2024-04-13

Po į vėlų vakarą atidėto skrydžio Niujorkas-Čikaga laukė nauja pradžia. Šiais metais „Tikslas – Amerika“ ekspedicija susidėjo iš dviejų didžiulių žiedų: pirmasis, JAV ir Kanados rytuose, buvo baigtas, dabar laukė antrasis – Vakaruose.

Čikagos Midway oro uoste, kur nusileidome - ir atminimo lenta Dariui ir Girėnui
Čikagos Midway oro uoste, kur nusileidome – ir atminimo lenta Dariui ir Girėnui

Nuo pat kito ryto – formalumai: automobilio, kuriuo keliausime daugiau nei mėnesį, atsiėmimas, taip pat – drono propelerių keitimas. Trys iš jų įskilo Putnamo (Konektikutas) miškuose filmuojant „Mindaugo pilį“, kai teko leistis ant žolės. Dronas skrido ir toliau, bet darėsi pavojinga: kas, jei propeleris lūš ore? Atsarginius propelerius turėjau, bet ne atsuktuvėlį, o rasti tinkamo mažumo pasirodė sunki užduotis: nei „Home Depot“, nei per rekomendacijas rasta technikos parduotuvė Niufaundlende padėti negalėjo, o atokiuose Naujosios Anglijos miesteliuose išvis dronas sukeldavo tokias reakcijas, tarsi nematytas stebuklas. „Žiūrėk, žiūrėk, jis turi droną!“ – vienas vaikas rodė kitam prie Našujos (Naujasis Hampšyras) lietuvių kapinių, o ne vienas vyresnio amžiaus lietuvis jau ramesniu tonu prasitarė, kad droną „gyvai“ mato pirmą kartą gyvenime. Taip ir teko porą savaičių skraidyti įskilusiais propeleriais…

Bet turbūt nėra to, ko Amerikos lietuvių sostinėje Čikagoje nerastum pas kitus lietuvius: čia padėjo režisierius Arvydas Reneckis, kuris, kaip prisiminiau nuo pernai metų, filmuoja tokiu pat dronu. Trumpas „techninis“ stabtelėjimas jo namuose – ir į kelią!

Važiuojame į Vakarus
Važiuojame į Vakarus

Ieškant paskutinių lietuvių mieste, kur susituokė Adamkai!

Pirmoji stotelė – Rokfordas. Laukė paskaita miestelio Etninio paveldo muziejuje, kuriame viena iš šešių salių dedikuota lietuviams… Neįsivaizdavau, ar kas ten ateis manęs pasiklausyti, nes jau 2018 m., kai Rokfordą lankėme pirmąsyk, šis miestas liko tokia paslaptimi. Jis turi veikiantį tautiškai įrengtą lietuvių klubą, jis turi didžiulę lietuvių istoriją (čia lankėsi ir Jonas Basanavičius), bet neturi lietuvių! Pamenu, tada kalbėjau su lietuvių klubo vadovu James Gryder, kuris pasakojo, kad visi nariai, išskyrus vieną, esantys ne lietuviai, ir jis pats – nelietuvių kilmės. Tačiau – stebuklas – jie stengiasi prisilaikyti lietuviškų tradicijų, švenčių, ant sienos mačiau kabant atspausdintą lapą su informacija apie lietuvių kultūrą iš manosios truelithuania.com svetainės…

Bet gal klubo vadovas tiesiog pats nežinojo visų savo narių kilmės?

Vieną lietuvę anąsyk Rokforde visgi sutikau. Tiesa, ne lietuvių klubo narę. Sandrą Colbert, kuri prižiūrėjo Etninio paveldo muziejaus lietuvių galeriją. Tačiau ji į Rokfordą persikėlė gyventi iš Čikagos, apie kurios skerdyklų rajoną (Back of the Yards) net yra parašiusi knygą „Chicago Bound“. Ji sakė daugiau lietuvių Rokforde nesutikusi – ir šiemet pakartojo, kad niekas nepasikeitė. Bet idėja surengti paskaitą jos muziejuje ją sužavėjo.

Su Sandra Colbert Rokfordo etninio paveldo muziejaus lietuvių salėje
Su Sandra Colbert Rokfordo etninio paveldo muziejaus lietuvių salėje

Į paskaitą susirinko 9 žmonės. „Kokios jūs kilmės? Ar lietuvių?“ – paklausiau pradžioje. Tik dvi moterys pakėlė rankas. Kiti tikriausiai – nuolatiniai Etninio paveldo muziejaus paskaitų lankytojai. Dar niekad neskaičiau paskaitos apie lietuviškas vietas Amerikoje… beveik vien nelietuviams!

Kita vertus, dvi – ne nulis. Tos moterys itin domėjosi, kai rodžiau nuotraukas iš Spring Valley. Po paskaitos pasipasakojo, kad abidvi persikėlė iš ten, neseniai pirmąkart apsilankė Etninio paveldo muziejuje ir pamatė iškabintą skelbimą apie „Tikslas – Amerika“ paskaitą. Gal ir toliau dalyvaus muziejaus veikloj!

Per 2018 m. ekspediciją Rokforde pritrūko laiko patekti į Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčios vidų: temo, buvo užrakintas. Šįsyk Sandra Colbert padėjo susitikti su parapijos atstovais, bet apsilankymas smarkiai nepradžiugino. Nors bažnyčia veikia, tebėra katalikiška, o didelė dalis interjero išlikusi nuo „senų lietuviškų laikų“, ko nors tikrai lietuviško ten labai mažai. Priešingai daugeliui didžiųjų JAV lietuvių bažnyčių, vitražai čia – be lietuviškų užrašų ar meno, skirtingų spalvų stiklai, ir tiek. Nėra ir lietuviškų kryžių, paminklų. Ilgai pašmirinėjus visgi pavyko rasti daugybės dešimtmečių senumo lietuviškų atminimo lentų su lietuviais rėmėjais ir klebonais.

Lietuvių bažnyčios Rokforde vidus
Lietuvių bažnyčios Rokforde vidus

„Ar parapijoje dar yra lietuvių?“ – klausiau jaunos ispanakalbės parapijietės, kuri čia pat klausimus išversdavo daugiau žinančiai vyresnio amžiaus imigrantei iš Lotynų Amerikos, nekalbančiai angliškai. „Nebe“ – sakė juodvi susižvalgiusios – „Paskutiniai senukai neseniai mirė, bet jie jau seniai nesilankydavo bažnyčioje“.

Taigi senuosius Rokfordo lietuvius „atradau“ tik pasakojimuose, tokiuose kaip Sandros Colbert pasakojimas apie menininkę Ann Keraminas, per gyvenimą sukūrusią tūkstančius „sodų“ iš gėrimų šiaudelių, geriausi kurių iki šiol eksponuojami Rokfordo etninio paveldo muziejuje, kiti – ten pat pardavinėjami kaip suvenyrai. Būtent Ann Keraminas iki Sandros Colbert tvarkė tą lietuvišką galeriją, būtent jai pasiligojus muziejus po netrumpų paieškų susirado Sandrą…

Atminimo lenta Rokfordo lietuvių bažnyčioje
Atminimo lenta Rokfordo lietuvių bažnyčioje

Visada labai džiugu, kai vietos lietuviams apie jų pačių miestą negirdėtų istorijų galiu papasakoti ir pats! Paskaitos viešnios, užaugusios Spring Valyje, nieko nežinojo apie antrąsias Spring Valio Lietuvių laisvės kapines – bet paskaitos metu išvydusios jų nuotraukas žadėjo būtinai aplankyti. Dar labiau istorijomis susižavėjo Sandrą Colbert: ji nebuvo girdėjusi apie tai, kad būtent Rokforde gyveno Alma Adamkienė, susituokė Adamkai: Lietuvos prezidentą, aišku, puikiai žino, kaip ir daug amerikiečių, bet štai nesant ryšio tarp senųjų ir naujųjų Rokfordo lietuvių „gyva atmintis“ išgaravo. Sandra žadėjo šia tema parengti etninio paveldo muziejuje ekspoziciją. Išsyk suvedžiau ją su Arūnu Antanaičiu – Valdo Adamkaus prezidentinės bibliotekos Kaune vadovu. „Tikiu, kad rokfordiečiams bus įdomu, kad viena didžiausių Lietuvos istorijoje meilės istorijų prasidėjo Rokforde“ – rašė jis. Lietuvos prezidento ir pirmosios ponios vestuvės Rokforde – rimtas koziris etninio paveldo muziejui, rodantis miesto svarbą Lietuvai. Labai svarbu, kad tokios istorijos nepasimirštų, išliktų gija, siejančią Lietuvą su lietuvių „kolonijų“ miestais net po to, kai tos kolonijos sunyksta…

Per JAV prerijas – į vakarus

Iš Rokfordo laukė 540 km (330 mylių) kelias į Mineapolį, kurio ryšiai su lietuviais jau tik teoriniai. Sent Paulyje buvusiuose federaliniuose teismuose nuteistas legendinis banditas Alvinas Karpis (Karpavičius). Dabar tie gražūs 1902 m. rūmai vadinasi „Landmark Center“ ir nustebino, kiek daug dėmesio ten skirta Karpiui: kabo ir jo citatos, ir suėmimo aprašymas… Ir tai tik viena bent trijų Karpio įamžinimo vietų JAV. Deja, plėšdamas traukinius ir grobdamas žmones kartais gali nusipelnyti daugiau atminimo „vietoje“, nei statydamas pastatus, kurdamas meną ar tapęs kokios tolimos šalies prezidentu.

Minesotos federalinio teismo pastate prie vienos lentų Karpiui
Minesotos federalinio teismo pastate prie vienos lentų Karpiui

„Gyventi kelyje“ šiais interneto laikais lengviau nei seniau: na, kai savo ekspediciją po Pensilvanijos Lietuvą darė Vladas Būtėnas ir Algimantas Kezys, ar kai informaciją apie lietuvių parapijų gyvenimą rinko kunigas Vincas Valkavičius, juk negalėjo derinti visko iš anksto el. paštu… Kita vertus, nauja era atnešė savų sunkumų: daugybės „specifinių“ dalykų nebenusipirksi parduotuvėse, jie užsakomi tik internetu, o kokį adresą gali nurodyti, kai kasdien nakvoji vis kitur? Laimė, čia padeda per daugelį metų ekspedicijų rasti kontaktai. Taigi, kai netekome konkretaus fotoobjektyvo dangtelio, užsakėme naują iš „Amazon“ dar būdami Niufaundlende, o siųsti nurodėme į Mineapolį: prekes priimti ir mums perduoti pažadėjo ten gyvenantis Erikas Adomaitis, su kuriuo pirmąkart susitikome pernai, šokių šventės Filadelfijoje metu.

Trumpas susitikimas su Eriku, kuris, nors yra pirmabangių Pensilvanijos angliakasių palikuonis, šoka Mineapolio lietuviškų šokių kolektyve, savo pavardę iš iškraipytos „Adamitis“ per teismus JAV susitvarkė ir vėl tapo „Adomaičiu“, kaip jo iš Lietuvos atvykęs prosenelis, ir žada vaikus leisti į šeštadieninę lietuvišką mokyklą. Ir vėl į kelią.

Su Eriku Adomaičiu Mineapolyje
Su Eriku Adomaičiu Mineapolyje

Už Mineapolio – didelis kelias per begalines JAV prerijas, vėliau – per Uolėtuosius kalnus, kur lietuviškų ženklų nėra. Šiaurės Dakota, Montana. Montanoje būta kasyklų, aukso karštinių, bet žaviuose „Laukinių Vakarų“ miesteliuose, kaip Butte su savo „World Museum of Mining“, atminimo lentose surašytos praeities darbininkų, veteranų ar aukotojų pavardės jau tik itališkos, kroatiškos, švediškos, suomiškos, kiniškos… Visais laikais emigrantai į JAV keliaudavo „lavinomis“: iš tų pačių šalių – į tas pačias valstijas, tuos pačius miestus. Emigruodavo koks vienas narsuolis, kviesdavosi gimines, kaimynus, šie – savo gimines ir kaimynus.

Pro Montanos kalnus
Pro Montanos kalnus

Lietuviams į Minesotos ar Dakotų fermas, į Montanos ar Pietų Dakotos kasyklas kelio jokie „nuotykių ieškotojai“ nepraskynė… Kadangi pavienes lietuvių „kolonijas“ ir kapines Vakarų pakrantėje (Vašingtone) jau nuodugniai ištyrinėjome 2021 m., šįsyk iš Montanos pasukome šiauryn į dar dykesnius plotus. Į Kanados prerijas.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Vakarų Ilinojuje:
1. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Rokforde aprašas
2. „Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Rokforde žemėlapis
3. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Minesotoje aprašas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *