„Kokių lietuviškų vietų yra jūsų šalyje?“ – maždaug taip prasidėjo standartinis laiškas, kokį ruošdamasis „Gabalėliai Lietuvos: Europa“ ekspedicijai išsiunčiau visoms Europos lietuvių bendruomenėms.
Netikėtai vieną ilgiausių atsakymų gavau iš Vengrijos lietuvių – Sigito Povilaičio. Jis vardijo ir vardijo lietuvių paminklus, kapus Vengrijoje. Nustebau: juk į Vengriją nei dabar masiškai emigruoja lietuviai, nei emigravo kada nors anksčiau, Vengrijos „neužpylė“ jokia lietuvių migracijos banga, ir ji jau buvo per toli, kad kada nors ją siektų Lietuvos didžiosios kunigaikštystės valdos. Iš kur visi tie paminklai?
Keliautojo Pauliaus Normanto lietuviškais pėdsakais rytų Vengrijoje
Atsakymą radau Nyredhazos mieste. Ten dar 2021 m. Lietuvos kelionių žurnalistų klubas ir vietos savivaldybė ant gražaus Varoši galerijos pastato pakabino atminimo lentą Pauliui Normantui. „Ši atminimo lenta – tarsi tiltas tarp abiejų šalių, kuriose gyva laisva Pauliaus Normanto dvasia“ – iškalti lietuviški ir vengriški žodžiai.
Paulius buvo neeilinė asmenybė, bet kartu ir tipinio Vengrijos lietuvio atspindys. Į Vengriją atvyko dar gūdžiu sovietmečiu, 1983 m. nes vedė vengrę. Kaip pasakojo Sigitas Povilaitis – pats Vengrijon atsikliuvęs irgi dėl vedybų dar 1970 m. – kadangi Vengrija buvo valdoma komunistų, tam tikri ryšiai su Sovietų Sąjunga buvo (savą žmoną jis sutiko studijuojančią Maskvoje), o ir leidimą emigruoti gauti nors sunku (reikėjo raštų iš darbdavio, iš komjaunimo, iš komunistų partijos…), bet įmanoma. Šitaip ir radosi unikali Vengrijos lietuvių bendruomenė, kurios pirmu vadovu ir buvo Paulius Normantas. „Iki pat šiol dauguma čia – meilės emigrantai“ – sakė Sigitas Povilaitis.
Pasak Sigito, ir prie komunistų valdžios Vengrijoje buvo kiek laisviau, nei Sovietų Sąjungoje, tad ir jis, ir Paulius, galėjo keliauti. Savo klajonėmis po Aziją, nuotraukomis Paulius ir išgarsėjo (virš 100000 negatyvų, beje, testamentu paliko Sigitui). Tačiau Lai Vėjumi pasivadinęs Normantas niekada nepamiršo Lietuvos. Pirmąją Vengrijos lietuvišką vietą jis įkvėpė dar 1986-1988 m., Tokajuje, garsaus Vengrijos vyno regiono sostinėje. Čia radome lietuvių skulptūrų parką. Kaip pasakojo Sigitas, Paulius rūpinosi pakviesti menininkus iš Lietuvos į simpoziumą, jie čia laikinai gyvendavo, kūrė, o kūrinius palikdavo. Buvo sunku gauti leidimus, vienas menininkų, kuriam buvo sunku kirsti sieną, paskui susidegino… Aišku, tų laikų paminkluose dar negalėjo būti jokių lietuviškų ar religinių simbolių, tad iš pirmo žvilgsnio lietuvybę sunkiau įžvelgti: ją mediniuose „stulpuose“ atspindi liaudies amatai. Bet vos 5000 gyventojų turinčio Tokajaus savivaldybė lietuviškų skulptūrų parką vertina, 2007 m. suremontavo. Dabar oficialiai parašyta „lietuviškų skulptūrų parkas“, plazda trispalvė… Atvykome naktį, miestelis tuščias, pasistatėme kemperį nakvynei taip, kad pro priekinį langą matytųsi skulptūros, trispalvė…
Ieškome naujausių Vengrijos lietuviškų paminklų
Lietuviškų paminklų tradicija nesibaigė su Normantu. Jis mirė 2017 m., tačiau 2021 m. tame pat Tokajuje pastatyti dar du paminklai – karaliui Jogailai ir Jadvygai. Šie jau daug lietuviškesni: ir lietuviški užrašai, ir Vyčio kryžius, Gedimino stulpai… Jadvyga – vienas retų istorinių ryšių tarp Lietuvos ir Vengrijos, nes Jogailos žmona buvo ir vengrų kilmės.
Todėl Jogailai ir Jadvygai dar didesnį paminklą – jau akmeninį – radome ir sostinėje Budapešte, garbingoje vietoje prie Budos pilies. Jį 2013 m. dovanojo Lietuva, tad jis ir savotiškas Lietuvos istorijos „minimuziejus“: be simbolių akmenyje iškaltas ir istorijos aprašymas, taip pat – ano metu Lietuvos, Lenkijos, Vengrijos, Bohemijos žemėlapiai. Keista tik kad karaliaus vardas parašytas lenkiškai „Jagiello“ – juk statė lietuviai, o ir jis pats buvo lietuvis (palyginimui, Tokajuje parašytas lietuviškai ir vengriškai).
Vengrijos revoliucijos aukoms – ir lietuviški koplytstulpiai
„Budapešte yra dar du lietuvių paminklai“ – nesiliovė stebinti Sigitas – „abu pastatyti skirtingose kapinėse Vengrijos revoliucijos aukoms“. Kai 1970 m. atvyko Sigitas, žmonės dar bijodavo apie tai kalbėti, bet 1956 m. Vengrijoje vyko vienas rimčiausių sukilimų prieš komunizmą rytų Europoje. Kaip ir Lietuvos partizanai, sukilėliai pralaimėjo. Jie sulaidoti nežinomuose kapuose – bet šiandien jų vardai išraižyti ant stelų. Tarp aukų daug vaikų. Atgimstančiai Lietuvai ši istorija imponavo, tad pirmąjį paminklą – lietuvišką koplytstulpį – tokiame „politinių kalinių lavonų lauke“ Naujosiose Budapešto kapinėse lietuviai pastatė dar 1990 m. Atidaryme dalyvavo Vytautas Landsbergis. Dabar greta atsirado ir daugiau paminklų, ir kaip tik lankėmės tada, kai, kaip ir kasmet, Lietuvos ambasadorius Mindaugas Rūkštelė prie lietuviško paminklo atnešė vainiką. Sigitas, būdamas 83 m., irgi atvyko, jis vis dar dirba ambasadoje ir, kaip pats sakė, yra seniausias Vengrijos lietuvis, tikra istorijų skrynia. Interviu su juo įrašiau prie antrojo lietuviško paminklo žuvusiems revoliucionieriams – Kerepesio kapinėse statyto jau 2006 m., lietuvių bendruomenės pirmininko Vytauto Griniaus iniciatyva: ką pradėjo Normantas, tęsė ir kiti.
O kai kurios iniciatyvos sklido iš pačios Lietuvos. Štai Klaipėdoje yra Vengrijos miesto Debreceno gatvė, vienas rajonas vadinasi Debrecenu. Pačiame Debrecene, tuo tarpu, radome Klaipėdos gatvę – vieną retų tokių pasaulyje už Lietuvos – jei Vilniaus ar Kauno gatvių dažniau pasitaiko, Klaipėdos – labai retos. Dar Sovietų Sąjungos laikais abu miestai „susigiminiavo“. Apsikeitė gatvių vardais…
Kodėl Vengrijos lietuvių paveldas neturi lygių Europos rytuose
Atėjo laikas palikti Vengriją, pasukome į Austriją. Tačiau visame lietuviškame pasaulyje, turbūt, nėra analogų Vengrijai. Čia lietuvybė „pasisėjo“, atrodo, pačiais netinkamiausiais laikais – kai Lietuva buvo okupuota sovietų, o pati Vengrija irgi valdoma komunistinės diktatūros – ir, nors atvyko vos keliasdešimt žmonių (pasak Sigito, „anais laikais“ būta gal 40 lietuvių, dabar gal 60), jie sukūrė tiek, kiek kitur ir tūkstančiai nepadaro.
Tame „Rytų bloke“ juk šalių būta daugiau, matyt ir į kitas šalis „nutekėjo“ lietuvių, tačiau štai Slovakijoje, Rumunijoje nesužinojome apie jokius Gabalėlius Lietuvos, tuo tarpu Lenkijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje jų gausu iš senesnių bendruomenių ar LDK laikų. Na ir dar Rytų Europoje yra su Jonu Basanavičiumi susijusios vietos Bulgarijoje ir Čekijoje, bet tai jau jo, kaip asmens, nuopelnai…
