Nors 1918-ieji sustabdė didžiąją lietuvių emigraciją, kurį laiką ji dar tęsėsi. Tarpukariu gimė naujos unikalios lietuvių bendruomenės daugiausia Lotynų Amerikoje.
Kodėl lietuviai emigravo XX a. trečiame–ketvirtame dešimtmečiais?
Nors 1918 m. Lietuva tapo nepriklausoma nuo Rusijos Imperijos, taigi, lietuviai nebebuvo diskriminuojami, okupacijos padariniai dar kurį laiką išliko: Lietuva buvo neturtinga, be pramonės, nualinta neseniai vykusių Pirmojo pasaulinio ir Nepriklausomybės karų. Lietuvos ekonomika atsiliko nuo Šiaurės Amerikos ir Pietų Amerikos, kurių teritorijoje karas nevyko, nešeimininkavo okupantas. Todėl siekdami praturtėti, kai kurie lietuviai ir po nepriklausomybės paskelbimo toliau emigruodavo, nors tokių buvo gerokai mažiau nei prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kai emigracijos priežastys buvo ne tik ekonominės.
Be to, 1926 m. Lietuvoje įvyko perversmas. Kairiųjų vyriausybę pakeitus prezidento Antano Smetonos dešiniajam režimui, daugelis kairiųjų pažiūrų lietuvių pasirinko emigraciją.
Tarpukariu vykusi emigracija beveik nutrūko po 1930 m., nes ekonominė situacija Lietuvoje pagerėjo, o Ameriką ir Vakarų pasaulį ištiko didelė krizė (Didžioji depresija). Ekonominis skirtumas tarp Lietuvos ir Amerikos pasidarė per mažas, kad būtų verta investuoti didelius pinigus, patirti rūpesčius ir riziką, susijusius su emigracija. Be to, Smetonos režimas netapo fašistiniu, kaip galbūt baiminosi kai kurie kairieji.
Ypatingas atvejis: Rusijos imperijos kolonistai. 1915 m. Lietuvoje gyveno šimtai tūkstančių atvykėlių iš kitų Rusijos valdomų kraštų: nelietuviai, atsikraustę į Lietuvą dėl Rusijos imperijos politikos. Kai kurie iš jų buvo Rusijos kariai ir pareigūnai, kiti buvo eiliniai žmonės, paskatinti persikelti į Lietuvą, siekiant susilpninti vietinę etninę daugumą. Daugiausia tai buvo etniniai rusai arba žydai; Rusijos žydams buvo uždrausta įsikurti didžiojoje Rusijos imperijos dalyje, todėl jie buvo priversti apsigyventi Lietuvoje ir keliose kitose Rusijos valdomose šalyse.
Rusijai praradus įtaką Lietuvoje, šie kolonistai staiga pasijuto atsidūrę svetimame krašte. Lietuvių kalba keitė rusų kalbą oficialioje sferoje, o lietuviškai tie žmonės dažniausiai nekalbėjo. Didžiosios imperijos kareiviai, valdininkai neteko darbo vietų, o rusams dvarininkams, kuriems Rusijos Imperija buvo davusi žemės Lietuvoje, iškilo grėsmė jos netekti.
Esant tokioms aplinkybėms, daugelis Rusijos kolonistų nusprendė išvykti. Kadangi nei jie, nei jų protėviai niekada nebuvo Lietuvos piliečiai (jie nelaikė savęs lietuviais, jų kultūra buvo kitokia), šie žmonės paprastai nelaikomi tarpukario Lietuvos emigrantų dalimi. Jie laikomi Rusijos Imperijos pavaldiniais, kurie iš Rusijos Imperijos neemigravo: jie išvyko iš Lietuvos kartu su imperine Rusijos valdžia ir kariuomene, taigi, kaip tik „pasiliko savo tėvynėje” – Rusijos Imperijoje.
Kiek žmonių emigravo iš Lietuvos 1918–1940 m.?
Apie 100 000.
Išsamiai emigracija pradėta registruoti 1926 m. Per 1926–1930 m. „mažąją bangą“ iš Lietuvos išvyko apie 60 000 žmonių.
Palyginimui, per visą kitą dešimtmetį (1931–1939 m.) emigravo tik apie 10 000 žmonių.
1918–1925 m. iš Lietuvos galėjo išvykti apie 30 000 žmonių.
Ypatingas atvejis: Rusijos imperijos kolonistai. Į šią statistiką neįtraukti apie 1915–1920 m. iš Lietuvos išvykę Rusijos imperijos kolonistai. Tuo metu iš Lietuvos galėjo išvykti apie 70 000 rusų ir 70 000 žydų.
Kur šie žmonės 1920–1930 m. iš Lietuvos emigravo?
1926–1939 m. statistiniai duomenys:
JAV (Vidurio Vakarų, Vidurio Atlanto ir Naujosios Anglijos regionai) – 30 proc.
Brazilija (ypač San Paulas) – 24 proc.
Argentina (ypač Buenos Airės, Rosarijus, Berisas) – 16 proc.
Kanada (ypač Delhajaus (Delhi) regionas)) – 8 proc.
Urugvajus (ypač Montevidėjus) – 4 proc.
Nors daugelis vis dar troško emigruoti į JAV, tuo metu šalis buvo apribojusi atvykimą iš Rytų Europos, todėl lietuviai ieškojo kito geriausio varianto (nebent turėjo giminių JAV). Nuo Pirmojo pasaulinio karo nenukentėjusios Argentina ir Urugvajus buvo pramoninės šalys, tuo metu tokios pat turtingos, kaip Vakarų Europa. Brazilija atrodė patraukli dėl pigios žemės. Būta ir atvejų, kada neišsilavinę emigrantai nesugebėjo atskirti Šiaurės ir Lotynų Amerikos kraštų, manydami, kad visa Amerika yra tokia pat turtinga.
Ypatingas atvejis: žydai. Žydai iš Lietuvos dažnai vykdavo į Palestiną, sekdami sionistų idėja įkurti ten žydų tėvynę (5 proc. visos tarpukario emigracijos iš Lietuvos) arba Pietų Afriką – be jokios ypatingos priežasties, išskyrus tai, kad anksčiau emigravę Lietuvos žydai pasakodavo kitiems žydams apie šią vietą (7 proc. visos emigracijos).
Ypatingas atvejis: Rusijos imperijos kolonistai. Dauguma Rusijos imperijos kolonistų emigravo į Rusiją, kur jiems buvo pasiūlyta pilietybė pagal tarp Lietuvos ir Rusijos sudarytą sutartį.
Kaip gyveno tarpukario Lietuvos emigrantai po emigracijos?
Priklausomai nuo emigracijos vietos, jie dirbo pramonėje (miestuose) arba žemės ūkyje (Brazilijos ir Kanados kaimuose). Laikui bėgant, dalis lietuvių iš kaimų persikėlė į miestus.
JAV lietuviai paprastai prisijungdavo prie seniau įkurtų JAV lietuvių bendruomenių ir parapijų, nes paprastai juos pakviesdavo anksčiau emigravę lietuviai (giminaičiai). Taigi jie atvykdavo į miestus, kuriuose jau veikė bendruomenės.
Tačiau Kanadoje ir Lotynų Amerikoje lietuviams teko steigti naujas parapijas, organizacijas. Jų atlyginimai nebuvo tokie geri kaip JAV, taigi jie negalėjo statyti didžiulių bažnyčių ar salių, kaip tai darė pirmoji lietuvių banga JAV prieškariu.
Todėl lietuviški pastatai atsirado tik svarbiausiuose Kanados bei Lotynų Amerikos miestuose ir buvo palyginti kuklūs. Pagrindinis traukos centras, kur lietuviai susitikdavo, dainuodavo lietuviškas dainas, švęsdavo lietuviškas šventes buvo lietuvių klubai (draugijos). Ir tuose kraštuose lietuviai emigrantai paprastai tuokdavosi tarpusavyje, gyveno uždarą lietuvišką gyvenimą.
Nemažai lietuvių emigrantų galvojo sugrįšią į Lietuvą, kai tik užsidirbs pakankamai pinigų. Kai kurie, ypač Brazilijos lietuviai, nusivylė „naująja tėvyne“ – Brazilija pasirodė esanti ne ką turtingesnė už pačią Lietuvą. Kai kuriuos nusivylusius emigrantus Lietuva net nemokamai grąžino į tėvynę.
Užsienyje likusius emigrantus rėmė ir Lietuvos Respublika, kuri juos matė kaip savotišką „atsarginę Lietuvą“, kurioje lietuvių kultūra gali klestėti, nepaisant pačiai Lietuvai Europoje tykančių pavojų. Siekdama šio tikslo, LR šių emigrantų vaikams steigė lietuviškas mokyklas. 1940 m. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, šis „kultūrinis gelbėjimosi ratas“ buvo prarastas.
Kanadoje ir Lotynų Amerikoje lietuviškų bažnyčių kūrimą stabdė ir tai, kad nemaža dalis emigrantų buvo kairiųjų pažiūrų, atsisakiusių remti bažnyčios statybą. Taigi, lietuviškas bažnyčias dažnai finansavo JAV lietuviai, dauguma jų buvo pastatytos tik jau Lietuvą okupavus. Jose tarnavo pirmosios bangos Amerikos lietuviai kunigai arba neseniai iš Lietuvos dėl Antrojo pasaulinio karo atvykusieji (antroji emigracijos banga, arba DP).
Lotynų Amerikos neturtingi kairiųjų pažiūrų lietuviai pasirodė esanti derlinga dirva sovietinei propagandai: Antrojo pasaulinio karo metais okupavusi Lietuvą, Sovietų Sąjunga Argentinos, Urugvajaus ir Brazilijos lietuviams organizavo kampanijas, skatinančias „grįžti“ į „dabar jau laisvą“ (t. y. komunistinę) tėvynę, žadėdama jiems gerą, turtingą gyvenimą. Kai kurie lietuviai sutiko, tačiau, pamatę tikrąją padėtį sovietų okupuotoje Lietuvoje, netruko greitai nusivilti. Sovietai savo pažadų neištesėjo – deja, sugrįžti atgal į Lotynų Ameriką buvo nebeįmanoma.
Iki pat savo mirties tarpukario Lietuvos emigrantai išliko susiskaldę į prosovietinę mažumą (remiamą SSRS) ir antisovietinę daugumą (remiamą JAV lietuvių). Pastaroji ilgainiui ėmė įgyti persvarą, kai į laisvą pasaulį atėjo vis daugiau žinių apie sovietų žiaurumus, o pirmieji vis labiau grimzdo į užmarštį. Be to, prosovietinei mažumai tekdavo patirti ir „naujųjų tėvynių” valdžių, kurios Šaltojo karo metu dažniausiai bičiuliavosi su JAV ir kartais imdavosi veiksmų prieš komunistus, nemalonę.
Ypatingas atvejis: žydai. Jie paprastai integruodavosi į vietines žydų bendruomenes, neišlaikydami ryšių su Lietuva ar lietuviais, ypač tie, kurie išvyko į Palestiną ir Pietų Afriką – juk pagrindinė emigracijos į Palestiną idėja buvo įkurti ten žydų valstybę. Kadangi sionistai tikrąja visų žydų tėvyne laikė Palestiną, visi kiti kraštai, kuriuose žydai anksčiau gyveno (taip pat ir Lietuva), jiems buvo tarsi svetimi laikini namai.
Vis dėlto, kai kurie į Braziliją, Argentiną ar Urugvajų išvykę žydai palaikė ryšį su ten veikiančiomis lietuvių organizacijomis, tiesa, tokių buvo mažuma.
Ypatingas atvejis: Rusijos imperijos kolonistai. Buvę kolonistai niekada nelaikė savęs lietuviais, nebuvo prisirišę prie Lietuvos, todėl greitai integravosi savo tėvynėje.
Kaip gyveno 1920–1930 m. lietuvių emigrantų palikuonys?
Kaimo vietovėse, kuriose lietuvių buvo nedaug, lietuvių kultūra paprastai nebuvo perduodama vaikams, todėl ji sunyko per vieną ar (rečiau) dvi kartas. Jei pirmosios bangos lietuvių emigrantus tame kaime lankydavo, pvz., lietuviai misionieriai kunigai, jų vaikams tokių apsilankymo jau nereikėjo. Mišrios šeimos lietuviškumo išvis nepuoselėjo.
Tačiau didžiuosiuose miestuose lietuviai glaudėsi prie savo draugijų ir bažnyčių, dažnai kurdavo lietuviškas šeimas, puoselėjo kultūrą. Po XX a. penkto dešimtmečio JAV lietuvių bendruomenė aktyviai rėmė lietuvių kultūrą, nes matė, kad tuometinė gausi tarpukario emigrantų bendruomenė yra stiprus atsarginės Lietuvos užnugaris laisvajame pasaulyje.
Pavyzdžiui, Amerikos lietuviai skirdavo stipendijas Lotynų Amerikos lietuvių vaikams mokytis Vasario 16-osios lietuvių internatinėje mokykloje Vakarų Vokietijoje, kur kartu mokėsi lietuviai iš viso laisvojo nekomunistinio pasaulio. Negalėdami susikalbėti jokia kita kalba, jie turėdavo greitai išmokti lietuvių kalbos.
Šie Vasario 16-osios lietuvių internatinės mokyklos mokiniai vėliau tapo lietuviškų draugijų branduoliu, užtikrindami lietuvių kalbos ir kultūros tęstinumą jose. Deja, tokių draugijų gretos retėjo, mat emigrantų palikuonys kūrė mišrias šeimas, išvykdavo.
Vis dėlto, skirtingai nei JAV, mišrios šeimos sukūrimas nebūtinai reiškė lietuviškos kultūros Lotynų Amerikoje pabaigą: kai kurių Lotynų Amerikos lietuvių draugijų lietuviškai kalbantys nariai yra jaunuoliai, kurie tik ketvirtadaliu ar aštuntadaliu yra lietuviai. Taip yra todėl, kad jei JAV yra įvairių tautybių emigrantų „lydymo katilas”, kur „mišrios šeimos palikuonis“ paprastai turi 4 ar 8 skirtingas tautybes, tai Lotynų Amerikoje toks žmogus dažnai turi vos 3/4 ar 7/8 dalį „vietinio kraujo“ (neprisimena savo emigracijos istorijos), todėl jo lietuviškos šaknys tampa išskirtine ir įdomia jo paveldo dalimi, kuriai kitų alternatyvų nėra. Svarbus ir santykinis šalių turtingumas: jei amerikiečiams šaknų turėjimas Rytų Europoje reiškia kilmę iš daug skurdesnio krašto nei jų „naujoji tėvynė”, Lotynų Amerikos gyventojams šaknų turėjimas bet kurioje Europos vietoje reiškia ryšį su turtingesniu, „įtakingesniu“ pasaulio regionu.
Kitaip nei daugumos kitų lietuvių bendruomenių, tarpukario lietuvių Lotynų Amerikoje nepapildė naujos didelės emigracijos bangos nei po 1940-ųjų, nei po 1990-ųjų. Kai po 1990 m. prasidėjo trečioji lietuvių emigracijos banga, Lotynų Amerika buvo pernelyg skurdi, kad pritrauktų naujų imigrantų. Atsitiko atvirkščiai: 1990 m. Lietuvai tapus nepriklausoma ir apie 2000 m. turtingumu aplenkus visas Lotynų Amerikos šalis, kai kurie XX a. trečio–ketvirto dešimtmečio emigrantų iš Lietuvos palikuonys patys išvyko į savo „protėvių žemę” Lietuvą.
Lietuvai 2004 m. įstojus į Europos Sąjungą, daugelis lietuviškai nebekalbančių Lotynų Amerikos gyventojų, turėjusių bent vieną lietuvį protėvį, taip pat ėmė siekti atsikurti Lietuvos pilietybę, tačiau paprastai tik tam, kad emigruotų į kitas ES šalis, daugiausia Ispaniją (argentiniečiai) arba Portugaliją (brazilai) – šios šalys jiems jau buvo kultūriškai artimesnės nei Lietuva.
Ypatingas atvejis: žydai Į Pietų Afriką ir Izraelį emigravusių Lietuvos žydų vaikai paprastai neturėjo jokio ryšio su Lietuva, nes tuo metu tautybė (žydas) buvo laikoma svarbesne už pilietybę (Lietuvos). Taigi, jie matė daugiau bendro su iš kitų šalių kilusiais žydais nei su lietuviais.
Tačiau kai kurie jų palikuonys savo šaknimis domisi labiau. Nes Amerikos žemyne kaip svarbi identiteto dalis visada akcentuojama pilietybė, gimimo vieta – o „tautybės” sąvoka beveik nevartojama. Taigi, tokie Lietuvos žydų palikuonys savo šaknis laiko lietuviškomis, o savo protėvius žydus, kurie išvyko iš Lietuvos daugiausia XX a. trečiame dešimtmetyje, neretai vadina „judėjų tikėjimo lietuviais” (nes juk buvo Lietuvos piliečiai).
Susidomėjimas Lietuva išaugo po 1990 m. nepriklausomybės paskelbimo ir 2004 m., Lietuvai įstojus į ES. Tūkstančiai šių žydų atkūrė Lietuvos pilietybę. Nors beveik visi jie neketina persikelti gyventi į Lietuvą, savo nauja pilietybe jie naudojasi kaip vartais į ES.
Kokį paveldą paliko tarpukario Lietuvos emigrantai?
Pagrindiniuose miestuose, į kuriuos jie emigravo (San Paulas, Buenos Airės, Montevidėjus ir Rosarijas), veikia lietuviškos bažnyčios, draugijos, Berise – tik draugijos.
Bažnyčių architektūroje, mene daug lietuviškų detalių. Lietuviškos mišios jose jau nelaikomos, tačiau dažnu atveju jos vis dar veikia kaip lietuvių bendruomenių centrai. Draugijose vis dar vyksta daug lietuviškos veiklos, kai kuriose jų dar yra daugiau kalbančių lietuviškai.
Rajonai, kuriuose pastatytos lietuviškos bažnyčios, veikia lietuviškos draugijos, vis dar yra gana lietuviški, juose gyvena daug lietuvių kilmės žmonių, kurie tęsia lietuvišką veiklą. Lietuviškiausias San Paulo rajonas, įkurtas lietuvių tarpukario emigrantų, yra Vila Zelina.
Bene didžiausias tarpukario lietuvių emigrantų ir jų vaikų nuopelnas yra Lituanika – unikalus lietuviškas kaimas Brazilijos viduryje su apie 60 sodybų, lietuviška koplyčia, visuomeniniais pastatais.
