Apsukę 14000 km žiedą aplinkui Australiją (tiek ridos „prisuko“ automobilis) vėl regėjome Sidnėjaus operą ir Uosto tiltą – grįžome į garsiausią Australijos miestą.
Lietuviškose Kūčiose Sidnėjaus latvių namuose
Deja, nebegalėjome grįžti į Sidnėjaus Lietuvių namus, kuriuos lankėme 2015 m. Jie užsidarė 2022 m., po COVID. Tik dviejų Vyčių ir raidžių „Dainava“ žymės dar liko įsispaudusios ant vieno Bankstauno rajono daugiabučio. Pirmas aukštas, kur rinkdavosi lietuviai, stovi tuščias – kai bus išnuomotas, matyt, neliks ir tų žymių. Kaip neliko ankstesniame, didesniame Sidnėjaus lietuvių klube, kuris dabar priklauso graikams. Ar Horton gatvėje, kurią kadaise pravardžiavo „Litho Street“, nes ten gyveno „vien lietuviai“, bet dabar, mums sakė, „jau mirė paskutinė, o vaikai namą pardavė“.
Tačiau lietuviai Sidnėjuje renkasi, suvažiuoja iš priemiesčių ir rajonų. Latvių namuose. Ten valgėme Kūčias. Daug kur pasauly bendruomenės Kūčias valgo simboliškai, kurią ankstesnę gruodžio dieną – o gruodžio 24 d. praleidžia su šeima. Bet Sidnėjuje lietuviai renkasi kartu, tarsi viena milžiniška giminė. Atėjo kone 180 žmonių – „rekordas“, sakė mums. Ne vieną žmogų, su kuriuo daug bendravau internetu, sutikau gyvai, kaip Max Chepas.
Lietuviškame Australijos kapinyne
Sidnėjuje aplankėme, fotografavome, filmavome ir vieną įspūdingiausių Australijos lietuviškų vietų – lietuvių kapinių zoną. Ji didesnė už tą Brisbene, be to, čia ne tik tėvynės ilgesio persmelktų epitafijų pilni antkapiai, bet ir didžiulis garsiojo V. K. Jonyno paminklas su Rūpintojėliu, su iš Lietuvos atgabenta žeme, kad, svajoję kada nors grįžti į tėvynę, pokariu nuo sovietų okupacijos iki Australijos pasitraukę dipukai galėtų amžino poilsio atgulti bent jau simboliškai netoli lietuviškos žemelės.
„Lithuanian Lawn pažymėta kapinių zona jau visiškai pilna“ – pasakojo Kristina Cox Rupšienė, kuri, kartu su Sidnėjaus lietuvių skautais, nuostabiai prižiūri šiuos kapus – „Neseniai dar pastatėm antrą kolumbariumą, kad bent urnoms būtų vietos“. Kolumbariumų nišos, aišku, irgi paženklintos lietuviškais simboliais.
Dar du lietuviški paminklai į Gabalėlius Lietuvos!
„Ar buvote prie lietuviško kryžiaus?“ – aprodžiusi mums kapinių zoną paklausė Kristina. Apie jį nieko nežinojau! Dar 9 minutės kelio iki Šv. Joakimo bažnyčios ir štai jau man prieš akis 1992 m. kryžius – padėka Dievui ir už Lietuvos laisvę kovojusiems, o šalia – kitas paminklas – Rūpintojėlis, statytas laikais, kai Lietuva dar buvo okupuota, su tekstu apie nuo 1944 m. nukryžiuotą bažnyčią Lietuvoje.
Ne, Šv. Joakimo bažnyčia ne lietuvių – kaip beveik visur Australijoje, asimiliaciją skatinę vyskupai neleido kurti lietuviams savų parapijų. Bet lietuviškos Mišios visad laikytos joje – ir dabar kartą į mėnesį būna – ir vietinis klebonas maloningai leido lietuviams šventoriuje pastatyti savo paminklą.
Nuomotą automobilį jau buvome grąžinę (su Sidnėjaus parkingo kainom visai neapsimoka), o į kapines pavežė senas pažįstamas, kuriam padėjome atkurti Lietuvos pilietybę – litvakų kilmės Greg Palmer iš PAR, dabar gyvenantis Australijoje. „Šeši iš aštuonių mano prosenelių iš Lietuvos“ – sakė jis ir pasidomėjo galimybėmis Sidnėjuje šokti lietuviškus šokius.
Sodyba – ar ištisas kaimelis, kur kartu gyvena vyresni lietuviai
Dar labiau laukiau kelionės į Lietuvių sodybą, kuri angliškai vadinama „Lithuanian Village“. Pavadinimas įspūdingas, tad regione apie ją net sklando legendos – „Ar girdėjote, kad Sidnėjuje lietuviai turi savo kaimą?“ klausė manęs lietuviai, gyvenantys Vanuatu salyne.
Iš tiesų Sodyba – lyg privatus rajonas, skirtas vyresnio amžiaus lietuviams (67 ir daugiau metų). Jiems čia – 17 butų vienaukščiuose pastatuose. Atėjus tam amžiui, jie parduoda savo didelius namus, išdalina daiktus, keliasi gyventi su kitais lietuviais.
Sodyboje mus pasitiko ją įkūrusios Sidnėjaus moterų draugijos vadovė Loreta Grybauskas ir Sodybos gyventojai, kuriems mūsų pasakojimas apie lietuviškas pasaulio vietas sukėlė gražių prisiminimų: juk tai senasis lietuvybės aktyvas, ne vienas per gyvenimą lankė nutolusių žemynų lietuvių bažnyčias ar klubus, tarkime, kadaise dalyvaudami Pasaulio lietuvių jaunimo kongresuose. Sodybą kūrusios lietuvių moterų sąjungos vicepirmininkė Luda Popenhagen papasakojo apie sodybo istoriją, iš Lietuvos į Australiją pas vyrą atvykusi Gražina Pranauskienė – apie gyvenimą joje, o Irena Stumbras – apie Bonegilos stovyklą, kurioje gyveno atvykusi į Australiją. Ji davė paklausyti savo įrašytos „Bonegilos lietuvių liaudies dainos“, menančios laikus, kai be darbams pasiųstų vyrų atskirai gyveno lietuvės žmonos su vaikais.
Gaila tik, kad Sodyba toli nuo centro – traukiniu važiavome apie valandą, nuo artimiausios stoties – dar 20 minučių pėsčiom. „Vienu metu buvo sunkiau rasti gyventojų, bet dabar vėl yra eilė norinčių“ – sakė Sodybos atstovai. Tik, nors Sodyba turi savo bendruomenės salę, kur būna kviečiami ir kiti lietuviai, dėl didelio atstumo Sodyba tikriausiai negalėtų tapti pagrindiniu Sidnėjaus lietuvišku centru ir veiklai tenka nuomotis Latvių namus. Dabar toje veikloje vis daugiau naujai atvykusių į Sidnėjų lietuvių – pas du tokius, bendruomenės pirmininkę Jurgitą Černiauskaitę ir jos vyrą Saulių Stepulį, per Kalėdas porai dienų apsistojome.
Ekspedicijos finišas – prie Tasmanijos geležinio vilko
Nakvoti pas Stepulius buvo patogu – šalia oro uostas. Nes laukė vienintelis Australijoje vidinis skrydis (visur kitur nuvažiavome automobiliu). Į Tasmaniją. Ten būta lietuvių bendruomenės, net lietuvių studijų Tasmanijos universitete – bet niekas, ko klausėme, negalėjo pasakyti apie jokį lietuvių klubą, kapines, ar kitus „Gabalėlius Lietuvos“. „Bet būtinai turite ten nuskristi, nuvykti pas Liną Vaiciulevičių, pamatyti jo Geležinį vilką“ – sakė mums ne vienas žmogus. Ir Australijos lietuvių pirmininkė Rasa Mauragis, ir režisierė Audra Bielinienė, metais anksčiau apie Australijos lietuvius kūrusi dokumentinį filmą.
Iš pradžių kiek bandžiau spyriotis – atrodo, tas paminklas privačiame kieme, o mes į „Gabalėlius Lietuvos“ traukiame tik tai, kas viešai prieinama. Bet Rasa Mauragis sakė, kad ateity tas paminklas būtinai turėtų atsidurti kur viešoje vietoje, jis to vertas…
Kai susiskambinome su skulptoriumi Linu Vaiciulevičiumi, atvykome į 33 hektarų jo žemes, išvydome tą plieninį Geležinį vilką, „pritrėškusį“ sapnuojantį Gediminą, po kurio šonais jau kilo pilies kuorai – supratome kodėl. Nieko panašaus neteko matyti! Gal taps viešu paminklu lietuviams Tasmanijoje – tuomet bent po fizinį Gabalėlį Lietuvos turėtų kiekviena iš šešių Australijos valstijų.
Kelias namo pro lietuviškus eilėraščius Seule – ir planai 2026 metams
O mūsų laukė kelias namo. Iš pradžių į Seulą, kur pasinaudojome proga nufotografuoti kelių metro stočių stiklus papuošusius J. Biliūno ir Maironio eilėraščius. Paskui Stambulą, paskui Vilnių. Ekspedicija, kelionė – tik pradžia, nes reikia viską aprašyti, susisteminti, sumontuoti. Matyt, visus 2026 metus „Gabalėliai Lietuvos“ Facebook, Youtube, http://www.gabaleliailietuvos.lt ir kitur pasakosime apie savo keliones lietuviškais keliais 2025 metais – ne tik po Australiją, bet ir Indiją, Japoniją, Uzbekiją.
Išspausdinta antroji mūsų knyga – „Gabalėliai Lietuvos: Lotynų Amerika“, knygos „Gabalėliai Lietuvos: Amerika“ tęsinys. Jei Dievas duos, gal bus visa serija apie viso pasaulio lietuviškas vietas. Kai ją spausdinome, buvome Australijoje – išvydome tik grįžę į Vilnių. Pirmąkart dalyvausime Knygų mugėje – bus daugiau galimybių susitikti su skaitytojais.
Kitų metų planuose – litvakų paveldo paieškos Pietų Afrikos Respublikoje, kurios 40 000 žydų didžioji dalis kilę iš Lietuvos. Taip pat – sugrįžimas į JAV ir Kanadą, šokių šventė Čikagoje, Lietuvos Vyčių kongresas Konektikute. Metų pabaigoje galbūt – Lotynų Amerikos lietuviškos vietos, buvusios per toli, kad pasiektume ankstesnėse kelionėse, Mato Šalčiaus ar Aleksandro Bendoraičio, žlugusi Nova Lituania lietuvių „kolonija“ Brazilijoje… Aišku, metai ilgi, ir dar kai kurie planai gali keistis – bet džiugu, kad per daugiau nei dešimtmetį „Gabalėlių Lietuvos“ absoliučia daugumą planų pavyko įgyvendinti.
