Vokietijos DP stovyklų, kuriose keletą metų gyveno 1944 m. iš Lietuvos nuo sovietų okupacijos pasitraukę žmonės – pagal trumpinį DP praminti dipukais – istorija visada buvo savaip įdomi ir keista. Senose nuotraukose ir atsiminimuose – tokie laikini lietuviški miesteliai, lietuviški pasauliai. Kažkur tolimuose Vokietijos kampuose gyvavo ~150 lietuvių mokyklų ir vaikų darželiai, paminklų su vyčiais ir lietuviškų kryžių fone švęstos lietuviškos šventės, kūrėsi lietuviškos šeimos ir gimė vaikai, kurie, nors gimę Vokietijoje, o užaugę kur nors Amerikoje ar Australijoje, šiandien, kiek jų besusitikau, laiko save grynais lietuviais, net jei kai kurie ir gyvenime nematę Lietuvos…
Tačiau paskui, 1949-1952 m., dipukų stovyklos buvo naikinamos, lietuviai sklaidėsi po pasaulį – 29000 į JAV, 7700 į Kanadą, 5000 į Australiją, 3000 į Jungtinę Karalystę, 4000 į Pietų Ameriką (nors ši dažnai tebuvo tramplinas į JAV)…
Kas išliko iš Vakarų Vokietijos dipukų paminklų?
Kiek buvo „lietuviškų“ dipukų stovyklų Vokietijoje, net suskaičiuoti sunku. Ar skaičiuoti tik didžiuosius lietuvybės židinius, ar ir tokias, kur buvo bent kiek lietuvių? Jei stovykla buvo perkeliama iš vienos vietos į kitą, tai čia viena stovykla ar dvi?
Priklausomai nuo metodikos, gal priskaičiuoti dešimtis stovyklų… Bet pagal Gabalėlių Lietuvos kriterijus mus domina tik tos, kuriose kas nors išlikę. Ar tokių daug?
Neseniai pasirodė Irenos Mikuličienės knyga apie DP stovyklas „Lietuviai perkeltųjų asmenų stovyklose 1945-1951 m.“, kurioje – gausybė paminklų nuotraukų. Memingeno stovykloje būta paminklo Vytautui Didžiajam, daugybėje stovyklų – lietuviškų kryžių… Bet nuotraukos darytos gal 1947 m., kai stovyklos buvo pačiame aukštume ir, atrodo, daug ko nebėra… „Ten, Dipholce, įkurta Vasario 16-osios gimnazija“ – pasakojo mums – „Bet nieko ten neliko“.
Visgi, pradėjus klausinėti „Kas išliko?“, pradėjo plaukti pavieniai pranešimai. Dažniau, tiesa, ne apie tai, kas išliko, bet apie tai, kas sukurta vėliau, prisimenant DP stovyklas.
Prie naujų paminklų Detmoldo ir Vehneno stovyklose
Pirmoji tokia stotelė – Detmoldas. Čia gyveno filosofas Vydūnas ir ant išlikusio seno DP stovyklos pastato (nūnai bendrabučio) Vydūnui pakabinta ir atminimo lenta, ir biustas. Jis buvo unikalus žmogus ir todėl, kad, nors gimęs Mažojoje Lietuvoje, visad liko su lietuviais. Nes Mažosios Lietuvos lietuvių į Vokietiją pasitraukė net daugiau, nei dipukų apskritai. Vien iš Klaipėdos krašto į Vokietiją ~1944-1945 m. pasitraukė 170 000 žmonių, iš kurių apie pusę buvo lietuvių tautybės! Bet daugelis jų spėriai išnyko iš lietuvių pasaulio, nes, puikiai mokėdami vokiškai ir perpratę Vokietijos kultūrą, integravosi Vokietijoje ir greitai pamiršo lietuvišką kilmę.
Kita mūsų stotelė – Vehnenas. Čia lietuvius menantį kryžių 2015 m. pastatė jau nebe dipukai, kurių čia gyveno 1000, o jų vaikai. Vyko liuteroniškos ir katalikiškos ekumeninės pamaldos – jei kitur pasauly lietuvių katalikų visada daug daugiau nei liuteronų, Vokietijoje proporcija kitokia, nes liuteroniška atmosfera čia skatino daugiau liuteronų likti „su visam“. Ant lentelės greta parašyta: „Iš Tėvynės Lietuvos 1944 mes bėgome nuo Sovietų. DP lageryje Wehnen nuo 1946 iki 1959 m. mes radome prieglobstį ir naują Tėvynę. Mes rėmėmės krikščionišku tikėjimu, lietuvių kalba ir tautiškomis tradicijomis. Į visus pasaulio žemynus iš čia kelias vedė toliau naujos Tėvynės link. Tik nedaugelis liko čia Vokietijoje“.
Tačiau kryžius stovi palei tuščią lauką. Buvusios stovyklos barakai nugriauti, ją perkirto „autobanas“…
Brėmerhafene, kur į laivus Amerikon sėsdavo prieškario lietuviai
Trečia stotelė – Brėmerhafenas – priminė, kad lietuvių išeiviams Vokietija tarpinė stotelė buvo gerokai seniau, nei Antrasis pasaulinis karas ir dipukų stovyklos… Juk nesant tiesioginių laivų maršrutų iš Lietuvos į JAV, daugelis pirmosios bangos (prieškario) emigrantų į Ameriką irgi keliavo per Vokietiją, lipo į laivus Brėmerhafeno uoste. Kaip rašoma kokybiškame emigracijos muziejuje, XIX a. pradžioje dar burlaiviais iš šio uosto plaukdavo vokiečiai, o paskui juos pakeitė rytų europiečiai (ir lietuviai).
Muziejuje simboliškai perėjome visa prieškarinių emigrant kelią Brėmerhafene: atkurta uosto laukiamoji salė, paskui lipome į laivą, matėme įvairių laikotarpių laivų interjerus, tada – jau Amerika, Ellis Island, Niujorkas, ką per “Gabalėlių Lietuvos” ekspedicijas jau ne kartą matėme kitoje pusėje „gyvai“…
Tarpukariu, įsigiję bilietus iš kokio Kauno išeivybės biuro, lietuviai čia sėsdavo laivuosna į Argentiną ar Braziliją, o apie 1950 m. dipukai pro čia keliavo į savo galutines “naująsias tėvynes” JAV, Kanadą ir kitur… Deja, informacija apie dipukus pateikta per tipinę vokišką prizmę, kai itin bijoma kritikuoti rusus, o visas XX a. blogis prisiimamas sau. Nė žodžio apie sovietų žiaurumus, genocidą, privertusį dipukus bėgti – tik lakoniškas “Rytų Europos dipukus grąžinti buvo sunku, nes jie dažnai būdavo pasmerkti kaip išdavikai – kai kurie pagrįstai, nes kolaboravo, kai kurie nepagrįstai”. Suprask, dipukai išdavė Sovietų Sąjungą! Tai kas, kad tai Sovietų Sąjungai jie nebuvo nei prisiekę, nei turėjo kokį nors pavaldumą, jų šalys buvo jos okupuotos, bet, atrodo, muziejaus ekspozicijos autorių požiūriu, jei jau SSRS nusprendė juos laikyti savo valdiniais, jie privalėjo būti ištikimi SSRS… Ech, kiek kartų Vokietijoje girdėjau ir skaičiau panašias “tiesas”…
Keliaujame prie geriausiai išlikusio dipukų paminklo
Iš vienos pusės, šiaurės Vakarų Vokietijos dipukų stovyklas pamatyti buvo įdomu, iš kitos, gal tikėjausi daugiau. Jokių to meto lietuvių paminklų, kryžių, lietuviškų simbolių neradau – stovyklos užsidarė, viskas nuimta, istorija ištrinta – ir nebent jau po daugybės metų pavienėse vietose kokie dipukų vaikai ar pasekėjai ką iš naujo pakabino ar pastatė, kaip Detmolde ar Vehnene.
Bet laukė kelionė į kitokį karštą. Daniją. Ten dipukų būta vos 3000, bet išliko turbūt įspūdingiausias Europoje dipukų statytas paminklas, tiksliau, visa paminklinė kompozicija su Vyčiu, Gedimino stulpais, kryžiumi, patriotiniais šūkiais! Ir visa tai išsaugojo… danų kariuomenė.
Jau sutemus už 180 km pravažiavome Hamburgą, dar už 170 km – Vokietijos-Danijos sieną. Gerai, kad autobanuose greitis neribojamas!
