Niu Britene laukė vienos liūdniausių ekspedicijos akimirkų. Miestas, ypatingai svarbus Lietuvai: čia gimė, jo šv. Andriejaus lietuvių bažnyčioje pakrikštytas partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas.
Garsūs pažadai ir skaudi realybė Niu Britene
Pastaruoju metu apie šį miestą girdėjome džiugių žinių. 2021 m. gruodžio 1 d. URM pranešė, kad Lietuvos generalinis konsulas ir Lietuvos gynybos atašė Niu Briteno Šv. Andriejaus bažnyčioje atidengė atminimo lentą Vanagui. Anksčiau Lietuva žadėjo šiame mieste Vanagui ir pastatyti paminklą.
Bet realybė pasirodė visiškai priešinga! Nuo 2017 m. mieste lietuviško neliko praktiškai nieko!
Šv. Andriejaus bažnyčia, kurioje krikštytas A. Ramanauskas-Vanagas, uždaryta ir parduota. Išimti ir lietuviški vitražai, ir naujoji atminimo lenta!
Bažnyčia uždaryta tyliai: internete informacijos apie uždarymą beveik nėra. Tad kai pirmą kartą išgirdau gandus, kad bažnyčią uždarė, nenorėjau patikėti – na, kaip taip gali būti, 2021 m. gruodžio pradžioje Lietuvos Respublika savo lėšomis atidengė atminimo lentą Vanagui, o jau 2021 m. gruodžio pabaigoje bažnyčia uždaryta, argi kas būtų statęs lentą uždaromoje bažnyčioje?! Bet savo akim įsitikinau – nieko lietuviško ten nebėra… Net užrašą „Rikteraitis Hall“ naujieji šeimininkai – ispanakalbė sekmininkų bažnyčia – pakeitė į „Pastor J. Rosario Hall“.
Apie lentos Vanagui likimą skirtingi lietuviai pasakojo skirtingus dalykus, bet vyravo pozicija, kad vyskupija lentos negrąžina, Voterberio lietuvis E. Bartkus sakė bandąs ją atpirkti. „Tikriausiai buvo svarbu nusifotografuoti prie lentos, išplatinti spaudoje“ – mums sakė vienas Konektikuto lietuvis paklaustas, kodėl Lietuva statė tą lentą į uždaromą bažnyčią.
O kai lankėme per 2017 m. ekspediciją, tai buvo viena lietuviškiausių erdvių Amerikoje! Priešais bažnyčią stovėjo paminklinė kompozicija Lietuvai – 1995 m. koplytstulpis su lietuviškais simboliais – Vyčiu, Vyčio kryžiumi – abipus jo amžinai plazdėjo Lietuvos ir JAV vėliavos, viskas būdavo nakčiai apšviečiama. Dabar koplytstulpis nupjautas – skirtingi lietuviai skirtingai kalbėjo, kur jis išvežtas. Ant stiebų aplink neliko ne tik Lietuvos trispalvės, bet ir JAV vėliavos – stiebai tušti.
Na o paminklas Vanagui Niu Britene, kurį dar 2018 m., paskelbtais Vanago metais, žadėjo pastatyti Lietuva, aišku, nepastatytas. Pasipriešino kažkokios Niu Briteno žydų organizacijos, kurios, neįsigilinusios, tiesiog kartojo sovietinę-rusų propagandą apie „fašistus Lietuvos partizanus“. Analogišką propagandą, kokia Rusija grindžia savo karą Ukrainoje (kartu su kitomis legendomis apie „vienintelę pasaulyje kovotoją su fašizmu Rusiją“, „fašistines tautas aplinkui Rusiją“ bei tą amžiną „visi, kas kėlė ginklą prieš Sovietų Sąjungą – fašistai“).
Bet deramo atsako iš Lietuvos taip ir neišgirdau, tarsi bijotume sakyti tiesą, nors kaip tik tylėti Lietuvai čia yra pavojingiausia… Kiek Vakarų šalių šiandien palaikytų Ukrainą, jei Rusijai ir šįkart būtų pavykę sukelti abejonę, kad „gal Ukraina fašistinė“, kaip Niu Britene sukelta abejonė Vanagu?..
Tiesa, tas paminklas Vanagui pastatytas Lemonte, Pasaulio lietuvių centre. Bet ten jį mato tik kiti lietuviai, kurie jau ir taip puikiai žino apie sovietų okupaciją ir genocidą. Kaip sakoma Amerikoje, „preaching to the choir“… Tuo tarpu Niu Britene, Vanago mieste, ne tik kad nepadaugėjo tą įprasminančių ženklų, kaip atrodė iš skambių pranešimų spaudai „Vanago metų“ proga – mieste tyliai sunyko ir beveik viskas, ką ten lietuviško matėme savo akimis vos prieš 6 metus!
Tiesa, šiemet radau dar vieną vietą, kur tada nebuvau. Įspūdingą Lietuvių namų pastatą, statytą 1912 m. Jis apleistas. Bet, kaip sakė gretimo autoserviso darbuotojas – viduje viskas likę kaip buvo. Jis žino, mat Lietuvių namus 2003 m. nupirko jo darbdavys. Turėjo jiems visokių planų, bet taip nieko ir nepadarė, „ir tikriausiai nepadarys, nes jam jau virš 70 m.“. Pirko labiausiai dėl automobilių aikštelės Lietuvių namų sklype – ten laiko remontuojamus automobilius. „Bet pastatas puikiai išsilaikęs“ – man pasakojo – „Anais laikais statydavo amžiams…“. Gal dar kada jis galėtų sugrįžti lietuviams, gal ten galėtų būti įprasmintas Vanagas? Viltis miršta paskutinė, nors prošvaisčių mažai.
Dar viena stotelė – namas, kuriame Vanagas praleido pirmuosius gyvenimo metus. Apie jį mums pranešė vienas skaitytojas, vėliau patvirtino ir Tomas Dundzila, mėgstantis tyrinėti senus žemėlapius. Na, namas paprastas, kieme – lietuviškų ženklų, savaime suprantama, jame nėra.
Išvykdami iš Niu Briteno, pravažiavome šio miesto lenkų rajoną. Jis klesti, pažymėtas ženklais „Welcome to Little Poland“, su veikiančia lenkų bažnyčia, lenkų restoranais, kur užkandome pierogių.
Kaip į lietuvių organizacijas pritraukti jaunimą?
Vaikščiodamas po išnykusią Niu Briteno lietuvių koloniją, darsyk prisiminiau interviu su Christian Allyn Voterberyje – tuo 28 m. politiku, turinčiu tik ketvirtį lietuviško kraujo, bet pajutusio pašaukimą gaivinti visą eilę Voterberio miesto Konektikute lietuviškų organizacijų.
Kai jo paklausiau, kaip senoms lietuvių organizacijoms pritraukti jaunimą, pirmas jo atsakymas buvo netikėtas: „Tos organizacijos neturi stengtis prisitaikyti prie jaunimo savo esme – svarbu, kad jos liktų savimi“. Iš pradžių suabejojau tuo – na, jei neprisitaikys, tai niekas ir nesikeis, jaunimas nestos… Bet paskui supratau gilią prasmę: pasak Christian, pritaikyti reikia informacijos skleidimo, bendravimo su jaunimu būdus (pvz. šiuolaikiškai naudotis socialine žiniasklaida) – bet ne organizacijų esmę. Nes jei „pagal naujus laikus“ pakeisi organizacijos filosofiją, modernus ir įdomus nuo to netapsi. Kaip tik priešingai: nes tuos, kam būtum patikęs toks, koks buvai, atstums, o tiems, kieno filosofija „moderni ir naujoviška“, tavęs nereikia ir nereikės: jie jau turi savo organizacijas, draugų ratus…
Kažkaip pradėjau manyti, kad tas pats pasakytina apie Lietuvą… Atrodo, kartais naiviai tikimės, kad niekindami savo istoriją ten, kur kam nors kitam ji nepatinka, nutylėdami tiesą ir visur nusileidinėdami, kažin kaip įgysime naujų „lietuvybės fanų“, staiga imsime patikti visiems. Bet išeina tik priešingai. Lietuva stengiasi prisistatyti, kad ji „lygiai tokia, kaip ir kitos Vakarų šalys“ – bet jei ji tokia, kaip visos, tai koks yra tikslas lietuvių palikuonims su ja identifikuotis, juk taip pat identifikuotis gali ir su šalimi, kurioje gyvena, ir kuri „tokia pati, tik turtingesnė“?
Dažnai iš JAV lietuvių girdžiu, kad kol Lietuva buvo okupuota, tol lietuviška veikla buvo gyvesnė, nes buvo „vienijanti idėja“ – ginti lietuvius JAV informacinėje erdvėje nuo sovietų propagandos, kovoti prieš bet kokius siūlymus pripažinti Lietuvos okupaciją ar eiti į kompromisus su SSRS ir t.t.
Ta idėja šiandien galėtų atgimti! Fiasko pasibaigęs mėginimas Niu Britene įprasminti Vanagą puikiai parodė, kad, kai nustojome jas taip atkakliai ravėti, antilietuviškos propagandos piktžolės jau kaip reikiant suvešėjo kai kuriuose Amerikos sluoksniuose. O karas Ukrainoje dar aiškiau įrodė, kad iškovota nepriklausomybė ir taika nėra garantuota amžiams – užmigti ant laurų negalima niekada.
Kur eis kiti Konektikuto lietuviški miestai?
Niu Britenas ir Voterberis – tik du Konektikuto miestai. O lietuvių kolonijos buvo gerokai daugiau jų. Juk Konektikute iš visų JAV yra didžiausias lietuvių gyventojų procentas – 1% visų valstijos gyventojų surašymuose prisistato esantis lietuvių kilmės.
Apvažavome buvusias lietuvių „kolonijas“ Konektikute. Mūsų paskaitą apie lietuvių paveldą Konektikuto lietuviai pasiūlė daryti Hartforde – ten lietuvybė esanti gyviausia. Jaunasis Voterberio lietuvių aktyvistas Christian Allyn tam pritarė, bet kartu pastebėjo, kad, deja, lietuvių rajonas ten nėra išlikęs – lietuvių Švč. Trejybės bažnyčia stovi šalia didžiulių parkavimo aikštelių, kurios įrengtos jį išgriovus. „Dabar lyg valdžia žada čia vėl statyti gyvenamuosius namus“ – sakė Christian – „Kaip gerai būtų, jei į tuos namus, atkreipdama dėmesį į rajono istoriją, inkorporuotų kokias lietuviškas detales!“. Ech, kad jaunų žmonių su tiek idėjų būtų daugiau…
Deja, Hartfordas irgi neapsiėjo be „nuostolių“. Neliko lietuviško kryžiaus prie Hartfordo katedros. Vietos lietuviai nežinojo, kur jis padėtas, dingo ~2021 m. Jo vietoje įrengtas kažkoks nykokas sodelis. Ir aukotojų lenta, kurių lėšomis tas sodelis įrengtas. Įdomu, kiek ilgai išliks tas sodelis ir ta lenta?..
Požiūris į paveldą, istoriją – turbūt vienas didžiausių kultūrinių skirtumų tarp JAV ir Lietuvos. Kai skaitau paskaitas Lietuvoje apie Amerikos lietuvių paveldą, vienas dažniausių klausimų „Ką??? Bažnyčią nugriovė??? Kaip tai įmanoma?“. Juk Lietuvoje ir visos bažnyčios, ir paminklai šventoriuose, stovi šimtmečius, geriau jau apleistas pastatas stovi, bet jo niekas net nedrįstų pasiūlyti nugriauti ar net paversti butais… Lietuvoje kiekvieną bažnyčią saugo taip, kaip JAV kokią Laisvės statulą.
Važiuojam per Konektikutą toliau. Ansonijos lietuvių bažnyčia uždaryta, parduota 2015 m. – ten liko paminklas lietuviams, bet, palyginus su 2017 m., labiau apsilaupęs, užtvertas. Erikas Bartkus nori jį išgelbėti, perkelti į Voterberio lietuvių muziejų, kurį žada atidaryti…
Niu Heiveno lietuvių bažnyčia jau seniai – butai. Dar 2017 m. įstrigo atmintin tas bažnyčios stogo su mansardomis vaizdas, tad dabar specialiai ten fotografavau iš drono – Lietuvoje nieko panašaus neįsivaizduotum…
Į Putnamą dar irgi nuvažiavome – bet jau gerokai vėliau, nes ten trumpo stabtelėjimo tikrai nepakanka (apie tai – kitame straipsnyje).
Bridžporto lietuvių bažnyčios šįkart nepasiekėme, bet, kiek skaičiau, ten viskas kaip 2017 m. – ji atidaryta ir aktyviai veikia, nors dauguma parapijiečių dabar ispanakalbiai.
Užtat aplankėme ir į www.tikslasamerika.lt žemėlapį įtraukėme dvi papildomas vietas. Paskutinį valstijoje nuosavame pastate veikiantį lietuvių klubą Vindsore (Šv. Kazimiero lietuvių draugiją) ir netoli Niu Heiveno esantį lietuviškai pavadintų gatvių rajonėlį: yra Palangos, Nidos, Ventos, Rūtos gatvės. Mums pasakojo, kad rajonėlį išvystė lietuvis ir, kadangi privalėjo savo lėšomis įrengti gatves, gavo teisę jas ir pavadinti. Dabar namai ten išparduoti ir, esą, tas verslas nelabai sekėsi, statytojas bankrutavo . Na, bent lietuviškus pavadinimus Amerikos žemėlapiuose paliko. Aišku, po tiek „Tikslas – Amerika“ ekspedicijų jau esame įpratę neskubėti – pasakojimas apie lietuviu bankrotą gali būti ir legenda, tvirtai kažką rašome tik kai tą patį išgirstame iš daugiau nei kelių šaltinių ar perskaitome. Jei žinote daugiau apie lietuviškai pavadintų gatvių rajono Northforde kūrėjus, rašykite augustinas.zemaitis@gmail.com
Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Konektikute:
1.Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Konektikute aprašas
2.„Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Konektikute žemėlapis
