2024-04-13

Amerikos lietuvių stovyklose tvyro neprilygstama atmosfera. Visi didmiesčiai toli, kitataučiai – irgi. Esi supamas tik gamtos, lietuviškų paminklų ir prisiminimų apie gerą pussšimtį stovyklose užaugusių kartų. O Romuva – dar toliau civilizacijos, nei bet kuri kita Amerikos lietuvių stovykla, 200 km nuo artimiausio bent 100 tūkstančių gyventojų turinčio miesto.

Pagrindinėje „Romuvos“ salėje eksponuojamos vėliavos, plakatai, bareljefai ir kiti meno kūriniai, per dešimtmečius sukurti vasaros stovyklų dalyvių
Pagrindinėje „Romuvos“ salėje eksponuojamos vėliavos, plakatai, bareljefai ir kiti meno kūriniai, per dešimtmečius sukurti vasaros stovyklų dalyvių

Lietviška gamta ir ramybė giliai Kanadoje

Patekti į Romuvą nebuvo lengva: rašėme vienur, rašėme kitur, nesulaukėme atsakymo. Bijojau, kad nepavyks: kad bus užrakinti vartai, ne sezonas, ir niekas nenorės dėl mūsų šitokio atstumo važiuoti. Be reikalo jaudinausi: pasirodo, kaip tik tą savaitgalį „Romuvoje“ ilsėjosi Viktoras Šimkus su vaikais ir daugiau lietuvių skautų.

„Romuvos“ vėliavų aikštė
„Romuvos“ vėliavų aikštė

Visą laiką pakeliui į „Romuvą“ lenktyniavome su laiku ir besileidžiančia saule: ar spėsime iki sutems? Laimė, kai nuo magistralės nusukome į miško kelią, nuo ten – anapus vietinių kapinių – į negrįstą keliuką ir pasiekėme nuostabius nenusakomo stiliaus medinius „Romuvos“ vartus, jos gelstančius medžius ir raustančius klevus dar glostė paskutiniai dienos šviesos grybšniai.

Stovyklos „Romuva“ vartai
Stovyklos „Romuva“ vartai

Su Viktoru apvaikščiojome visus paminklus, kryžius, pastovykles, nufotografavome, sužymėjome koordinates, kol pasidarė tamsu nors į akį durk. Tada pasišildėme prie laužo. „Naktį bus +3“ – sakė Viktoras. Aistė tikėjosi, kad užbaigs „Kaip šalta!“, bet sakė „Kokie gražūs bus medžiai rytoj!“. Ir pridūrė, kad skautai į „Romuvą“ atvyksta ir vidurį žiemos, statosi sau namus iš ledo.

Pasivaikščiojimas po Romuvą su Viktoru Šimkumi temstant
Pasivaikščiojimas po Romuvą su Viktoru Šimkumi temstant

Buvo vėlu, Viktoras pakvietė mus pernakvoti stovyklos medicinos punkte. Kateriu pargrįžę Viktoro sūnus su draugais dar ilgai kalbėjosi ir šventė. Dar niekada nenakovjome Amerikos lietuvių stovykloje. Įdomi patirtis. Tiesa, rytoj laukė ilgas kelias, o jau 2 valandą dienos – susitikimas Otavoje, Lietuvos ambasadoje. Kėlėmės auštant – ir į kelią per Kanados miškus ir miškų kaimus, pakelės ežerus. Visai kitokia šalis, nei Torontas, tokia laukinė. Bet keliai geri.

"Tikslas - Amerika" savanorių nakvynė Romuvos pirmosios pagalbos punkte
„Tikslas – Amerika” savanorių nakvynė Romuvos pirmosios pagalbos punkte
Rytas „Romuvoje“ prie Fokso ežero
Rytas „Romuvoje“ prie Fokso ežero

Kaip lenkai Kanadoje Vilnių įkūrė

Vienas pakelės kaimų – Wilno, pavadintas Vilniaus garbei. Tiesa, įkurtas lenkų: bet steigėjas Dembskis buvo iš Vilniaus. Jis nepageidavo naują miestą pavadinti savo pavarde – tad pavadino savo gimtinės garbei. Sezonas ten trumpas: ant etnografijos muziejaus parašyta, kad dirba… liepą-rugpjūtį. Bet ir lauke išėjo gražios nuotraukos. Žavu, kaip lenkai ten saugo tradicijas: miestelis pilnas Lenkijos vėliavų, lenkiškų užrašų, bažnyčioje laikomos lenkiškos mišios – nors įkurtas tas Wilno anksčiau, nei visos Amerikos lietuvių parapijos, klubai, kolonijos (dar ~1860 m.).

Prie įvažiavimo į Kanados Vilnių
Prie įvažiavimo į Kanados Vilnių

Į Lietuvos ambasadą Otavoje spėjome pačiu laiku – kaip ir viską. Tai jau septintoji Lietuvos atstovybė, aplankyta per mūsų misijas. Ką pastebėjome, kad ryšys su vietos lietuviais, lietuvišku paveldu labai smarkiai priklauso nuo ambasados darbuotojų ir darbai skirtingose šalyse smarkiai skiriasi.

Vilno smuklė
Vilno smuklė

Otavoje mažai lietuvių, bet jau yra lietuviška gatvė

Lietuvos ambasada privalo būti Otavoje – nes Otava sostinė; deja, tai reiškia, kad ambasada yra toli nuo visų pagrindinių lietuvių bendruomenių (Toronto, Monrealio, Hamiltono). Mums pasakojo, kad į oficialias šventes, kurias organizuoja, nedaug lietuvių tesusirenka: nes Otavoje jų apskritai niekad nebuvo daug. Tik pernai ten atsirado pirmoji lietuviška vieta: nedidelė gatvelė pavadinta Vilniaus vardu. Dar buvo Ventos mokykla – nelietuviška, bet įsteigta lietuvės, ir todėl, kaip man rašė Otavos lietuviai, savotiškas lietuvių kultūros centras. Deja, ji neseniai bankrutavo.

Prie Vilniaus gatvės Otavoje
Prie Vilniaus gatvės Otavoje

Ambasadoje išgirdome pesimistinių nuotaikų apie nykstančią Kanadoje lietuvybę, lietuvių kalbą. Viktoras Šimkus „Romuvoje“ irgi kėlė retorinį klausimą „Kas bus, kai prarasime kalbą?“. Nes jeigu daug dipukų vaikų šeimose dar puikiai išmoko lietuviškai (nors tarpusavyje irgi neretai bendrauja angliškai), tai dipukų anūkai jau dažniausiai temoka svarbiausius dalykus. O kur mišri šeima – lietuvybė išnyksta. Tą mums pasakojo ne vienas ir ne du.

Lietuvos ambdasadoje Otavoje
Lietuvos ambdasadoje Otavoje

Sunku tikėtis, kad visas Kanados lietuvių jaunimas išmoktų lietuviškai, juoba iš mišrių šeimų. Bet manau įmanoma padaryti, kad kalbos netekimas nereikštų ir visiško ryšio su lietuvybe nutrūkimo. Ir tam gali padėti toks lietuvių paveldas, kaip lietuvių stovyklos, kur gali sužinoti apie lietuvių kultūrą, istoriją, tradicijas.

Kanados parlamentas Otavoje
Kanados parlamentas Otavoje

Otavos lietuviai, kad ir neturėdami daug lietuviško paveldo savo mieste, noriai prisidėjo prie projekto pasakojimais apie gerokai toliau nuo jų miesto esantį paveldą: menininko Tamošaičio pastatytą lietuvišką kryžių Kingstone, Dainavos ežerą arčiau Monrealio. Kai kurie pasakojo angliškai. Domėjimuisi kilme, paveldu, anglų kalba netrukdo: reikia tik sudaryti galimybes, sudominti.

Didinga Otavos architektūra
Didinga Otavos architektūra

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas šiaurės Ontarijuje:
1. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” Romuvos ir Wilno aprašas
2. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” Otavos lietuviškų aprašas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *