2024-03-03

Į lietuvių tremties vietas būta daug misijų ir ekspedicijų. Tačiau daugelis jų apsiribojo tų vietų aplankymu, aptvarkymu, pagarbos mirusiems atidavimu. Tarp tokių, pavyzdžiui, vienas garsiausių projektų „Misija Sibiras“, kurios savanoriai 2009 m. lankė Kazachiją.

Kelios kitos ekspedicijos, neretai vykdytos A. Vyšniūno, pastatė tremtiniams paminklus.

Be abejo, visa tai – labai svarbu. Jau vien dėl to, kad sovietinis genocidas vis primenamas visuomenei. Tačiau nė viena šių ekspedicijų neskyrė didelio dėmesio konkrečių vietų sužymėjimui. Todėl jos paliko mažai informacijos tiek būsimosioms ekspedicijoms, tiek turistams iš Lietuvos, kurie irgi galėtų dažniau lankyti tremties vietas. Todėl bet kas, norintis aplankyti su Lietuva susijusias vietas Kazachijoje, turėdavo visą informaciją nuo nulio rinktis iš naujo. Pavyzdžiui, kai prieš kelerius metus susisiekiau su „Misija Sibiras“ pasiklausti, kokias kapines ir vietas jie lankė ir tvarkė, deja, atsakyti į klausimą organizatoriai negalėjo ir minėjo, kad tokių žinių jie nekaupia.

Todėl kai pradėjau ruošti savą ekspediciją į Kazachstaną, labai nudžiugau, kad viena iš pastarųjų metų ekspedicijų (2017 m. „Kultūros vertybių paieškos”) tenai kaip tik ir vyko su tikslu pažymėti lietuvių kančios vietas ir paminklus, jau pastatytus tai kančiai atminti. Susitikau su vienu šios ekspedicijos organizatoriumi dr. Linu Kvizikevičiumi, kurio suteikta informacija buvo naudinga atrandant vietas tam, kad galėčiau jas apžiūrėti ir nufotografuoti šiam „Gabalėliai Lietuvos“ straipsniui.

Augustinas Žemaitis ir Linas Kvizikevičius susitikime prieš apsilankymą Kazachijoje
Augustinas Žemaitis ir Linas Kvizikevičius susitikime prieš apsilankymą Kazachijoje

2018 04 04 aplankėme ALŽIR gulagą. Nustebome, kad nors prie gulago pastatytas paminklas lietuvėms, iš tikro tų lietuvių ten kalėjo mažai (pagal muziejuje esančią informaciją, 13 „litovkų“ ir viena „litvinė“, kitur jau pataisyta, kad 14). Peržiūrėjome aukų sieną ieškodami lietuviškų pavardžių – tačiau sekėsi mažai. Greičiausiai lietuvių pavardės užrašytos surusintai, su rusiškomis galūnėmis. Bent dvi pavardės buvo lietuviškos vyriškos (pvz. Dargis), tad, tikėtina, dalis lietuvių kalinių vadintos tėvo/vyro pavarde. Muziejaus darbuotojos parodė mums, kaip nueiti iki memorialo stalinizmo aukoms, bet sakė, kad tuo metu (kovą) gulago kapinės neprieinamos.

2018 04 05 aplankėme Pirmojo prezidento muziejų Astanoje, ieškodami ir rasdami ten eksponuojamas lietuviškas dovanas. Po pietų išvažiavome naktiniu traukiniu į Žezkazganą.

Traukinio plackarte
Traukinio plackarte

2018 04 06 ryte atvykome į Žezkazganą ir nuėjome į autobusų stotį, ieškodami galimybių nuvažiuoti į Rudnyką. Tiesioginių autobusų nebuvo, tačiau nuvažiavome artyn iki Satpaevo miesto (101 autobusas), o tada taksi „Žiguliuku“ iki Rudnyko. Pribloškė, kaip Rudnyke ir aplink viskas apleista ir sugriauta, nunykęs kasybos peizažas, visas miestelis, rodos, karojo tarp gyvybės ir mirties. „Nežiūrėkite į grafiką, autobusai į Satpajevą važinėja daug rečiau“ – pamokė dvi sutiktos stotelėje senutės, kai žiūrėjome, kaip viską apžiūrėjus reikės parvažiuoti iš Rudnyko. Pėsti perėjome visą miestelį iki pabaigos, kur, pasak turimų koordinačių, turėjo būti lietuvių kapinės, ir nesupratome, kuriuo negrįstu keliu ar pramindžiotu taku eiti toliau. Vienišame apgriuvusiame pastate dirbę žmonės parodė mums klaidingą kelią – nors prie kapinių juo priartėjome, nuo kapų skyrė vandens pilnas, gal melioracinis, griovys. Šalimais „juodasis archeologas“, kažko ieškojęs metalo detektoriumi, patarti kaip apeiti griovį negalėjo. Galiausiai grįžę iki pat miestelio radome reikiamą vieškelį ir, priėję kapines, pasiskirstėme ieškodami jose lietuvių memorialo. Grįžę į Žezkazganą (dviem autobusais: Rydnykas-Satpajevas ir Satpajevas-Žezkazganas), apsistojome vietinėje sanatorijoje, veikiančioje ir kaip viešbutis, ir pasivaikščiojome po tą gulago kalinių pastatytą miestą, pažiūrėdami visus jo tarybinius memorialus (kosmonautams, kylantiems iš Baikonūro už „vos“ (Kazachijos mastais) 350 km, pirmiesiems miesto statytojams) ir „sienų tapybą“ (Leniną, tiesa, jau pakeitė Ketbuka).

Apleistame Rudnyko mieste einame link kapinių
Apleistame Rudnyko mieste einame link kapinių

2018 04 07 dieną nužygiavome 7 km nuo Žezkazgano centro iki buvusio Kingyro lagerio. Pakeliui praėjome trūnijančią, tačiau tebeveikiančią tarybinę pramonę: pajuodusias gamyklas, kur per garsiakalbius kažin kas šūkauta darbininkams, spalvotas kažin kokių gamybinių atliekų balas. Lagerio teritorija dabar apleista, dalis jo perstatyta į gamyklas, pilna didelių sarginių šunų – dėl šios priežasties negalėjome jos pilnai ištyrinėti. Pasukome paminklo lietuviams link: jau iš tolo jis matėsi, toks didelis yra ir tokia gera vieta jam parinkta ant kalnelio. Prapliupo lietus. Tačiau grįžti iš tokių vietų visad lengviau nei į jas nuvažiuoti: nes kiekvienas retas pravažiuojantis autobusas paprastai vyksta į artimiausio miesto centrą. Tuo tarpu važiuojant iš centro labai sunku išsiaiškinti, kuriuo autobusu važiuoti ir ar iš viso į reikiamą vietą važiuoja autobusai: Žezkazgane ir panašiuose miestuose nėra ne tik informacijos apie viešąjį transportą internete, tačiau ir grafikų ar maršrutų stotelėse, o paklausti „Kaip nuvažiuoti iki gulago“ ar „paminklo lietuviams“ vietiniai greičiausiai tik pakraipytų galvą: kodėl ši sena ir niekaip nepateikta istorija domina, sunkiai galėjo suprasti ir bendrakeleivis traukinyje Astana-Žezkazganas. Na o prie lietuvių memorialo išties – kas valandą važiuojantis autobusas grąžino mus į centrą. Ten aplankėme vietinį istorijos muziejų, praleisdami daugiausiai laiko prie stendo, skirto gulagams. Mums pasiūlė aplankyti dar vieną muziejaus padalinį, skirtą kosmonautams, bet daugelis vietinių išvis tokio nežinojo, galiausiai buvome nukreipti į kažkokį sovietinio daugiabučio kiemą, kurame nebuvo jokio muziejaus (arba muziejus neturėjo iškabų). Galiausiai pasukome traukinių stoties link, tačiau iki traukinio dar buvo laiko, todėl nuėjome į Žezkazgano kapines: žinojome, kad daug iš gulagų paleistų lietuvių negalėjo išsyk grįžti į tėvynę, turėjo gyventi Žezkazgane, taigi nemažai jų turėjo būti palaidoti tenai. Spėjome apvaikščioti tik mažą dalį kapinių, radome vieną tikrai lietuvišką kapą (Pakarklytės, su kažkuo panašiu į nugriuvusį koplytstulpį), bet supratome, kad lietuviškų kapų tankumas nėra didelis. Vėlai vakare išvykome traukiniu į Karagandą. Kupė bendrakeleivis rusas mėgino išsiaiškinti mūsų nuomonę apie Rusiją, pasakojo apie „benderovcus ukrainiečius“. Į kalbas nesileidome: rusų kalbą mokame jau per prastai, kad galėtume diskutuoti. Kazachijoje tuo tarpu visi vaikai nuo pirmos klasės tebemokomi rusiškai (net kaimo berniukas, pakalbintas rusiškai, tvarkingai mums atsakė), o daug vietos rusų, atrodo, žiūri išimtinai rusiškus kanalus ir tiki jų teiginiais. Žezkazgano bulvare užkalbinusi rusė mums pasakojo, kaip prie sovietų viskas buvo gražiau, o kazachai nemoka tvarkytis. Kaip ten bebūtų, Kazachija keičiasi, nors ir lėtai, ir gulagų atminimas pamažu taip pat įprasminamas – tai džiugu.

Paminklas lietuviams Kingyre
Paminklas lietuviams Kingyre
Buvęs Kingyro gulagas
Buvęs Kingyro gulagas

2018 04 08 atvykome į Karagandą, aplankėme vietos muziejų (deja, menkas stendas gulagams nuliūdino, ten buvo pasakojama iš esmės tik apie įkalintus kazachus). Taip pat susiplanavome ateinančias pora dienų Karagandoje, išsiaiškindami reikiamus autobusų maršrutus ir grafikus.

2018 04 09 kėlėmės labai anksti ryte, kad spėtume nuvažiuoti iki stoties, iš kur autobusas turėjo išvažiuoti 8:30. Mat tai buvo tik vienas iš dviejų autobusų per dieną, stojantis prie Spasko memorialo, 30 km į pietryčius. Kadangi autobusas (panašesnis į mikroautobusą) važiavo iki pat Aktogajaus už ~300 km, tikintis sulaukti toliau važiuojančių klientų, bilietų mums nepardavė kol iki išvažiavimo teliko 30 minučių, o vairuotojas iš pradžių mėgino sakyti, kad Spaske nestos. Dar labiau nustebome, kai pagaliau išlipome Spaske – ten nebuvo jokios stotelės, mus išleido viduryje dykos stepės, šalikelėje, kur pūtė baisūs vėjai, artėjo lietaus debesys, o mūsų autobusas tuojau nuvažiavo tolyn vienišu keliu per gyvenimui sunkiai tinkamas kazachiškas stepes. Apėję ir nufotografavę memorialą supratome, kad grįžti teks autostopu. Sovietinė Niva sustojo dar prieš iškėlus ranką: Kazachijoje autostopas visuomet mokamas ir yra neblogas būdas prisidurti, todėl vairuotojai nuolat seka, ar šalikelėse nėra ko nors, ką pasiūlyti pavėžėti. Vairuotojas iki centro vežti nenorėjo, paleido Jugo-Vostok stotyje priemiesčiuose. Ji buvo uždaryta, bet iš gretimos kavinės paskambinome Karagandos lietuvių bendruomenės ilgamečiam vadovui Vitalijui Tvarionui, apie kurio indėlį puoselėjant lietuvybę buvau girdėjęs dar prieš daug metų iki pradėjau ruošti šią ekspediciją. Dar prieš sužinojęs mūsų tikslus jis pasiūlė aplankyti Lietuvos garbės konsulatą (mat yra garbės konsulas) ir iš ten nuvežti kur reikia, įskaitant savo paties jėgomis sukurtas lietuviškas vietas: lietuvių namus-muziejų, lietuvių dvarkiemio restoraną. Kalbėdami išsiaiškinome, kad mieste yra lietuvių statyta bažnyčia, nauja katedra, o naujuose Draugystės rūmuose – tautų muziejus (atidarytas 2018 m.). Viską mums parodė, papasakojo apie lietuvių gyvenimą Karagandoje – tik Draugystės rūmų muziejus buvo uždarytas ir teko atidėti rytdienai.

Tautų kapinėse Spaske
Tautų kapinėse Spaske
 Augustinas Žemaitis ir Vitalijus Tvarionas Karagandoje prie lietuvių namų-muziejaus
Augustinas Žemaitis ir Vitalijus Tvarionas Karagandoje prie lietuvių namų-muziejaus

2018 04 10 praleidome rytą vakar uždarytame Tautybių muziejuje Draugystės rūmuose, sužinojome apie visas Karagandos bendruomenes. Vėliau, susirinkę iš buto daiktus, autobusu išvykome į Dolinką. Nuo stotelės nuėję papildomus 2 km aplankėme buvusiame gulago štabe įrengtą muziejų ir likome maloniai nustebinti jo dydžio ir modernumo. Neradome ten jokių paminklų ar atminimo lentų lietuviams, bet Tvarionas išvakarėse rodė kryžių, kurį jis daro, kad jau 2018 m. būtų pastatytas prie muziejaus.

Vėliau Almatoje susitikome su lietuviu kunigu Jurijumi, kuris Karagandos lietuvių statytoje bažnyčioje dirba klebonu. Tuo metu jis lankė visos Kazachijos katalikų kunigų suvažiavimą. Jis papasakojo įspūdingą bažnyčios istoriją. Taip pat aplankėme Lietuvos generalinį konsulatą, susitikome su konsulu Dariumi Vitkausku, kuris išreiškė susidomėjimą mūsų darbu ir viltį, kad per jį ir jis pats daugiau sužinos apie lietuviškas Kazachijos vietas. Jis taip pat papasakojo savo ketinimus siūlyti konsulate Lietuvos kultūros kursus tikintis, kad jie pritrauks nuo lietuvybės nutolusius, lietuviškai nebekalbančius tremtinių palikuonis. Taip pat susitikome su Kazachijoje dirbančiais lietuviais, kurių vien Almatoje yra ~100 ir gal ~1000 visoje šalyje. Jie sėkmingai išnaudoja liberalią Kazachijos politiką verslo atžvilgiu, siekį pritraukti kompetencijų iš užsienio. Lietuviai kazachams ypač naudingi, nes atvyksta iš ekonomiškai gana pažengusios šalies, bet tuo pačiu metu suvokia ir postsovietines realijas, moka rusų kalbą. Tiesa, naujoji lietuvių emigrantų banga kol kas nesukūrė jokių matomų lietuviškų ženklų, bet kai kurios lietuviško kapitalo kompanijos gana reikšmingos Kazachijos ekonomikai.

Augustinas Žemaitis ir Aistė Žemaitienė iš 'Gabalėlių Lietuvos' Lietuvos Respublikos garbės konsulate Almatoje
Augustinas Žemaitis ir Aistė Žemaitienė iš ‘Gabalėlių Lietuvos’ Lietuvos Respublikos generaliniame konsulate Almatoje su generaliniu konsulu Dariumi Vitkausku
Augustinas Žemaitis su lietuviu kunigu prie Almatos bažnyčios
Augustinas Žemaitis su lietuviu kunigu prie Almatos bažnyčios

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Kazachijoje:
1. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Kazachijoje aprašas
2. Kelionių vadovas po Kazachiją

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *