, bet veikė tik trumpai po 1948 m.“.

„Bogotoje daugiau nei lietuviškos veiklos buvo didžių lietuvių asmenybių“ – pridūrė Laima ir ėmė vardinti menininkus, verslininkus, kunigus, vieno Bogotos universiteto steigėjus, garsų tarpukario Kauno karikatūristą J. Penčylą. Deja, Bogotoje gatvės pavadinimų beveik neturi (tik numerius), tad į žemėlapį tie žmonės neįrašyti. Lietuvių kapinių ar kapinių zonos irgi nėra, tik pavieniai kapai.

Laima de Didžiulis rodo žymių lietuvių kapus Bogotos kapinėse
Laima de Didžiulis rodo žymių lietuvių kapus Bogotos kapinėse

Visgi, į viešnagės Bogotoje galą pavyko „prisikasti“ prie didžių asmenybių pėdsakų. Štai filologo Juozo Zarankos vardu pavadintas pastatas. O didžiausias nustebimas laukė nuvykus į tapytojos ir skulptorės Nijolės Šivickas (Antano Mockaus mamos) namus: po jos mirties namai palikti, kokie buvo, perpildyti fantasmagoriškomis jos skulptūromis ir kitais kūriniais, kurių švelniai tamsoką jėgą galbūt įkvėpė ir liūdna dipukės patirtis. Ta kūryba nustebino tikrai ne vien todėl, kad autorė – lietuvė. Unikalus stilius pasirodė vertas rimtų galerijų ir tai, ką galima pamatyti įvedus į „Google“ „Nijolė Šivickas“, nė dešimtadaliu neatskleidžia to, ką išvydau: daugelis geriausių kūrinių tiesiog nėra nufotografuoti (ir manęs prašė jų nefotografuoti). Nijolės dukra sakė dabar dokumentuojanti tuos meno kūrinius ir svajotų įkurti muziejų – tik tam reikia daug darbo. Tačiau jau dabar kviečia visus norinčius, besilankančius Bogotoje, su ja sutarus el. paštu, ateiti pažiūrėti šimtų Nijolės Šivickas kūrinių. Kadangi jie prieinami visuomenei, Nijolės Šivickas namus įtrauksiu į „Gabalėlius Lietuvos“.

Nijolės Šivickas darbai (kairėje esantis yra jos namuose)

Kas svarbiausia, visos didžios Kolumbijos lietuvių asmenybės – tikri lietuviai, o ne hipotetiniai. Kalba lietuviškai, vaikams duoda labai lietuviškus vardus (ne vieno antros ar trečios kartos Kolumbijos lietuvio vardas Vytis). Esu kiek pavargęs nuo siūlymų į „Gabalėlius Lietuvos“ įtraukti vietas, susijusias su „garsiais lietuviais“, kurių lietuviškumas apsiriboja tuo, kad, pavyzdžiui, „vienas jų senelis kadaise gyveno Lietuvoje“. Tokių asmenybių galima rasti tūkstančius, bet man tai neatrodo rimta: staiga paskelbiam lietuviais tuos, kurie ne tik, kad savęs tokiais nelaiko, bet neretai ir nė vienas jų protėvių savęs tokiu nelaikė. Šitaip veliamės į nereikalingas kovas su kitomis tautomis dėl didvyrių – tarsi nebūtų buvę pakankamai tokių didžių žmonių, kurie visom prasmėm buvo tikri lietuviai net jei ir – kaip Antanas Mockus – gimę svetur. Tokiais atvejais nė nereikia nereikia įrodinėti, kad „tas žmogus – lietuvis“ – daugelis ir taip supranta. Ir Lietuvą dažnas kolumbietis žino dėl A. Mockaus: juk jis kandidatavo ir į Kolumbijos prezidentus, surinko 27,5% balsų.

Pigaus tradicinio restorano prie Bogotos katedros balkone
Pigaus tradicinio restorano prie Bogotos katedros balkone

Vilavisensijo ūkiai: tragiški lietuvių likimai ir daug jų pėdsakų

Pirmasis mano kontaktas Kolumbijoje, kurį suradau dar internetu iš Lietuvos, buvo Linas Slotkus, įkūręs Facebook grupę Kolumbijos lietuvių palikuonims. Nustebino, kad jis ne iš didžiųjų Kolumbijos miestų, o iš Villavicencio, Kauno dydžio Kolumbijos žemės ūkio regiono sostinės.

Kuo daugiau su juo bendravau, tuo Villavicencio stebino labiau. Nutariau keisti planus: išsinuomoti Bogotoje automobilį ir nusileisti nuo kalnų (apie 60 mylių tenka važiuoti 3-4 val., jei kelio išvis neužgriūva akmenys) į Villavicencio.

Ten tegyveno kelios lietuvių šeimos, bet, pasirodo, jos sugebėjo pastatyti lietuvių koplyčią, pasikviesti lietuvį kunigą! Aišku, tada, pokariu, priešingai nei dabar, lietuvių kunigų Vakarų pasaulyje buvo savotiškas perteklius (daugybė pasitraukė nuo sovietų su dipukais – juk kunigai buvo vienas Sovietinio Genocido taikinių). Bet turėti savą kunigą ir koplyčią vos kelių lietuvių šeimų mieste?

Slotkų ūkis "Lituania" (nuotrauka, rasta albume ūkyje)
Slotkų ūkis „Lituania” (nuotrauka, rasta albume ūkyje)

„Na, bet šeimos didelės“ – paaiškino Didžiulienė – „vien Slotkai turėjo septynis vaikus“. Daug Kolumbijos lietuvių turėjo kolumbietiškai dideles šeimas. Ir daug jų sugebėjo prasigyventi: kone visi sutiktieji dabar turi asmenines tarnaites. „Kolumbijoje buvo du keliai“ – mums pasakojo – „Arba užsiimi verslu, tampi kokiu daktaru ar inžinieriumi – tada galėjai nemažai uždirbti, nes Kolumbijoje trūko profesionalų – arba, jei nori paprasto darbo, emigruoji į JAV, nes dirbdamas Kolumbijos fabrike būtum visiškas vargšas“. Daug Kolumbijos lietuvių, vos gavę galimybę, išties emigravo į JAV – daugybė turėjo ten giminių. Šitoks bendruomenės „nukraujavimas“ buvo viena priežasčių, kodėl Bogotoje taip ir neįgyvendintas planas pastatyti Lietuvių namus.

Granja Lituania Kolumbijoje su jos šeimininkais
Granja Lituania Kolumbijoje su jos šeimininkais

O viena „pasilikusiųjų Kolumbijoje“ sėkmės istorijų ir buvo Slotkų šeima – iš pradžių dirbęs kituose ūkiuose, dipukas Vaclovas Slotkus, Lino senelis, sugebėjo supirkti šimtus hektarų žemės, įkurti prie Villavicencio „Granja Lituania“ fermą pilną lietuviškų simbolių. Jis buvo ir tarp Villavicencio lietuvių koplyčios fundatorių, ir dar dovanojo žemę vietos mokyklai – tiesa, prancišoniškai nesutiko, kad mokykla būtų pavadinta jo garbei ir dabar taip vadinasi tik mokyklos biblioteka. Lietuvių koplyčios pastatas tebestovi, tačiau, nelikus lietuvio kunigo, ~1980 m. jis parduotas – aplankėme jau 41 metus ten gyvenančią Alfonso Santamaria šeimą, kuri noriai parodė, kur būta maldų salės, kur zakristijos.

Su dabartiniu šeimininku prie buvusios lietuvių koplyčios
Su dabartiniu šeimininku prie buvusios lietuvių koplyčios

Deja, liūdnai ironiška, kad, bėgę nuo komunistų Lietuvoje, Slotkai jų žiaurumą pajuto ten, Kolumbijoje. Kolumbijos ūkininkus ėmė terorizuoti komunistinis FARC judėjimas – jis grobė, žudė, net „nacionalizuodavo“ žemes tam, kad augintų narkotikus. Vienas iš septynių Slotkų sūnų – Vytas, Lino tėvas – nužudytas. Kitas – Lino dėdė – pagrobtas. Dalis giminių tada išvyko iš Villavicencio. Bet senasis Vaclovas pasiliko prie Granja Lituania, nors „sunkiausiais laikais“ ir nenakvodavo savo gražiame lietuviškų knygų pilname name.

Linas šitaip dar būdamas vaikas atsidūrė Lietuvoje, ten užaugo, subrendo, susirado žmoną. Tačiau 2009 m. grįžo į Villavicencio, į ūkį Lituania.

Linas prie Slotkų giminės kapų su lietuvišku kryžiumi
Linas prie Slotkų giminės kapų su lietuvišku kryžiumi

Kaip pats aiškino, seneliui vienam prižiūrėti ūkį jau darėsi sunku – reikėjo pagalbos. Lietuvoje Liną slėgė ilgos žiemos naktys. Ir dar politika: Lietuvoje jam, vertėjui iš ispanų kalbos, labai smogė „2009 m. naktinė mokesčių reforma“. Tuo tarpu Kolumbijos prezidentas Alvaras Uribė kaip tik buvo sudavęs rimtą karinį smūgį komunistams, sustabdydamas jų terorą. „Tiesa, vėliau valdę kairieji daug ką sugadino“ – sakė Linas. Naujoji Kolumbijos valdžia pasirašė su komunistais taikos sutartį, pagal kurią šie už savo nusikaltimus liko nenubausti, o kaip tik gavo jiems rezervuotų vietų senate… „Na, bet tikrai nebėra taip blogai, kaip buvo iki Uribės“ – baigia Linas.

Beje, vienas didžiausių Alvaro Uribės „karinės strategijos“ oponentų – ir „greitos“ taikos šauklių – buvo… Antanas Mockus. Nedidelėje lietuvių bendruomenėje atsispindi visos Kolumbijos susiskaldymas: vienaip visa tai atrodo komunistų teroro aukų giminėms iš terorizuotų Kolumbijos ūkių, kitaip – miestelėnams.

Vaclovo Slotkaus vardu pavadintos mokyklos bibliotekos ženklas
Vaclovo Slotkaus vardu pavadintos mokyklos bibliotekos ženklas

Ir vis dėl to šito niekaip nebūčiau supratęs, matydamas, kaip Linas Slotkus skambina Antanui Mockui papasakoti apie „Gabalėlių Lietuvos“ projektą.

Atrodo, visus Kolumbijos lietuvius – Bogotos politiką ir didžiųjų Kolumbijos lygumų ūkininką, ir pensininkus, ir menininkus, kairiuosius ir dešiniuosius – sieja tas nematomas ir sunkiai apibrėžiamas tautybės ryšys, leidžiantis išsyk artimai kalbėtis tarpusavy ir akimirksniu suprasti, kodėl lietuviško Kolumbijos paveldo dokumentavimas yra svarbus.

Granja Lituania peizažas (vaikų seneliui padovanoto baseino dugne - Gedimino stulpai)
Granja Lituania peizažas (vaikų seneliui padovanoto baseino dugne – Gedimino stulpai)

Kaip gražieji Medeljino lietuvių namai virto sandėliu?

Paskutinė stotelė Kolumbijoje – Medeljinas. Laima Didžiulis pasakojo, kad Medeljino lietuviai – kitokie nei Bogotos: „Jie koncentravosi į tautinę veiklą, šokius, kalbą“.

Medeljine pastatyti ir vieninteliai Kolumbijoje lietuvių namai su įspūdinga koplyčia – bet dabar užtruko, kol bent radau jų adresą. Adresą pasakė Lietuvoje gyvenantis buvęs Medeljino lietuvis Aleksas Kulvietis. Jis supažindino su Laima Klemas, kuri ten ir nuvežė.

Su Laima Klemas prie Medeljino lietuvių namų (už nugaros - lietuviškas kryžius)
Su Laima Klemas prie Medeljino lietuvių namų (už nugaros – lietuviškas kryžius)

Deja, deja – į vidų patekti nepavyko. Beliko pasigrožėti pro grotas vos pastebėtais įspūdingais vitražais su Vyčiu. Lietuvių namai dabar tušti, aikštė priešais nebesivadina Lietuvos aikšte, nors, pasak Laimos Klemas, paklausti „Kur lietuvių koplyčia?“ visi vietiniai dar parodytų.

Medeljino lietuvių namai žvelgiant nuo buvusios Lietuvos aikštės
Medeljino lietuvių namai žvelgiant nuo buvusios Lietuvos aikštės

Lietuvių namai, kuriuos lietuviai savo pinigais pradėjo statyti 1957 m. – ir Mišioms, ir tautinei veiklai, ir net vargšų lietuvių apgyvendinimui – jiems iš rankų pradėjo slysti gal ~1980 m. Situacija primena situaciją JAV su lietuvių bažnyčiom: aukojo, statė lietuviai, bet užrašyta viskas kunigų saleziečių ordino vardu. Kol tarp saleziečių buvo daug lietuvių – visi suprato, kad namai iš tikrųjų lietuvių, ten vykdavo šokiai, šventės. Bet lietuvių saleziečių mažėjo, paskui visai neliko, ~1985 m., pasak Laimos, lietuviams jau reikėjo kiekvienam renginiui prašyti saleziečių leidimo, tai darėsi vis sunkiau ir lietuviai tuo užsiimdavo vis rečiau, tik ypatingomis progomis. Šitaip kartu ėmė nykti ir Medeljino lietuviška veikla. „Paskutinį kartą ten buvau gal 2009 m. per Lietuvos vardo tūkstantmetį“ – sakė Laima. Ta proga lietuviai dar susiorganizavo patekimą į Lietuvių namus ir net kryžių prie įėjimo pastatė – tarsi kokią atsisveikinimo dovaną. Tarp prie kryžiaus įrašytų aukotojų – ir Klemų šeima.

Vyčio vitražo fragmentas matomas pro langą iš išorės
Vyčio vitražo fragmentas matomas pro langą iš išorės

Dabar pačią Laimą – kaip ir Aleksą Kulvietį – nustebino, kad pastate, pasirodo, nebėra net ir saleziečių: lietuvių bendruomenė taip nuo Lietuvių namų nutolo, kad nebe labai ką ir žino apie pastatą. Saleziečiai išsikėlė, o pastatą išnuomojo valstybinei įstaigai. Gražiojoje lietuvių koplyčioje dabar sandėlis – sargas neleido vidun.

Aišku, yra ir kita medalio pusė: tik „diriguojant“ iniciatyviems kunigams daugelyje bendruomenių apskritai buvo įmanoma ką nors panašaus pastatyti, nes tik kunigai „automatiškai“ turėjo pakankamą autoritetą, kad jais tikėtų daugelis. Bogotoje iniciatyvių kunigų trūko, ten niekas išvis nepastatyta…

Su Laima Klemas mėginame išsiaiškinti 'Lituania' pavadinto pastato Medeljine istoriją
Su Laima Klemas mėginame išsiaiškinti ‘Lituania’ pavadinto pastato Medeljine istoriją

Su Laima Klemas, beje, vienintele iš Kolumbijos lietuvių kalbėjau angliškai. Tėvas neišmokė lietuvių kabos, nes nemanė, kad Lietuva dar kada taps nepriklausoma ir kalba bus reikalinga, nepaisant to, kad abiems vaikams davė lietuviškus vardus, o pats niekada nepriėmė Kolumbijos pilietybės, norėjo iki mirties likti vien tik lietuviu. Dar labiau nustebino, kai Laima pasakė, kad jos gimtoji kalba – vokiečių. Taip su ja kalbėjo lietuvis tėvas, vokiškai gerai išmokęs dipukų stovykloje: „Juk Vokietija didelė šalis, vokiečių kalbos prireiks gyvenime“.

Kokių tik istorijų neišgirsti keliaudamas po lietuvių pasaulį!

Lynų keltuvo stotis
Lynų keltuvo (tipinis Medeljino trnsportas) stotis viename miesto lūšnynų

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Kolumbijoje:
1. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Kolumbijoje aprašas
2. Kelionių vadovas po Bogotą
3. Kelionių vadovas po Medeljiną

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *