Trijose šiaurrytinėse JAV valstijose – Meine, Naujajame Hampšyre ir Vermonte – lietuvių kilmės žmonių tik apie 14 tūkstančių. Tačiau tarp tenykščių rudenėjančių miškų radome vienas spalvingiausių lietuviškų vietų.
Visų pirma, prestižinis Kenebunkporto kurortas Meine, kurio lietuviško centro neapsiverčia liežuvis vadinti tiesiog vienuolynu – nes jame ir lietuviškas parkas, ir lietuviški paminklai, ir lietuviški svečių namai (viskas greta miestelio centro, paplūdimio)…
Paskui – Naujasis Hampšyras, kur palaidotas pasaulio bokso čempionas lietuvis Žukauskas (Sharkey), o Našua mieste vieno lietuvio palikimo dėka ryšiai su Lietuva glaudesni, nei galėtum tikėtis.
Ir galiausiai Vermonte „Neringa“, viena didžiausių lietuviškų stovyklų Amerikoje.
Gedimino pilis ir Geležinis vilkas NeringojeKenebunk(port)as: nuostabus, nuostabiai sutvarkytas lietuviškas parkas
Pirmąkart išvydus Kenebunko lietuviškąjį kompleksą širdis tiesiog džiūgavo. Štai taip galėtų atrodyti visos lietuviškos Amerikos vietos, užuot iš lėto nykusios! Atvažiavę į svečių namus, vos radome kur pastatyti automobilį. Vadovas aiškino, kad paprastai mašinų būna dar daugiau: bet dabar viena studentų grupė atvažiavo autobusu.
Tolumoje spindėjo Jono Muloko sukurta lietuviška koplyčia ir Lurdas, nuostabiai ryškiai apšviesti žibintų šviesa. Amerikiečiai studentai vaikščiojo aplink, skaitė dedikacijas už Lietuvą žuvusiems ir tyliai kalbėjosi apie mūsų šalį. Kas gal pirmąkart išgirs jos vardą, kas gal pirmąkart sužinos apie Lietuvos okupaciją, jai grasančias bėdas – ir atminties kertelėje tai išliks. Svečių namų registratūroje pilna lankstinukų, angliškai aiškinančių, kas, kaip ir kodėl pastatyta parke.
Svarbiausia, kad kompleksas, rodos, išsilaiko iš savo pajamų: kainos ten „komercinės“, vertos JAV kurorto. Nors daug darbuotojų nusamdyta iš Lietuvos (vienas sutiktas vaikinas – per Work and Travel programą, pora moterų – dešimtmečius vasaromis ten atvažiuoja), yra ir ne Amerikos lietuvių, įskaitant vadovą. Dėl to svečių namų išlikimas nepriklauso nuo pavienių „senųjų“ lietuvių savanorystės ar nuo lietuvių aukų – kurios kitose vietose, keičiantis kartoms, deja, tirpsta.
Lietuviška pranciškonų veikla Kenebunke, nuo kurių pokariu (pasitraukus nuo sovietinio genocido) įkurto vienuolyno viskas ten prasidėjo, be abejo, kažkiek sumenko ir dar menks. Kiek mums pasakojo brolis Jonas Bacevičius, gyvenantis vienuolyne jau daug dešimtmečių, dabar nauji pranciškonai mokomi (noviciatas) yra Lietuvoje. Taip pareikalavo vyresnybė – juk Lietuva atsivėrė, juk sovietinė okupacija baigėsi, priežasčių plėstis tremtyje nebeliko. Amerikos lietuviai pranciškonai vis dar labai aktyvūs – bet sensta, Amerikos lietuvių vyskupas pranciškonas Paulius Baltakis jau 92 m. Programas, tokias kaip ikonų tapybos, Kenebunke vykdo ir iš Lietuvos atvykę jaunesni vienuoliai.
Tačiau, nepaisant viso šito, gali justi, kad niekas čia greitai nesunyks, lietuvių meno šedevrai ir XXI a. dar ilgai džiugins žmonių akis – gal kitokių žmonių. Nors Kenebunke niekad nebuvo „senųjų“ lietuvių bendruomenės, vienuolynas pritraukė ir lietuvius: rytinėse mišiose, angliškose, sutikome iš Čikagos kilusį vietos lietuvį Tomą Dundzilą, pagaliau įgyvendinusį svajonę persikelti į Meiną, ir 31 m. „meilės imigrantę“ iš Lietuvos V. Labzintytę, kuri su kolegomis neseniai Kenebunke įsteigė Meino lietuvių bendruomenę.
Štai taip – kitur Amerikos lietuvių bendruomenės sensta, nyksta, o čia gimė nauja, jaunosios kartos įkurta, vienijanti ~35 narius: kažin, kiek jų būtų, jei ne tasai lietuviškas kompleksas? O tėvas Bacevičius pasakojo net apie vienuolyno sužavėtą italą, kuris, kad galėtų prisijungti prie lietuvių pranciškonų, pramoko lietuvių kalbos. „Kenebunke negali kalbėdamas lietuviškai tikėtis, kad tavęs niekas nesupras“ – kartu eidama lietuviškojo vienuolyno miško takeliu pasakojo naujoji Meino lietuvių bendruomenės vicepirmininkė.
Atradimai Naujajame Hampšyre
Viena „Tikslas – Amerika 2017“ misijų – rasti ir tiksliai internetiniame žemėlapyje pažymėti žymių lietuvių kapus. Vienas tų, kurie, kaip sužinojome, palaidoti visai šalia mūsų maršruto – pasaulio bokso čempionas Juozapas Žukauskas (Jack Sharkey). Užduotis rasti jo kapą pasirodė gana nesudėtinga, mat internete jau buvo duomenys, kuriose Epingo miestelio kapinėse jis palaidotas ir antkapio nuotrauka. Kad greičiau apeitume didesnį kapinių plotą, išsiskirstėme. Šūksnis „radau“ pasigirdo jau po trijų su puse minutės. Tada išsitraukiau GPS aparatą, pažiūrėjau tikslias koordinates, kurias reikės perkelti į internetinį žemėlapį. Ir važiavome toliau. Tik šitaip greitai dirbdami galėjome vidutiniškai kasdien aplankyti apie 19 lietuviškų vietų.
Didžiąją dalį nepilnos paros, kurią galėjome skirti Naujajam Hampšyrui, praleidome Našua mieste – vieninteliame valstijoje, turėjusiame didesnę lietuvių bendruomenę. Mama ir dukra Voitkovskės čia pasistengė, kad nė viena su Lietuva susijusi vieta neliktų mūsų nesipažymėta.
Jų dėka užėjome į butais virtusios lietuviškos bažnyčios vidų (maloniai nustebino, kad čia nekilnojamojo turto vystytojai koridoriuose surašė bažnyčios istoriją, sukabino senas nuotraukas, paliko lubose stiklą per kurį matosi išlikę skliautai). Jų dėka radome jokiuose žemėlapiuose nepažymėtą Gelažausko rezervatą (realybėje stovi lentelė su pavarde), taip pat lietuvių vardais pavadintas gatves. Ir lietuvių skulptorių skulptūras. Našujoje veikia Zylonio fondas, palikimu sukurtas „atvežti“ lietuvių kultūrą į Našują, todėl ten ne tik statytos Lietuvos menininkų skulptūros, bet ir atvyksta koncertuoti Lietuvos atlikėjai, labai žavėję mūsų pašnekoves. Kitose „pirmosios bangos“ Amerikos lietuvių „kolonijose“ tokių gyvų ryšių su šiandienine Lietuva paprastai nerasi.
Našujietės parodė mums net vietas, kurios yra už „Tikslas – Amerika“ projekto ribų – pavyzdžiui, Antrojo pasaulinio karo memorialus, ant kurių – ir lietuviškos pavardės. Tuo įsitikinome ne kartą: jei nori pažiūrėti, kiek vietovėje prieš 50-100 metų būta lietuvių, žvilgtelk į tenykščius karo memorialus. Nes lietuviai, kaip ir visi kiti, buvo tapę JAV piliečiais, ėjo į Amerikos karus: abu pasaulinius, Vietnamo.
Netgi atskirų memorialų vien lietuviams, žuvusiems konkrečiame kare už JAV, Amerikoje radome daug, ypač prie lietuvių bažnyčių, lietuvių kapinėse… Tokius jau pažymėsime žemėlapyje.
Senuosiuose pramoniniuose miestuose, tokiuose, kaip Našua, mane kas kartą priblokšdavo ir fabrikai. Tada, XIX a., juos statė gražesnius, nei šiandien stato gyvenamuosius namus ar valdžios įstaigas, su aibe architektūrinių pagražinimų… Lietuvoje tiesiog neturime tokių didelių to meto fabrikų. Daugiau nei akivaizdi priežastis, kodėl prieš 100-150 metų tiek daug lietuvių („Tikslas – Amerika“ pašnekovų protėvių) pasuko į Ameriką – Lietuvą Rusijos Imperija specialiai paliko žemės ūkio kraštu ir ten neatsirado darbo vietų pramonėje. O JAV rytų pakrantėje kiekvienas mažas miestas turi tokių dabar nebenaudojamų raudonaplyčių „fabrikų rūmų“ kompleksus… Kai kuriuos pažymėsime „Tikslas – Amerika 2017“ žemėlapyje: kad suprastum Amerikos lietuvių istoriją, svarbu ne vien lietuviškos vietos, tačiau ir šitoks „kontekstas“.
Neringos stovykla Vermonte
Apie „Neringos” stovyklą išgirdome dar gerokai iki ją atvykdami. Jauni ir seni Amerikos lietuviai ir, mokytojų paklausti, Bostono lietuvių mokyklos vaikai vienas per kitą kartojo, kokia tai nuostabi ir smagi vieta. „Jums būtina nuvažiuoti į „Neringą”” – aiškino net prieš mums prasižiojant, kad, aišku, „Neringą” „Tikslas – Amerika” tikrai lankys.
Kas be ko, „Neringą”, matyt, geriausia reikia patirti vasarą, kai ji pilna gyvybės, pilna lietuvių vaikų ir savanorių, o vis dažniau ir suaugusiųjų įvairiose poilsio programose.
Kai atvažiavome mes, „Neringa” buvo tuščia. Visiškai. Nei vieno žmogaus, nei vieno automobilio gal kilometrų spinduliu, tik kelios vištos vaikštinėjo aplink užrakintus pastatus. Tačiau lietuvybė čia pleveno ore – lietuviškos architektūrinės detalės, lietuviški užrašai skelbimų lentoje, namo lange žibantis raudonas Vytis…
Jei ne daug rudenį tapybiškai rausvėjančių medžių galėtum pamanyti, kad esi Lietuvoje. O tie medžiai ramiai šlamėjo, spindėdami trimis – koks sutapimas – Lietuvos vėliavos spalvomis: žalia, geltona ir raudona. Naujosios Anglijos ruduo. Tas, kuriuo pasigerėti amerikiečiai plūsta milijonais. Lietuvos rudenys, aišku, irgi gražūs, bet amerikiečiams jie toli…
O „Tikslas – Ameirka 2017“ tėjo laikas sukti į Aukštutinį Niujorką. Dar vieną „lietuvišką“, bet kitokią JAV žemę.
Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Vermonte, Naujajame Hampšyre ir Meine :
1.Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Meine aprašas
2.Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Naujajame Hampšyre aprašas
3.Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Vermonte aprašas
4.„Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Naujajame Hampšyre ir Vermonte žemėlapis
5.„Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Meine žemėlapis
