„Tikslas – Amerika 2018“ sugrįžo į Čikagą. Darbo laukė daug: tų penkių parų, kurias pasilikome šiam miestui ir visiems jo priemiesčiams trijose valstijose, atrodė be galo mažai, kai vienas po kito vietos lietuviai pranešinėjo apie papildomas lietuviškas vietas ir paveldą.“ – ką teko regėti Čikagoje pasakoja „Tikslas – Amerika“ dalyviai Aistė ir Augustinas Žemaičiai.
Augustinas: „Tiesa, supratau, kad ne visos vietos pateks į „Tikslas – Amerika“ lietuviškų vietų žemėlapį: juk negaliu žymėti kiekvieno verslo, kuris kada priklausė lietuviui, ar kiekvienos vietos, kur lietuvis gyveno: taip žemėlapiui ribų nebūtų. Bet net ir atmetus tokias vietas, neabejojau, kad Čikagoje kriterijus atitinkančių lietuviško paveldo objektų – bent 100. Taigi, nuo pat ryto griebėmės darbo.“
Braiton Parkas ir jo moderni bažnyčia
Aistė: „Tikslas – Amerika 2018“ grafiko niekad negalėjome planuoti kaip patogiausia – daug kas priklausė nuo aplinkybių. Aplinkybės lėmė, kad Braiton parko Švč. Mergelės Marijos Nekalto prasidėjimo lietuvių bažnyčioje turėjome būti ketvirtadienį 8 val., nes tik tada Mišios. Kitos – sekmadienį, bet kai šitiek kitų vietų, į kurias gali patekti tik sekmadienį, jei tik įmanoma, reikėjo pasirinkti kitą datą…“
Augustinas: „Iš šios bažnyčios labai daug nesitikėjau, nes iš jos išorės nuotraukų, kurias radau internete, bažnyčia atrodo kaip gana paprastas šiuolaikinis pastatas: nepasakysi, kad lietuvių. Iš visų Čikagos bažnyčių, kurias statė lietuviai, ši statyta paskutinė, tad moderniausia.
Tačiau dar kartą įsitikinau, kad apie lietuvišką paveldą negali spręsti iš išorės: bažnyčios vitražai, ypač Lietuvos vėliavos spalvų Šiluvos Marijos vitražas, o taip pat Šiluvos Marijos ir Dievo gailestingumo koplyčios atrodė ir tautiškai, ir didingai įdomiai.
Parapijietis Viktoras Kelmelis su malonumu papasakojo daugiau istorijų, parodė ir kleboniją, buvusį lietuvių vienuolyną greta (likę lietuviški užrašai).
Tik į buvusią lietuvių mokyklą įsiprašyti net ir V. Kelmeliui nepavyko – Amerikoje bijoma, kad į mokinius kėsinsis nusikaltėliai, todėl į mokyklas taip paprastai neužeisi, teko pasitenkinti lietuvišku užrašu išorėje.“
Lietuvių liuteronai – mažuma mažumoje
Augustinas: „Nors esu katalikas, vieni labiausiai lauktų susitikimų Čikagoje buvo su liuteronais. Kai pirmą kartą, pasižiūrėjęs tarpukario Lietuvos statistiką, sužinojau, kad tuo metu liuteronai Lietuvoje buvo didžiausia religinė mažuma (8,8% žmonių, o Klaipėdos krašte – net 93%) – didesnė net už dažnai linksniuojamus žydus – ir kad jų beveik neliko po to, kai išžudė, ištrėmė, privertė bėgti sovietai – Lietuvos liuteronai man buvo savotiškas pamirštas pasaulis, apie kurį Lietuvoje kažkodėl beveik nekalbama.
Ir slapčia vyliausi jo gabalėlius atrasti Čikagoje: juk į Čikagą lietuviai kėlėsi dar iki Antrojo pasaulinio karo, iki Sovietinio genocido, Mažąją Lietuvą pavertusio pirma negyvenamomis dykromis, paskui – grynai rusiška Kaliningrado sritimi.
Ziono lietuvių liuteronų parapijos kunigas Valdas Aušra patvirtino mano viltis – pasakojo, kad parapija įkurta 1910 m., kad čia būta daug mažlietuvių. Kai kurie jų geriau mokėjo vokiškai nei lietuviškai, tad vykdavo ir vokiškos pamaldos (dabar, tai kartai beveik išėjus – tik lietuviškos ir angliškos, nors pamaldų metu kai kurie dar gieda vokiškai). Parapija rūpinasi Mažosios Lietuvos atminimu, į anglų kalbą išvertė sutrumpintą Mažosios Lietuvos enciklopediją (jeigu didžiosios Lietuvos kančios JAV dar kažkiek žinomos, tai Mažoji Lietuva net ir Lietuvoje jau – beveik baltas lapas). V. Aušra papasakojo ir kaip jo paties seneliai nuo sovietų traukėsi per Aistmarių ledą, o sovietai beginklius pabėgėlius bombardavo (jiems teko likti ligoninėje Lenkijoje, grįžti į okupuotą Lietuvą, ir tik po nepriklausomybės atkūrimo Valdas Aušra išvyko į JAV)“
Aistė: „Čikagoje lietuvių liuteronų parapijos, beje, yra net dvi (kitoje – „Tėviškės“ – aplankėme pamaldas): lietuvių mažuma ten tokia didelė, kad turi visai tvirtą mažumą mažumoje.“
Lemontas – šiuolaikinis lietuvybės centras, įdomus ir turistui
Augustinas: „Važiuodamas į Lemontą nežinojau ko tikėtis. Girdėjau ir pasisakymus, kad tik ten Čikagoje išlikusi tikra lietuvybė, ir teiginius, kad „Lemonto Pasaulio lietuvių centrą lietuviai tik nupirko iš svetimų, pastatas naujas ir eilinis, paveldo ten nėra“.
Išties, pastato architektūra neturėjo tos didingos lietuvybės, būdingos JAV lietuvių rajonams, bet aplinkui ir viduje lietuviai per 30 metų sukūrė vieną įspūdingiausių JAV savo vietų: ko verti tautodailės muziejai, Lemonto kryžių kalnas su daugiau nei 80 didžiulių tradicinių lietuviškų kryžių, kiekvienas su dedikacijomis, užrašais, atspindinčiais JAV lietuvių siekius ir likimus.
O kur dar Lemonto Ateitininkų namai – toks angliškas užmiesčio dvaras, kuriame, mums papasakojo, lankėsi net prezidentas Eizenhaueris, nes jis priklausė garsiam karo pramonės šului.“
Aistė: „Aišku, Lemontas – ir gyviausia regėta lietuviška vieta, kur aplink skambėjo beveik vien lietuvių kalba. Tiesa, tik prie Pasaulio lietuvių centro, nes pats miestelis – nelietuviškas, lietuviai tik suvažiuoja automobiliais.
Paskutines nuotraukas Lemonte padarėme jau sutemus – išties ilgai užtruko, kol mus po patalpas sutikusi palydėti Jolanta Kurpis viską parodė Pasaulio lietuvių centre. Baigėsi dar viena „Tikslas Amerika“ diena, bet objektų Čikagoje dar nė neįpusėjome. Laukė dar trys įnirtingos dienos: lietuvių kapinės, lietuvių rajonai, lietuvių muziejai.“
Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Čikagoje:
1. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Čikagoje aprašas
2. „Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Čikagoje žemėlapis
