Tunelis po Lamanšo sąsiauriu, kuriuo automobilį perkėlė traukinys, ir mes jau – Jungtinėje Karalystėje! Lietuvių čia kone 200 000 – antra vieta diasporos pasaulyje po JAV! Bet ar yra lietuviškų vietų, paveldo?
Buvo: juk į Angliją bei Škotiją kėlėsi lietuviai ir prieš 50, ir prieš 100 metų. Deja, tos vietos „nuskendusios“ labiau nei galėjome tikėtis. Daugelis senųjų lietuvių klubų – nuo kuklesnių Mančesterio ar Bradfordo iki didžiulių Londono lietuvių namų ar Headley Park sodybos – užvėrė duris. Ir – likimo ironija – tai įvyko kaip tik tada, kai Britaniją užplūdo šimtai tūkstančių naujų gyventojų iš Lietuvos.
Kas gi atsitiko Britanijoje ir kodėl lietuvybės salų čia neperėmė nei jų įkūrėjų vaikai ar anūkai, nei naujieji imigrantai? Ir kas visgi liko toliau veikti? Leidomės į kelią per visą Britaniją, nuo Lamanšo iki Škotijos ir atgal…
Piterbore – lietuviškiausiame Anglijos mieste
Pirmoji stotelė – Piterboras – garsėja kaip lietuviškiausias JK miestas! Lietuviai čia sudaro iki 5% gyventojų – jų iki 10 000, kai iš viso žmonių mieste 200 000. Tikslios statistikos niekur Britanijoje nebus, nes surašymuose klausiama gimimo vietos, o ne tautybės.
Net trumpai pasivaikščiojus, tai akivaizdu. Visokios „užsieninio maisto parduotuvės“ tarp vėliavų iškabose neabejotinai turi ir lietuvišką. Prie įėjimo į XIII a. Piterboro katedrą tarp aštuonių įvairiakalbių pasveikinimų yra ir lietuviškas „Sveiki“ – nors katedra anglikonų… Vakarienei lengvai gavome didelę bulvinių blynų porciją, o pietums – cepelinų – skirtinguose lietuvių restoranuose! „Kaimas“ ir „Bernelių užeiga“, pastaroji atsiradusi kaip kauniškio tinklo atstovybė.
Nieko keisto, kad pakvietimą į Piterborą gavome dar 2020 m., kai pirmąsyk planavome „Gabalėliai Lietuvos: Europa“ ekspediciją. Tąsyk sutrukdė pandemijos ribojimai, bet štai, po 4 metų, jau vedžiau pamoką apie lietuvių paveldą Piterboro šeštadieninės mokyklos mokiniams.
Mokinių ten – 150. „Padaugėjo, nes daugiau kas ketina grįžti į Lietuvą, kai ten pakilo ekonomika“ – pasakojo Judita Grublienė. Mokykla, aišku, nuomojamose patalpose. Lietuvių bažnyčių ar klubų čia nebuvo. Daugelis Piterboro lietuvių atsikėlė po 2004 m., kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą ir Junginė Karalystė atsivėrė plačiai: tik imk, važiuok, dirbk, džiaukis keliskart didesne alga pramoninio Piterboro fabrike… Kaip rodo patirtis, ši „trečia banga“ lietuviškų vietų beveik nekūrė.
Tiesa, daigų yra. Judita išrūpino atminimo lentą Steponui Vaitkevičiui ant namo, kuriame jis gyveno. Ji kovojo ir už tai, kad jis gautų miesto garbės apdovanojimą, Lietuvos diplomatijos žvaigždės apdovanojimą. „Kodėl?“ – klausiau. „Jis daug padarė dėl lietuvių ir Lietuvos, labai ją mylėjo“ – pasakojo Judita – „Jis organizavo skautų stovyklas, rašė straipsnius į lietuvių laikraščius, buvo inteligentas“.
Pagalvojau, kad Judita ką tik apibūdino daugelį dipukų, priverstų trauktis iš sovietų okupuotos Lietuvos, vien kokioje Čikagoje tokių būta šimtų ar tūkstančių… Tačiau į Piterborą iš tokių „lietuvybės aukso grynuolių“ atsikliuvo tik Vaitkevičius. Ir taip lėmė likimas, kad būtent Piterboras po 1990 m. tapo „trečiabangių“ centru. Daugelis atvyko užsidirbti, prasigyventi, bet, metams bėgant, kai kurie jų – kaip Judita – atsigręžė į šaknis, lietuvybę, ir Vaitkevičius jiems buvo svarbiausias pavyzdys, kaip „mylėti Lietuvą iš tolo“.
Dipukų Anglijoje būta daugiau – apie 3500. Jų skaičiais Europoje Jungtinė Karalystė nusileido tik Vokietijai. Tačiau, atidirbę privalomus metus sunkiuose darbuose „už priėmimą“, jie daugiausiai „nusėsdavo“ vos keliuose konkrečiuose miestuose. Atvykome į pirmąjį tokių – Bradfordą – ir čia išgirdome, kodėl ir kaip „iškilo“ ir „nuskendo“ lietuviška Anglijos didybė.
Kas liko Anglijos dipukų sostinėje Bradforde
Iš 3500 Britanijos dipukų, kokie 1000 įsikūrė Bradforde, didingų tekstilės fabrikų mieste. Kaip visur, kur susidarydavo šitokia jų kritinė masė, jie tuoj – 1956 m. – įkūrė „Gabalėlį Lietuvos“ – klubą „Vytis“, kurio jaukiame britiškame pastate lietuviškų simbolių apsuptyje vykdavo lietuviškos vaišės, šokiai, skambėdavo dainos…
Deja, klubas užvėrė duris dar ~2002 m., parduotas, virto gyvenamuoju namu. Ir tebuvo vienas žmogus, dar galėjęs mums lietuviškai papasakoti kas atsitiko – Simon Grybas. „Kitai kartai tai tiesiog buvo neįdomu“ – sakė. Na, tuo skundžiasi ir Amerikoj, bet, nors lietuvybe užsidegusių skaičiai karta iš kartos ir mažėja, vis tiek lieka klubus tęsiančių vaikų, anūkų, gal tik po kokių 100, 120 metų ateina jų istorijos pabaiga. O čia „Vytis“ teištvėrė ~45 metus! „Diskriminacija“ – paskui pridėjo Simonas ir teigė su ja susidūręs ne sykį. Jungtinėje Karalystėje į imigrantus žiūrėta kreiviau nei JAV. Šeštadieninių mokyklų mokytojai net šiandien minėjo, kad, būna, vaikai gėdijasi lietuvių tėvų, vengia kalbėti lietuviškai, bijo, kad kas dėl to kabinėsis. JAV mums tokias istorijas pasakojo nebent 70-mečiai ar 80-mečiai iš savo vaikystės…
Visgi, Simonas atlaikė. Atlaikė vienintelis savo kartoje, kurioje jau „niekas nebesiuntė vaikų mokytis į Vasario 16 gimnaziją“. Jis išmoko lietuviškai pats, jis mylėjo klubą ir nostalgiškai ilgisi jo, ir net pagyveno Lietuvoje – nors lietuvis buvo tik vienas iš keturių jo senelių! „Kodėl klubo neperėmė trečiabangiai, juk čia jų atvyko daugiau nei bet kurioj kitoj šaly?“ – antras mane kamavęs klausimas. Bet Simonas papasakojo, kad trečiabangių atvykimas Jungtinės Karalystės klubus kaip tik greičiau paskandino. Ko tik Simonas nepripasakojo! Kad visokie lietuviai imigrantai eidavo į klubą kaulyti pinigų – bet niekad niekaip neprisidėdavo, o klubą tuo metu savo lėšom išlaikė, dėl jo dirbo, jau tik keli senukai, kaip Simono senelė. Jie padėdavo kaip galėdavo, sušelpdavo atvykėlius, kurie skųsdavęsi buvę apgauti banditų. Tačiau kantrybės taurę perpildė, kai Simono tėvas padėjo organizuoti Klaipėdos ir Bradfordo futbolo komandų varžybas, o Klaipėdos futbolo sirgaliai po varžybų… neatėjo į lėktuvą ir nelegaliai pasiliko Britanijoje! Už tai Simono tėvui teko net pasėdėti už grotų. „Būdavo baisu būti klube tais laikais“ – sakė Simonas. Šiandien daugiausiai klubo daiktų, dokumentų, nuotraukų – Simono namuose. Kai tik miršta koks dipukas, savo daiktus palieka jam, arba vaikai atneša, daiktai kaupiasi…
Belieka lietuviškų patriotinių frazių pilni dipukų antkapiai Bradfordo kapinėse – Lietuva jų epitafijose „numylėta tėvynė“, Britanija – „svetimas kraštas“. Kad jie tvarkingi, aprišti trispalviais raiščiais – jau didžiausias nuopelnas tenka dabartiniams imigrantams! Mat daugybei dipukų Jungtinė Karalystė tebuvo tarpinė stotelė: iki kokių 1960 m., gera pusė Bradfordo lietuvių pasitraukė antrąkart į turtingesnę ir laisvesnę Ameriką. Jų tėvų kapų kam prižiūrėti nebeliko… Tad trečiabangiai, ypač mus į Lydsą pakvietusi Rūta Kisio, organizavo talkas, ėjo vaikai iš ukrainiečių namuose veikiančios Lydso lietuvių šeštadieninės mokyklos, tvarkė. Kasmet per Vėlines tvarko. Pagaliau simbolinė jungtis tarp dviejų imigracijos iš Lietuvos bangų!
Reiktų dar daugiau. Tai supratau Bradfordo katedroje. 1983 m. susivieniję Bradfordo estai, baltarusiai, vengrai, latviai, lietuviai ir ukrainiečiai ten pakabino atminimo lentą pavergtoms Europos tautoms. Ji kabo iki šiol – su trispalve, su balta-raudona-balta baltarusių opozicijos vėliava. Bet ant jos pastatytas naujas QR kodas. Nuskaitau jį ir negaliu patikėti savo akimis – telefono ekrane iššoka kiek sušvelnintas Rusijos naratyvas. Po trumpo įvado apie protestą prieš sovietus (neminint jokių sovietinių persekiojimų ar genocido), visas likęs tekstas skiriamas… ukrainiečių kolaboravimui su naciais, daroma išvada „Dabar tokia lenta nebūtų pakabinta“. Beje, QR kodo tekste tarp kitko paminėta, ir kad šie dalykai vėl aktualūs, kai vyksta Rusijos puolimas Ukrainoje „prasidėjęs 2021 m.“ [SIC]: reiškia, QR kodas padėtas jau po rusų invazijos Ukrainoje (nors tai nesunku nuspėti, nes „ukrainiečiai=naciai” kampanija sustiprinta būtent tada).
Ukrainiečių namai Lydse tebėra, juose skaičiau paskaitą apie lietuviškas vietas pasaulyje – Amerikoje ir kitur. Netoli nuo jų lietuviai pasodino medį atkurtos Lietuvos šimtmečiui.
Mančesterio lietuvių klubo istorijos – iš pirmų lūpų
Mančesteryje irgi pasitiko lietuvių klubas. Irgi uždarytas. Irgi sename britiškame pastate (stilizuota data 1883 fasade), kuris po uždarymo irgi tapo gyvenamuoju namu. Vyčio, puošusio kiemą, nebėra, jei ne ryšiai su senaisiais Mančesterio lietuviais, nė nesuprasčiau, kur to klubo būta.
Mančesteryje gimęs ir užaugęs dipukų sūnus Jonas Podvoiskis pasakojo labai panašią istoriją, kaip Simonas. Klubo nariai seno, jaunimas neprisijungė. Veiklos, tokios kaip skautai, šeštadieninė mokykla, kurioje Jonas išmoko taip gerai lietuviškai, pamažu nyko. Gyviausias liko baras – kaip sakė Jonas, tai bent padėjo išlaikyti klubą, be to, prie bokalo susitikdavo pasikalbėti lietuviai.
Naujųjų imigrantų atvykimas po 1990 m., pasak senųjų lietuvių, ne tik nepadėjo – gal net pakenkė. Jie ateidavo į klubą, bet, pasak Jono, klubo neremdavo, nesavanoriaudavo, net į barą „nešdavosi savo gėrimus“.
Kita Mančesterio dipukų šeima Gasiūnai irgi minėjo skaudžių istorijų, kad po 1990 m. gera klubo reputacija bemat sunyko, kildavo muštynės, girtuokliavimai, Nijolei Gasiūnas mėginant atkurti šeštadieninę mokyklą buvo sunku prisikviesti mokytojų, nes „apie klubą kalbama, kad ten bordelis“. Tiesa, klubo pabaiga iki šiol kontroversiška ir skausminga: Nijolė nemanė, kad užsidarymas geriausias kelias, bet „viršų paėmė“ kiti.
Tuo tarpu iš kai kurių naujų atvykėlių girdėjau minčių, esą senieji jų nepriėmė. Pasak Jono Podvoiskio, ir tie, ir tie, liepos 6 d. gieda Lietuvos himną, tačiau ne kartu. Su Jonu Podvoiskiu ryšį užmezgiau – kaip ir dar daugybę detalių sužinojau – vienos moters, kurios nė nesusitikau, nes dabar ji gyvena lietuviškos istorijos stokojančiame Velse, dėka – Anitos Laimos Woronycz, kilusios iš vienos aktyviausių dipukų Šovų šeimos – ją buvo paprasčiau rasti, nes ji mėgsta sleisti žinią internetu.
Mančesterio lietuvių kapų beieškant
Ir vėl – Mančesteryje teliko kapai. Tik Mančesteryje jie dar įspūdingesni, mat lietuviai čia laidojosi po dviem bendrais paminklais. Pirmasis skirtas 700 m. Lietuvos krikšto jubiliejui. Šiam sklypui užsipildžius palaidotaisiais, greta įsigytas naujas, su paminklu Aušros Vartų Marijai. Ne visi tie, kurių pavardės surašytos ant senesniojo paminklo, ten ir palaidoti: 1950-1960 m. ir iš Mančesterio gal pusė lietuvių emigravo į JAV, vietas buvo užpirkę, bet jomis nepasinaudojo. ~1970 m. vien Čikagoje buvo du Britanijos lietuvių klubai! Gasiūnai pasakojo, kad emigruoti skatino kelios priežastys: vieni galvojo, kad Sovietai nesustos, tad nesaugi visa Europa; kiti JAV turėjo giminių; bet ne ką mažiau svarbu buvo, kad JAV ekonominė padėtis buvo geresnė, nei karo nustekentoje Britanijoje. Ir kone iš kiekvieno Britanijos dipuko girdėjau tą patį pasakojimą – „Čia kitataučių nepriėmė“, „rasizmas“, „prejudice“… Taip, visur buvo visko, bet jokioje kitoje pasaulio šalyje važiuodamas su „Gabalėliais Lietuvos“ negirdėjau tiek skundų tuo. O itin greitas „išlietuvėjimas“ ir masinė emigracija iš JK ir JAV, turbūt, tik patvirtina vyresnių dipukų žodžius.
Kapinėse sutiktas jau lietuviškai nekalbantis dipukų sūnus dar pasiūlė nuvykti į Šv. Čado bažnyčią, kur likęs Kazimiero paveikslas. Jį radome – su lentele, siejančia jį su Lietuva, lietuvišku užrašu, pašventintą vyskupo Antano Deksnio. Toje bažnyčioje kas mėnesį atvažiuodavo kunigas laikyti lietuviškų Mišių. Atvyksta ir dabar – bet jau į kitą bažnyčią. O pasakojimai apie prieškarinę „Lietuvišką Šv. Kazimiero bažnyčią“, kuri lyg buvo bendra su lenkais, o, kilus konfliktui dėl Vilniaus, perimta lenkų, apskritai belikę tik legendomis apipintuose pasakojimuose. Kaip ir tie prieškario lietuviai „pirmabangiai“, kurie padėjo dipukams įkurti Mančesterio lietuvių klubą. Nieko iš jų palikuonių nesutikau, kažin kiek jų apskritai prisimena, kad kilę iš Lietuvos.
Tačiau po Mančesterio keliavome ten, kur tai dar liko atmintyje. Į šiaurę, į Škotiją. Kur dar prieškariu būta 7000 lietuvių, kur jie dirbo šachtose. Tik į JAV iš Vakarų šalių prieškariu emigravo daugiau lietuvių, nei į Škotiją! Ir tarp anų šachtininkų palikuonių dar yra ne tik tų, kas prisimena Lietuvą, bet susitikome net tokį, kuris atsisakė JK pilietybės vardan Lietuvos pilietybės! Bet apie tai – kitame straipsnyje.
