Kiekvienoje šalyje, kurioje tenka atsidurti gyvenime, ieškau lietuviškų vietų, pildau „Gabalėlius Lietuvos“. Bet jei vienose šalyse – kaip JAV ar Kanadoje, Argentinoje ar Italijoje – tų gabalėlių tiek, kad reikėjo organizuoti ištisas ekspedicijas, tai daugumoje kitų – ypač Azijoje, Afrikoje – ir rasti vieną su Lietuvą susijusią vietą jau – kone stebuklas.
Prieš keliems mėnesiams išvykdamas į Japoniją, iš kurios dirbome nuotoliu, nujaučiau, kad ši šalis bus labiau iš pastarųjų. Juk Japonijoje niekad nebūta lietuvių bendruomenių, ši šalis – be galo toli, kultūra – visai kitokia…
Tačiau beveik nuo pat „Gabaleliailietuvos.lt“ kūrimo pradžios vis pasiekdavo žinios apie netikėtas lietuviškas vietas Japonijoje. Apie Žemaičio muziejų Tokijuje – skirtą lietuviui gitarų kūrėjui Antanui Žemaičiui, kurio kūriniais grojo ir Džordžas Harisonas. Apie parduotuvę „Lietuva“ Hirošimoje. Apie Stasio Eidrigevičiaus muziejų atšiauriame Hokaide, apie paminklą lietuvių pagonių deivei Gabijai šiaurinėje Honšiū salos pakrantėje.
O pradėjęs ruoštis kelionei į Japoniją, susisiekęs su Lietuvos ambasadoriumi japonologu Aurelijumi Zyku, išgirdau apie dar visą eilę su Lietuva susijusių vietų, kurių analogų kitur pasaulyje nėra.
Mat visus Japonijos Gabalėlius Lietuvos vienija vienas dalykas – juos sukūrė ir puoselėja ne lietuviai!
Kiekvieną kartą vos išlipęs Japonijoje suvokiu, kad Japonija – tarsi kitas pasaulis, kur kitaip net tai, kas kitur vienoda: etiketo, verslo, politikos, aukštosios kultūros, meno normos…
Keliavęs po daugiau nei 130 šalių įpratau matyti, kad daug kur savita yra tik „kaimų kultūra“ ar religinė kultūra – bet vos praturtėja, žmonės bemat ima kopijuoti Vakarus. Tačiau Japonijoje taip neatsitiko – ten ir politikos, verslo elitas iki šiol gyvena savaip, ten iki šiol gimsta naujos tradicijos…
Tai jau seniai žavi likusį pasaulį – Vakarus, Europą. Bet ne tik mes žvelgiame į Japoniją – ir Japonija žvelgia į mus ir dalis to žvilgsnio kliūva Lietuvai.
Tiesa, kadangi daug Japonijos lietuviškų vietų – pavienių kažką lietuviško įsimylėjusių japonų kūriniai – negalėjau iš anksto tvirtai žinoti, ar ką tose vietose rasiu. Dar iš Lietuvos sužinojau, kad parduotuvės „Lietuva“ Hirošimoje, kurios šeimininkai veždavo iš Lietuvos liną, nebeliko. Na, verslų į „Gabalėlių Lietuvos“ enciklopediją paprastai netraukiame – bet kur kas didesnis praradimas – uždarytas Žemaičio muziejus. Tiesa, Žemaičio prekės ženklu dabinamas gitaras gaminanti kompanija ir toliau veikia Japonijoje, turi „Zemaitis“ parduotuves – bet verslai ir lietuviui skirtas muziejus – ne tas pats.
Naujame Lietuvos muziejuje, kurį įkūrė japonai
Tačiau vienoms vietoms užgestant, čia pat kyla naujos… Pirmoji mūsų stotelė – Lietuvos muziejus Fukujamoje – atidarytas 2024 m., dar pilnas „sveikinimo su atidarymu vainikų“, tokių įprastų Japonijoje – nors mums labiau primenančių laidotuvių vainikus (eilinis kultūrinis skirtumas!). Jis įkurtas Lietuvos garbės konsulo Fukujamoje Šigehiro Komaru iniciatyva. Konsulas – labai užimtas žmogus, mat vadovauja 28000 darbuotojų Fukujamos transporto kompanijai, vienai didžiausių logistikos įmonių Japonijoje.
Iš patirties žinau, kad Lietuvos garbės konsulai dažnai šį kelią būna pasirinkę dėl dviejų priežasčių. Vieni patys yra lietuvių kilmės, o kitus su Lietuva sieja jų darbinė veikla. Paprastai Lietuvos muziejus kuria, lietuvių klubus remia ir lietuvišką veiklą palaiko pirmieji – o antrieji nebent skatina dvišalį ekonominį bendradarbiavimą. Bet japonas garbės konsulas Fukujamoje – maloni išimtis! Kaip vėliau pasakojo ambasadoje, muziejus įrengtas jo noru ir jo lėšomis – lietuviai tik pasiūlė ekspozicijos turinį.
Pranešusius apie savo vizitą, muziejuje pasitiko net keturi kompanijos darbuotojai. Po ritualinio pasikeitimo vizitinėmis kortelėmis ir nusilenkimų, užėjome vidun į kompanijos administracinį pastatą, prie kurio nuo muziejaus atidarymo nuolat plazda Lietuvos trispalvė (nedaug tokių vietų užsienyje!). Muziejus – japoniškai minimalistinis, bet „taiklus“. Ant sienos – svarbiausi Lietuvos istorijos momentai nuotraukose, stenduose – tie Lietuvos kultūros atributai, kurie labiausiai ją išskiria iš kitų (užgavėnių kaukės, margučiai, sodai ir pan.). Viskas – su keleto sakinių paaiškinimais. Tiesa, vien japonų kalba: Vilniaus dydžio Fukujama toli nuo didmiesčių, kuriuose palikome ir turistus iš užsienio ar anglų kalbą, ir net muziejai čia sulaukia nebent japonų lankytojų. Nemoku japoniškai tiek, kad viską suprasčiau – bet padėjo šiais laikais puikūs autovertėjai. O pristatomasis filmas apie kompaniją ir jos ryšį su Lietuva bei filantropišką veiklą muziejaus kino salėje – ir lietuviškas. Prieš išsiskyrimui padovanodami Fukujamos ramenų, kompanijos atstovai jį mums paleido lietuvių kalba.
Į Tsurugos uostą, kur išsilaipino Sugiharos išgelbėti žydai
Vienas eksponatų Fukujamos Lietuvos muziejėlyje – 1940 m. Japonijos viza, išduota Kaune. Būtent šios vizos – ir jas žydams teikęs Japonijos konsulas tarpukario Kaune Čijūnė Sugihara – yra garsiausias Lietuvos ir Japonijos ryšys. Būtent su jom susijusios net kelios svarbios mūsų stotelės Japonijoje.
Bet pakeliui iki pirmosios jų – Tsurugos uosto – kirtome Japonijos Honšiū salą skersai, kelias vedė pro garsiąsias Totorio kopas. Jos primena Nidą ir, kaip Nida lietuvius, traukia šiaip jau dykumų neturinčius japonus – tik japonų daugiau, tad minios dar didesnės. Labiau nei kopos sužavėjo monumentalių smėlio skulptūrų muziejus, o dar žaviau buvo ten rasti lietuvio Andriaus Perkaus darbą – milžinišką įspūdingą japonišką pasaulio sutvėrimo viziją. Visa eile įvairių šalių autorių sukurtų smėlio skulptūrų ten atvaizduojama visa Japonijos istorija, kultūra. Tiesa, į „Gabalėlius Lietuvos“ įtraukti negaliu, nes enciklopedijoje aprašome tik nuolatines vietas, o smėlio skulptūrų ekspozicijos kasmet keičiamos. Bet Andrius Petkus savąją skulptūrą į Totorio smėlio muziejų įneša jau nuo 2015 m., dalyvavo ir daugiau lietuvių – tad jei ir kitais ar dar kitais metais važiuotumėte pro Totorį, tikėtina, rastumėte ten ir lietuvių darbų, tik jau kitos šalies tema, nes kasmet paroda skiriama vis kitai šaliai ar regionui. Gal kada bus ir Baltijos šalių metai?
Sužavėjo ir Amanošihadatės pusiasalio vaizdas – vienas „Trijų didžiųjų Japonijos vaizdų“ (senas sąrašas, atitinkantis Vakarų pasaulio „Septynis pasaulio stebuklus“. Palyginus su juo, Tsurugos uostas – labai proziškas, bet kokią istoriją slepia!
Jei Lietuvoje paklaustum ko „Kuo nusipelnė Čijūnė Sugihara?“, tikriausiai (jei tokį žinotų) atsakytų „Jis išgelbėjo Lietuvos žydus nuo nacių“. Bet tikrovė – atsispindinti Tsurugos „Žmoniškumo uosto“ muziejuje – daug sudėtingesnė.
Visų pirma, Sugihara gelbėjo žydus ne nuo nacių, o nuo sovietų. Vizas jis teikė 1940 m. liepą-rugpjūtį, kai Lietuvą buvo ką tik okupavusi Sovietų Sąjunga, bet konsulatas dar nebuvo uždarytas. Muziejuje įdomiausios buvo išgelbėtojų istorijos: štai vienas bijojo būti paimtas į Raudonąją armiją, kitas buvo iš labai religingos žydų šeimos (o tikinčiuosius sovietai persekiojo), trečias – fabriko vadovas, kuris būtų buvęs ištremtas kaip buržujus (jo šeima „iškeliavo“ į Sibirą)… Iki nacių okupacijos dar buvo toli, o Sovietų Sąjunga ir nacistinė Vokietija buvo draugiškos valstybės pagal Ribentropo-Molotovo paktą ir karu nekvepėjo. Čia tik dėl to, kad mes žvelgiame „iš ateities“ ir žinome tolimesnę istoriją, jau sunkiai galime viską vertinti to laikmečio žmogaus akimis – laimė, tas žvilgsnis užfiksuotas tokiose vietose, kaip Tsuruga.
Visų antra, dauguma Sugiharos išgelbėtųjų buvo Lenkijos piliečiai, o ne Lietuvos. Tiesa, gajus priešingas stereotipas, kad „Sugihara gelbėjo tik Lenkijos žydus“, irgi neteisingas – ant muziejaus sienos kabo išgelbėtojų sąrašas pagal pilietybės, Lietuvos piliečių žydų irgi daug, o tarp Lenkijos piliečių žydų būta ir Vilniaus žydų, kuriuos šiandien vadintume Lietuvos žydais… Kita vertus, visada nedavė ramybės klausimas, kodėl Sugiharos gerumu naudojosi Lenkijos žydai, o ne Lietuvos žmonės, kuriems, atrodo, būtų buvę dar paprasčiau? Matyt, atsakymas toks pats kaip ir į klausimą kodėl 1940 m. ištikus pirmajai Sovietų okupacijai Lietuvos žmonės apskritai masiškai nebėgo iš šalies – o štai 1944 m. antrosios Sovietų okupacijos išvakarėse viską metę per savaitę-kitą pasitraukė 100 000… Tiesiog, Lenkijos žydai, kurių Lenkiją 1939 m. pasidalino Sovietų Sąjunga ir nacistinė Vokietija, jau buvo savo kailiu patyrę, ką reiškia totalitarinių režimų okupacija. Po didelių išbandymų (štai vienas Tsurugos muziejaus pasakojimų apie žmogų, kuris žiemą kirsdamas Nemuną neteko piršto) jie 1939-1940 m. rudenį-žiemą rado saugumą Lietuvoje. Bet kai Lietuvą okupavo sovietai, joje gyvenę pabėgėliai iš Lenkijos iš karto neabejojo, kad jokio saugumo ir čia nebebus. O štai dauguma Lietuvos piliečių, rodos, vis dar vylėsi geriausio – na, juk iš pradžių dar Lietuvos valstybė oficialiai nebuvo panaikinta, tik paskui – o tada jau ir Sugihara buvo išprašytas…
Visų trečia, Sugiharos viza buvo tik vienas žingsnis ilgame kelyje „į saugumą“, nors ir kertinis. Sugihara išduodavo tranzitines Japonijos vizas, kurias žydai naudojo kartu su teisės patekti į Kiurasao salą Karibuose liudijimais (išduotais olandų atstovo Zvartendijko). Kad nuvyktų iki Japoniją, žydai turėjo pravažiuoti visu Transsibiro geležinkeliu iki Vladivostoko, iš kur buvo keltas į Tsurugą (todėl šis miestas ir tapo Japonijos vartais). Kaip rašoma muziejuje, sovietai juos praleido, bet visaip kaip iš jų uždarbiavo: brangiai pardavinėjo bilietus (apmokėjo užsienio žydai), sovietų kariai pakelės stotyse iš pabėgėlių atėmė laikrodžius ir kitus brangesnius daiktus…
Įdomu išgirst, kaip tuos žmones pasitiko japonai ir kas jų laukė po to: Japonijoje nepasiliko praktiškai niekas, nes emigravo toliau (JAV, Australija, PAR, Palestina…), o jei laiku neemigravo – pateko į Japonijos kolonija tapusį Šanchajų, kurį tuoj po Antrojo pasaulinio karo užėmė kinų komunistai – ir vėl teko ieškoti naujų namų…
Be muziejaus, Tsurugoje nufotografavome ir Sugiharai pastatytą atminimo lentą, kurioje minima, kad už jos pasodinti Lietuvą ir Japoniją menantys medžiai: ąžuolas ir sakura.
Žavu, kad šitaip toli esantys japonai sugebėjo muziejuje taip tiksliai perteikti Antrojo pasaulinio karo laikų Europos niuansus – daug geriau, nei daugelis muziejų kokioje Vokietijoje, kurią tyrinėjome pernykštėje ekspedicijoje „Gabalėliai Lietuvos: Europa“. Deja, daug kur Vakarų Europoje, tarsi šiuolaikinėje Rusijoje, taip dažnai kas nedera prie išankstinio nusistatymo „visi, kas kovojo su naciais – geri“, nustumiama nebent į akademinių tekstų paraštes, taip išbalinant / paslepiant ir visus sovietų nusikaltimus, nutildant jų aukų tragedijas.
Lietuviškų paminklų Japonijoje ieškant
Nuolat laukiu žinių iš skaitytojų apie dar neaprašytus Gabalėlius Lietuvos. Jau prieš kelerius metus parašė skulptorius Algimantas Sakalauskas – jis dar 1999 m. Japonijoje, Inamio mieste, pastatė paminklą lietuvių pagonių ugnies deivei Gabijai. Atsiuntė nuotrauką: ir užrašas lietuviškas medyje įrėžtas, ir lentelėje parašyta, kad autorius iš Lietuvos, „Gabalėlių Lietuvos“ kriterijus atitinka – tad įsirašiau į savo planuojamų aplankyti vietų Excel lentelę ir štai, išaušus kelionės į Japoniją momentui, įtraukiau Gabiją į planus. Prieš kelionę aplankiau ir patį A. Sakalauską jo studijoje Prienuose, įrašiau interviu apie tai, kaip japonai kvietė į medžio drožinėjimo tradicija garsėjantį Inamį skulptorius iš kitų šalių, kaip griežtai juos atrinkinėjo – bet Sakalauskas patikrinimus praėjo.
Gabijos vietą patvirtino ir Lietuvos ambasada Japonijoje, o ambasadorius Aurelijus Zykas sakė ir pats tais 1999 m. padėjęs A. Sakalauskui ją statyti. Tiesa, girdėjau ir abejonių, ar ta skulptūra išlikusi, juk viskas taip seniai buvo, o Gabija – medinė, stovi lauke…
Na bet juk čia Japonija, čia viskas ilgai išlieka – štai pakeliui į Inamį nakvojome tradiciniame japonų viešbutyje riokane, kuris įkurtas… 714 metais po Kristaus! Taip, 714 m., ne 1714 m. – tada net Lietuvos vardas dar nebuvo paminėtas, o štai tą viešbutį visus 1300 metų valdo ta pati Hošių šeima, jau 46-oji jos karta, tai – pats seniausias pasaulyje išlikęs šeimos verslas…
Visgi, iš pradžių pasivaikščiojimas po Inamio skulptūrų parką nežadėjo daug gero: jis toks užaugęs žolėmis, net japoniškas nuodingas šimtakojis mukadė įgėlė. Laimė, nervus paveikiantys nuodai apsiriboja diena skausmo ir nėra pavojingi…
Skulptūra, kita, trečia, Gabijos nėra – o štai parko šone guli kažkokios skulptūros liekanos… Na, laimė, ne Gabijos, o tokių medžių, kokie matosi už Gabijos Sakalausko atsiųstoje nuotraukoje, iš viso nematau, tad galbūt ji kažkur kitur…
Einame į gretimą skulptūrų galeriją, pasinaudoju ribotomis japonų kalbos žiniomis ir klausiu – „Kono čokoku wa doko desu ka?“. Darbuotojai pasirausia senuose bukletuose ir nukopijuoja planelį – pasirodo, parkas dar tęsiasi anapus sankryžos, turėtų būti ten. Einame ten – ta parko dalis daug tvarkingesnė, upelis teka, medžiai. Ir štai Gabija, puikios būklės!
Nufotografavome, nufilmavome, pažymėjome koordinates, jau reikia eiti link mūsų mažo japoniško kei car automobilio, bet dar pasiūlau pažiūrėti ir visas kitas parko skulptūras. Kaip gerai – mat netoli Gabijos laukia dar ir Šv. Kazimieras, Lietuvos globėjas – kaip parašyta ant skulptūros. Jį 2007 m. sukūrė Raimundas Puškorius. Taigi, tolimame Japonijos parke susiduria abi Lietuvos religinės tradicijos! Ypač įdomu ir todėl, kad daugelio kitų šalių menininkai kūrė daug „globalesnius“ darbus, jų skulptūrose neatsispindi jų tėvynės, o jei jos ir įkvėptos vietos kultūros – tai jau tikrai ant jų neįrėžti užrašai tomis kalbomis. Abu lietuviai skulptoriai čia išsiskiria.
Visgi, šių kūrinių – kaip ir Petkaus smėlio skulptūrų – nebūtų, jei ne japonai, šitaip norintys pažinti tą nutolusį pasaulį, kuris jiems ne mažiau egzotiškas ir įdomus, nei mums – Japonija… Ir šios lietuviškos vietos sukurtos japonų iniciatyva, kvietimu – o ne kokios lietuvių bendruomenės, lietuvių parapijos ar ambasados pastangom, kaip įprasta kitur pasaulyje.
Į Jeotsu – arba ką radome Č. Sugiharos gimtinėje
Už Inamio vėl persivertėme per Japonijos kalnus – keliavome į Jaotsu miestelį, dabar – beveik trečio pagal dydį Japonijos metropolio – 10 milijonų gyventojų glaudžiančios Nagojos priemiestį. Būtent ten gimė Čijūnė Sugihara ir būtent ten pastatytas antrasis muziejus, skirtas tai istorijai.
Nuomonė vaikštant po jį keitėsi kelis kartus. Iš pradžių sužavėjo gražus, modernus pastatas. Bet užėjus vidun ekspozicija iš pradžių pasirodė silpnoka: bendri faktai apie nacių iškilimą ir persekiojimus Europoje, tiesiogiai nesusiję su Sugihara, o ir faktinių klaidų yra: pvz. filme sakoma, kad 1939 m. Sugihara atvyko dirbti į „Lietuvos Liaudies Respubliką“ (iš tikrųjų tada Lietuva dar buvo nepriklausoma). Tačiau ekspozicijos „vinis“ – Sugiharos kabineto Kaune kopija, kur lankytojai azijietiškai fotogeniškai gali patys užantspauduoti „žydo pasą“ – įdomus sprendimas.
Bet pats didžiausias „Gabalėlis Lietuvos“ laukė greta muziejaus, gretimame parke. Ten stovi paminklas, o ant jo – atminimo lenta Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos apsilankymui, su jo citata. Pamenu, kai panaši lenta buvo atidengta ant Vilniaus rotušės su JAV prezidento Dž. Bušo ten ištartais žodžiais, kilo tam tikrų kontroversijų, esą, kad čia toks trečio pasaulio mąstymas pagerbti užsienio prezidentą vien už tai, kad jis pasakė kalbą mieste, „civilizuotos šalys taip nedarytų“. Bet štai Japonijos meras panašią lentą atidengė jo žemes aplankiusiam Lietuvos prezidentui!..
Muziejus palaiko ryšius su Lietuva: štai mums lankantis vyko laikina moksleivių piešinių paroda: kiekvieno piešinio vieną pusę nupiešę Lietuvos mokinys, o kitą pusę – Japonijos.
Kaip Osakoje lankiau Žemaičio gitarų saloną
Žemaičio muziejaus Tokijuje, deja, neberadome, bet, važiavome pro Osaką ir, nors verslai yra anapus „Gabalėlių Lietuvos“ ribų, atrodė nuodėmė nestabtelti prie, rodos, geriausio Žemaičio gitarų salono.
„Zemaitis“ žodis ten aiškiai matomas visur, salonas didelis, gražus, labai ekskliuzyvinis. „Mano pavardė irgi Žemaitis“ – pasakiau japoniškai atėjęs ir parodžiau pasą. Pardavėjai nelabai žinojo, kaip reaguoti, bet maloniai parodė gitaras, kainuojančias tūkstančius dolerių – visgi, ne 150 000 dolerių, už kiek aukcione parduota ta Žemaičio gitara, kuria grojo Džordžas Harisonas.
Tik fotografuoti ar filmuoti viduje neleido – draudžiama, mat Žemaičio gitaros – kaip meno kūriniai, visos vienetinės, o dabar atsiranda mėginančių kopijuoti… Jos savyje turi kažką japoniško: Japonijoje populiaru viską – kuprines, batus, drabužius, net nagus moterims – puošti visokiais blizgiukais, papuošaliukais, žaisliukais, tai ir Žemaičio gitaros tokios. Gal todėl Žemaičio gitarų istorija ir nutekėjo tokia keista vaga. Pats Antanas (Tony) Žemaitis buvo pirmabangis (prieškario emigrantų iš Lietuvos kilmės), bet jo tėvai emigravo ne į JAV, o į Londoną, kur jis ir gimė, pradėjo karjerą. Bet galiausiai jis tapo „big in Japan“ ir prekės ženklą “Zemaitis” galiausiai įsigijo japonai, na ir anapus Japonijos jokių Žemaičio gitarų salonų nėra…
Prie pirmojo Japonijos lietuvio kapo Tokijuje
Smagu, kai vietos lietuvių bendruomenės domisi lietuvišku paveldu… Audrius Sabūnas, Japonijos lietuvių bendruomenės pirmininkas, sakė „Gabalėlius Lietuvos“ paskaitąs jau seniai. Tiesa, Japonijoje lietuvių nėra daug – gal keli šimtai – ir ta bendruomenė nauja. Bet A. Sabūnas pakvietė susitikti prie „pirmojo Japonijos lietuvio“ – ar bent jau pirmojo, gavusio Japonijos pilietybę – kapo. Tai – kunigas salezietis Albinas Margevičius, Japonijon atvykęs dar tarpukariu – nors, jei ne Audrius, niekaip nebūčiau nuspėjęs tame bendrame kape esant palaidotą lietuvį: vardas ir pavardė parašyti japonų raštu, o pavardė dar ir pakeista japoniška, kaip privaloma naujiems Japonijos piliečiams.
A. Sabūnas parodė Tokiją savo akimis ir paskambino į kitą mūsų stotelę – Hokaidą – kur laukė viena unikaliausių Japonijos lietuvių paveldo istorijų…
Stasio Eidrigevičiaus muziejaus Hokaide ieškant
Hokaidas. Japonijos laukinė šiaurė… Net sunkiai galėjau tikėtis, kiek smarkiai ta sala skiriasi nuo visų kitų – ten labiau Aliaska, labiau Kanada. Ilgos tiesios gatvės, mažai automobilių, traukinių. Per 5 dienas matėme gal 100 laukinių elnių, gal 20 lapių. Elniai ateina net į miestelius. Didžiuliai nacionaliniai parkai. Vietinė tauta ainai – užgožti japonų, bet dar vis radome jų virtuvės, tradicijų. Vienas pirmų ainų tyrinėtojų, beje, buvo Bronislovas Pilsudskis, Lenkijos prezidento Juzefo Pilsudskio brolis, save laikęs ir lenku, ir lietuviu, ir žemaičiu…
Aplinkui Hokaidą, galima sakyti, nulemtas ir lietuvių tautos likimas. 1904 m. Japonijos-Rusijos karas, kai azijiečiai japonai visiems netikėtai įveikė didžiąją Europos imperiją, įsitvirtino Sachaline, Kurilų salose. Tiesa, visa tai prarado per Antrąjį pasaulinį karą – Kurilų salas mes, kaip ir daugelis japonų, dabar galėjome pamatyti tik nuo aukštų vėjuotų Širetoko nacionalinio parko kalnų.
Bet 1904 m. kare tarnavo ir daug lietuvių, jie išmoko karybos, jie pamatė, kad Rusija nėra nenugalima – tai pravertė vėliau nepriklausomybės karuose. Be to, pralošusi karą Japonijai, Rusija buvo priversta daryti nuolaidų savo mažumoms – panaikino lietuvių spaudos draudimą. Ir dar – baimė tarnauti Rusijos kariuomenėje – tokiuose karuose, kaip tas toks lietuviams beprasmis su japonais – nemaža dalimi lėmė masinę lietuvių išeivystę, pirmabangių JAV lietuvių bendruomenių gimimą… „Mano (pro)senelis emigravo, nes nenorėjo tarnauti Rusijos armijoje“ – kiek kartų girdėjau visokiuose Pensilvanijos anglies regiono miesteliuose…
Bet tai – gili istorija, neatsispindinti muziejuose ar paminkluose – o mes ieškome kažko regimo.
Ir tokią vetą irgi žinojau ir troškau aplankyti jau gal dešimtmetis. Stasio Edirigevičiaus muziejus Otaru mieste. Atidarytas dar 1993 m. – kai gimtajame Panevėžio krašte šis garsus lietuvis dailininkas muziejų gavo tik 2024 m. Toks lietuvio menininko pagerbimas užsienyje – šalyje, kurioje jis niekad negyveno – visiškai neturi analogų; dar viena „Big in Japan“ istorija.
Deja, atėjus laikui keliauti Japonijon iki galo nežinojau, ar berasiu Stasio muziejų. Lietuvos ambasada abejojo, ar jis atsidarė po COVID, o internete nebeliko jo tinklapio… Radau kažkokius interviu, kad muziejus bus atgaivintas, bet ar buvo? Vilties spindulėlis – rasta skanuota japoniška afiša. Ji reklamavo laikiną parodą, vykusią 2024-2025 m. sandūroje. Reiškia, kažkas ten veikia. Bet gal tik laikinos parodos? Ar bėra Stasio darbų?
Puikiai japoniškai kalbančio A. Sabūno skambutis į muziejų išslaidė abejones – jis dirba, Stasio darbų yra, tik kelionės planus teko kiek keisti, nes dirba tik trečiadieniais-šeštadieniais.
Prie muziejaus maloniai pasitiko jį prižiūrinti japonė. „Denwa“ – supratau japonišką žodį „telefonas“, „Ar jūs skambinote?“. Anglų kalba Japonijoje daug nepadės… Laimė, yra autovertėjai, ir moteris net parašė kelis žodžius lietuvių kalba!
Muziejaus viduje radome visą sieną pilną Stasio darbų, o priešingą sieną – Mori Hiroko, įsteigusios muziejų. Jųdviejų stilius ir labai skirtingas, ir savaip panašus – tokie „mieli darbai“, „kawaii“, kaip sakoma Japonijoje, tik Stasio dar turi savy kažkokio nenusakomo baugumo…
Ne mažiau nei tie Stasio darbai mane domino muziejaus istorija – kurią irgi išsiverčiau iš gausybės stendų su archyvinėm nuotraukom. Stasys gimė, užaugo, mokslus baigė Lietuvoje – bet vedė lenkę ir gyveno Varšuvoje. Dar 1978 m. jo darbai „kirto geležinę uždangą“ ir eksponuoti Hokaide, kur sužavėjo vietos menininkus, tarp jų – Vidurio ir Rytų Europos palytėtą Mori Hiroko. Stasys daug bendravo su ja ir jos vyru – ir taip paveikė, kad jau 1993 m. Mori Hiroko įkūrė savo ir Stasio muziejų, o 1998 m. senąjį japonišką namą nugriovė ir pakeitė specialiai muziejui projektuotu pastatu, kurį lankėme ir šiandien.
Tai ir daugiau surašiau į enciklopediją www.gabaleliailietuvos.lt .
Į lietuvišką parduotuvę, kur prekiauja ir perka vien japonai
Apie paskutinį Gabalėlį Lietuvos sužinojau bene vėliausiai. „Kudžyje dar yra Lietuvos namai“ – rašė Lietuvos ambasadorius Aurelijus Zykas, kai likus keliems mėnesiams iki vizito Japonijoje pasidalinau savo planais ir pasiteiravau, ar nėra Japonijoje daugiau lietuviškų vietų. Kodėl Lietuvių namai ten, toli Honšiū salos šiaurėje, vos 40 000 gyventojų miestelyje?.. Bendruomenės pirmininkas A. Sabūnas vėliau nutapė viską papildomom spalvom: „Ten labai įdomi vieta. Kudžis dar nuo 1989 m. susigiminiavęs su Klaipėda. Kai vyko 1991 m. sausio 13 įvykiai, Kudzio žmonės pateikė protestą Sovietų valdžiai. Už tai prie Kudzio mero namų dar ilgai rinkosi jakudzos, gal nusamdyti Sovietų valdžios, kad jį gąsdintų“.
Kelionė į Kudžį buvo viena sudėtingesnių – bet Japonijos geležinkeliai viską išsprendė. Nakvojome Šin Hakodatėje, kitoje saloje, beveik 6 val. nuo Kudžio, jei būtume keliavę automobiliu. 7:39 išvykome greituoju Šinkansenu, pervažiavome iš Hokaido į Honšiū ilgiausiu pasaulyje povandeniniu geležinkelio tuneliu – Seikano tuneliu (54 km), Hačinohėje 9:29 persėdome į vietinį traukinį, riedėjusį palei 2011 m. cunamio nusiaubtas pakrantes, 11:10 atvykomeį Kudžį. Susiradome dėl rudens šventės ir įspūdingų festivalio platformų perkeltą autobuso stotį, pavažiavome iki artimiausios stotelės Kudzio lietuvių namams – o iš ten, užvalgę rameno, dar daugiau nei 2 km ėjome į kalną pėsti kryptimi „Amber Museum“. Ir štai pagaliau – trispalvės, lietuviškas žodis „Gintaro“, Lietuvos vėliavos spalvom išdažytas pastatas…
Ten – ištisas kompleksas, skirtas gintarui. Būtent gintaras tikriausiai ir lėmė Klaipėdos ir Kudzio giminystę – mat Kudžis, kaip ir Lietuvos pajūris – viena vos kelių pasaulio vietų, kur jo randama. Gintaro muziejuje lyginamas mūsiškis Gintaro kelias iš Baltijos pakrantės į Romos Imperiją su Japonijos gintaro keliu iš Kudzio į senąsias Japonijos sostines. Taip pat radau aprašytas lietuviškas „gintarines“ legendas – o pagal Jūratę ir Kastytį japonų menininkai net sukūrė įspūdingą didžiulį darbą iš gintaro, kuris irgi ten eksponuojamas.
Tačiau patys Lietuvos namai tame komplekse laukė dar toliau Gintaro muziejaus. Tiesa, ten labiau ne Lietuvos muziejus (nors yra kai kurių „muziejinių“ paaiškinimų), tačiau lietuviškų prekių parduotuvė. Užtat kokia! Ištisa gausa gintarinių Lietuvos vietovių „atvirukų“ – tokių įprastų kur Palangoje ar Pilies gatvėje, bet tokių egzotiškų ten Japonijoje. Lietuviškas vynas („Alita“, „Voruta“, japonams maišant „l“ ir „r“ (nes jų kalboje tie garsai nesiskiria) bei balses, aprašuose pavadinamas ir „Volta“), alus („Gubernija“), samanė, drožiniai (kaip Žmuidzinavičiaus velniai) ir kita. Ir, kas svarbiausia, japonai tai perka – mums lankantis atvažiavo apsipirkti trys klientai. Lietuviška parduotuvė ir gėrimai reklamuojami net už 6 km ant Kudzio traukinių stoties sienų!
Niekur pasaulyje daugiau to nemačiau. Įprasta, kad net ten, kur yra lietuvių bendruomenės – ypač jei jos senos, nedidelės – lietuviškoms parduotuvėms išsilaikyti labai sunku. Pavyzdžiui, daug girdėjome, kaip žlugo mėginimas importuoti lietuvišką alų į Braziliją – todėl net San Paulo lietuvių bare jo negali nusipirkti…
O čia – kažkur Japonijos užkampyje, kur jokie lietuviai niekad negyveno – sėkmingai veikia lietuviškų importinių prekių parduotuvė – su japonais savininkais, japonais pardavėjais ir japonais pirkėjais!
Muziejaus autobusas-šatlas pavežė iki stotelės, tada kelionė tarpmiestiniu autobusu iki Kudzio stoties, traukiniu iki Hačinohės, šinkansenu Seikano tuneliu iki Šin Hakodatės… Lietuviškos vietos Japonijoje baigėsi – beliko susitikimas su ambasadoriumi Aurelijumi Zyku Tokijuje, iš kurio sužinojau apie dar dvi lietuviškų prekių pardoutuves, kurias Tokijuje įkūrė ir valdo japonai, bei Japonijos restoranų tinkluose darytas lietuviško maisto akcijas.
Man tai buvo jau ketvirtoji kelionė Japonijoje – bet pirmoji „lietuviškais keliais“. Tačiau ir šįkart, kaip visus kitus, įsitikinau, kad Japonija – kitas pasaulis, su kitokia kultūra, kitokiais dėsniais… Ir lietuviškos vietos čia visai kitokios. Tai – vienintelė šalis, kurios gausybę lietuviškų vietų sukūrė ar inicijavo, finansavo nelietuviai – ir kur jos išsilaiko ne lietuvių dėka.
Būtų žavu, jei šią patirtį pavyktų pritaikyti kitur, ypač kur lietuvių bendruomenės senos, labiau nutautėjusios: įtraukti į lietuviško paveldo saugojimą ne tik lietuviškai nekalbančius lietuvių provaikaičius (deja, ir tai ten dažnai sekasi sunkiai), bet ir sudominti Lietuva, lietuviška jų miestų istorija nelietuvius tų vietų kaimynus. Jei tai pavyko egzotiškoje Japonijoje, turėtų pavykti ir Amerikoje ar Kanadoje, bet metodų, tam, matyt, reikia kitų…
