Iš visų pasaulio šalių būtent Lenkijoje įvyko daugiausiai tų Lietuvos istorijos superįvykių, apie kuriuos žino – ar turėtų žinoti – kiekvienas lietuvis. Žalgirio mūšis, Liublino unija, Lietuvos valdovų karūnavimai, S. Dariaus ir S. Girėno žūtis, masiniai Lietuvos žmonių žudymai nacių koncentracijos stovyklose…
Kai Lenkija taip arti Lietuvos, daug tų vietų jau buvau lankęs – kai kurias net vaikystėje, paauglystėje. Tačiau „Gabalėliai Lietuvos: Europa“ ekspedicija buvo puiki proga nukeliauti ten vėl, pažvelgti naujom akim. O ir pačios vietos pasikeitė: juk kokiais 2005 m., kai ten keliavau pirmą kartą, Lenkija buvo dar skurdi šalis, jos muziejai – tokie nuobodžių tekstų rinkiniai. O šiandien Lenkijoje radau vienus geriausių muziejų pasaulyje, kokybe nenusileidžiančius Amerikai, ir dalis jų taip pat pasakoja ir lietuviams svarbias istorijas!
Miške, kur žuvo Darius ir Girėnas
Į Lenkiją atvykome iš priešingos pusės, nei paprastai – Vokietijos – ir pirma stotelė buvo ta, kurioje seniai norėjau atsidurti, bet vis neatsirasdavo proga. Juk Lenkija didelė, juk tai – kita Lenkijos pusė… S. Dariaus ir S. Girėno žūties vieta.
V. Landsbergio-Žemkalnio 1936 m. sukurtą paminklą pirmiesiems lietuviams, perskridusiems Atlantą – deja, sudužusiems čia, likus paskutiniams 775 km iki jų 7186 km skrydžio Niujorkas-Kaunas pabaigos – slepia tankūs medžiai. Iš drono, kurį simboliškai pakėliau, norėdamas pažiūrėti, kokie galėjo būti paskutiniai vaizdai pro Lituanikos langus, jokio paminklo beveik nesimato – užstoja šakų tankuma.
Bet paminklas gražus, prasmingas. Du paguldyti kryžiai. O laikui bėgant jie apaugo naujais ir naujais memorialais. Unikalūs koplytstulpiai su propeleriais žymi, kur rasti lakūnų kūnai. Suoleliai parymojimui, pavėsinės. Išraižytas Kauno herbas išdavė, kad jos naujos – juk Kauno herbas tarpukariu skyrėsi nuo dabartinio…
Iš šių dienų perspektyvos gal Dariaus ir Girėno žygdarbį suprasti jau sunkiau – juk dabar visi skraido per Atlantą, o ir jie nebuvo pirmi, ir jų skrydis baigėsi tragedija, o ne šlovingu nusileidimu Kaune… Bet parymojus ten, mintimis pasinėrus į tarpukario dvasią viskas stojo į savo vietas. Tada technologijos dar nebuvo visko užvaldžiusios, tada „paskutinieji didvyriai-tyrinėtojai“ dar vien savo jėgomis kėlė žmogaus galimybes į naujas aukštumas. Kas perskris Atlantą, kas apskris pasaulį, kas nuskris iki šiaurės ar pietų ašigalio, kas ten nueis pėsčias… Be jokių GPS, šiuolaikinių ryšio technologijų… Dabar analogų nėra, dabar negali būti, net jei kas nuskris į Marsą – tai bus dešimčių tūkstančių žmonių darbo rezultatas. O anuomet buvo štai tokie didvyriai, statę savo gyvybes ant kortos, kad garsintų savo šalis, viską organizavę savo rankom: paramos rinkimas, technikos įsigijimas ir pritaikymas, viešieji ryšiai…
Be to, Darius ir Girėnas buvo JAV lietuviai. Jų skrydis simboliškai sujungė diasporą su Lietuva. Ir iš visų lietuvių, būtent Darius ir Girėnas labiausiai pagerbti Amerikos lietuvių, daugiausiai įrašyti į Amerikos žemėlapius. Jiems – atminimo lentos dviejuose Čikagos oro uostuose, paminklai Čikagoje, Niujorke, Indianoje, Lituanica lėktuvo pavadinimu pavadintos kelios JAV gatvės ir parkas…
Ir Europoje jų niekas nekvestionavo. 1936 m. paminklas juk pastatytas dar šį kraštą valdant vokiečių naciams, pačiame Lietuvos-Vokietijos konflikto su Klaipėda įkarštyje. Net jie leido statyti. Ir komunistinė Lenkija jį paliko. O šiandienėje Lenkijoje paminklų tik gausėja. Gretimame Myslibožo miestelyje radome Dariaus ir Girėno vardais pavadintą transporto žiedą, 2008 m. Dariaus ir Girėno skverą su dar vienu, paprastesniu, paminklu jiems…
Netoli žūties vietos stūkso ir atminimo klėtelė, atvežta ten 1989 m. iš Žemaitijos. Deja, vidun patekti nepavyko – raktą, taip parašyta ant sienos, gali duoti gretimo namo gyventoja, bet ji sakė, kad neturi. Nufotografavome, nufilmavome trispalvę, ženklus prie klėtelės: vienas jų nuo Jonavos aeroklubo, kitas – nuo Seinų lietuvių. Ir po mirties Darius ir Girėnas vienija Lietuvą ir diasporą…
Lietuviški užrašai kryžiuočių pastatuose
Į kitas dvi stoteles atvykau antrąjį kartą gyvenime. Malborko pilis – 1406 m. didžiausia plytinė pilis pasaulyje – kur bazavosi Kryžiuočių ordinas. Lietuvių ten nebuvo (išskyrus kokį Kęstutį, kuris ten kalintas), tačiau pilies dydis demonstruoja ir Lietuvos galią: juk štai tokią pilį ką tik pasistačiusį ordiną lietuviai ir lenkai įveikė jau po ketverių metų Žalgirio mūšyje 1410 m….
Lietuvių šias vietas lanko, itin daug. Malborko pilyje audiogidai prieinami ir lietuvių kalba (kaip tai reta pasaulyje!), o Žalgirio mūšio vietoje esančiame naujame muziejuje viskas parašyta trim kalbom: lenkų, anglų ir lietuvių.
Malborko pilies audioekskursija nustebino kokybe – viskas veikia, kaip reikia, lietuviški pasakojimai teisingi ir įdomūs. Taip skiriasi nuo pirmo apsilankymo keliolika metų atgal, kai tegalėjau klausytis gido man nesuprantama lenkų kalba!
Žalgirio mūšio muziejus gi kiek nuvylė. Vertimai daug kur netikslūs, painiojamasi žodžiuose. „Ruthenians“ (rusėnai) į lietuvių k. verčiama „rusai“, tas pats žmogus lietuviškuose tekstuose vadinamas tai „Jogaila“, tai „Jagiello“, tai „Vladislovu Jogėla“, tai „Ladislovu Jogaila“, o Vytautas kartais virsta „Vitoldu“. Net angliškame tekste rašoma tai „Jogaila“, tai „Jagiello“ – kaip iš viso susigaudyti turistui iš svetur, kad čia tas pats valdovas?
Įdomiau buvo praeiti pro paminklus nūnai tokiu tuščiu mūšio lauku. Visada keista lankyti mūšio laukus, atrodo, tiek daug ten vyko, tiek žmonių žuvo, istorija pasikeitė – o dabar laukas ir tiek, kažin kodėl pilnas monumentų… Įdomiausias mums, aišku, lietuvių paminklinis akmuo su Vyčiu „Nuo lietuvių tautos už bendrą pergalę“, bet ir ant pagrindinio obelisko yra lietuviškų simbolių.
Gdanskas ir Lenkijos supermuziejai
Nekoks Žalgirio mūšio vietos muziejus šiandienėje Lenkijoje – išimtis, o ne taisyklė! Gdansko-Gdynės-Sopoto trimiestyje įkurti trys „supermuziejai“, kur kiekviena istorija papasakojama vis kitaip: nuotraukos, video, garsai, išmoningi sprendimai. Geriau mažiau teksto, bet svarbūs, įdomūs faktai, kurie išliks atminty ilgam, o ne išgaruos čia pat išeinant pro muziejaus duris.
Kas nemažiau svarbu – daugelis muziejuose pasakojamų istorijų aktualios ir Lietuvai. 50% viso to, kas tenai pristatoma, lygiai taip galėtų būti pristatyta ir Lietuvoje. Deja, Lietuvoje nėra net nieko panašaus. Atrodo, galėtų iš Lietuvos būti vežamos ekskursijos į Gdansko muziejus su gidais, kurie tiesiog „pildytų“ retas spragas papasakodami, kas Lietuvoje kitaip nei Lenkijoje.
Turbūt svarbiausias Trimiesčio muziejus – Solidarumo Europos centras Gdanske. Būtent iš Gdansko laivų statyklos darbininkų streikų gimė profsąjunga „Solidarumas“ – pirmoji demokratinė organizacija anapus Geležinės uždangos, kurią pripažino net valdžia. Ir būtent „Solidarumas“ (tarsi „Sąjūdis“ Lietuvoje) sugriovė Lenkijoje komunizmą, o netrukus po to tai atsitiko ir gretimose šalyse, Lietuva paskelbė nepriklausomybę. Ir Solidarumo centras pasakoja viską: apie komunistinę sistemą, jos žlugimą – ypač svarbu jaunimui, to nesuvokiantiems užsieniečiams. Štai pavyzdžiui stovi ekranas su propagandinėmis komunistinėmis nuotraukomis – palieti kiekvieną ekrane ir pasirodo realybė. Propagandoje – milijonai naujų automobilių, realybėje – perkišti troleibusai; propagandoje – visa ko perteklius, realybėje – eilės prie tuščių lentynų ir pan. Daug archyvinių kadrų. Pabaigoje – išlipimas ant pastato stogo, nuo kurio matosi ir visos laivų statyklos, ir paminklas 1970 m. kritusiems streikuotojams – kol dairaisi, tau papasakoja apie kiekvieną pastatą privalomas audiogidas. Kitame muziejuje būtų tiesiog nuotrauka su aprašymu ir viskas…
Ne mažiau aktualus Lietuvai ir Gdynės Emigracijos muziejus – nes šimtų tūkstančių senųjų lietuvių emigrantų patirtis buvo labai panaši į lenkų, net emigracijos kryptys tos pačios. Čia pamatysi, išgirsi (ne tik perskaitysi!), kaip būdavo keliaujama paskutinėmis transatlantinių laivų klasėmis ieškant „gero gyvenimo“ Amerikoje. Kokią tą Ameriką rado imigrantai. Kaip triūsė, pavyzdžiui, Čikagos skerdyklose. Kaip įsigalėjus komunizmui traukėsi dipukai.
Pats kontroversiškiausias – bet ir populiariausias (eilės it prie sovietinių parduotuvių!) – Gdansko Antrojo pasaulinio karo muziejus. Jam įrengti lenkai nusamdė užsieniečius. Deja, šie menkai tesusivokė Rytų Europos istorijoje ir pridėjo į ekspoziciją visokiausių sovietinės propagandos klišių. Lenkijos valdžia sakė, kad iš mokesčių mokėtojų pinigų neišlaikys antilenkiško muziejaus ir atidėjo atidarymą. Galiausiai ekspozicija pakoreguota, muziejus atvėrė duris. Dabar Lenkijos istoriją Antrojo pasaulinio karo metais ir bendrus faktus apie karą jis pristato gerai, išradingai: slegiančių propagandos plakatų kambarys, holokausto aukų veidų kambarys, kino salė kur rodomi sugriautos Varšuvos vaizdai, muziejaus viduje pastatytas realaus dydžio gražus tarpukario (prie muziejaus įėjimo) ir sunaikintas pokario miesto kvartalai (prie išėjimo) ir t.t.
Deja, aplinkinių valstybių – tarp jų Lietuvos – istorija tebėra pristatoma naiviai niekingai supaprastintai, vietomis it iš kokio rusiško vadovėlio. Štai Lietuva kaltinama kartu su Vokietija ir Sovietų Sąjunga pasidalinusi Lenkiją, nes „1939 m. užėmė Vilniaus kraštą“ (nė žodžio apie tarpukario konfliktą dėl Vilniaus). O jau pats pirmasis(!) sakinys apie Pabaltijo šalių pokario partizanus skamba maždaug „Dalis jų buvo nacių kolaborantai“.
O juk gretimame Solidarumo Europos centre Lietuvos „miško broliai“ pristatomi kaip vieni daugelio kovotojų fronte prieš komunizmą… Solidarumo centre visos Rytų-Vidurio Europos tautos – it sesės bendroje kovoje ir tragedijose, kurių žiaurūs masteliai neabejotinai užgožė bet kokius tarpusavio konfliktus. Panašaus muziejaus reikėtų ir apie Antrąjį pasaulinį karą – ypač užsieniečiams, kaip atsvaros visam Rusijos „skaldyk ir valdyk“.
Na, bent jau lenkų istorija tais skaudžiais laikais Gdanske pristatoma deramai. Žodį „Lenkija“ pakeisk į „Lietuva“ ir daugelis faktų tiks.
Nuo Štuthofo kalinių iki Gdanską atstačiusio architekto
Beje, vaikštinėdami Gdansko senamiestyje netikėtai radome ir atminimo lentą Vilniuje gimusiam architektui Janui Borovskiui, kuris po Antrojo pasaulinio karo nuostabiai atstatinėjo šį visiškai sugriautą miestą, kuris dabar – vienas gražiausių Rytų Europoje… Tokių ryšių tarp Lietuvos ir šiaurės vakarų Lenkijos daug. Juk, Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, daug Lietuvos lenkų iškelta gyventi būtent į iš Vokietijos perimtą vakarų Lenkiją, kuri, išvarius vokiečius, plytėjo tuščia.
Liūdnesnių sąsajų su Lietuva turi Štutovo miestelis prie Gdansko, žinomesnis vokišku Štuthofo vardu. Būtent ten veikė koncentracijos stovykla, kurioje kalėjo Balys Sruoga ir parašė „Dievų mišką“, daugybė kitų lietuvių. Priešingai daliai kitų nacių stovyklų, Štuthofas nebuvo skirtas visų pirma žydams – žydai ten sudarė tik mažumą kalinių. Užtat buvo gausu lenkų, lietuvių, latvių, estų ir kitų Vokietijos okupuotų tautybių žmonių. Dabar koncentracijos stovykla tokia graži, tvarkinga, bet kartu slogi. Palyginus su trimiesčio supermuziejais, kažko labai trūksta, bet, aišku negalima ten pastatyti ko tik nori: tai krauju sutepta žemė (iš 110000 kalinių 65000 žuvo stovykloje).
O mes iš Lenkijos šiaurės vakarų važiavome į šiaurės rytus, į Punsko ir Seinų karštą. Vienintelį užsienyje, kur lietuviai iki šiol sudaro gyventojų daugumą, o patriotizmu ir pagarba Lietuvai, tikriausiai, lenkia daugelį Lietuvos piliečių…
