Ilgiausia mūsų ekspedicija prasidėjo Voterberyje – kur, atrodė, lietuvybė atgimsta kaip niekur, o lietuviškos vietos laikosi tvirtai. Deja, tada, kai rašiau šį straipsnį, Voterberio lietuviai nežinojo, kad jų parapiją, kurią vėl atrandančiu jaunimu jie taip džiaugėsi, jau 2023 m. rudenį vyskupas ketina uždaryti…
Šitą straipsnį, kaip ir visus dienoraščius, rašiau dar ekspedicijos metu – taigi, liūdnos ateities nežinojau ir aš. Skaitydami jį turėkite mintyje kaip viskas trapu.
Mūsų procesiją lietuvių rajone pasitiko trispalvės!
Į Voterberį atvykome anksčiau nei planavom. „Atvažiuosite tik penktadienį? Atvykite ketvirtadienio vakare, sudalyvausite procesijoje iš airių bažnyčios į lietuvių bažnyčią“
Procesijoje lietuviai nešė Lietuvos trispalvę, Vyčių kuopos vimpilą – tačiau ji, aišku, žygiavo per seniai nebe lietuvių gyvenamus prastos reputacijos Voterberio rajonus.
Kai keliasdešimt žmonių pasiekė istorinį lietuvių rajoną, kaip įpratęs, baimingai dairiausi, ar „viskas savo vietose“ – juk šis lietuviškų pastatų kompleksas vienas geriausiai išsilaikiusių visoje Amerikoje.
Atrodo, viskas gerai. Didingas Lietuvių mokyklos pastatas su Vyčiu fasade – yra. Be to, Vytis neseniai ryškiai perdažytas. Lietuvių bažnyčia tebeveikia, viduje gausu lietuviškų vitražų.
Ir tuomet pastebėjau, kad ant kiekvieno apšvietimo stulpo rajone kabo trispalvės! Kai lankėmės 2017 m., to nebuvo… Pripratęs prie lietuvių rajonų nykimo, sunkiai galiu patikėti, kad čia matau lietuvių rajono atgimimą.
Aišku, viskas ne taip paprasta. Būta ir „žingsnių atgal“: pavyzdžiui, parapijos namai ir lietuvių mokykla, priklausę parapijai, parduoti Voterberio savivaldybei. Tačiau būtent savivaldybė perdažė Vytį ir, vietos lietuviai mums pasakojo, žada tose patalpose daryti kultūros centrą – o jame turėtų atsirasti vietos ir lietuvių muziejui, kurio eksponatai, dar ~2017 m. nelietuvio klebono „išprašyti“ iš parapijos namų, guli bažnyčios šonuose ir rūsyje.
Amerikoje gimę lietuviai, gaivinantys Voterberio lietuvių rajoną
Už naujus vėjus Voterberyje reikia dėkoti ir dviems naujiems žmonėms, kurie prisijungė prie ilgamečių parapijos aktyvistų, tokių kaip Linas Balsys ir Petras Verseckas, su kuriais susipažinome dar prieš šešerius metus.
Vienas „naujųjų Voterberio lietuvių“, su kuriais įrašėme ir interviu – Erikas Bartkus (pasirašinėjantis ir partizanišku Alkupėno Žadgailos slapyvardžiu), persikėlęs čia iš Niujorko. Jo lietuvių muziejaus idėja, kuriai renka eksponatus ir tariasi su miesto valdžia, kol kas neįgyvendinta, tačiau Erikas jau padarė daug. Jis nusipirko vieną senojo Voterberio lietuvių rajono namų tam, kad įpūstų į rajoną lietuviškos dvasios: to namo kieme jau keleri metai rengia galingas Jonines, kur susirenka per 100 žmonių. Būtent Erikas 2023 m. Joninių proga ir nutarė iškelti Voterberio lietuvių rajone po trispalvę ant kiekvieno stulpo. Kaip tarė, taip padarė.
Bet dar netikėtesnis „naujasis parapijietis“ man pasirodė Christian Allyn, politikas (selectman) ir sėkmingas verslininkas iš netolimo North Canaan miesto. Jam – 28 m., jis – tik ketvirčiu lietuvis, o jo šeima iš Voterberio išsikėlė seniai ir šį miestą laiko nesaugiu „getu“. Tačiau Christian gyvenimas pasikeitė, kai vieną kartą jis apsilankė Voterberio lietuvių rajone, išvydo jo didingus pastatus ir bažnyčią – kuri, jo nustebimui, tebeveikė (kadangi internete trūko informacijos, manė, kad ji seniai uždaryta).
„Supratau, ko man gyvenime trūko – buvimo lietuviu“ – sakė Christian, šią spragą užpylęs su kaupu. Prisijungė prie parapijos, Vyčių, Voterberio lietuvių klubo (to paties, kurio pastatas jau prieš kone 20 m. sudegintas). Išsinuomavo butą, kaip pats sakė, „paskutiniame Voterberio lietuvių rajono daugiabutyje, kur visada gyveno vien lietuviai“. Pasikvietė į tą butą, kurį dabar autentiškai remontuojasi – ten kabo ir JAV vėliava, ir trispalvė. Be to, labai domisi Voterberio lietuviška istorija, pasiūlė man į tikslasamerika.lt žemėlapį įtraukti papildomą objektą: paminklą per 1955 m. tvaną Voterberio lietuvių rajone žuvusiems žmonėms (iš 29 pavardžių ant memorialo 17 akivaizdžiai lietuviškos, bet tikriausiai lietuvių dar daugiau, juk pirmabangiai pavardes dažnai susianglindavo – taigi, tai galbūt buvo daugiausiai Amerikos lietuvių pražudžiusi katastrofa istorijoje).
Idėjos Voterberio lietuvių rajono atgimimui
Dar svarbiau, kad Christian turi daugybę planų lietuvių rajono ateičiai. Iki smulkmenų: štai miestas, nupirkęs lietuvių mokyklą, nurodė ten stovėjusią Šv. Juozapo statulą perkelti arčiau bažnyčios (nes religinė). Bet postamentas liko ir Christian tikisi, kad ant jo pavyks pastatyti Mindaugo paminklą: „Lietuvių istoriją miestas gerbia, miestui naudinga, kad šis rajonas būtų siejamas su lietuviais, nebebūtų laikomas blogu rajonu“.
„Dabar jaunimas grįžta į miestus“ – sakė Christian Allyn – „Rajonas gali atgimti. Aišku, reikia sutvarkyti tokius dalykus, kaip šitas atplyšęs kanalizacijos dangtis“ – pastebėjo kaip dera politikui – „Nes kai taip netvarkinga, potencialūs naujakuriai galvoja, kad, jei niekam nerūpi, reiškia, rajonas blogas – bet iš tikrųjų per pusantrų metų mano automobiliui čia nieko neatsitiko“.
Jei tokių žmonių, kaip Christian, būtų daugiau, senieji lietuviški klubai, parapijos klestėtų. Lietuvių palikuonių juk yra gal milijonai, jų gerokai daugiau nei trečiabangių imigrantų. Bet kaip tuos „lietuvių anūkus ir proanūkius“ pritraukti? Tokius klausius užavėme pačiam Christian.
Pilnas interviu bus paskelbtas „Youtube“ kanale „True Lithuania“, bet kelios taiklios Christian pastabos čia:
1.Christian pritraukė išlikusių lietuviškų pastatų, paminklų, didybė. Kaip pats sakė, nors Voterberio lietuvių parapija nėra vienintelė likusi Konektikute, tarkime, Hartforde, nors bažnyčia irgi liko, buvęs lietuvių rajonas buvo nugriautas per „urban renewal“. Todėl labai svarbu, kad išliktų lietuviški pastatai ir paminklai – jie traukia įvairovės, istorijos, gražios architektūros ištroškusį jaunimą, kuriam nusibodo vienodi priemiesčiai.
2.Tačiau svarbu, kad informacija apie tas organizacijas, pastatus būtų pasiekiama. „Vienas pirmų dalykų, ką padariau įstojęs į parapiją – padariau nuotraukų, dėjau į „Google Maps“, dalinausi informacija, nes iki tol jos nebuvo, galvojau bažnyčia seniai nebeveikia; jei informaciją žino tik esami nariai, kaip gali prisijungti nauji?“. Christian čia pat padėkojo man už mano interneto svetainę – sakė, kad, tikriausiai nebūtų taip įsijungęs į Voterberio lietuvių veiklą, jei ne gabaleliailietuvos.lt surinkta informacija apie lietuviškų pastatų istoriją, interviu su Linu Balsiu, kurį įrašėme 2017 m. Labai džiugu, kad padėjau pritraukti tokį aktyvų narį!
3.Voterberio lietuvių parapijoje Christian patiko ir tai, kad čia senieji parapijiečiai jį priėmė be visokių „ne, taip negalima, visada buvo taip ir bus taip“, o suprato, kad jo žinios ir indėlis būtinas, tam, kad parapija ir lietuvybė Voterberyje išliktų, trauktų naujų narių.
Voterberio priemiestyje radome lietuvių liuteronų ženklus
Tarp tų žmonių, kurie priėmė Christian – Linas Balsys, pas kurį ir nakvojome. Anąkart Voterberyje turėjome tik pusdienį, o dabar – pora dienų, tad naujų vietų žemėlapiui sužinojome ir iš Lino. Jau seniau skaitytojas Lietuvos liuteronas Kęstutis Pulokas buvo pranešęs, kad Naugatuke, kur gyvena Linas, būta lietuvių liuteronų bažnyčios (vienos vos kelių JAV), atsiuntė jos nuotrauką – bet neįsivaizdavau, ar pastatas likęs.
Linas parodė „Lithu. Ev. Lutheran Church 1907“ kertinį akmenį ant vienos miestelio bažnyčios. Bet ji akivaizdžiai statyta vėliau – kitas ketinis akmuo ant to paties pastato skelbia „St. Paul Lutheran Church 1957“. Bet kai Linui parodžiau Kęstučio Puloko atsiųstą nuotrauką su potvynio apsemta medine lietuvių bažnyčia, jis greitai sumojo, kokia tikėtina istorija: tikriausiai senasis medinis pastatas buvo taip sugadintas 1955 m. potvynio, kad paskui jį ir nugriovė, pastatė dabartinį naują; tuo metu liuteronų bažnyčioje buvo ir daug nelietuvių, tad ji oficialiai nebesivadina lietuviška, tačiau internetinė paieška privedė prie pastarųjų metų nekrologų, kur rašoma „Naugatuko Šv. Pauliaus liuteronų parapijos narė, gimusi Lietuvoje“ – reiškia, lietuvių ten yra iki šiol.
Tokias ir panašias istorijas traukiame iš „praeities miglų“ kartu su vis gausėjančiu būriu savanorių ir pagalbininkų. Stengiuosi užrašyti viską dar prieš tai, kol paskutiniai jas prisimenantys iškeliauja Anapiln, o nepakeičiami dokumentai jų reikšmės nesuprantančių paveldėtojų išmetami į šiukšlynus…
Po Voterberio Lietuvių rajono, vienintelių visoje valstijoje Voterberio lietuvių kapinių, laukė dar ilgi ratai aplink Konektikutą – lankėme tiek tuos pačius miestus žiūrėdami, kas pasikeitė nuo 2017 m., tiek ir vietas, apie kurias anąsyk nežinojome, kaip Šv. Kazimiero lietuvių draugija Vindsore, paskutinis Konektikute veikiantis lietuvių klubas. Apie tai – kitame straipsnyje.
Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Konektikute:
1.Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Konektikute aprašas
2.„Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Konektikute žemėlapis
