Mičiganas – tikriausiai valstija, kurioje lietuvių paveldas – pats įvairiausias. Ir nors jį tyrinėjau jau daug kartų, ir šįsyk atradome daug naujo.
Važiavome toliau nei kada anksčiau. Mūsų kelias prasidėjo pačioje Mičigano šiaurėje – kirtome Sault Ste. Marie sieną su Kanada, tada Makinavo tiltą. Pirmoji stotelė laukė Kasterio apylinkėse, kur dar tarpukariu lietuviai pirko ūkius ir bandė įkurti „Naująją Lietuvą“. Keliavome į vieną geriausiai išlikusių autentiškų lietuvių ūkių – Tunkūnų-Puodžiūnų fermą, kuri 100+ metų priklauso tai pačiai lietuvių šeimai.
„Naujojoje Lietuvoje” – 100+ metų lietuvių valdoma ferma
Apie Puodžiūnų fermą, kaip ir daug tų vietų, kurias lankėme „pavėluotai“ šiemet, išgirdau netikėtai.
Kai Susivienijimas lietuvių Amerikoje siekė įrašyti savo pastatą į JAV paveldo sąrašą – National Register of Historic Places – vienas aktyvistų architektas Danius Glinskis „išjudino“ ir Lietuvos kultūros paveldo komisiją, kad pagaliau patvirtintų Lietuvai svarbaus paveldo JAV sąrašą. Susisiekę su šia komisija gavome užklausimą „O kokie lietuviški objektai jau yra oficialiai saugomi JAV?“
Paieška NHRP duomenų bazėje parodė, kad tokių nedaug, ir nebūtinai jie yra svarbiausi: tiesiog už kiekvieno įrašymo slypi koks nors aktyvistas. Štai iš visų lietuvių bažnyčių įrašyta tik Deitono Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčia – deja, Romos katalikų bažnyčios vyskupai paprastai kamšo pagalius į ratus tokiems įrašymams į paveldą, nes nori turėti galimybę bažnyčias uždarę jas griauti, perstatyti. Dar yra Bingamotono (Niujorkas) lietuvių namai, nuo šiemet – Susivienijimas lietuvių Amerikoje Manhatene.
Bet radau tame sąraše ir man negirdėtų vietų, kaip Tonio Žemaičio daugiabutis Vusteryje (Masačusetse) ar Tunkūnų-Puodžiūnų ferma Mičigano šiaurės vakaruose. Kaip apie kiekvieną NRHP objektą, daugybė istorinės informacijos jau surinkta paraiškoje. Ją radau internete, iš ten pamačiau, kad Puodžiūnai šią fermą nusipirko dar 1914 m., klėtį pasistatė 1916 m., tarpukariu – ir visus likusius fermos pastatus.
Ir nors paprastai privačių namų www.tikslasamerika.lt žemėlapyje neskelbiame, ypatingas JAV paveldo statusas sudomino ir pavyko susisiekti su fermos paveldėtoja Amelia C Jayne.
Džiaugiuosi, kad ten nuvažiavome! Fermoje daug kas iki šiol – kaip 1914 m., nuo dekoro iki baldų. O pasitikusioms šeimininkei A C Jayne ir jos seseriai fermos išsaugojimas – tarsi gyvenimo misija. Jos pasakojo daugybę istorijų iš senelių gyvenimo: kaip senelis sumokėjo, kad parsivežtų įsimylėtą moterį iš Lietuvos XX a. pradžioje, kaip iš pradžių dirbo angliakasiu pietų Ilinojuje, bet susižeidęs ir pasibaisėjęs, kaip šachtose elgiamasi su arkliais, apsisprendė kurti savo ūkį. Negėrė, nerūkė, tad jam puikiai sekėsi, net pirmas apylinkėje turėjo elektrą, ją esą gamino su malūnais.„Naujoji Lietuva“ buvo didžiulė, tad vieno aiškaus lietuvių centro trūko, artimesni kaimynai susirinkdavo vieni pas kitą į namus, ir Tunkūnų-Puodžiūnų ūkyje buvo daug lietuviškų šokių – tolimesnių kaimynų nepažinojo. Su šeima A C Jayne sieja ypatingas ryšys – jos vardas buvo Jayne, bet kai mirė mama Amelija, ji pasikeitė vardą į jos, o Jayne padarė pavarde…
„Dabar ferma yra NRHP, o žemė aplink užrašyta „conservation“. Taigi viskas tikrai išliks ateities kartoms. Nebent jeigu šitas vietas užims Rusija…“ – tarė A C Jayne sesuo ir aš pagalvojau, kad, nors šie žodžiai buvo ištarti anglų kalba, juose „prasismelkė“ tikra lietuviška patirtis. Dar negirdėjau nelietuvių kilmės amerikiečio bijant, kad jų valstiją okupuos Rusija…
Toliau į vakarus Kasterio apylinkėse daugiau lietuvybės aidų. Už 45 minučių kelio (tokia didelė ta „Naujoji Lietuva“!) tiesiai fabrike nusipirkome Andrulio sūrio, gaminamo pagal XIX a. iš Lietuvos atsivežtą receptą (gandai, kad sūrinę Andrulių šeima pardavė, eilinį kartą pasirodė gerokai perdėti…), aplankėme J. Muloko projektuotą Kasterio bažnyčią ir į www.tikslasamerika.lt žemėlapį įtraukėme dar vieną lietuvišką pakelės kryžių, apie kurį pranešė skaitytojas: jis stovi prie Judžių sodybos ir atmena 1995 m. sodybos šeimininkų vizitą Lietuvon. Yra regione ir Rako skautų stovykla, pavadinta lietuvio, iš kurio įgyta žemė, garbei – ją ištyrinėjome dar 2018 m.
Nuvykome ir į žemėlapiuose pastebėtas Brazo bei Noreikos gatves – bet tai pasirodė besantys tiesiog privatūs privažiavimai į namus, kurie šiame regione turi gatvių statusą. Abu namai parduodami – tai, matyt, lietuviškų pavadinimų neliks…
Grand Rapidse – lietuvių rajonas kaip prieš 100 metų
Po nakvynės pakelės motelyje pasukome į pietus – Grand Rapids. Savo paskaitose-pasakojimuose paprastai Grand Rapidsą miniu kaip miestą, kuriame geriausiai visose JAV išliko lietuvių rajonas. Čia veikia lietuvių bažnyčia, dvejos lietuvių kapinės ir trys lietuvių klubai – ir viskam tam 100+ metų. Kiekvienas lietuvių klubas atspindi vis kitą politinę kryptį, į kurias tuo metu buvo skilusi Lietuva: Vytauto Kareivio draugija – tautininkus, Lietuvos sūnūs ir dukterys – kairiuosius, o Šv. Jurgio, Petro ir Povilo draugija – religingus katalikus.
Bet gal trumpas stabtelėjimas Grand Rapidse 2018 m. kiek apgavo? Šiemet įsitikinau, kad ne! Ir po pandemijos viskas atgimė, išskyrus, bent kol kas, vasaros gegužines ir šeštadieninę mokyklą vis dar lietuvių parapijai priklausančiame mokyklos pastate. O vietoje lietuvių kilmės klebono Dennis Morrow, kuris 2018 m tiek daug pasakojo apie parapijos istoriją, teradome jo atminimui pastatytą suoliuką ir reklamuojamą jo išminties perliukų knygą…
Praeitą kartą neužteko laiko aplankyti Šv. Jurgio draugijos – šiemet užėjome, radome ten ir trispalvę, ir gavome dovanų jų „firminį“ bokalą su Vyčiu, ir išgirdome vadovų pasakojimus apie tai, kaip jie narių skaičių pakėlė nuo 150 iki 700.
O į mūsų paskaitą-pasakojimą Vytauto Kareivio draugijoje salę sausakimšai užpildė ir už mus jaunesnis draugijos valdybos narys, ir žmonės, specialiai važiavę iš Maskigono ar Saut Bendo Indianoje, ir „užkietėję“ trečios ar ketvirtos kartos klubo lietuviai su Vyčių taturiuotėmis. „Kitur šioje kartoje žmonės save laiko tik amerikiečiais – bet mes Vytauto draugijoje – lietuviais“ – atviravo vienas jų. Džiugu, kad mums pavyko į draugiją pritraukti ir bent vieną naują narį: pirmą kartą aplankęs šį tautišką pastatą, jo muziejėlį, kuriame demonstruojamos uniformuotų anais laikais sukarintos Vytauto draugijos narių nuotraukos, Mick Balanda, gen. Povilo Plechavičiaus sūnėnas iš Kalamazū, išsyk apsisprendė įstoti. Narių pas Vytautą ~450.
Po savosios programos turėjome kartu su draugijos nariais vienu mauku išlenkti Vititaus (vietinio krupniko varianto) stikliukus – kad niekas neapgaudinėtų, jie buvo priklijuoti prie vienos lentos! Draugijos tradicijos gyvos.
Apvažiavęs visą Ameriką galiu jau tvirtai pasakyti, kad Grand Rapidse – vienintelė galimybė pamatyti ne „kas liko iš pirmabangių lietuvių rajono“, bet kaip jis atrodo gyvas, nepaveiktas „white flight“. Taip, aišku, kad yra nutautėjimo, lietuvių kalbą pakeitė anglų kalba (kaip pasakojo vietiniai, tik kokiais 1960 m. rajone dar vyravo lietuvių kalba). Tačiau tebegerbiami lietuvių simboliai, Lietuvos istorija, palikuonys tebeina į tas pačias draugijas ir bažnyčią, kaip jų seneliai ir proseneliai, niekas negąsdina „į tą rajoną nekišti nosies“. Ech, jei ne visi tie ~1960-1980 m. „rajonų pokyčiai“ Čikagoje ir kituose didmiesčiuose, kiek daug būtų šitokių gyvų lietuvių rajonų Amerikoje!
Bet jaučiau, kad daug grandrapidiečių patys nesupranta, kokį lobį turi, jiems gal net atrodo, kad visoje Amerikoje yra panašiai, kaip pas juos.
Pora dienų su Ateitininkais „Dainavos” stovykloje
Iš Grand Rapidso laukė kelias į „Dainavos“ stovyklą pas Ateitininkus sendraugius, kur pakvietė Daina Čyvienė. „Nebuvote Dainavoje, kol nematėte jos gyvos, pilnos žmonių“ – sakė. Dabar atradau „Dainavą“ ne tik kaip nuostabų lietuvišką parką, bet kaip bendruomenę. Didelės lietuvių katalikų šeimos, ten grįžtančios metai iš metų, lietuviškai besimeldžiančios rytais kryžių kalne, dainuojančios ir rengiančios trumpus vaidinimus aplinkui laužą, žaidžiančios žaidimus ir besiklausančios paskaitų. Įnešiau ten savo indėlį: surengiau viktoriną apie lietuvišką paveldą Amerikoje ir kitur pasaulyje bei paskaitą – tai buvo ilgiausia „programa“ Amerikoje, truko pora valandų. Be to, nufilmavau iš drono: ypač gražiai iš dangaus atrodo kryžių kalnas.
Stabtelėję Pilėnuose, kur, netoli paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę, Mičigano lietuvių jaunimas ruošėsi švęsti Jonines 2.0, nuvažiavome iki Detroito lietuvių bažnyčios. Pirmą kartą per visą „Tikslas – Amerika“ istoriją turėjau antrą paskaitą-pasakojimą toje pat vietoje: juk kartą čia jau taip susitikome 2019 m., o dabar pasakojau, ką atradome nuo to laiko. Nors parapijiečiai sakė, kad dėl vasaros žmonių bus mažiau, jų atėjo daug, ir geriausių atsiliepimų sulaukiau apie lietuviškų Amerikos vietų vaizdus iš paukščio skrydžio, kurių čia parodžiau kaip niekur daug.
Žavi, kiek Detroite ir Dainavoje lietuviškai kalbančių šeimų, kurių vaikų tik seneliai ar proseneliai atvyko iš Lietuvos kaip dipukai. Tiesa, kiek pastebėjau, taisyklė tokia: lietuvių kalba dažniausiai „apnyksta“ su pirma mišria santuoka, o dabar augančių vaikų kartoje galimybių susirasti kitą „gryną lietuvį“ ar lietuvę jau mažai. „Dabar jau nebe mišrių santuokų liga, o epidemija“ – mums sakė vieni Dainavos stovyklautojai.
Taigi, Dainavos anglakalbės „Heritage Camp“ populiarumu gali nustelbti lietuviakalbes stovyklas… O kas toliau – vienas Dievas težino. Kai kur su mišriom santuokom ir anglų kalba pamažu išnyksta ir bet koks prisiminimas apie lietuvybę. O kitur – kaip Grand Rapidse – tas susivokimas lieka ilgai. Reikia atrasti kelią, kaip jį išlaikyti…
Lietuvybės paieškos lenkų archyve
Panašūs klausimai kaip lietuviams kyla ir Amerikos lenkams. Į jų didžiausią Amerikoje archyvą Orchard Lake priemiestyje likimas nuvedė „per aplinkui“: naujasis archyvo direktorius dr. John Razilowski parašė komentarą į „Gabalėlių Lietuvos“ tinklapį, kur atsakė į mano iškeltą klausimą apie Wilno vadinamą kaimą Minesotoje, kurį pravažiavome užpernykštėje ekspedicijoje: kodėl jis pavadintas Vilniaus garbei, o jo pagrindinė gatvė – Kauno, ar ten kėlėsi lenkai iš Lietuvos? „Ne“ – interviu sakė Džonas, prisistatęs vieninteliu Wilno ekspertu pasaulyje, nes apie tą kaimą rašė mokslinį darbą – „Tą vietą lenkai vadino Amerikos Lietuva, bet tai buvo tik kaip reklama, nes žodžiai „Lietuva“, „Vilnius“ lenkams buvo brangūs dėl Adomo Mickevičiaus. O ta reklama daugiausiai susidomėjo kolonistai iš vakarų Lenkijos“.
Beje, Orchard Lake lenkų centras irgi smarkiai susijęs su lietuviais. Iki pat pernai čia veikė unikali Amerikos lenkų kunigų seminarija, ruošusi kunigus lenkų parapijoms. „Ji veikė ne tik lenkams, bet ir kitiems imigrantams – XX a. pradžioje buvo lietuvių, slovakų skyriai“ – pasakojo John Radzilowski. Tačiau lietuviai išsikraustė apie 1920 m., atrodo, išsivežė ir visas knygas: archyvuose gausu slovakiškos literatūros, bet ne lietuviškos. „Kaip tai vyko, kur jie išsikėlė – nežinau. Bet, manau, tai susiję su konfliktu dėl Vilniaus krašto: lietuviai nebesijautė gerai lenkų valdomoje seminarijoje“ – pasakojo John.
Ženklų iš anų laikų, kai lietuviai ir lenkai dar nebuvo galutinai pasukę atskirais keliais, Detroite dar teberadome: štai 1905 m. statytos Šv. Pranciškaus Asyžiečio lenkų bažnyčios fasadą puošia ne tik Lenkijos erelis, bet ir Lietuvos Vytis.
Vieni dalykai pas Amerikos lenkus iki šiol panašūs kaip pas lietuvius. Archyvų Orchard Lake daug ir jie nepakankamai sutvarkyti, nors ties tuo dirba ir vietos aktyvistai, ir retsykiais atsiunčiami specialistai iš Europos – bet kiek lobių ten dar tik laukia dienos šviesos… „Trečios bangos“ imigracija nusilpo kartu su Europos Sąjungos plėtra – ir lietuviai, ir lenkai po 2004 m. emigruoja į Vakarų Europą.
Tačiau yra skirtumų, kurių lenkams sunku nepavydėti… Jie išliko religingi, taigi, jų parapijos taip sparčiai nenyksta, kunigų netrūksta: befotografuojant Šv. Pranciškaus Asyžiečio lenkų bažnyčios Vytį suskambo jos varpai, kai abi gretimos lietuvių bažnyčios (Šv. Antano ir Šv. Petro) jau 10-30 metų nebeveikia kaip maldos namai. Džonas netgi nustebino pasakęs, kad Amerikoje iki šiol kuriamos naujos lenkų parapijos, pvz. Las Vegase! Antras lenkų privalumas – Lenkija turi Istorinės atminties institutą. Jis neleidžia nykti Amerikoje (ir kitur) žymiems lenkams pastatytiems paminklams ir stato naujus, tuo visiems primindamas Lenkijos kančią Antrojo pasaulinio karo laikais ir seniau. Kaip tik neseniai vienas pastatytas Orchard Lake… Ech, kaip norėtųsi, kad šito „soft power“, istorinės pagarbos protėviams svarbą suprastų ir Lietuva, ir nebūtų tokių nesusipratimų kaip pranykstančios atminimo lentos ir griaunami paminklai svarbiausiems Amerikos lietuviams… Lietuva ir lietuviai paminklus užsienyje irgi stato, bet dažniausiai tai būna pavienių žmonių iniciatyvos: kartais privačios , kartais, tarkime, kokio ambasadoriaus. Tačiau taip reikia vieningos sistemos, kokią turi Lenkija…
Detroito atgimime(?) – ir lietuviški pastatai
Į Detroitą grįžau prisiklausęs daug pasakojimų apie šio miesto atgimimą. Centre, kurio daugiabutyje buvau apsistojęs, iš tiesų jaučiausi gerokai jaukiau nei 2012 m. – o gal jau per šitiek ekspedicijų po JAV „getus“ gatvėje narkotikus uostantys veikėjai ir šiukšlės nebebado akių. Bet tolimesni Detroito rajonai gal net liūdnesni: ten, kur prieš 10 metų buvo dar normalūs namai dabar – apleisti ar sudegę, o kur buvo apleisti ir sudegę – tušti piktžolių laukai.
Bet tam tikri Detroito plėmai išties atgimsta – ir kelios tų atgimstančių vietų turi lietuvišką istoriją. „Lithuanian Hall“ dar 2018 m. radome paverstą gražiais biurais (šįsyk stabtelėjau juos nufilmuoti iš drono).
O šiemet pirmąsyk aplankėme „Bohemian National Hall“, kuri taip pat turi daug lietuviškos istorijos: nuo 1962 m. iki 1996 m. čia veikė dipukų valdomi Dariaus ir Girėno lietuvių namai. Paskui pastatas parduotas jį kaip koncertų salę naudojusiems vietiniams. Savininkas buvo istorijos studentas ir kaip reikiant ištyrinėjo pastato istoriją iki smulkmenų, daug kalbėjo su buvusiais nariais ir aplinkiniais gyventojais. Ilgame Vikipedijos straipsnyje jis rašė, kad rajono žmonės galvojo, kad lietuvių klubas buvo rasistų klubas, o paklausti kodėl taip mano, naujajam savininkui paaiškino: „Nes į to klubo vidų matėme einančius tik baltus žmones“…
Tikėjausi su juo įrašyti įdomų interviu. Deja – o gal ir gerai – to savininko nesutikau. Dabartinis savininkas – senyvo amžiaus vyriškis Jerry Berlanger – paaiškino: „Tas žmogus gerai išmanė istoriją, bet nemokėjo prižiūrėti pastato. Čia buvo kažkokių menininkų kolektyvas, visi rūkė žolę, stogui leido prakiurti, man teko keisti. Dabar aš bandau atnaujinti šį pastatą. Aš taip jau seniai gyvenu, atnaujinau daug pastatų – kur aš ateinu, būna apleisti rajonai, kai išeinu, viskas atgimsta. Bet čia man jau paskutinis pastatas – tada einu į pensiją“.
Darbo dar labai daug, bet Jerry Berlanger susinešęs daugybę įrankių ir dirba planingai. „Pradėjau nupirkdamas du gretimus namus. Neplanavau jų pirkti, bet ten buvo narkotikų prekybos punktas, veikė kasdien, kiaurą parą. Jei toks būtų buvęs šalia, nebūčiau galėjęs Bohemian Hall įrengti vestuvių salės, ką planavau. O dabar visi kaimynai man dėkingi, kad nupirkau tuos narkoprekeivių namus, tai padeda saugoti mano turtą. Į vidų įsilaužė tik vieną kartą per 10 metų“.
Tų kaimynų, tiesa, nedaug – daugelis namų aplinkui jau seniai nugriauti. Bohemian National Hall kažkaip liko – bet lietuviškų detalių ten nebėra, tik istorija.
Kelias į Pensilvanijos lietuvių dienas – pro Klivlandą ir Niujorko valstiją
Iš Detroito leidomės į ilgą kelią Pensilvanijon, į Lietuvių dienas, seniausią Amerikoje kasmetinį tautinį renginį.
Pakeliui už ~300 km laukė Klivlandas. Vėl sekmadienis. Užsukome į šventas Mišias Šv. Kazimiero parapijoje, o paskui į lietuvišką bufetą Lietuvių klube. Jau toks retas dalykas Amerikoje – lietuviškas maistas – o čia ir cepelinai, ir kugelis, ir balandėliai iš karto, kas sekmadienį.
Deja, kai kurių COVID pandemijos ribojimų smūgių aidai girdisi iki šiol. Lietuvių klubas dabar veikia tik penktadieniais-sekmadieniais. Neliko ir patalpų kavutei po Mišių, pasikalbėti su Klivlando lietuviais galėjome tik lauke prie paminklo Klivlando lietuvių šimtmečiui. Įdomu, kad Klivlandas lietuvių kunigų skaičiumi nenusileidžia net Čikagai! Kituose miestuose dažnai neberasi nė vieno lietuvio kunigo, o Klivlandas turi tris. Mums lankantis Mišias laikė Andrius Morkūnas, kurio tėvas padėjo Antanui Smetonai 1940 m. pasitraukti į Vokietiją – ir už tai vėliau Antano Smetonos sūnus jį pakvietė į Klivlandą. Klivlandas išsiaugino ir kunigą Luką Laniauską, kuris dabar yra vienos šio miesto nelietuvių parapijos klebonas.
Klivlando centre lietus nesutrukdė gražiai nufilmuoti Lietuvių kultūrinio darželio. Atrodo, nebeliko „Community Greenhouse Partners“, kurie nusipirko 2009 m. uždarytą Šv. Jurgio senąją lietuvių bažnyčią. 2018 m. dar ėmėme interviu iš Tim Smith, kuris ten užsiiminėjo „urbanistine žemdirbyste“. Dabar jo šiltnamiai jau sunykę, aplūžę, o „Google Maps“ jo organizacija pažymėta kaip „uždaryta visam laikui“. Ta istorinė lietuvių bažnyčia apleista.
Toliau, Ohajo amišų krašte – naujas keistas taškas www.tikslasamerika.lt žemėlapiui. Atminimo lenta banditui Alvinui Karpiui, tiksliau – paskutiniam Amerikoje traukinio apiplėšimui, kurį Alvinas ten įvykdė. Dabar nelikę to geležinkelio (pėsčiųjų takas), bet anie įvykiai įsirėžė į Garetsvilio miestelio atmintį: jo mokyklos sporto komandos iki šiol vadinasi „G-Men“ pagal tuos „government men“, kurie ten sugužėjo gaudyti Karpio.
Paskui, dar už 600 km, jau prie pat Pensilvanijos anglies regiono – Bingamtonas, kur užėjome į buvusius Lietuvių namus. Jie nebeveikia jau labai seniai – dar 1964 m. pastatą įsigijo Tri-City Opera. Tačiau operoje sutikome ir dirbančią lietuvių kilmės moterį, o kita moteris, vardu Jennifer Griffin, pasakojo, kad jos geriausia draugė – lietuvė, vardu Pasaka. Ir pastatu jie gerai rūpinasi: likęs ir ženklas LITHUANIAN HALL, ir interjeras, ir net originalų seifą su užrašyta Vaineikio pavarde radome. Ir jie taip pat sugebėjo įrašyti savąjį pastatą į JAV paveldą (NRHP)! Vėliau vietos lietuvė Rosemary Čižauskas Dickerson palydėjo į bibliotekos skyrių, skirtą tautybėms. Deja, apie lietuvius informacijos nedaug… Bet su Rosemary dar sutarėm susitikti – ji irgi keliavo į lietuvių dienas. Jos jau seniai „dengia“ ne vien Pensilvaniją – pritraukia žmones ir iš Naujosios Anglijos, ir iš Vidurio Vakarų.
Na, bet iki lietuvių dienų dar buvo likusi beveik savaitė. Kirtome Niujorko-Pensilvanijos sieną su tikslu ištyrinėti Pensilvanijos anglies regioną geriau nei kada iki šiol.
Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Grand Rapidse:
1. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Grand Rapidse aprašas
2. „Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Grand Rapidse žemėlapis
Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Kasteryje ir Mančesteryje:
1. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Mančesteryje (Dainava, Pilėnai) aprašas
2. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Kasteryje aprašas
3. „Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Mičigane žemėlapis
Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Detroite ir Klivlande:
1. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Detroite aprašas
2. „Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Detroite žemėlapis
3. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Klivlande aprašas
4. „Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Klivlande žemėlapis
