„Nuo 1569 m. iki 1795 m. Lenkija ir Lietuva buvo viena valstybė, Abiejų Tautų Respublika“ – maždaug tokius faktus galėtų išberti bet kuris bent kiek istorija pasidomėjęs lietuvis. Bet kiek lietuviško Lenkijoje liko iš tų laikų?
Ieškome ribos tarp lietuviško ir lenkiško
Ir daug, ir mažai. O sunkiausia kartais atskirti tai, kas lietuviška, nuo to, kas lenkiška. Nes tautos – bent jau jų aukštuomenės – buvo it „suaugusios“. Ir Lietuvos aukštuomenė su kiekviena karta vis labiau kalbėjo lenkiškai (net vaikų, būdavo, nemokydavo lietuviškai), O ir grynai lietuvius istorijos herojus lenkai vadina savo kalba, pvz. Jogaila tapo Jagiello.
Visa Lenkija pilna lietuvių garbei pavadintų gatvių – bet lenkiškai. Išimčių nedaug ir jos gana naujos – pvz. buvo malonu naujame Gdynės rajone pamatyti „Antano Baranausko“, o ne „Antoni Baranowski“, gatvę. Dar daugiau gatvių, paminklų Lenkijoje stūkso asmenybėms, kurios ir pačios nuo Lietuvos buvo nutolusios, bet kažkokią sąsają su mūsų kraštu turėjo. Nenorėdami gilintis į tuos ginčus ar perdėm romantizuoti istorijos, „užversti“ tinklapio www.gabaleliailietuvos.lt tūkstančiais tik simboliškai su Lietuva susijusių Lenkijos vietų, stengėmės ieškoti tų „gryniausių“ „Gabalėlių Lietuvos“: neabejotinų Lietuvos simbolių, regimų akmenyje, bei vietų, kur buvo nulemtas Lietuvos likimas.
Tokių irgi labai daug. Ypač Vyčių. Nors vėlesnėje Lenkijos istoriografijoje – ypač jau po konflikto dėl Vilniaus – dažnai ATR vadinama tiesiog „Lenkija“, anais laikais buvo labai svarbu pabrėžti abi susijungusias šalis. Lenkijos ereliai ir Lietuvos Vyčiai daug kur šalia. Varšuvos karalių rūmuose – kur rinkdavosi ir ATR seimai – yra ir vaivadijų herbai (tarp jų Lietuvos vaivadijų). Bet įspūdingiausias Vytis, turbūt, Varšuvos Vilanovo rūmų fasade – nes ne herbe. Rodosi, iš vieno pastato fligelio veržiasi Lenkijos erelis, iš kito – Lietuvos Vytis.
Liublinas ir Krokuva, kur keitėsi Lietuvos istorija
Varšuva buvo Abiejų Tautų Repsublikos sostinė tris šimtmečius. Bet ne mažiau svarbūs dar du miestai. Liublinas ir Krokuva. Liubline pasirašyta garsioji Liublino unija, viena vertus, „atstačiusi“ Lietuvos (jau kartu su Lenkija) nenugalimumą dar šimtmečiui, kita vertus, galutinai „įsukusi“ Lietuvos aukštuomenės (o vėliau ir Vilniaus apylinkių) lenkėjimo procesą, taip pat lėmusi tai, kad LDK neteko Ukrainos. Liubline iki šiol yra Lietuvių aikštė – būtent ten buvo apsistoję Lietuvos atstovai, atvykę pasirašyti unijos, yra paminklas su abiem herbais. O Liublino pilies koplyčioje pasilikęs vieno lietuvių didiko atvykusio pasirašyti unijos, grafitis. Toje pat koplyčioje – karaliaus Jogailos atvaizdai, mat jis ją fundavo. Štai Jogaila klūpi, Jogaila ant žirgo, štai Vyčio kryžius virš altoriaus.
Pats Jogaila, tuo tarpu, palaidotas Krokuvoje, Vavelio katedroje. Ten ir daug kitų ATR valdovų kapų, tarp jų lėmusių lietuviškų vietų atsiradimą… Štai Augustas II, kūręs mylių stulpus su Vyčiais Saksonijoje, štai Jonas Sobieskis, pastatydinęs Vilanovo rūmus…. Krokuva buvo senoji Lenkijos sostinė, o Varšuva Abiejų Tautų Respublikos sostine tapo todėl, kad yra tarp Vilniaus ir Krokuvos…
Aišku, Lenkijos didmiesčiuose jau matosi ir abiejų tautų skyrybų ženklai. Štai Varšuvos katedroje palaidotas Gabriel Narutowicz – pirmasis atkurtos Lenkijos prezidentas. O jo brolis Stanislovas Narutavičius buvo Lietuvos vasario 16 d. nepriklausomybės akto signataras. Net broliai pasirinkdavo skirtingas tautas.
Ir žiūrėdamas į 1910 m. Krokuvoje statytą paminklą Žalgirio mūšiui negalėjau nejusti tos „eros pabaigos“ dvasios. Tame paminkle – didžiulis raitas Jogaila, priešais jį Vytautas, lietuvio sulaikytas kryžiuotis, ir Lietuvos simboliai. Jei paminklas būtų statytas kokiais 15 m., atrodytų visiškai kitaip. Net Amerikoje juk tai matosi: ant kokių XIX a. pabaigos ar XX a. pradžios lenkų bažnyčių dar kartais rasi ir Vyčius, bet ant vėlesnių nemačiau. Vilniaus konfliktas galutinai baigė mintį, kad gali būti ir lietuviu, ir lenku, kad Lietuvos simboliai gerbtini, „savi“ ir lenkams. Beje, Krokuvos paminklą Žalgirio mūšiui sukūrė Antanas Vivulskis – tas pats, kur ir Vilniaus tris kryžius…
Paskutiniai Lietuvos aidai Zakopanės kalnuose
Iš Krokuvos pasukome dar į pietus, į Zakopanę, kalnų kurortą. Jis garsėja savo Zakopanės stiliaus architektūra – stogais stogeliais puošti pastatai statomi iki šiol, ir apsistojome viename tokių, siauroje palėpėje… O viską irgi pradėjo žmogus, gimęs Lietuvoje, Pašiaušėje prie Kražių! Stanislovas Vitkevičius. Bet jis pasirinko lenkiškąjį kelią, kritikavo Lietuvos tautinį atgimimą, o vienas jo gyvenimo pasiekimų buvo sukurti tą „lenkišką, bet pritaikomą dabarčiai“ Zakopanės stilių. Kažkiek atsišaukia su tuo, ką pokariu Jonas Mulokas ir kiti lietuvių architektai darė Amerikoje, tik jau lietuviškai…
Tačiau nuostabiose Zakopanės Nacionalinėse kapinėse, kur po vienu gausybės Zakopanės stiliaus antkapių ilsisi patsai Vitkevičius, yra ir tikrai lietuviška vieta, su lietuviškais užrašais… rašytojo Jono Biliūno kapas. Jonas Biliūnas sirgo džiova, gydėsi Zakopanėje, mirė sulaukęs vos 28-erių. Dar 1953 m. perlaidotas iš Zakopanės į Lietuvą, prie Anykščių, apie kurios rašė. Kai palaikai perlaidojami Lietuvoje, dažnai arba paminklas panaikinamas, arba paliekamas koks buvo, o čia pasirinktas trečias kelias – pakabinta nauja lentelė, „Čia ilsėjosi Jonas Biliūnas“.
Zakopanėje, galima sakyti, susidūrė du pasauliai. Vienas – Lietuvos istorinės įtakos zona, kur buvo bendra Lenkijos-Lietuvos valstybė. Kitas – jau „svetimi“ kraštai, į kuriuos vyko tik pavieniai lietuviai – kas gydytis į kalnus, kas dėl meilės, kas dėl dar ko. Pirmąjį „pasaulį“ palikome už nugaros ir atvykome į „antrąjį“. Vis dar lietuviškai atrodančias Lenkijos lygumas pakeitė Tatrų kalnai, o Lenkiją netrukus – Slovakija. Ją tik pravažiavome, nes lietuviškų vietų ten nėra – užtat netikėtai gausiai gabalėlių Lietuvos radome Vengrijoje, anapus tų kalnų. Bet apie tai jau – kitame straipsnyje.
