Į antrąjį pagal svarbą Argentinos lietuvių telkinį Rosarijų nuo Buenos Airių reikia važiuoti apie 3 val., bet tą kelią nuvažiuoja labai mažai lietuvių. Muzikantai iš Lietuvos, kuriuos sutikome Montevidėjuje, Rosarijuje nekoncertavo, ten nesilankė ir oficialūs Lietuvos asmenys, nebuvo ir Lietuvos literatūros ir meno archyvo atstovai, su kuriais, po jų ekspedicijos gelbėti Lotynų Amerikos lietuvių archyvus, bendravome dar Vilniuje.
Todėl Rosarijo lietuvių klubo pirmininkas, jau 12 metų – ir Lietuvos garbės konsulas šiame mieste Ruben Rapšys priėmė itin maloniai, skyrė mums didžiąją dalį dienos. Džiaugėsi, kad mes atvykome ir iki jo miesto, ir dar vyksime toliau.
Ruben Repšys pasakojo, kad lietuvių klube – 120 narių, į keturis didžiuosius metų pietus susirenka ir virš 200 žmonių. Ateina ir narių šeimos nariai – šiuo metu nariais gali būti tik lietuviai, tačiau mėginama tą keisti, kad galėtų įstoti ir lietuvių žmonos, vyrai.
Klubas atrodė liūdnokai – suniokotas drėgmės, pilnas statybinių medžiagų, suneštų 2009 m. vykusiam, bet taip ir nesibaigusiam remontui. Mat tada ištiko krizė, Argentinos pesas nuvertėjo, kainos staiga kilo, ir surinktų pesų nebeužteko. „Vasario 16 čia nešvenčiame“ – sakė Ruben Repšys, „per karšta, kondicionieriaus nėra“ (Argentinoje vasaris – vasara).
Bet klubas – gyvas. Veikia kas savaitgalį, yra lietuvių choras, o kur dar didžiosios nevasaros šventės. Tikra priešingybė kai kurioms lankytoms liūdno likimo JAV lietuvių bažnyčioms, kur viskas buvo gražu, švaru, ką tik remontas padarytas, bet štai ėmė vyskupija ir uždarė parapiją, nugriovė bažnyčią…
Rosarijo lietuvių bažnyčios, irgi statytos JAV lietuvių lėšomis, manau, net uždarymo klausimas nekyla. Mišios ten vyksta kasdien ir žmonių visai susirenka. Tiesa, jau 20 ar 30 metų nebe lietuviškai – lietuviai kunigai, daugelis kurių irgi buvo atsiųsti iš JAV, išmirė. Dabar ir JAV trūksta kunigų, į Argentiną jų niekas nesiųs.
Apie vieną Rosarijo lietuvių kunigų – Juozą Margį – pasakojimus girdėjome net ir Buenos Airėse. Jis buvo garsus visoje Argentinoje, vykdė egzorcizmus, buvo savotiška žvaigždė. Jo garbei dabar (prieš apie 10 metų) pavadinta Rosarijo gatvė, o jo kapas – lietuvių bažnyčioje.
Rosarijo lietuvių bažnyčia – viena kukliausių lietuvių bažnyčių Amerikos žemyne. Interjeras plynas, tik pavienės detalės pažymi lietuvybę – Gedimino stulpai virš altoriaus, herbas fasade, tradicinis kryžius šventoriuje.
Rosarijo skerdyklose lietuviai neuždirbo tiek, kiek Čikagos skerdyklose, o ir tų lietuvių buvo gerokai mažiau. Bet, kaip pasakojo Ruben Repšys, jo tėvai ir kiti jų amžaius žmonės niekados nesigailėjo emigravę į Argentiną – tuo metu šalis buvo turtingesnė už Lietuvą. Ekonominis „slydimas žemyn“ prasidėjo paskui, pokariu. Dabar ir didžiulės tradicinės mėsos kepyklos lietuivų klube mažai naudojamos – mėsa pasidarė brangi.
1962 m. pakabinta Lietuvos gatvę žyminti atminimo lenta kabo aukštai – kad nepasiektų metalo vagys.
Atsisveikinome. Laukė labai ilgas kelias. Nuo Rosarijo iki kitos lietuviškos vietos važiavome vieną didžiausių atstumų, kuriuos kada nuvažiavome tarp dviejų lietuviškų vietų. Pačiu tiesiausiu keliu būtų 1872 km. Keliavome į Patagoniją, piečiausią gyvenamą planetos žemę, kur lietuviai irgi paliko gilų pėdsaką.
Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Rosarijuje:
1. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Rosarijuje aprašas
2. Mūsų kelionių vadovas po Argentinos pampas
