Ieškom lietuviškų paminklų Taškento kiemuose

Apie lietuvišką paminklą Uzbekijoje prieš kelis metus sužinojau visai netiktai. Karts nuo karto vis paieškau žodžių „Lithuania“, „Lithuania“, „Litva“ ir pan.: gal kas pažymėjo ką dar nežinomo?

Tai štai viena tokių paieškų „Open Street Map“ sistemoje parodė mažą tašjkelį kažkokiame Taškento daugiabučių kieme – „От строителей Литовской ССР“. Kas gi ten??? Kituose žemėlapiuose, kaip „Google Maps“, nepažymėta nieko, lietuviškai ir angliškai internete informacijos nėra. Galėjau tik nuspėti, kad paminklas susijęs su Taškento atstaymu po 1966 m., į kurį važiavo žmonės iš visos tuometinės Sovietų Sąjungos. Tas žemės drebėjimas visiškai sugriovė Taškentą, 300 000 žmonių liko be namų.

Tada – prieš kelerius metus – keliauti į Taškentą neplanavau – bet įtraukiau tą vietą į savo kruopščiai pildomą lietuviškų pasaulio vietų lentelę – kai tik būsiu Uzbekistane, būtinai ten nuvyksiu…

Ir štai 2025 m. atėjo proga vykti į Uzbekistaną – keliautojų konferenciją Ferganoje. Atskristi ir išskristi reikėjo iš Taškento – taigi, aplankysiu ir paminklą!

Aišku, kelionė – tik visa ko pabaiga. Turėjau kuo daugiau išsiaiškinti iš anksto. Paieškojau frazių rusų kalba, kuri Uzbekijoje tebėra pagrindinė užsienio kalba. Pirmoji sėkmė – 2012 metų susirašinėjimas kažkokios svetainės komentaruose. Ten yra ir paminklo nuotraukos – ir nors jos labai neryškios – stebuklas – vienoje jų, atrodo, matosi, ir lietuviškas užrašas. Lietuviškas užrašas tokiuose Sovietų Sąjungos toliuose – nematytas man dalykas. Juk vieši užrašai Sovietų Sąjungoje būdavo arba rusiški, arba vietine kalba (tuo atveju – uzbekų), o ten – trim kalbom (lietuvių, uzbekų ir rusų). Diskusijoje vietos gyventojai dar susirašo, kad namai tame Čilanzar-24 kvartale statyti lietuvių ir analogiški tiems Žirmūnų gatvėje Vilniuje, kokiuose buvo laikinai po žemės drebėjimo apgyvendinti namų netekę uzbekai.

Nusiunčiau tą internetinę diskusiją žmonėms Lietuvoje, kurie daugiau tyrinėję Vidurinės Azijos lietuvius – tačiau paminklas ir jiems buvo naujiena. Dauguma tyrimų Vidurinėje Azijoje – Kazachstane, kur buvo lietuvių tremtiniai, plėšinių įsisavintojai. Ten veikia ir vienintelė regione Lietuvos ambasada.

Ar paminklas išlikęs? Gilesnė paieška uzbekiškose interneto svetainėse atskelidė neraminančių ženklų. Pasirodo, atstatinėdamos Taškentą po 1966 m. žemės drebėjimo ženklų paliko ir kitos SSRS valdytos tautos, bet, kaip skundžiasi vietos istorikai, šie ženklai dažnai sunaikinami… Nebeliko Taškente ir Lietuvos, Latvijos, Estijos gatvių.

Ką gi, atėjo tiesos akimirka – kelionė „Yandex Go“ (na taip, Uzbekistane tai pagrindinė pavėžėjų programėlė) į kažkokią, rodos, atsitiktinę vietą sovietiškame mikrorajone, tada – lendame į kiemus. Ne, ne šitas – einame į gretimą… Ir pamatau paminklą. Jis stovi. Tikrai yra ir lietuviškas užrašas – visiškas kontrastas su kitų „respublikų“ paliktais ženklais Taškente, kurie – vien rusiški. Be to, kitos respublikos tiesio paliko užrašus pastatų fasaduose ar atminimo lentas, o lietuviai – ištisą paminklą…

Aplinka nuo tų laikų gerokai pasikeitė – sukrautos plytelės, šiukšlės. Pasikeitė ir pastatai: fasadus aplipo Sovietų Sąjungoje neįsivaizduoti oro kondicionieriai, o kai kuriuos balkonų, lodžijų dabartiniai gyventojai pusiau ar visai užmūrijo – kad gyvenamas plotas būtų didesnis. Populiaru Uzbekijoje.

Sakoma, kad nemažą dalį butų atstatytame Taškente gavo patys atstatinėtojai – ir lietuviai. Daugelis jų, aišku, grįžo Lietuvon, bet kai kurie liko ten, dažnai suradę antras puses. Radau žinių, kad dar 2003 m. Uzbekijoje gyveno ~1500 lietuvių, iš jų 500 Taškente. Tačiau rajone aplink lietuvių paminklą girdėjau tik rusų ir uzbekų kalbas. Per daug laiko prabėgo, o sovietinė politika buvo itin nepalanki lietuvybei. Tą lietuvišką užrašą ant paminklo kažkaip neįtikėtinai leido – bet šiaip jokių lietuvių mokyklų, kultūrinės veiklos anapus Lietuvos TSR nebuvo, visi „nevietiniai“ kitur TSRS turėjo įsilieti į vieną „rusakalbių tautą“. Po 1966 m. atstatymo Taškentas pamažu tapo rusakalbiu miestu, net ant pagrindinio memorialo žemės drebėjimui – vien rusiškas užrašas (nėra uzbekiško). Dabar viskas vėl pamažu keičiasi…

Kai skaičiau paskaitą apie lietuvių paveldą pasaulyje Kultūros paveldo departamente – ir minėjau planus keliauti į Uzbekiją – vienas klausytojų – Regimantas Dima, parašęs knygų apie Vidurinę Aziją – užsiminė, kad Taškento katedrą pastatė lietuvis. Kunigas Justinas Pranaitis. Tačiau „Gabalėliuose Lietuvos“ žymime tik vietas, kur yra išlikę lietuviškų ženklų, o ne šiaip kad statybose dalyvavo lietuviai… Ar jų likę Taškento katedroje, ar kaip nors įprasmintas Pranaitis? Važiavau pažiūrėti pats.

Paminklą prie bažnyčios radau tik lenkams – nes būtent lenkai buvo didžiausia Rusijos Imperijos katalikų bendruomenė. Bet štai prie katedros įėjimo lenta su bažnyčios istorija, ten minimas ir Pranaitis. Katalikiškų prieškario tautų sąraše lietuviai – antri po lenkų. Užeinu į vidų. Vyksta korėjietiškos mišios. Korėjiečiai – kurių daug buvo atitremta į Uzbekiją – kažin kaip išlaikė kalbą… Prie įėjimo – bažnyčios statybų Pranaičio laikais nuotraukos, taip pat – apleistos pilnai nepastatytos bažnyčiios sovietmečiu nuotraukos, statybos užbaigimo po Uzbekijos nepriklausomybės.

Paskaitau daugiau apie Pranaitį – pasirodo, jo sesuo Julija buvo pirmoji moteris, parašiusi lietuvišką kelionių knygą (dar 1914 m., ir apie keliones Uzbekijon), o Pranaičio atsišaukimas renkant aukas tai Taškento bažnyčiai – pirmasis legaliai išspausdintas lietuviškas leidinys po 1904 m. spaudos draudimo panaikinimo! Bet radau ir kritikos Pranaičiui: jis itin daug pasisakė prieš juidaizmą, talmudą, pasak jo kritikų, pats gerai žydų tikėjimo neišmanydamas.

Perfotografuoju viską, nufilmuoju – bus filmas „Gabalėliai Lietuvos“ Yotube kanalui. Dvi vietos, bet kokios unikalios! Nei tai emigrantų paveldas, nei tremtinių, nei LDK… Ir taip mažai Lietuvoje žinomos. Turbūt ir dėl tų kontroversijų – na, kad ir lietuviškas užrašas ant paminklo, bet ten vis tiek minima Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika; Pranaičio asmenybė – kaip kataliko misionieriaus, kritiškai vertinusio kitas religijas – gal neatitinka dabartinių multikultūralizmo idealų… Bet „Gabalėlių Lietuvos“ tikslas nėra sužymėti „patogias“ lietuviško paveldo vietas, ieškome ir žymime visas, traukiame iš praeities miglų kas pamiršta – nes tik visos kartu jos atskleidžia Lietuvos ir užsienio lietuvių istoriją, ryšius su kitomis šalimis ir tautomis, visos jos yra įdomios turistams ir keliautojams iš Lietuvos.